Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Socialinė sritis: pinigų yra, rezultato – ne

 
2017 11 15 12:00
Aušra Stančikienė: „Labai gerbiu ministro (Lino Kukuraičio, - red.)  žmogiškąsias savybes. Tačiau yra daug problemų, kurioms spręsti reikia ryžtingų sprendimų. Jų, deja, nėra.“
Aušra Stančikienė: „Labai gerbiu ministro (Lino Kukuraičio, - red.)  žmogiškąsias savybes. Tačiau yra daug problemų, kurioms spręsti reikia ryžtingų sprendimų. Jų, deja, nėra.“ Romo Jurgaičio (LŽ) ir Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Kitąmet valstybės biudžete socialinės apsaugos sričiai numatyta skirti 238 mln. 617 tūkst. eurų daugiau nei šiemet. Nors jos finansavimas didėja kasmet, situacija šioje srityje negerėja.

2014 metais – 859,3 mln., 2015-aisiais – 958,6 mln., 2016 metais – jau per 1 mlrd., šiemet – per 1,2 mlrd., kitąmet – 1 mlrd. 449 mln. 105 tūkst. eurų, arba 16 proc. visų valstybės biudžeto asignavimų. Ar tiesiogiai su socialinės pagalbos reikalingais žmonėmis dirbantiems specialistams tokios sumos atrodo didelės, ar mažos? „Lietuvos žinios“ to teiravosi Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovės ir steigėjos, pagal išsilavinimą – edukologės ir vadybininkės Aušros Stančikienės.

Aušra Stančikienė: „Tebegalioja senas pasekmių, arba terapinis, modelis – kas sugedę, pataisoma, bet kodėl genda, nežiūrima.“

Lėšos – įstaigoms, o ne žmonėms

– Ar, jūsų vertinimu, socialinei sričiai mūsų valstybė pagal turimus išteklius skiria pakankamai lėšų?

– Pinigų netrūksta, jų yra net per daug. Tačiau juos leidžiame „per kaminą“. Nėra sisteminio požiūrio, efektyvios vadybos ir stebėsenos. Todėl nematyti ir rezultatų.

– Paminėkite kokį nors konkretų pavyzdį, kad pinigai leidžiami „per kaminą“.

– Su Lietuvos laisvosios rinkos institutu prieš keletą metų esame suskaičiavę, kiek valstybė skiria pinigų pagalbai negalią turintiems vaikams. Per tris šioje srityje dirbančias ministerijas – Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, taip pat per kitas valstybės žinybas ir įstaigas sunkią negalią turinčiam vaikui, kuriam skirta slauga, valstybė per mėnesį skiria apie 3,8 tūkst. eurų. Tad ar galima sakyti, kad turime mažai pinigų? Tačiau tokį vaiką auginanti šeima realiai gauna apie 500 eurų (skaičiuojant neįgalumo išmoką, šalpos pensiją, transporto išlaidų kompensaciją), nes vadovaujamasi filosofija, kad pinigai eina ne žmogui, o įstaigai, nors į ją tas žmogus, kuriam reikalinga pagalba, gal visai nesikreipia. Nėra procesų vadybos, pradedamas koks projektas, bet nėra stebėsenos, vertinimo, kaip jis veikia, ar sukuria kokį nors gėrį, ar kas nors keičiasi. Tai didelė problema.

– Dabartinis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis į šį postą atėjo iš „Carito“, tad ne teoriškai suvokia šios srities problemas. Ar ir tai nepadėjo, kad lėšas socialinei pagalbai valstybė skirtų tikslingiau?

– Labai gerbiu ministro žmogiškąsias savybes. Tačiau yra daug problemų, kurioms spręsti reikia ryžtingų sprendimų. Jų, deja, nėra. Esame tokioje situacijoje, kai viskas pribrendę kaip votis, ir reikia skalpelio jai prapjauti. Bet jo nematau, tik nedrąsą keisti situaciją iš esmės. Esame susitaikę, kad yra blogai, tarsi spėjome su tuo blogiu suaugti, kenčiame, nors dėl to esame nelaimingi.

Reiktų išardyti SADM

– Tad ką, jūsų manymu, reikia daryti, kad pokyčiai būtų sisteminiai?

– Nepretenduoju į galutinę ir neginčijamą nuomonę. Bet pirmiausia reikia suskaičiuoti, kiek turime pinigų ir ką reikia nuveikti, nes be sisteminio požiūrio nieko nebus. O kai žinai, ko reikia ir kiek tam turi pinigų, gali pradėti veikti. Čia kaip su šeimos finansais: juk neini pirkti brangiausio kostiumo, jei žinai, kad neliks pinigų dešrai. O valstybė elgiasi priešingai. Mano močiutė sakydavo: ubago filosofija – ką turi, per dieną išleidi.

