Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Nesiūlyti nedaryti reformų

 
2018 06 11 6:05
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Visuomenei pateikti Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenys. Juos gegužės 25 d. Kultūros ministerijos salėje gana išsamiai pristatė viceministras p. Renaldas Augustinavičius. Paklausus, kas tuos metmenis parengė, sužinojome, kad tai politinės komandos (politbiuro?) kūrinys. 

Konkretūs asmenys nurodyti nebuvo, tik užsiminta, kad dalyvavo ir tie, kurie siūlė Valstybinį simfoninį orkestrą iškelti į Šiaulius. Kadangi ši vyriausybė skelbiasi esanti pati sudaryta iš profesionalų, rengiant šiuos metmenis buvo, kaip atrodo, apseita be visuomenėje pripažintų, reputaciją turinčių paveldosaugos specialistų dalyvavimo.

Taip pat visi žinome, kad savivaldybių paveldosaugininkai yra visiškai priklausomi nuo mero ir jo aplinkos. Veikti pagal sąžinę, vadovaujantis profesine etika labai sunku.

Kaip atrodo, pagrindinė pertvarkos mintis – likviduoti Kultūros paveldo departamentą, o jo funkcijas išskaidyti į atskiras tiesiogiai Kultūros ministerijai pavaldžias institucijas. Kai kurie siūlymai turi racijos. Pavyzdžiui, Metmenyse numatoma kokia nors forma atkurti atskirą paminklų apsaugos inspekciją. Tai suprantama, nes darbų vykdytojas ir jo kontrolierius negali abu dirbti prie vieno stalo. Inspekcija panaikinta prieš gerus dvidešimt metų, tuometiniam jos viršininkui Puteikiui kiek vaikiškai ėmus tampyti liūtą (AMB) už ūsų. Liūtas, užuot nukandęs galvą ar nors ranką, anuomet sunaikino visą instituciją.

Nusistebėjimą sukėlė nusistatymas pirminę kultūros vertybių apskaitą, taigi ir tyrimus, perduoti savivaldybėms. Visi žinome, kad vos vienoje kitoje savivaldybėje yra pakankamos kvalifikacijos paveldosaugininkų. Taip pat visi žinome, kad savivaldybių paveldosaugininkai yra visiškai priklausomi nuo mero ir jo aplinkos. Veikti pagal sąžinę, vadovaujantis profesine etika labai sunku. Net jei atsirastų tokių specialistų, skirti savivaldybėms papildomų lėšų tarsi nenumatoma. O savų pinigų panašiems reikalams jos, prispaustos kasdienių rūpesčių, nelabai ir turi. Ko gero liktų prašyti, kad finansuotų tie, kuriuos dabar gana iškilmingai vadiname investuotojais. Šie, žinoma, bent dalį tyrimų apmokėtų, dar ir tyrimų rezultatus iš karto pridėtų. Neužmirškime, kad kultūros paveldas įrašytas Konstitucijoje ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Kultūros paminklų bei vertybių apsauga rūpinasi valstybė, už kultūros paveldą atsakingas kultūros ministras. Atsakomybės perdavimas kam nors kitam nenumatytas.

Kaip Kultūros ministerijoje buvo pasakyta, metmenis reikės svarstyti energingai. Konsultaciniai susitikimai su visuomene vyks iki birželio antrosios pusės: nes birželio gale naujasis Nekilnojamojo paveldo apsaugos įstatymas turės būti pateiktas vyriausybei; nes iki metų galo jis turi pasiekti Seimą; per pirmąją ateinančių metų seimo sesiją jis turės būti priimtas. Nuo savęs pridursiu, nes į savivaldybių rinkimus reikia atsinešti kraitį. Šiuo konkrečiu atveju tikrai reikia paskubėti: Rusijos ambasada nekantrauja, jau kelis kartus į Departamentą skambino, teiravosi, ar jis dar nelikviduotas. Nenori dirbti su Departamentu Vilniuje, nori su savivaldybėmis.

Taigi mums praktiškai telieka padalyvauti tarimosi su visuomene rituale. Restauratorių sąjunga jau turi patirties, kai įtraukiami į sąrašą organizacijų, su kuriomis neva tariamasi, siunčiama medžiaga, tačiau mūsų pastabų paprastai būdavo neišgirstos. Kitos kultūrinės organizacijos taip pat nestokoja panašios patirties. Nėra geras stilius, kai kažkur dirba politbiurai, o suinteresuota specialistų visuomenė apie svarbius rengiamus dokumentus sužino post factum, kai „skubos tvarka“ raginama pasakyti savo nuomonę, iš anksto žinant, kad į ją atsižvelgta nebus, girdi, norėta, bet nespėta. Taip pat dėsninga, kad svarbūs dalykai pradedami aptarinėti vasaros pradžioje, kai daugelis išsivažinėja. O po vasaros – šaukštai po pietų.

