Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Saulius Skvernelis: augančios ekonomikos vaisiais nepasidalinome su visuomene

 
Saulius Skvernelis./
Saulius Skvernelis./ AFP/Scanpix nuotrauka

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis artėjant valstybės šimtmečiui sako, kad Lietuva – tautinė valstybė, turinti išlaikyti ne tik savo valstybingumą, bet ir nacionalinį tapatumą. „Ji yra Europos sudėtinė dalis, bet aš niekada nepasisakysiu už federaciją. Tikrai nesame apsitvėrę sienomis: esame moderni europietiška valstybė, bet – tautinė valstybė“, – portalui LRT.lt teigia vyriausybės vadovas.

Atsakydamas savo kritikams dėl išreikšto požiūrio į tarpvyriausybinius santykius su Rusija, S. Skvernelis perėjo į kontrpuolimą ir palygino kritikų argumentaciją su Rusijos skleidžiama propaganda.

Man atrodo, 52 proc. Tai kas čia – vėl „neteisinga“ apklausa? O gal geriau girdėkime žmones, kad ir kokia būtų jų pozicija?

„Mūsų propagandininkų pasisakymai nelabai skyrėsi nuo anos pusės propagandos. Štai šiandien paskelbta apklausa, kuri rodo, kiek gyventojų iš tikrųjų pritaria, kad reikėtų tam tikrų kontaktų (ne draugystės ar bičiuliavimosi). Man atrodo, 52 proc. Tai kas čia – vėl „neteisinga“ apklausa? O gal geriau girdėkime žmones, kad ir kokia būtų jų pozicija?“ – svarstė premjeras.

Kalbėdamas apie santykius su prezidente Dalia Grybauskaite, „valstiečių“ būsimu kandidatu į prezidentus dažnai įvardijamas S. Skvernelis kritikavo „buldozerinius“ sprendimus, kai apie visus tuos, kurie su tais sprendimais nesutinka, sakoma, kad jie esą „užsispyrę“ arba „buki“.

„Visos valdžios institucijos yra atsakingos už valstybėje vykstančius procesus. Prezidentas yra tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, kuris pasirašinėja arba vetuoja įstatymus, kurio autoritetas itin didelis, todėl itin didelė ir atsakomybė. Deja, aiškiai matomas noras iš aukšto ir tarsi iš šono žvelgti į tai, kas vyksta šalyje. Tarsi būti arbitru, pamirštant, kad tai ir tavo sprendimai“, – kalbėdamas LRT.lt, pažymėjo premjeras.

– Artėja valstybės šimtmetis. Esame nepriklausomi jau beveik dvidešimt aštuonerius metus. Kas, jūsų manymu, svarbiausia mūsų valstybės gyvavimui ir klestėjimui? Kokie mūsų svarbiausi pasiekimai ir didžiausios nesėkmės?

– Manau, didžiausias pasiekimas – tai, kad turime pilietinę visuomenę. Nesakau, kad visi, bet pakankamai daug žmonių yra kritiškai mąstantys, turintys nuomonę ir nebijantys jos reikšti. Turime labai tvirtus valstybingumo pamatus. Dabar net negalime diskutuoti, ar žmonės, iškilus pavojui, gintų Lietuvos valstybę, jos laisvę ir demokratiją, savo teises. Šis klausimas tampa beprasmis.

Kad ir kokios būtų vidaus politinės rietenos, minėti dalykai vienija mūsų pilietinę bendruomenę. Kasmet matome vis daugiau nepakantumo korupcijai. Mažėja taikstymosi su pakišų ir kyšių tradicijomis. Tai ypač sakytina apie jaunesniąją kartą. Šiuo atžvilgiu matyti ryškus kontrastas su kai kuriomis politinėmis partijomis, kurioms vis dar yra vertybė gauti pinigų iš neskaidraus verslo, sudaryti vadinamojo „paketavimo“ sandorius, mėginti iškreipti rinkimų rezultatus.

Ko nepavyko nuveikti per tą laiką – ypač per paskutinį dešimtmetį? Mes nesugebėjome augančios ekonomikos vaisiais pasidalinti su visa visuomene. Ryškėja gan didelė socialinė atskirtis, kenkianti ir visuomenei, ir valstybei. Nuo krizės laikų iš esmės pamirštos socialinės problemos, jos ilgą laiką nespręstos.