Ką dar reikėtų padaryti – išskaidyti gargarišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Ministerija tokiu pavadinimu nuo sovietmečio nepakitusi išliko tik Lietuvoje. Todėl ir jos darbo efektyvumas nebetenkina šiandienos poreikių, neatliepia vis naujų iššūkių. Niekas negali sėkmingai valdyti tokių skirtingų sričių.

Aušra Stančikienė: "Tebegalioja senas pasekmių, arba terapinis, modelis - kas sugedę, pataisoma, bet kodėl genda, nežiūrima." /Asmeninio albumo nuotrauka
Aušra Stančikienė: "Tebegalioja senas pasekmių, arba terapinis, modelis - kas sugedę, pataisoma, bet kodėl genda, nežiūrima." /Asmeninio albumo nuotrauka

Tačiau vaiko ir šeimos gerovės klausimai dabar išskaidyti per tris ministerijas, ir kiekviena tam turi po storą piniginę. Atsigręžiant į vaikų poreikių tenkinimą, turėtų atsirasti bent jau Vaiko ir šeimos gerovės priežiūros departamentas, kuris spręstų problemas ir valdytų šios srities finansus. Jie turėtų būti įtraukiami į programas, turi būti matomas jų prieinamumas žmonėms.

Pavyzdžiui, vienas tokio departamento skyrius galėtų spręsti emigrantų vaikų, kurių vis daugėja, problemas, kai vienas šeimos narių, dažniausiai tėvelis, yra išvykęs uždarbiauti, mama tai išvykusi, tai namie, o vaikai dažniausiai palikti su seneliais ar kitais giminaičiais. Kita šeimų grupė – tos, kuriose auga neįgalūs vaikai. O kur dar globėjų, vaikų, likusių be tėvų globos, problemos, taip pat tėvų skyrybas išgyvenančių, patyčias patiriančių ar sunkių elgesio problemų turinčių vaikų problemos.

– Dabartinė valdžia didžiuojasi išskirtiniu dėmesiu vaikams, jaunoms šeimoms, socialiai remtiniems asmenims. Kaip tas pastangas vertinate?

– Jau vien kalbėti šiomis temomis ir pripažinti, kad tokios problemos egzistuoja, yra gerai. Bet žmonės laukia ne tik pinigų – ir dėmesio, ir saugumo jausmo. Pridėti 5 ar 50 eurų nesuteikia saugumo, tai tik vienas miniatiūrinis fragmentas.

„Pinigų netrūksta, jų yra net per daug. Tačiau juos leidžiame „per kaminą“. Nėra sisteminio požiūrio, efektyvios vadybos ir stebėsenos. Todėl nematyti ir rezultatų.“

Pavyzdžiui, vaikų globos namų deinstitucializacija. Tam skirta nemažai lėšų. Bet procesas turėjo vykti etapais, pirmiausia reikėjo sukurti metodologiją, kaip bus vertinami vaikų poreikiai. Remdamosi užsienio patirtimi, su kolegėmis sukūrėme instrumentus, kaip tai vertinti. Deja, namas pradėtas statyti nuo stogo: vaikų namai uždaromi, o tik dabar vertinami vaikų poreikiai. O deinstitucializacija nėra vaikų namų uždarymas, tai – paslaugų sukūrimas bendruomenėse, kad jokios socialinės globos įstaigos masiniam gyvenimui jose nebūtų reikalingos.

Visos savivaldybės pagal gyventojų skaičių ir teritorijos dydį gavo lėšų kompleksinių paslaugų šeimoms programoms. Tai turėtų būti vaikų globos deinstitucializacijos papildinys – teikiamos tos paslaugos, kurias, įvertinus institucijose gyvenančius vaikų ir suaugusiųjų individualius poreikius ir sudarius jiems paslaugų planus, būtų teikiamos tose bendruomenėse, į kurias jie grįžta. O kaip nutiko? Net nepanašiai.

Visi sako, kad idėjoms įgyvendinti trūksta pinigų. Vaikų globos namų deinstitucializacijai skirta 55 mln. eurų. O dar pridėkime milijonus, kurie skirti savivaldybėms kompleksinėms paslaugoms šeimoms teikti. Vien Vilniaus miesto savivaldybė gavo 21 mln. eurų. O savivaldybių Lietuvoje, kaip žinome, yra 60. Deja, pinigai leidžiami, bet niekas absoliučiai nekoreliuoja tarpusavyje, tad nėra ir rezultato. Su šia pertvarka elgiamės kaip pirmokai, gavę spręsti dvyliktokų užduotį.

