Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Socialinis verslas Lietuvoje: nebenaujas, bet vis dar nesuprastas

 
2018 01 18 11:00
Socialinio verslo tikslas - ne kaupti pelną, o kurti geresnę visuomenę.
Socialinio verslo tikslas - ne kaupti pelną, o kurti geresnę visuomenę. pixabay.com nuotrauka

Socialinis verslas nėra naujiena Lietuvoje. Kai kurios nevyriausybinės organizacijas jį plėtoja jau ne vienus metus. Tačiau daugeliui tai yra iki šiol nežinomas reiškinys, neretai painiojamas su mokestinėmis lengvatomis besinaudojančiomis socialinėmis įmonėmis. Tuo metu esminis skirtimas-  socialinis verslas investuoja pelną į veiklą, padedančią spręsti socialines problemas.

Lietuvoje, kitaip nei vakarų Europos valstybėse, socialinis verslas nėra paplitęs. Kaip LŽ pasakojo socialiniu verslu užsiimančių ir jį remiančių organizacijų atstovės, tokia veikla reikalauja aukštesnio sąmoningumo tiek iš ją pradėti sumaniusio žmogaus, tiek iš visuomenės, nuo kurios priklauso šio verslo išgyvenimas, tiek ir iš valstybės, kuri kol kas dar nesugeba įvertinti to, kaip socialinis verslas gali efektyviai spręsti valstybei rūpimas socialines problemas.

"Reach for change" vadovė Lietuvoje Jurgita Ribinskaitė-Glatzer/Alinos Ožič LŽ nuotrauka
"Reach for change" vadovė Lietuvoje Jurgita Ribinskaitė-Glatzer/Alinos Ožič LŽ nuotrauka

Šiuo metu socialinis verslas nesulaukia norimo dėmesio iš visuomenės ir valstybės institucijų, o pagalbos gauna iš tokių organizacijų, kaip „Geri norai“. Ši organizacija siekia, kad socialinio verslo principai ir nauda būtų geriau suprantami Lietuvoje, remia iniciatyvos imtis nepabūgusius žmones ir padeda jų verslams plėtotis. Pasak organizacijos steigėjos ir Švedijoje įsteigtos organizacijos „Reach for change“ vadovės veiklai Lietuvoje Jurgitos Ribinskaitės-Glatzer, šiuo metu Lietuvoje veikia 2 socialinį verslą skatinantys inkubatoriai – „Reach for change“, siekiantis padėti vaikams ir Britų tarybos finansuojamas inkubatorius „AdvancedSo“, teikiantis paramą socialiniam verslui.

Kaip sakė Jurgita Ribinskaitė-Glatzer, socialinis verslas padeda ugdyti pilietišką ir sąmoningą visuomenę, nes padeda integruotis jos paraštėse dažnai atsiduriančius žmones – neįgaliuosius, migrantus arba mažumų atstovus. Tačiau pati socialinio verslo sąvoka apima daug daugiau. Iš esmės tai gali būti bet koks, pagal tradicines rinkos taisykles veikiantis verslas, tačiau nuo įprastinio besiskiriantis tuo, kad ne tik siekia generuoti pelną, bet ir skirti jį geriems darbams.

Noras pakeisti pasaulį

Pasak Violetos Masteikienės, socialinių iniciatyvų „Draugų uogienė“, „Birutė bebaimė“ ir „Spalvoto meduolio diena“ autorės, socialiniame versle labai svarbi motyvacija ir aiškus žmogaus suvokimas, kodėl jis ryžtasi imtis šios veiklos. „Tau turi „skaudėti“, rūpėti kažkuri problema, kad taikydamas tradicinį verslo modelį, tuo pačiu metu siektum ir spręsti tą problemą“, – sakė Violeta Masteikienė. Prieš 8 metus pradėjusi „Spalvoto meduolio dienos“ iniciatyvą Violeta vadovavosi būtent šiuo principu: „Man buvo skaudu girdėti tai, kad 4000 vaikų Lietuvoje gyvena vaikų namuose ir ėmiau svarstyti, ką aš galėčiau padaryti?“.