– O kodėl taip nutiko? Kodėl socialinė atskirtis tokia didelė?

Ryškėja gan didelė socialinė atskirtis, kenkianti ir visuomenei, ir valstybei. Nuo krizės laikų iš esmės pamirštos socialinės problemos, jos ilgą laiką nespręstos.

– Nebuvo politinės valios ir ryžtingų sprendimų perskirstant biudžetą ir siekiant jo didesnio surinkimo. Ne per mokesčių didinimą, o efektyvų mokesčių administravimą ir perskirstymą toms sritims, kurioms labiausiai reikia. Buvo galimybių tokią politinę valią ir lyderystę pademonstruoti, bet to niekas nesiėmė daryti. Na, galbūt socialdemokratų vyriausybė bandė užsiimti įšaldytomis socialinėmis išmokomis ir elementariais baziniais dydžiais, atlyginimais.

Nors tam tikri pavyzdžiai rodo, kad, kai buvo norima sutvarkyti krašto apsaugos finansavimo reikalus, pakako griežtai treptelėti kojele, ir iškart pavyko drastiškai padidinti gynybos finansavimą. Nors, jei krašto apsaugos finansavimas prieš tai nebūtų nukritęs iki vos daugiau nei 0,7 proc. BVP, būtume turėję kitokią situaciją ir nebūtų tekę daryti tokių drastiškų investicijų kitų sričių sąskaita.

Dabar turime kitą paradoksą: žmonės ilgai laukė pensijų didinimo, artėjančio mokytojų, mokslininkų, gydytojų finansavimo esminės kaitos, aukštojo mokslo reformos, sveikatos priežiūros [pertvarkos], bet dabar vis tiek yra nepatenkinti.

– Matyt, nepatenkinti tuo, kad kainos spėja užaugti greičiau nei atlyginimai. Ką daryti, kad taip nebūtų?

– Infliaciją suvaldyti pavyko. Prognozuojama, kad šiemet ji bus dar mažesnė. Taip, reikia judėti toliau. Turime galvoti apie mechanizmus, kurie leistų užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Čia darbas ir Konkurencijos tarybai. Turime skatinti į Lietuvos rinką ateiti daugiau užsienio bendrovių. Jei svertų per mažai ir matome, kad laisvosios rinkos dėsniai kai kuriose srityse tampa oligopoliniais susitarimais, turime taisyti įstatymus, kad tokie svertai atsirastų.

Dabar turime kitą paradoksą: žmonės ilgai laukė pensijų didinimo, artėjančio mokytojų, mokslininkų, gydytojų finansavimo esminės kaitos... bet dabar vis tiek yra nepatenkinti.

Taip pat noriu pasakyti apie praeitį: „Sodros“ diskreditavimas. Pastaruoju metu buvo demonstruojama, kad „Sodra“ yra netvari, kad ji bankrutuos, kaupti nebeapsimoka, kad ji turėjo 3,6 mlrd. eurų deficitą. Tai visiškas diskreditavimas.

Sugebėjome atkurti „Sodros“ prestižą – nuo šių metų sausio mėn. 1 d. ji neturi jokios skolos. Ji pradėjo kaupti rezervinį fondą, „subfondus“ ligos, motinystės atvejams. Nepamirškime, kad vis dar mokame – ir šiemet mokėsime – po 17 mln. eurų už anksčiau padarytus neteisėtus sprendimus, grąžindami algas valstybės tarnautojams.

– Tas, kurios buvo nukirptos per krizę?

– Taip. Buvo priimti antikonstituciniai įstatymai. Ir patvirtinti parašais. Tarp jų buvo ir prezidentės parašas. Dar yra iš žmonių atimtų išmokų apie 220 mln. eurų, bet dėl jų nėra teismų sprendimų.

Kas nutiko kainoms? Matyt – keli svarbūs dalykai. Pirmiausia [jų kilimas] justi maisto produktų, paslaugų sektoriuose. Kažkada padaryti sprendimai, leidžiantys koncentruotis prekybos centrams ir jiems tapti dominuojančiais rinkos dalyviais. Kai nėra alternatyvų, smulkių prekeivių, galimybės ūkininkams dalyvauti maisto gamybos, perdirbimo ir prekybos grandinėje, tai sukelia tam tikrų padarinių.

