Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Sovietiniai reliktai pakeliui į rinkos ekonomiką

 
2018 01 26 12:36
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka 

Išgaravus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimt penkmečio švenčių purslams, pagaliau į valdžią atėjo tikrieji žemės šeimininkai. Ir vėl bandoma suskaičiuoti turimą valstybės ir jos piliečių nekilnojamąjį kilnojamąjį turtą, kad būtų galima įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir įgyvendinti žemės naudojimo politiką, kurios iki šiol dar niekas neregėjo. Ar ši misija įmanoma?

I. Žemės apskaita

Valstybės ir savivaldybių įmonės kibo į darbus. Vėl skaičiuojami pastatai bei statiniai, pabirę atskiri žemės lopinėliai, bet tikrojo vaizdo kaip neturėjome taip ir neturėsime. Jei sudėsime visus LR administracinius vienetus į kartografinę Lietuvos mozaiką, turėsime daugiau mažiau vientisą paveikslą tik LSSR, bet ne šiuolaikiniame Lietuvos Respublikos žemėlapyje.

Kuo kolchozų pavadinimai prastesni už skulptūras ant Žaliojo tilto, ar milicijos pastatą prie Lazdynų?

Iki šiol niekaip negalime atsikratyti sovietinio paveldo žemės apskaitoje, kuri buvo skirta tik kolchozinės žemės apskaitai, nes kitokios nuosavybės formos ir nebuvo. Lietuvos plotas, pateiktas visose LSSR leidiniuose, – 65 200 km². 1996 metais, kai dar nebuvo nustatytos valstybės sienos, valstybės plotas netikėtai padidėjo 100 km². Per dvidešimt septynerių metų laikotarpį demarkuotos visos Lietuvos sausumos ir jūros sienos su kaimyninėmis valstybėmis, kurių padėtis nesutampa su LSSR administracinėmis ribomis. Bet teritorijos plotas išliko nepakitęs, nors dėl sienos koregavimo vien Vištyčio ežere plotas padidėjo beveik keturiais kvadratiniais kilometrais. Tuo pačiu dydžiu turėjo padidėti ir Vilkaviškio savivaldybės plotas. O kur teritorinė jūra, kurios plotas – 1850 km²? Sovietmečiu jūra priklausė išskirtinai Maskvos jurisdikcijai, todėl į apskaitą nepateko. Net poilsiautojams buvo kategoriškai draudžiama būti prie jūros temstant ir naktį, o jei įbrisdavote į jūrą, atsidurdavote už Lietuvos ribų.

Tai kas šiandien trukdo apskaičiuoti Lietuvos teritorijos plotą? Sovietinis paveldas? Sovietmečiu administracinės ribos buvo formuojamos pagal kolchozų ir sovchozų ribas. Pirmininkai, norėdami parodyti ūkių produktyvumą, falsifikuodavo žemėnaudas ir jų plotus, kad socialistiniame lenktyniavime taptų nugalėtojais, su atitinkamais apdovanojimais, paskatinimais ir galimybe būti paaukštintiems pareigose. Taip susiformavo sovietinė žemės apskaitos sistema. Tuo gal ir galima būtų paaiškinti netikėtai „atsiradusį“ 100 km² viršplotį.

Žemė pagal naudojimo paskirtį buvo suskirstyta į žemės ūkio, miškų ūkio, vandenų, įskaitant žuvininkystės reikmėms, konservacinės paskirties, kelių, užstatytos teritorijos ir kitą žemę. Kiek realūs šie dydžiai?

Pvz., miško žemė nebūtinai buvo apaugusi mišku, o tik formaliai priskirta miškų paskirčiai, kaip ir atvirkščiai, žemės ūkio žemė galėjo būti apaugusi mišku. Mažiausias apskaitos vienetas buvo kolūkis ar tarybinis ūkis, kuriam buvo rengiami žemėtvarkos ir žemės naudojimo planai. Sugriuvus kolektyvinio ūkininkavimo sistemai, žemės apskaitos vienetas išliko tas pats, tik kolūkis vietoj jo konkretaus pavadinimo tapo kadastrine vietove Nr.xx. Pvz., „Ždanovo kolūkio žemėtvarkos planas“ buvo pavadintas „Kadastrinės vietovės Nr. xy žemėtvarkos planas“, t. y. kiekvieno kolūkio teritorija gavo bendrinį kadastrinės vietovės pavadinimą.