Lietuvoje daug ką ne taip darome, todėl blogai ir gyvename, nors turime labai daug ir savų, ir skolintų pinigų. Norint išvirti sriubą reikia puodo, vandens, daržovių, jei nesi vegetaras – ir mėsos. O dabar vienur – puodas, kitur – vanduo, dar kitur – daržovės, o sriubos nėra, tad visi alkani. Sisteminio požiūrio nėra nuo pat problemos identifikavimo iki sunkiausių jos sprendimų, o tik norima rasti kaltąjį ir jį nubausti. Todėl visuomenėje ir tvyro tokia socialinė įtampa, nes žmonės jaučiasi kalti, o jausti kaltę be kaltės – blogiausia.

Metodologijose pristatyti vaikų ir šeimų poreikių lygiai, kurie tiesiogiai koreliuoja su paslaugų lygiais. Deja, nors visose ES šalyse tik taip ir veikia socialinių paslaugų sistema, mes išradinėjame savo nevažiuojantį dviratį.

Vaikų globos namų deinstitucializacijai skirta 55 mln. eurų. O dar pridėkime milijonus, kurie skirti savivaldybėms kompleksinėms paslaugoms šeimoms teikti.

Pašalpa vietoj problemos sprendimo

– Turite nemažai darbo su neįgalius, specialių poreikių turinčius vaikus auginančiomis šeimomis patirties, taip pat asmeninės – ir jūsų šeimai teko pajusti, ką reiškia auginti neįgalų vaiką. Ar valstybės institucijos teiraujasi patarimų, kaip spręsti tokias problemas?

– Mūsų fondas atstovauja negalią turintiems vaikams ir juos auginančioms šeimoms, netrukus minėsime fondo dešimtmetį. Iki tol apie negalią turinčius vaikus, tokias šeimas ir jų poreikius niekas nė nekalbėjo, jie buvo tik priskaičiuoti prie visų neįgaliųjų. O neįgalius vaikus augina per 30 tūkst. šeimų. Bet į neįgalius vaikus neužtenka žiūrėti tik kaip į pacientus. Taip, vieniems reikia sauskelnių, kitiems – adatėlių cukrui matuoti, tačiau reikia kalbėti apie tokių šeimų gerovę, socialinį gyvenimą, o adatėlės čia tik fragmentas.

Mūsų fondo dėmesio objektas – ne tik šeimos, kuriose auga turintys negalią, bet ir specialiųjų poreikių – dėl elgesio, emocinių sutrikimų, patyčių ar tėvų skyrybų – vaikai. Tokia Lietuvoje kas ketvirta šeima.

Daug metų esu kviečiama dirbti įvairiose darbo grupėse, tačiau vis tiek pasigendu sisteminio požiūrio.

– Ar jo pridės neseniai priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas?

– Esu šio įstatymo šalininkė, tai geriau negu nieko. Tačiau jis neturi nieko bendra nei su procesų vadyba, nei su sisteminiais pokyčiais. Juo tarsi bandoma pasakyti, kad reikia atsigręžti į vertybes. Tai daugiau ideologinis nei reglamentavimo dokumentas.

Ką dar reikėtų padaryti – išskaidyti gargarišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Ministerija tokiu pavadinimu nuo sovietmečio nepakitusi išliko tik Lietuvoje.

– Minėjote, kad kas ketvirta šeima augina vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Vieni ragina juos integruoti įprastose bendrojo lavinimo mokyklose, kiti skundžiasi, kad tai trukdo ugdymo procesui. Kokia jūsų nuomonė?

– Ne vaikus reikia integruoti, o mokyklą pritaikyti jų poreikiams. Tada atsiras įvairių ugdymo tipų, mūsų švietimo sistemoje nėra įvairovės. Darželių jau yra įvairesnių, o mokyklos kol kas dar sukaltos senovinėmis lentomis. Pavyzdžiui, neparengtą vaiką autistą atvesti į bendrą klasę prilygsta jo teisių pažeidimui, nes su juo reikia dirbti individualiai, jis negali būti žmonių minioje.

Tebegalioja senas pasekmių, arba terapinis, modelis – kas sugedę, pataisoma, bet kodėl genda, nežiūrima, neinama prie priežasties, nepereinama prie visuminio, arba holistinio, modelio. Pavyzdžiui, jei vaikui šeimoje nėra gerai augti, nes tėvai geria arba turi kitą priklausomybę, serga depresija ar neturi socialinių įgūdžių, šeimai reikia padėti šias problemas išspręsti. Bet mūsų šalyje yra kitaip – sumokama išmoka. O kai duodama pinigų, nes žmogus geria, pinigų reikia daug.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"