Daugeliui krito į akis, kad naujoji paveldosaugos koncepcija skirta vien nekilnojamojo turto reikalams. Tendencija, kurią su nerimu stebime jau antras, jei ne trečias dešimtmetis, vis ryškėja. Didžiausia dalis lėšų, tenkančių paveldui, skiriama vien nekilnojamojo paveldo, sakytume, nekilnojamojo turto tvarkybos darbams. Ir dar tokiu būdu, kad lėšos eitų per statybos magnatų įmonių rankas. Tam prikurta įvairių teisės aktų. Tie aktai tiek išbujojo, kad susigaudyti juose gali tik profesionalūs įstatymų žonglieriai. Landžiojimas įstatymų landomis kažkam tapo neblogu verslu.

Kilnojamojo paveldo, meno vertybėms nei vietos, nei laiko, nei dėmesio ir naujojoje koncepcijoje neatsirado. Žinia, meno vertybės yra toks dalykas – joms saugoti, restauruoti, aprašinėti reikia daug išmanymo ir pastangų, o pelno – net gėda užsiminti.

Visi matome, kad dabartinė KPD veikla jau beveik nieko nebepatenkina. Iš svarbiausio ir autoritetingo kultūros paveldo apsaugos centro, departamentas jau gana seniai virto vien didįjį statybų verslą aptarnaujančia kontora. Tačiau dabartinė paveldosaugos institucijų struktūra iš esmės atitinka Europos patirtį ir jos naikinti nereikia. Pradžiai pakaktų departamentą gerai pravėdinti, nes kai kurie kabinetai gerokai priplėko. Trečias dešimtmetis sėdint tose pačiose kėdėse išblėso visos idėjos ir sumanymai, liko vien murdymasis įvairiausiuose aktuose. Tačiau pateiktuose Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenyse užsimota viską sugriauti ir statyti iš naujo. Paprastai tokius perversmus sumano žmonės, kurie nepakankamai žino, kas iki jų jau buvo padaryta. Juk per 80 metų sukaupta nemaža patirtis. Dar prieškario nepriklausomoje Lietuvoje pradėti kurti paprasti ir aiškūs paveldosaugos įstatymai, vėliau ir sovietmečiu jie buvo gana logiški, suprantami ir efektyvūs.

Galima daug norėti, bet paveldosaugos srityje, kaip, beje, apskritai humanitarinėje kultūroje, trūksta asmenybių, kurios savo intelektu, išsilavinimu, pasišventimu, autoritetu būtų įkvepiančio pavyzdžiu, vestų paskui save visuomenę. Globalizacija ir visokie tokie dalykai, taipogi ir universitetų „optimizavimas“ gerokai smukdo bendrą kultūrinį lygmenį. Fundamentalus humanitarinis išsilavinimas – būtinas tautos ir valstybės gyvasties pagrindas – atkakliai stumiamas į pašalį. Gyvename kultūrinio sulaukėjimo laikais, kuomet didysis verslas labiausiai išsilavinusią ir plačiausius siekius turinčią viduriniąją klasę visais būdais siekia prislopinti. Neveltui universitetai verčiami tapti vien aukštesnio lygio profesinėm technikos mokyklom ir vertinami pagal tai, kokios kokybės specialistus tiekia darbo rinkai.

Esant tokiai būklei, grįžtant prie paveldo reikalų, būtina atgaivinti Kultūros paveldo centrą. Jis privalėtų atsinaujinti ir vėl tapti autoritetinga mokslo įstaiga, ne tik tyrinėjančia ir tvarkančia paveldo apskaitą, bet ir rengiančia išsilavinusią ir paveldui angažuotą pamainą.

Tai reiškia, kad politbiuras jau nusprendė, o mums, Lietuvos paveldosaugininkams, iš esmės paliekamas tarimosi su visuomene ritualo statistų vaidmuo. Stebitės?

Gegužės 30 d. Seimo Kovo 11-tosios salėje įvyko forumas „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“. Būdamas senas dar brežnevinės zakalkos kadras, gerai menu anų laikų visokias Aukščiausiųjų Tarybų sesijas, kuomet į iškilmingiausią salę iš visos imperijos suvažiavę geriausi darbo liaudies atstovai, pirmūnai, spartuoliai, šachtininkai, statybininkai, melžėjos, akademikai sakydavo entuziastingas kalbas. Kažkuo panašiai atrodė ir forumas istorinėje Seimo salėje. Aistringos kalbos skambėjo penkias valandas, išsakyta daugybė protingų ir aktualių minčių, svarstomas rezoliucijos tekstas. Tačiau forumą atidarydamas Seimo Kultūros komiteto pirmininkas p. Ramūnas Karbauskis pakvietė visus labai aktyviai įsijungti į pertvarkos procesą. Tačiau įsakmiai, kaip ir dera gensekui, nurodė nesiūlyti nedaryti reformų. Tai reiškia, kad politbiuras jau nusprendė, o mums, Lietuvos paveldosaugininkams, iš esmės paliekamas tarimosi su visuomene ritualo statistų vaidmuo. Stebitės? Šypsotės? Tie žmonės, kurie dar šypsosi, jau labai neužilgo nebesišypsos.

Rimantas Gučas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"