Ar ne tikslinga būtų įtraukti kadastrines vietoves į kultūros paveldo paminklų sąrašą, kaip išsaugotas kolchozų erdvines reliktines liekanas? Nors vietiniai vyresni gyventojai dar mena jų tikruosius pavadinimus, bet jaunimui, tai jau praeitas tūkstantmetis. Kuo kolchozų pavadinimai prastesni už skulptūras ant Žaliojo tilto, ar milicijos pastatą prie Lazdynų?

Administracinės rajonų ribos ir respublikų sienos buvo sutapdinamos su kolūkių ribomis. Pirmininkai tarpusavyje, dažnai net ir užstalėje, susitardavo pasikeisti žemės sklypais, net jei gretimas ūkis buvo kitoje respublikoje. O jei ūkiai ribojosi su rajono ar net respublikine riba, tai kartu buvo keičiamos administracines rajonų ribos, ar net respublikų sienos.

Kolchozų ribos buvo braižomos pagal žemės ūkio naudmenų ribas, ten kur buvo galima arti, ar gyvulius ganyti, o vandens gi nearsi. Taip dauguma upių ir ežerų nebuvo padalinti ir atsidūrė viename rajone. Jei upės ar ežerai buvo kolchozo pakraštyje, tai riba daugumoje atvejų ėjo šių vandens telkinių pakraščiu, o jei jis ribojosi su gretimu rajonu, visas rajonas teisiškai buvo atkirstas nuo vandens telkinio. Kadangi administracinės ribos iš esmės nekeistos nuo sovietmečio, tai iki šiol sukelia daug problemų rajonų savivaldybėms, norinčioms plėtoti turizmo ir poilsio infrastruktūrą prie vandens telkinių.

Ši problema visu aštrumu iškyla, kai projektai vystomi Europos Sąjungos lėšomis ir reikalaujama dokumentų, įrodančių kad objektas yra užsakovo žemėje. Su šia problema susidūrė Turizmo departamentas, planuodamas mažąsias prieplaukas prie Nemuno, Neringos savivaldybė – prie Kuršių marių ir kitos savivaldybės.

Per 2014 metus Lietuvos teritorijos plotas sumažėjo 14 km², Alytaus apskritis sumažėjo 7 km², Utenos apskritis – 10 km², o Klaipėdos apskritis padidėjo net 13 km², nors jokių administracinių ribų ar valstybės sienos pakitimų nebuvo.

Dabar informacija apie Lietuvos teritorijos plotą atnaujinama dažniau. Ją skelbia Statistikos departamento Oficialiosios statistikos portalas osp.stat.gov.lt. Įdomu, ar kas nors analizuoja šią medžiagą, ar bent ji tikrinama? Jei žvilgtelėtumėme bent paviršutiniškai į suvestinę Lietuvos ir savivaldybių plotų lentelę, rastume sunkiai paaiškinamų skaičių. Pvz. per 2014 metus Lietuvos teritorijos plotas sumažėjo 14 km², Alytaus apskritis sumažėjo 7 km², Utenos apskritis – 10 km², o Klaipėdos apskritis padidėjo net 13 km², nors jokių administracinių ribų ar valstybės sienos pakitimų nebuvo. Didžiausius teritorijos pokyčius patyrė Šilutės rajonas, kurio plotas per 2014 metus padidėjo 8 km², o per 2015 metus drastiškai sumažėjo net 31 km²! Vilniaus miesto plotas, kur žemės kaina ypač aukšta, tai padidėja, tai sumažėja visu kvadratiniu kilometru.