Spaudimas didinti darbo užmokestį privačiame sektoriuje yra, ir verslas labai dažnai pasirenka išaugusias sąnaudas perkelti ant vartotojo.

Prisidėjo ir euro įvedimas. Metus laiko vykdėme monitoringą, o po to valstybė kažkodėl paleido proceso vadžias. Ir palaipsniui – ypač paslaugų sektoriuje – kainos pakilo. Žinoma, yra ir objektyvių dalykų, tokių, kaip žmonių skaičiaus mažėjimas. Trūksta dirbančiųjų, kitaip tariant – žmogiškųjų išteklių. Spaudimas didinti darbo užmokestį privačiame sektoriuje yra, ir verslas labai dažnai pasirenka išaugusias sąnaudas perkelti ant vartotojo.

– Ar įmanoma priversti verslą elgtis kitaip?

– Rinkos sąlygomis verslo tikrai nepriversime elgtis kitaip administracinėmis priemonėmis. Turime ieškoti alternatyvų ir daryti spaudimą per kitus mechanizmus. Kalbant apie maisto kainas – per smulkesnių prekybos vietų atsiradimą ir kooperacijos skatinimą žemės ūkyje, šeimos ūkių palaikymą.

Ką tikrai padarysime ir ko nepadarėme praėjusiais metais – nes turėjome problemų su skylančiais koalicijos partneriais, taip pat skeptiška prezidentės nuomone apie mokesčių reformą – tai darbuotojo ir darbdavio mokesčių dalių konsolidavimas ir perėjimas prie kitokio tarifo. Turime labai didelį darbo jėgos apmokėjimą, ir reikia palengvinti šį spaudimą. Tai susiję ir su darbuotojo pajamų didėjimu, galimybėmis namų ūkiams skirti daugiau lėšų ne vien būtiniausiems poreikiams.

Didžiausia išstumtų gyventojų banga – beveik 83 tūkst. – paliko Lietuvą 2010 metais. Vėliau skaičiai šiek tiek mažėjo.

Žinoma, yra ir kita nuomonė – kad kylantis vidaus vartojimas skatino infliaciją. Taip pat su augančia infliacija tiesiogiai koreliavo akcizų alkoholiui, kurui, tabakui didinimas. Ką jau čia slėpti.

Bet praėjusiais metais turėjome labai juntamą eksporto augimą, o tai – sveikos ekonomikos bruožas, labai svarbus mūsų ekonomikos augimui, nes jis neįsuka infliacijos spiralės. Verta atkreipti dėmesį ir į ateinančias tiesiogines gamybines užsienio investicijas (ne paslaugų centrus). Gamykla, kuri, tarkime, gamins komponentus automobilių pramonei, generuoja daug darbo vietų, nes tame gali dalyvauti ir papildomi verslai. Tai reiškia, kad žmonės gali likti dirbti Lietuvoje, neemigruoti.

– Beje, pakalbėkime apie tai. Jūs kaip tik sakėte, kad vienas iš svarbiausių pasiekimų per 28 nepriklausomybės metus – padidėjęs visuomenės pilietiškumas. Bet ar tikrai pilietiškai elgiasi masiškai emigruojantys lietuviai? Juk jie, užuot keitę gyvenimą Lietuvoje, bėga iš tėvynės.

– Vienareikšmio atsakymo nėra. Jei norėtumėt populistinio atsakymo, tai sakyčiau, kad tikrai – blogai, nes reikia dirbti ir kurti čia. Bet negalima kalbėti apie emigraciją vien kaip juoda ir balta. Didžiausia išstumtų gyventojų banga – beveik 83 tūkst. – paliko Lietuvą 2010 metais. Vėliau skaičiai šiek tiek mažėjo. Dabar vėl stebimas augimas. Bet ar per tą laiką jūs matėte, kad sprendimų priėmėjai būtų įvardiję problemas ir žengę jų sprendimo žingsnius, kurie naikintų priežastis žmonėms išvykti? O priežastys juk yra ne tik ekonominės.

– Bet būtent ekonominės – pirmoje vietoje.

– Taip, ekonominės – svarbiausios, bet šalia jų yra ir teisingumo trūkumas, verslo sąlygos, kai, dalyvaudamas pirkimuose, neturi jokių galimybių sąžiningai laimėti. Tai irgi skatina žmones išvykti. Dalis žmonių išvyko ir siekdami įgyti geresnį išsilavinimą.

