Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Skandinaviškas požiūris į mirtis keliuose

 
2018 01 04 6:07
Švedijoje įrengti vienos juostos keliai ir žiedinės sankryžos neleidžia greitai važiuoti - tai padeda išvengti sunkių sužalojimų ir žūčių per eismo įvykius.
Švedijoje įrengti vienos juostos keliai ir žiedinės sankryžos neleidžia greitai važiuoti - tai padeda išvengti sunkių sužalojimų ir žūčių per eismo įvykius. Scanpix nuotrauka

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, keliuose kasdien žūva daugiau kaip 3,4 tūkst. žmonių, o dešimtys milijonų kasmet sužeidžiami arba tampa neįgalūs. Nors Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo įdiegta daug eismo saugumo priemonių ir vykdyta iniciatyvų šia kryptimi, eismo įvykių sumažėjo menkai.

Europos mastu, vertinant žūčių keliuose skaičių, esame viena valstybių, kuriose milijonui gyventojų tenka daugiausia žuvusiųjų keliuose.

Šokiruoja faktas, kad per eismo įvykius daugiausia žūva 15–29 metų žmonių.

Žvelgiant pragmatiškai, sužalojimai per eismo įvykius sukelia ekonominių nuostolių tiek kiekvienam individui ir jo šeimai, tiek visai valstybei. Juos sudaro gydymo kaina ir prarastas produktyvumas susižalojus ar praradus gyvybę bei šeimos narių nedarbingumas rūpinantis sužeistaisiais. Todėl nelaimės keliuose šalims atsieina apie 3 proc. BVP.

Deja, transporto, nuosavų automobilių atsisakyti negalime, nes tai svarbi civilizuoto pasaulio dalis, tačiau kai kurios valstybės sėkmingai ieško būdų, kaip mažinti per eismo įvykius patiriamą žalą pasitelkiant inovatyvius sprendimus.

Lietuva Europos kontekste

Keliuose kasmet miršta daugiau kaip 1,25 mln. žmonių. Beveik pusė jų priklauso pažeidžiamųjų grupei: pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams. Skaičiuojama, kad jei nebus imamasi ilgalaikių priemonių, 2030 metais žūtys per eismo įvykius taps septinta pagal skaičių mirties priežastimi. Šokiruoja ir kitas faktas – pasirodo, keliuose daugiausia žūva 15–29 metų žmonių. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys tokias nelaimes, yra greičio viršijimas, vairavimas išgėrus, saugos priemonių nenaudojimas, pašaliniai trukdžiai, kelių infrastruktūra.

Lietuvoje 2016 metais, palyginti su 2015-aisiais, užfiksuota daugiau eismo įvykių ir sužeistųjų per juos. Eismo įvykių pagausėjo beveik 8 proc., o sužeistųjų – 7 procentais. Mūsų šalis pagal 2015 metais žuvusiųjų keliuose skaičių rikiuojasi Europos valstybių sąrašo pabaigoje. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka net 83 per eismo nelaimes prarastos gyvybės. Šalys, kurios pasižymi mažiausiu aukų keliuose skaičiumi, tenkančiu milijonui gyventojų, yra Švedija (27), Jungtinė Karalystė (28) ir Norvegija (23).

Tokia situacija rodo, kad Lietuvoje taikomos eismo saugumo priemonės yra nepakankamai efektyvios, o bendras eismo dalyvių sąmoningumo lygis vis dar netenkinantis. Tad ką žino skandinavai, ko nežinome mes?

„Vizija nulis“: maksimaliai mažinama žala

Kad ir kaip būtų, klysti yra žmogiška, tad klaidos būdingos ir keliuose. Priversti eismo dalyvius būti tobulus – neįmanoma užduotis. Tačiau sėkmingosios Skandinavijos šalys vadovaujasi sistema, kurios tikslas – sukurti tokią aplinką, kad žmonės keliuose nepatirtų žalos arba ji būtų minimali.

1997 metais Švedija pradėjo įgyvendinti eismo saugos planą „Vizija nulis“. Juo siekiama visiškai eliminuoti keliuose patiriamas žūtis ir sunkias traumas, bet ne verčiant eismo dalyvius laikytis taisyklių ir taikant pinigines baudas, o nukreipiant dėmesį į inžinerinius sprendimus. Tokios sistemos efektyvumą iliustruoja iškalbingi duomenys. Per du dešimtmečius, kai Švedijoje veikia planas „Vizija nulis“, mirčių per eismo įvykius skaičių pavyko sumažinti nuo 7, tenkančių 100 tūkst. gyventojų, iki mažiau nei 3. Dabar ši šalis gali pasigirti tuo, kad jos keliuose žūva mažiausiai Europos Sąjungoje žmonių. Pasitvirtinusią sistemą perėmė ir kitos Skandinavijos valstybės. Suomija ir Danija ją šiek tiek adaptavo, o Norvegija pritaikė beveik identišką.

Nors planu „Vizija nulis“ nesistengiama visiškai pašalinti eismo dalyvių atsakomybės, vis dėlto jis skiriamas ne individui, bet eismo saugumo kūrėjams. Kitaip tariant, kiekvieno eismo dalyvio veiksmai yra svarbūs, tačiau į viską žvelgiama iš sistemos perspektyvos. Taigi šalyse, kurios vadovaujasi šiuo planu, itin didelį vaidmenį atlieka infrastruktūros kūrėjai, o valstybinės organizacijos daro įtaką privačioms įstaigoms.