Prie tokios žemės apskaitos vargu ar galima tikėtis žemės reformos pabaigos ir nekilnojamojo turto korektiškos apskaitos! Ar kas nors suinteresuotas žemės reformos pabaiga? Dar 2000 metais „užbaigus“ žemės reformą, buvo išgertas pabaigtuvių šampanas, pasodintas ąžuolynas, pastatytas paminklinis akmuo. Į šias iškilmes buvo pakviestas Europos Sąjungos Žemės ūkio komisaras, kuriam ta proga buvo sušokta kepurinė...

Netikslioje žemės apskaitoje, kaip ir drumstame vandenyje, patogu manipuliuoti žemės sklypų skaičiukais, kurių patikrinti neįmanoma, o pačiam iš balos išlipti sausam.

Ne kuo geresnė yra ir dabartinė žemės naudmenų apskaita. Jos pagrindu buvo paimti sovietiniai kolchozų žemės apskaitos rodikliai pagal 22 formą, ją šiek tiek supaprastinus ir modifikavus. Joje likę nemažai rodiklių, kurie šiandien yra visiškai neaktualūs rinkos ekonomikos sąlygomis, o nėra rodiklių, susijusių su ekologiniu ūkininkavimu ir žaliąja energetika.

II. BENDROJI IR ŽEMIŠKOJI POLITIKA

Šiuo metu kilęs šaršalas dėl ūkininkų ar bendrovių valdomų ar/ir naudojamų sklypų dydžio yra daugiau teisinio pobūdžio, nes visų formų nuosavybės ūkiai įregistruoti nekilnojamojo turto registre, ir nesudėtinga tai išsamiai patikrinti net neišeinant iš kabinetų. Nacionalinė mokėjimų agentūra ir Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras kiekvienais metais kruopščiai tikrina visus deklaruojamus sklypus ir jų naudojimą pagal paskirtį.

Visi kam reikia ir kam nereikia žino, kad tokių ūkių yra ne viena dešimtis, bet tik vienas iš jų susilaukė ypatingo susidomėjimo, gal ir kiti jo verti ? Bet įdomiausia yra tai, kad niekas iki šiol neatkreipė dėmesio į didžiulę kompetentingų institucijų ir jas atstovaujančią valdininkų armiją, kurių priedermė – kontroliuoti procesus, susijusius su žemės sandoriais, kad nebūtų pažeisti šią sferą reglamentuojantys teisės aktai. Kol nebus iš esmės peržiūrėtos šių institucijų funkcijos ir nebus numatyta valdininkų personalinė atsakomybė, jokių pozityvių poslinkių nesulauksime.

Čia mes susiduriame su kitu sovietiniu reliktu. Prie SSSR santvarkos didžiausi jos priešai buvo buožės ir kapitalistai, kurie engė darbo liaudį, todėl juos reikėjo išbuožinti. Dabar dar nemažoje dalyje postsovietinio bloko šalių yra išlikusi buožės šmėkla – OLIGARCHAS, kuris yra dirbančiųjų engėjas ir kaltas dėl mažiausias ar mažesnes pajamas gaunančių piliečių sunkios materialinės padėties, ir su kuriuo reikia kovoti. Bet kuriuo metu valdžia gali pirštu parodyti „darbo liaudies“ engėjus, ypač prieš rinkimus, ir pažadėti su jais kovoti.

Deja, paskutiniu metu vyrauja tik populistiniai pažadai, kuri partija duos daugiau, neparemti valstybės finansiniais ištekliais.

Dar vis gajūs lozunginiai siekiai. Praeityje liko NATO ir ES, kuriuos jau įgyvendinome, o kas toliau? Kokia valstybės ateities vizija? Net valstiečių išrinkti agrarininkai nežada šviesesnės ateities. Dabar blaškomės nuo samanės legalizavimo kaimo turizmo sodybose iki pilnos alkoholinės abstinencijos, nuo tabako draudimo prie kanapių rūkymo, ar kitų silpnų narkotikų legalizavimo. O kodėl vyno ir alaus negalime priskirti prie silpnų narkotikų?