Kai dešiniųjų vyriausybė įvedė vadinamuosius krepšelius, kai vaikas arba studentas virto preke, tai liudijo, kad [padėtis Lietuvoje] tikrai prasta. Neteisinga būtų manyti, kad išvykę žmonės – blogi piliečiai. Juolab kad mūsų „ambasadoriai“ užsienyje įsikūrusiose lietuvių bendruomenėse nori dalyvauti valstybės gyvenime.

– Premjere, Vasario 16-osios valstybė buvo tautinė valstybė. Ką jums asmeniškai reiškia Vasario 16-oji ir ar esate tautinės valstybės šalininkas?

Tą laimėjimą pasiekti padėjo išlaikytas lietuvybės pradas. Vasario 16-oji padėjo tvirtus pamatus, leidusius mums atkurti nepriklausomybę Kovo 11-ąją.

– Man tai – ir valstybės, ir šeimos šventė. Tai labai svarbus to meto strateginis laimėjimas. Tą laimėjimą pasiekti padėjo išlaikytas lietuvybės pradas. Vasario 16-oji padėjo tvirtus pamatus, leidusius mums atkurti nepriklausomybę Kovo 11-ąją.

– Ar jūs – už tautų Europą, ar labiau už kosmopolitinę federaciją?

– Lietuva yra tautinė valstybė. Ji yra Europos sudėtinė dalis, bet aš niekada nepasisakysiu už federaciją. Mes turime išlaikyti savo valstybingumą ir tapatumą. Tikrai nesame apsitvėrę sienomis: esame moderni europietiška valstybė, bet – tautinė valstybė. Kita vertus, niekad neslėpiau, kad papildomų trijų raidžių naudojimas mūsų abėcėlėje, mano manymu, nepakenks mūsų tautiškumui.

– Kokios savybės, jūsų manymu, turėtų būti svarbios geram valstybės vadovui?

– Labai svarbu, kad vadovas būtų ryžtingas žmogus, nebijantis priimti nepopuliarių sprendimų. Galima, aišku, vegetuoti, atidėlioti sprendimus, naudotis situacija ir būti populiariam, bet iš tikro reikia matyti ilgalaikius valstybės ir visuomenės tikslus. Svarbios savybės – sąžiningumas, padorumas, savo nuomonės turėjimas, gebėjimas kritiškai pažvelgti į save ir pripažinti savo klaidas.

– Susidaro įspūdis, kad jūs kartais gan rimtai nesutariate su prezidente Dalia Grybauskaite. Kuriais klausimais labiausiai išsiskiria jūsų nuomonės?

– Mūsų požiūriai į valstybės valdymą skiriasi. Negalime pasirinkti kurios nors srities ir priiminėti joje „buldozerinius“ sprendimus, o apie visus tuos, kurie su tais sprendimais nesutinka, sakyti, kad jie esą „užsispyrę“ arba „buki“.

Visos valdžios institucijos yra atsakingos už valstybėje vykstančius procesus. Prezidentas yra tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, kuris pasirašinėja arba vetuoja įstatymus, kurio autoritetas itin didelis, todėl itin didelė ir atsakomybė. Deja, aiškiai matomas noras iš aukšto ir tarsi iš šono žvelgti į tai, kas vyksta šalyje. Tarsi būti arbitru, pamirštant, kad tai ir tavo sprendimai. Kartais tai ir lemia mūsų su prezidente nuomonių skirtumus. Neturėtume skatinti šalyje intrigų. Valstybė neturi tapti paskalų įkaite. Man tai nėra priimtina.

Maža to, viena institucija, kad ir labai svarbi, negali pakeisti Konstitucijos nustatytų valdžių atskyrimo principų. Ir kai atsiranda noras atlikti vyriausybės darbą…

Negalime pasirinkti kurios nors srities ir priiminėti joje „buldozerinius“ sprendimus, o apie visus tuos, kurie su tais sprendimais nesutinka, sakyti, kad jie esą „užsispyrę“ arba „buki“.

– Kokiais atvejais tas noras buvo atsiradęs?