Po 4 metų Violeta sužinojo apie tai, kad Lietuvoje veiklą pradėjo vaikais besirūpinanti organizacija „Reach for change“ ir nusprendė dalyvauti jos rengiamame konkurse su nauja iniciatyva „Draugų uogienė“. „Tada supratau, kad esu socialinė verslininkė, galiu tobulėti ir plėtoti savo idėjas. Kad tai – ne papildoma veikla, o tikras verslas“, – pasakojo Violeta Masteikienė.

Socialinis verslas dažnai painiojamas su tuo, kad įmonė samdo pavyzdžiui neįgalius darbuotojus, bet jos tikslas išlieka klasikinis – didinti savo pelną. Anot LŽ pašnekovių, tokia veikla kartais atrodo labiau panaši į žmonių išnaudojimą siekiant pasipelnyti ir tikrai nėra socialinis verslas, kurio svarbiausias tikslas – pagalba šiems žmonėms. Žinoma, pelno faktorius yra gyvybiškai svarbus, nes nepelningas socialinis verslas žlugtų, kaip ir bet kuris kitas verslas, tačiau pelno siekimas negali būti pagrindine paskata užsiimti tokia veikla. Vienas svarbiausių socialinio verslo principų – didžiąją dalį pajamų (o kartais visas) reinvestuoti į veiklą.

Socialinis verslas – ne labdara

Kaip LŽ pasakojo pašnekovės, paramą stokojantiesiems Lietuvoje žmonės paprastai įsivaizduoja, kaip labdarą. Tačiau socialinis verslas – ne labdara, nes gyvena ne iš finansavimo iš šalies, o savo paties jėgomis. Jis turi būti tvarus. Klasikinis socialinio verslo pavyzdys – organizacija, įdarbinanti žmones, kurie savo darbu ir savo gaminamu produktu užtikrina organizacijos sėkmę.

Dalyvavimas labdaroje nėra naujiena Lietuvos verslininkams, tačiau jie labai retai ryžtasi imtis socialinio verslo. Pasak Jurgitos Ribinskaitės-Glatzer, tai dažniau daro nevyriausybininkai, naujoviškai ir nestandartiškai mąstantys žmonės.

„Share the light“ Lietuvoje gamina pintas apyrankes./sharethelight.lt nuotrauka
„Share the light“ Lietuvoje gamina pintas apyrankes./sharethelight.lt nuotrauka

Anot socialinio verslo „Share the light“ vadovės Jurgitos Kuprytės, socialinis verslas ne šelpia, tarkime, neįgalų žmogų, sunkiai randantį vietą visuomenėje, o suteikia jam galimybę tapti ekonomiškai aktyviu, savo vertę suvokiančiu piliečiu.

Jurgitos Kuprytės įsteigta organizacija „Sopa“ užsiėmė pagalba žmonėms, dėl įvairių negalių sunkiai randantiems vietą darbo rinkoje. Ši organizacija jau ne vienerius metus ieško paramos tokiems žmonėms šaltinių. Tuo metu Jurgitos vadovaujamas socialinis verslas „Share the light“ įdarbina negalią turinčius žmones. Jie savo rankomis gamina apyrankes ir jomis prekiauja. Socialinis verslas sukuria jiems palankias darbo sąlygas, kuriose žmonės gali dirbti ir užsidirbti, lavinti savo įgūdžius ir ne mažiau svarbu – ugdyti savo vertės suvokimą ir pasitikėjimą savimi.

Be to, socialinis verslas ne vien duoda žmogui užsiėmimą, nes privalo kurti tokį produktą, kuris galėtų konkuruoti rinkoje, nes prasto ir dar brangaus gaminio niekas nepirks, net ir žinodamas, kad pinigai skirti kilniam tikslui. Taip pat tenka rūpintis ir rinkodara, ieškoti būdų, kaip padaryti, kad produktas būtų matomas, žinomas ir turėtų savo vietą rinkoje. „Nenorime, kad mūsų partnerių produktą žmonės pirktų „iš pasigailėjimo“. Socialinis verslas, kaip ir tradicinis, siekia pasiūlyti pirkėjo vertą produktą“, – teigė Jurgita Ribinskaitė-Glatzer.