Šypseną sukelia lozungas – susigrąžinsime emigrantus. Tam steigiamos naujos institucijos, kuriami planai ir programos... O gal reikėtų įsteigti Migracijos ministeriją? Deja, vanduo niekada nebėgs į kalną, o darbuotojai neis į mažiau apmokamus darbus, nebent tam įtakos turės kiti ne mažiau svarbūs faktoriai ar aplinkybės. Kai Lietuvoje atlyginimai priartės prie šalių, į kurias važiuoja emigrantai, tada nereikės jų gražinti.

Demokratinėse valstybėse valdžia teisinėmis priemonėmis bando išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų gyventojų sluoksnių, vieniems užkraudama didesnius mokesčius, kitiems suteikdama daugiau lengvatų, atsižvelgiant į rinkimus laimėjusios partijos deklaruotus prioritetus. Deja, paskutiniu metu vyrauja tik populistiniai pažadai, kuri partija duos daugiau, neparemti valstybės finansiniais ištekliais.

Dar vienas sovietinis reliktas išlikęs Lietuvoje iki šiol, tai draudimų sistema. Pastačius statinį ne pagal projektą, prasideda aiškinimai, kaltųjų paieška, baudų skyrimas, bylinėjimasis, užtrunkantis ne vienerius metus, pastatų griovimas valstybės sąskaita ir t.t. Analogiški procesai vyksta ir su žeme.

O kaip tokie klausimai sprendžiami kitose ES valstybėse? Pavyzdžiu paimsime Vokietiją. Joje taip pat yra ribojamas fizinių ir juridinių asmenų valdomos žemės dydis 500 ha, kad stambieji ūkininkai nesužlugdytų vidutinių ir smulkių ūkių. Kai tik įregistruojamas sklypo dydis, viršijantis nustatytą dydį, mokesčių inspekcija pradeda skaičiuoti daug didesnius mokesčius už viršplotį, kurie kiekvienais metais didėja. Tokiu būdu įgyvendinama antimonopolinė žemės naudojimo politika. Miestuose valdžia, siekdama išsaugoti žaliuosius plotus, yra įvedusi „stogų“ mokestį. Kuo daugiau namų valdos teritorijos, įskaitant pastatus, statinius, šaligatvius ir kt. padengta vandeniui nelaidžiu paviršiumi, tuo didesnis mokestis už žemę. Tokiomis priemonėmis valdžia įgyvendina žemės naudojimo politiką, o savininkui paliekama teisė pasirinkti jam ekonomiškiausią sprendimą.

Analogiška situacija su žemės naudojimo paskirties keitimu. Pas mus, norint pakeisti žemės naudojimo paskirtį, tenka nueiti kryžiaus kelius, duoti ne vienam įtakingam valdininkui kyšius atlikti kitus neteisėtus veiksmus. Siekiant išvengti tokios negatyvios praktikos, kiekvienoje savivaldybėje turi būti viešai skelbiami mokesčiai už žemę, priklausomai nuo jos naudojimo paskirties. Todėl kiekvienas žemės savininkas, planuodamas pakeisti žemės paskirtį, turi galimybę paskaičiuoti būsimus mokesčius ir priimti sau optimalų sprendimą.

Pakeitęs žemės naudojimo paskirtį, savininkas per nustatytą laikotarpį apie tai privalo informuoti kompetentingas institucijas. Tokiu būdu būtų išvengta nereikalingos biurokratijos, valdininkų subjektyvizmo, sutaupyta visiems daug brangaus laiko ir nervų. Valstybės ir savivaldos kompetencijai liktų tik žemės naudojimo kontrolės funkcijos.

Analogiškai galėtų būti sprendžiami statybos klausimai vadovaujantis bendraisiais ir detaliaisiais planais.

Žymiai sudėtingesnis ir aktualesnis klausimas, kurio niekas iki šiol nekėlė, tai valstybės ir savivaldai deleguotos žemės neteisėtas užvaldymas ir naudojimas. Sutvarkius Lietuvos teritorijos ploto apskaitą ir atlikus išsamią žemės naudojimo analizę, išaiškėtų žymiai skandalingesni faktai, apie kuriuos šiandien valdžia dar nenori girdėti.

Dr. Zenonas Kumetaitis,

ESBO ekspertas, buvęs Geodezijos ir kartografijos tarnybos vadovas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"