– Tokių situacijų buvo ne viena. Galite tiesiog stebėti situaciją. Mėginama neigti būtinybę priimti kai kuriuos sprendimus ir siūlyti vyriausybei tokius sprendimus, kurie yra fragmentiški ir iki galo net nesuvokti. Dar blogiau yra tai, kad priimti siūlymai vėliau tampa tos pačios prezidentūros kritikos objektu, vos tik kyla kokia nors neigiama reakcija visuomenėje.

Konkrečių pavyzdžių daug. Pamenate medikų pasipiktinimą dėl vadinamojo eilių įstatymo? Tai buvo viena iš Medikų sąjūdžio įsikūrimo priežasčių, tai virto ir protestais prie vyriausybės rūmų. Ar kas nors pasidomėjo, kad tai prezidentūros inicijuotas įstatymas? Ar pati prezidentė jį gynė? Visą spaudimą teko atlaikyti ministerijai ir vyriausybei.

Panašiai buvo ir su alkoholio ribojimais. Prezidentė pasirašė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas ir viešai sakė, kad jose neliko jokių sunkiai įgyvendinamų ar perteklinių ribojimų, kad laikomasi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų.

Vos tik atsiradus problemai dėl alkoholio reklamos užsienyje leidžiamuose leidiniuose, prezidentė pareiškė, kad tai gėdinga ir primena viduramžius. Na, jei gėda, tai mūsų visų. Taip pat ir prezidentės.

Vardinti galima ilgai, bet pastaroji situacija su vaiko teisių užtikrinimu… Vaikų saugumas yra absoliutus prioritetas, daroma labai daug, iki įstatymo įsigaliojimo dar liko beveik pusė metų, viskas bus spėta, bet jau ant kilimo kviečiami ministrai, kurie iš anksto išbarami, kad netinkamai dirba. Man, kaip vyriausybės vadovui, tai nėra priimtina ir suprantama. Manau, kad tai prezidentės akibrokštas ir noras ne prisiimti, o bėgti nuo atsakomybės.

– Ponia Grybauskaitė šįmet ne kartą kritikavo jūsų vyriausybę. O kaip dėl jos pačios atsakomybės neseniai sukritikuotų ministrų atžvilgiu? Juk būtent prezidentas, pagal Konstituciją, skiria ministrus ir tvirtina vyriausybės sudėtį? Ką tik pati paskyrė – ir jau pliekia?

– Nieko naujo. Per tai perėjo visos vyriausybės. Mūsų vyriausybė ėmėsi tų darbų, kurie keletą metų buvo nevykdomi, neliečiami, buvo stengiamasi jų nematyti, nes jie buvo nepatogūs. Pasirinkti segmentiškai patogią nišą – labai paprasta. Taip, ministrai – paskirti, tai – vyriausybės vadovo teikimas ir prezidentės skyrimas. Tai bendra atsakomybė už ministrų kabineto veiklą. Ne visiems ministrams vienodai gerai sekasi darbuotis. Tačiau situacija tikrai nėra tokia, kad reikėtų kalbėti apie kardinalius pokyčius ministrų kabinete.

Manau, su jokia kita prezidentūra tokių dalykų nebuvo.

Bet reikia suprasti, kad ministrai ir ministras pirmininkas vadovaujasi Konstitucijos numatytais įgaliojimais. Ir joks prezidentės patarėjas ar patarėja negali kištis ir keisti ministro priimtus sprendimus. Manau, su jokia kita prezidentūra tokių dalykų nebuvo.

– Pamenate, kaip D. Grybauskaitė aukštai kėlė kartelę kai kuriems ankstesnės vyriausybės ministrams? Tikrino net jų anglų kalbą. Bet kažkodėl vis tiek paskyrė tokius, kaip Dailis Barakauskas ir net Audronė Pitrėnienė. Kaip tai suprasti?

– Nenorėčiau kalbėti apie buvusius ministrus, nes ir pats trumpai dirbau šešioliktojoje vyriausybėje. Manau, ir tada buvo elgiamasi visiškai nekorektiškai. Jei nėra įstatymų pažeidimų dėl korupcijos ar nepriekaištingos reputacijos, tai – valdančiosios daugumos ir ministro pirmininko pasirinkimas. Tai, kas vyko, atrodė negražiai, o rezultatas, kaip jūs ir sakėte, buvo keistas. Bet gal tiesiog buvo toks noras – kad būtų suformuota ne tokia vyriausybė, kokios norėjo Algirdas Butkevičius, o tokia, kokios norėjo prezidentė.