Dėl minėtų priežasčių, socialinis verslas yra sudėtingesnė, daugiau pastangų reikalaujanti veikla, nei tradicinis verslas. Kaip LŽ sakė „AdvancedSo“ vadovė dr. Renata Matkevičienė, nors verslininkai Lietuvoje vis dar labiau linkę skirti lėšų labdarai (kartais naudodamiesi tuo ir savo prekės ženklo populiarinimui) bet randasi vis daugiau tų, kurie įsitraukia, skatina socialinius verslus ir net pradeda investuoti į socialinį verslą, nes mato naudą savo verslui.

"Share the light" vadovė Jurgita Kuprytė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
"Share the light" vadovė Jurgita Kuprytė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Valstybei trūksta bendros vizijos

Socialinės įmonės Lietuvoje ne naujiena ir jų santykis su valstybe yra aiškus – mokestinių lengvatų gavimas. Tuo metu su socialiniais verslais šiuo metu valstybė, galima sakyti, nėra susijusi niekaip. Kol kas nėra ir įstatymo, aiškiai apibrėžiančio socialiniu verslu užsiimančios organizacijos statusą. Todėl, pasak Jurgitos Ribinskaitės-Glatzer, šiuo metu susidarė situacija, kai socialinės įmonės yra uždarosios akcinės bendrovės, o socialiniai verslai – dažniausiai nevyriausybinės organizacijos.

Prieš keletą metų pradėta kurti Socialinio verslo koncepcija, tačiau ji neturi įstatyminės galios, o atitinkamas įstatymas, LŽ pašnekovių nuomone, taip pat vargiai gali būti priimtas artimoje ateityje. „Kai manęs klausia, kiek Lietuvoje veikia socialinių verslų, negaliu duoti atsakymo, nes neįmanoma suskaičiuoti to, kas neturi jokio teisinio apibrėžimo“, – LŽ sakė „Reach for change“ vadovė.

Tose šalyse, kur veikia socialiniai verslai, valstybė jiems linkusi perduoti dalį socialinių paslaugų funkcijų. Lietuvoje laikomasi praktikos, kai pavyzdžiui savivaldybės steigia savo pačių finansuojamas viešąsias įstaigas ir nenori jų perleidinėti nevyriausybininkams, neretai laikydamos pastaruosius tik finansavimo kaulytojais.

Valstybinės įstaigos dažnai ignoruoja ir tai, kad vienas svarbiausių socialinio verslo elementų – socialinio pokyčio efektyvumo vertinimas ir vietoje to, kad pirktų efektyvesnes socialinio verslo paslaugas, pavyzdžiui, vaikų laisvalaikiui, mieliau renkasi finansuoti įvairias programas, nors jos neretai laikinos, o lėšų panaudojimo efektyvumas dažniausiai apskritai neįvertinamas, pasitenkinant pačiu faktu, kad tam tikra veikla yra paremta.

Taip pat egzistuoja ir investicijų pritraukimo problema. Pavyzdžiui, dalyvauti konkursuose dėl finansinės paramos viešosios įstaigos negali, todėl socialinius verslus skatinantys nevyriausybininkai iš valstybės taip pat tikisi pozityvesnių veiksmų jų veiklos reglamentavimo srityje.

Socialinė iniciatyva "Draugų uogienė"/Facebook paskyros nuotrauka
Socialinė iniciatyva "Draugų uogienė"/Facebook paskyros nuotrauka

Pasak LŽ pašnekovių, dialogas su valstybe vyksta, tačiau jis gana vangus. Nevyriausybininkai bendrauja su ministerijomis efektyvaus ES lėšų panaudojimo klausimais, bet aktyvesnę veiklą strigdo ir tarpžinybinio dialogo trūkumas: ministerijos, Seimas ir kitos valstybinės žinybos užsiima „savo kiemo“ klausimais ir nederina veiksmų ir pozicijų tarpusavyje. Dėl to juntamas bendros vizijos trūkumas ir pavienės valstybinės žinybos imasi „naujų“ iniciatyvų, kurios iš tiesų dubliuoja tą pačią veiklą, kurią nevyriausybininkai vykdo jau ne pirmus metus. „Gal valstybės tarnautojai mano, kad viską gali atlikti geriau, nei kiti“, – retoriškai klausė Jurgita Kuprytė.