Švedija ir Lietuva – esminiai skirtumai

Eismo saugumo bendrovės „Biseris“ generalinis direktorius Tomas Ignatavičius pateikia kelis pavyzdžius, susijusius su Švedijoje priimtais esminiais sprendimais ir atliktais veiksmais, kurie daro itin reikšmingą poveikį avaringumo mažėjimui. Tai – šalies gyventojų skatinimas važinėti viešuoju transportu ir vairuotojams greitai judėti nepatogūs keliai.

Žinoma, kad žmonės naudotųsi viešuoju transportu, turi būti itin geras susisiekimas tiek miestuose, tiek tarp jų. Vis dėlto esminis sprendimas – vienos juostos keliai ir žiedinės sankryžos, neleidžiančios greitai važiuoti. Taigi nors keliai Švedijoje yra geri ir saugūs, jais riedėdamas nepasieksi didelio greičio.

„Lietuviai kol kas stengiasi tiesti kuo platesnius kelius, patogesnius vairuotojams, tačiau tai atitinkamai koreliuoja su greičio didėjimu ir turi tiesioginės įtakos avaringumui. Dar vienas ryškus skirtumas – mes, lietuviai, mėgstame šviesoforus, o švedai atliko tyrimą ir nustatė, kad jie nepadeda pagerinti eismo saugumo arba padeda tik menkai. Todėl šioje šalyje daugiausia yra žiedinių sankryžų“, – sako specialistas.

Nuo ko pradėti?

Kokių esminių pokyčių reikia imtis Lietuvoje, jei norime sekti švedų pavyzdžiu? T. Ignatavičiaus manymu, pirmiausia derėtų sukurti bendrą koncepciją ir viziją, kokia transporto sistema mūsų šalyje turėtų būti įgyvendinama, ir kryptingai jos laikytis. Tai suponuoja ilgalaikį, sisteminį ir apibrėžtą darbą, įtraukiantį visas šalis, vienaip ar kitaip veikiančias eismo saugumo srityje. Mat mūsų valstybėje šiuo metu vyrauja ne itin sklandus atsakomybės pasidalijimas: už miestų gatvių būklę yra atsakingos savivaldybės, o už šalies kelių – Lietuvos automobilių kelių direkcija.

„Į akis krinta tai, kad Švedijoje tvirtus sprendimus priima atsakingos institucijos ir tada stengiasi juos „parduoti“ šalies gyventojams – edukuodamos, keisdamos mentalitetą, mėgindamos įtikinti tų sprendimų nauda. Galiausiai rezultatai pradeda ryškėti. Tuo metu Lietuvoje dėl noro pelnyti kuo daugiau rinkėjų balsų sprendimų priėmėjai pataikauja gyventojams ir, siekdami labiau atsižvelgti į jų nuomonę, blaškosi“, – tvirtina T. Ignatavičius.

Dar viena probleminių sričių, susijusių su eismo saugumo politika, – mūsų šalyje rengiami eismo saugumo priemonių pirkimai. T. Ignatavičius pažymi, kad jie vyksta pernelyg lėtai ir pavėluotai. Bendrovė, kuri dalyvauja viešuosiuose pirkimuose ir Danijoje, pabrėžia esminį skirtumą – šioje valstybėje tokių paslaugų pirkimo procesas pradedamas gerokai anksčiau negu Lietuvoje.

Esminis sprendimas – vienos juostos keliai ir žiedinės sankryžos, neleidžiančios greitai važiuoti. Taigi nors keliai geri ir saugūs, jais riedėdamas nepasieksi didelio greičio.

„Kelio ženklų įrengimas ir jų priežiūra, pėsčiųjų ir automobilių atitvarų įrengimas, horizontalus kelio ženklinimas – tai pirkimai, kurie daro didžiulę įtaką eismo saugumui, todėl jie turi būti vykdomi kompleksiškai, įgyvendinant bendrą eismo saugumo viziją. Deja, Lietuvoje viešieji pirkimai neretai užtrunka ilgiau negu numatyta, tarp dalyvių kyla ginčų ir išeina taip, kad sutartis su konkurso, paskelbto metų pradžioje, laimėtoju pasirašoma tik metų pabaigoje. Dėl to kartais žiema ateina nespėjus atlikti tam tikrų darbų“, – aiškina T. Ignatavičius.

PSO taip pat nurodo, kad reikšmingą įtaką eismo dalyvių saugumui daro kelių infrastruktūra. Keliai turi būti sukonstruoti taip, kad visi eismo dalyviai jaustųsi saugūs. Tai reiškia, jog privalu tinkamai pasirūpinti pėsčiaisiais, dviratininkais ir motociklininkais, pasitelkiant pėsčiųjų, dviratininkų takų, saugių perėjų vietų žymėjimus ir kitas eismo greitį mažinančias priemones. PSO skaičiavimais, pagerinus 10 proc. pavojingiausių gatvių kiekvienoje šalyje, per dvidešimt metų būtų išsaugota apie 3,6 mln. gyvybių ir išvengta 40 mln. sunkių sužalojimų.

Apibendrinant skirtumus ir tai, ko galima pasimokyti iš švedų, siekiant patirti kuo mažiau žalos keliuose, galima teigti, jog esminiai principai, padedantys efektyviausiai sumažinti eismo nelaimių skaičių, yra kelių infrastruktūra ir kryptingas gyventojų mentaliteto keitimas. O atsakomybė už teigiamus pokyčius – valdžios rankose. Būtent ji gali vesti į priekį einant saugumo keliuose link.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"