– Kad kai kurie ministrai ne itin gerai atrodytų?

– Jūs pats ir padarėte išvadas.

– Po jūsų pareiškimų dėl tarpvyriausybinės komisijos su Rusija daug kam kilo klausimas – kokie tie santykiai su Rusija, jūsų manymu, turi būti?

– Kontaktus su šia valstybe palaiko ne tik didžiosios valstybės, bet ir mūsų kaimynės – Skandinavija, Baltijos šalys. Aš kalbėjau apie politinius kontaktus, dėl kurių pasirodė įvairių interpretacijų.

Tačiau turime tokių problemų, kur turi būti politinis kontaktas. Bet niekada nekalbėjau apie aukščiausio lygio kontaktus.

– Bet ar jūsų siūlymas nereikštų, kad prisiimame, sakyčiau, satelitinės valstybės vaidmenį?

– Ne. Aš aiškiai pasakiau, bet politiniai oponentai bando iškraipyti: mes nekalbame apie pozicijos pasikeitimą dėl sankcijų tos valstybės atžvilgiu, dėl Ukrainos ir kt. Raudonos linijos – nubrėžtos, dėl jų neabejojama. Tačiau turime tokių problemų, kur turi būti politinis kontaktas. Bet niekada nekalbėjau apie aukščiausio lygio kontaktus.

Štai vienas konkretus pavyzdys – planuojamas naftos gręžinio prie Kuršių nerijos eksploatavimas. Manau, nepakenktų, jei būtų kontaktai viceministrų lygiu, ir mes išreikštume savo poziciją.

Esama iš esmės dvišalių klausimų. Labai svarbu, kad tais klausimais galėtume išreikšti savo poziciją. Galima, žinoma, tą daryti diplomatiniais kanalais, notomis. Bet kai kuriais klausimais reikia kalbėtis.

Man apskritai sunkiai suvokiama tokia argumentacija, kuri tampa panaši į tų, kuriuos mes kaip tik kritikuojame. Kokia buvo reakcija? Mūsų propagandininkų pasisakymai nelabai skyrėsi nuo anos pusės propagandos. Štai šiandien paskelbta apklausa, kuri rodo, kiek gyventojų iš tikrųjų pritaria, kad reikėtų tam tikrų kontaktų (ne draugystės ar bičiuliavimosi). Man atrodo, 52 proc.

Tai kas čia – vėl „neteisinga“ apklausa, „diskredituojanti“ apklausas? O gal geriau girdėkime žmones, kad ir kokia būtų jų pozicija? Neturėtų būti taip, kad, jei žmogus pasako tai, kas kam nors nepatinka, tuoj pasipila kaltinimai – „Kremliaus agentas“ ir pan. Man, buvusiam Lietuvos pareigūnui, karininkui, tai – įžeidimas. Juolab kad esu prisiekęs tik nepriklausomai Lietuvai – ir kaip pareigūnas, ir ministras, ir ministras pirmininkas.

– Dažnai šaipomasi iš nuomonės, kad valstybė turi pasirūpinti žmonėmis. Sakoma, kad toks mąstymas – sovietmečio atgyvena. Esą nereikėtų tikėtis valstybės pagalbos niekam, išskyrus tuos, kurie pasirūpinti savimi apskritai negali. Kaip jums skamba toks mąstymas?

Sprendžiant, ką duoti žmogui – žuvį ar meškerę, reikia turėti galvoje, kad ne kiekvienas meškerę gavęs žmogus sugeba pasigauti žuvį.

– Tikrai lengva paniekinti žmones, šitaip mąstant. Juk nebus visa Lietuva – vieni verslininkai. Juolab kad ir versle būna nesėkmių. Visada bus žmonių, kuriems reikės didesnio rūpesčio – ir tarp samdomų darbuotojų, ir tarp tų, kurie neras savęs darbo rinkoje. Socialinės gerovės valstybės modelis reikalauja pasirūpinti tais, kuriems sunkiau sekasi.