Priklausomi nuo visuomenės sąmoningumo

Socialinis verslas priklausomas ne tik nuo finansinės sėkmės, leidžiančios jam išgyventi, bet ir nuo visuomenės požiūrio. „Tarkime, pagamini apyrankę, kuri yra brangesnė, nei jos atitikmuo tradicinėje rinkoje, tačiau šiuo atveju svarbiausia išmatuoti poveikį – kiek tavo veikla padeda žmonėms, kokį daro socialinį poveikį?“, – sakė Jurgita Ribinskaitė Glatzer.

Todėl socialiniam verslui svarbus ne tik jį pradėjusio žmogaus sąmoningumas (siekis daryti teigiamus pokyčius), bet ir vartotojo – visuomenės – sąmoningumas (suvokimas, kad tam tikros prekės ar paslaugos įsigijimas padeda įgyvendinti socialinius pokyčius). Atitinkamai, kuo mažiau taip mąstančių žmonių – tuo mažesnės socialinio verslo išgyvenimo galimybės.

Natūralu, kad visuomenėje vyraujantis požiūris įtakoja ir socialinio verslo paplitimą. Pavyzdžiui, į „Sopa“ dėl bendradarbiavimo per metus kreipiasi apie 100 žmonių – net ir Lietuvos masteliu gana kuklus skaičius.

Socialinių iniciatyvų "Draugų uogienė", "Birutė bebaimė", "Spalvoto meduolio diena" autorė Violeta Masteikienė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Socialinių iniciatyvų "Draugų uogienė", "Birutė bebaimė", "Spalvoto meduolio diena" autorė Violeta Masteikienė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiandien socialiniai verslai vis dar yra toje būsenoje, kai apie jų naudą visuomenę reikia šviesti ir tiesiog skleisti žinią, nes dažnas nežino apie tokį reiškinį. „Panašiai, kaip Lietuvoje kadaise rengta kampanija „Pirk prekę lietuvišką“, mums taip pat reikia aiškinti žmonėms, kokius gerus pokyčius jie atneša, pavyzdžiui, pirkdami neįgaliųjų pagamintą apyrankę“, – sakė „Reach for change“ vadovė.

„Žmonių sąmoningumas svarbus. Tai pajutome vykdydami „Draugų uogienės“ projektą“, – pasakojo Violeta Masteikienė. Projekto dalyviai užsiima tuo, kad gamino uogienę iš derliaus pertekliaus ir ja prekiavo. Parduodant „Draugų uogienę“, panašiai kaip ir „Share the light“ gaminamas apyrankes, projektų autorės pastebėjo, kad preke daugumai preke susidomėjusių žmonių sprendimui didesnę įtaką daro jos kokybė ir išvaizda, nei socialinis aspektas.

„Galima sakyti, kad socialinių verslų rinka dar yra auganti. Kadaise niekas nepirko ekologiškos produkcijos vien todėl, kad ji brangesnė. Tai pasikeitė, kai vis daugiau žmonių suprato, kad investuoja į savo sveikatą. Tikimės, kad vis daugiau žmonių supras, kad pirkdami socialinių verslų produkciją jie investuoja į geresnę visuomenę“, – Violeta Masteikienė. Pasak LŽ pašnekovių, visuomenės sąmoningumas atsispindi abiejuose socialinio verslo grandinės galuose: tik sąmoningas žmogus renkasi pradėti socialinį verslą, o jo produkto įsigijimas – sąmoningo vartotojo sprendimas.

„Draugų uogienės“ iniciatyvos autorė teigė tikinti, kad Lietuvos visuomenėje toks sąmoningumas auga. Tai rodo ne tik domėjimasis socialiniais verslais, bet ir augančios labdaros apimtys. Tačiau, kaip jau minėta, labdara – įprastas būdas parodyti sąmoningumą, kažkuo primenantis indulgencijos pirkimą. Tuo pat metu įsitraukti į socialinę veiklą Lietuvoje ryžtasi dar labai nedaug žmonių. „Įsitraukimas į socialinę veiklą rodo, kad žmogus prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir už visuomenę bei valstybę. Tai bene geriausia pilietiškumo forma“, – LŽ sakė Jurgita Ribinksiatė-Glatzer.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"