Žinoma, egzistuoja ir liberali laisvosios rinkos šalininkų pozicija, kad kiekvienas – už save, o valstybė neturi kištis. Jei išplauksi darbo rinkoje – gerai, o jei neišplauksi, tai tiesiog paskęsi. Sprendžiant, ką duoti žmogui – žuvį ar meškerę, reikia turėti galvoje, kad ne kiekvienas meškerę gavęs žmogus sugeba pasigauti žuvį. Natūralu, kad valstybė turi būti socialiai orientuota, o visuomenė – apsaugota.

– Ar buvo bent viena Seimo kadencija, kai valdžia, jūsų akimis, pakankamai rūpinosi žmonėmis?

– Žinoma, norėčiau pasakyti, kad dabar [yra ta kadencija], bet būtų kvaila, jei taip sakyčiau. Bet tai tikrai ne ta Seimo kadencija, kuri silpniausiųjų sąskaita sprendė problemas, bandydama suvaldyti ekonominę krizę; kuri priiminėjo antikonstitucinius sprendimus. Mačiau, kad praėjusi vyriausybė stengėsi, bet ir geriausi ketinimai juk gali būti blokuojami. Būta gerų norų ir sprendimų ta linkme.

Manau, kad ši vyriausybė turi galimybių keisti situaciją. Ekonominė padėtis ir prognozės leidžia to tikėtis.

– Jūsų partijos vadovas Ramūnas Karbauskis sako, kad „valstiečių“ kandidatas laimės prezidento rinkimus. Ar pritariate šiam jo įsitikinimui?

– Ramūnas visais gyvenimo klausimais turi tvirtą nuomonę. Jei jis taip teigia, manau, turi pagrindo. Bet daug kas priklausys nuo to, koks tai bus kandidatas. Ir, žinoma, reikia nepamiršti, kad nuo pirmos mūsų valdančiosios koalicijos susiformavimo dienos ir net tik ką pasibaigus rinkimams, kai buvo pasakyta, jog, deja, laimėjo ne tie, kurie turėjo laimėti, „valstiečių“ ministrams ir Seimo frakcijai sukurtos ne itin palankios darbo sąlygos.

Per praėjusius metus pamačiau, kokia „pagedusi“ yra mūsų politinė sistema. Natūralu, kad 2019 m. rinkimuose vėl išryškės tam tikrų sluoksnių noras turėti savą prezidentą, kuris galės mėgautis valdžia, o už jo nugaros savo įtaką tuo metu plės interesų grupės.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tokie populiarūs finansininkai? Jų nuomonių klausomasi beveik kaip pranašų arba net populiariosios muzikos ir „Facebook“ žvaigždžių.

– Yra dalis finansininkų, kurie kalba visais gyvenimo atvejais. Kalba ir dalis politologų. Bėda ta, kad žmonės turi labai trumpą atmintį. Nes jei imtų vertinti įžvalgas ir prognozes, išreikštas prieš pusmetį ar dvejus metus, tuomet tas aklas pasitikėjimas jais susvyruotų. Nes prognozuoti – lengva, ypač tiems, kurie niekad nebuvo prisilietę prie valstybės valdymo. O už tas prognozes, žmonių pamirštamus žodžius atsakyti juk nereikia.

Norėtųsi, kad šalia tų žmonių, kurie yra aiškiai angažuoti ir suinteresuoti – kalbu apie komercinius Skandinavijos bankus, iš kurių girdime minėtų įžvalgų, – galėtume pasitelkti ir universitetų ekonomikos mokslininkų nuomones, įžvalgas tomis temomis. O ekonomikos mokslas mūsų šalyje yra stipriai nustekentas.

– Apklausos rodo, kad Lietuvos rinkėjai yra ryškiai pasidaliję į jūsų ir Gitano Nausėdos šalininkus. Ką, jūsų vertinimu, liudija šis ryškus pasidalijimas?

– Prezidento rinkimai – toli, o aš nesu kandidatas. Nors matau, kad kai kurie žmonės jau dalyvauja rinkimų kampanijose. Dabar rodomi politologų ir apklausų organizatorių išryškinti skaičiai. Kai paaiškės tikrieji kandidatai, tada bus galima ir rimtesnes įžvalgas daryti. Kol kas aš tų dalykų nesureikšminu, nes mano sprendimai niekaip nesusiję su prezidento rinkimais.

– Bet jūs esate labiau centro kairės ar centro dešinės politikas?

– Tikrai esu centro kairės politikas. Nors kai kurios mano pažiūros tame „lauke“ netelpa.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"