Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Konstitucinė kultūra būtina ir Konstituciniam teismui

 
2017 12 04 10:37
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos Konstitucijos 25– metis gražiai buvo paminėtas Tautos atstovybės – Seimo patalpose. Visus surinkusius rūmų šeimininkas prof. V. Pranskietis nuoširdžiai pasveikino, o svečiai iš užsienio linkėjo puikių darbų demokratijos baruose. Savi kalbėtojai prisiminė sudėtingus ir sunkius Konstitucijos kūrimo laikus. Didžioji kalbų dalis buvo skirta Konstituciniam Teismui (toliau KT), nepavargstančiam Konstitucijos saugotojui. Lyg ir buvo pastebėta, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės bus. Jokių užduočių apie kokius nors konstitucingumo protrūkius kitam amžiaus ketvirčiui, kaip ir rytdienai, nebuvo užsiminta.Kartu buvo atsargiai pasakyta, jog visi tie, kurie yra prieš KT, yra nelabai (ar visai) nekultūringi, bent aš taip supratau.

Prisipažįstu, jog esu vienas iš tų (ne)laimingųjų – (ne)kultūringų, – nes prieš 25 metus, perskaitęs įstatymo apie KT projektą, iš principo nesutikau su tuo, kad tokių funkcijų KT ar kita įstaiga būtų Lietuvos valstybės gyvenime. Todėl nekultūringas lyg ir neturėčiau būti, nes bet kuriam projektui galima pritarti, galima ir ne. Kadangi įstatymo apie KT projektas buvo patvirtintas su ydomis, ne savo valia likau nekultūringas, nors ir niekada nesakiau, kad KT pagal Konstituciją nėra.

Kultūriškai iki šiol neįmanoma suvokti kam galėjo atsirasti idėja pačioje Konstitucijoje nustatyti tokią nelygybę.

Tenka apgailestauti dar ir dėl to, kad KT istorija siejasi ir su kitais reiškiniais, kurie lyg nekaltai užsispyrusiai aiškinami kitaip negu buvo ar yra. Ir kitaip, negu parašyta. Antai, teroristai ir banditai leniniečiai bei jų visų markių praktiniai ir ideologiniai įpėdiniai tvirtina, jog jie yra kaipo angelai ir jų nevalia lyginti su naciais– nors prigimtis viena ir ta pati – besaikis nekaltų žmonių žudymas bet kokiu pretekstu ir, berods, socializmo idealo priedanga (nacionalsocialistai ir internacionalistai) ir bene K. Marksas buvo jiems už vadovą. Arba nekaltas tvirtinimas – TSRS tik įžengė į Lenkiją, bet jos neužpuolė; arba Pabaltijo šalys savo noru įstojo į TSRS, bet nebuvo okupuotos. Arba rašymas apie žinomai nebūtus daiktus straipsniuose ir knygose yra vertinamas nesąmoningu veiksmu. Tokie išverstiniai aiškinimai atsitinka atskiriems žmonėms ir teismams, tarp jų ir KT. Ir tą iš dalies galima suprasti, nes socializmo dvigubos dvasios prigimties ar užduoties sunku atsikratyti, ypač tada, kada tai sutampa dar ir su nuosavos kišenės reikalais. O tai savo ruožtu apsunkina ir konstitucinės kultūros, kuri KT irgi privaloma, supratimą.

Bus logiška, jei konstitucinės kultūros sampratą pratęsiu su KT 2017.10.20d. sprendimo dėl ankstesnių nutarimų apie dvigubą pilietybę aiškinimu. Pamenu dar studijų laikus. Jau tada studentai buvo apmokomi, jog net apipuvusio kapitalizmo valstybėse principas galiojo – įstatymai privalo atitikti Konstitucijai, o visi teisės aktai sudaro vieningą jų (arba teisės) sistemą. Tas nelaimingas studentas, kuris to nežinojo, turėjo pakartoti dalyko laikymą. Akcentuoju, jog konstituciškai nėra kultūringi visi veiksmai (įstatymai, kiti teisės aktai, susitarimai, teismų sprendimai, žmonių ir pareigūnų elgesys ir t.t.), kurie priešingi Konstitucijai arba jai neatitinka (kaip atsitiko su įstatymu apie KT). Konstitucija KT nepriskiria nei Konstitucijos viršenybės priežiūros, nei konstituciniuo teisėtumo bei kitų gėrybių ir pan. saugotoju, juolab, vienatiniu. Konstitucinis Teismas yra įgaliotas dirbti taip ir tiek, kaip Konstitucijoje parašyta ir tuo pabaigta, t.y. savo nutarimų rezoliucinėje dalyje gali užrašyti byloje vieną, gal kartais ir du, sprendimus pagal Konstitucijos 105 straipsnį. KT samprotavimai dar apriboti tik pareiga motyvuoti rezoliucinę sprendimo dalį ir jokiu būdu ne daugiau.

Kultūriškai iki šiol neįmanoma suvokti kam galėjo atsirasti idėja pačioje Konstitucijoje nustatyti tokią nelygybę – valdžia (net ir teismai) naudojasi KT paslaugomis pagal Konstitucijos 106 straipsnį ir gali metų metus laukti, kol KT valdžiai paaiškins teisės akto atitikimą Konstitucijai, o žmogus neturi tokios teisės – laukimo taip pat. Ir dar atrandama aiškintojų, jog absoliutus priešingo Konstitucijai įstatymo negaliojimo principas ( Konstititucijos 7 str. 2d.) veiksmingas tada, kada KT pasisako. Bet žmonėms jis niekada nepasisako, nes žmogus negali, kaip minėjau, netgi kreiptis į jį. Tokį dalyką tikrai sunkoka sugalvoti.Todėl ir galioja aukščiausio lygio Konstitucijos kūrėjų ir parlamento paradoksas – KT yra Konstitucijos aiškintojas tik valdžiai, nors pastaroji turi Teisingumo m-ją, Generalinę prokuratūrą, visą (net ir per didelę) teismų sistemą ir t.t. Tarybiniais laikais tokiais vieninteliais aiškintojais buvo kompartijos politiniai biurai ir komitetai irgi be oficialaus teisių gynimo, bet privalomais sprendimais visiems. Kultūros požiūriu tokia nelygybė ir nesusipratimas su žmogaus teisėmis yra faktas, žeminantis Lietuvos žmones ir demokratijos sampratą bei jos padėtį Lietuvoje netgi be konkretaus tyrinėjimo.

Spalio mėn. 20d. sprendime, KT išdidžiai vėl užsiminė, jog jis nenagrinėja faktinės padėties, nes pagal Konstitucijos 102 str.1d., 105 str. KT „neturi įgaliojimų tirti faktinės padėties atiktį Konstitucijai“. Turiu nuliūdinti KT ir jo šalininkus – KT minimose nuostatose nekalbama nei apie faktą, nei apie faktinę padėtį. Be to, KT pats turėtų žinoti net pačiame įstatyme apie KT nekalbama apie faktinę padėtį. Ir čia ne tik žodžių žaismas – faktas ir faktinė padėtis skirtingi dalykai.

Tikrai asmeniškai neturiu jokių priekaištų nei vienam KT teisėjui. Bet juk žinoma, beveik pagal bet kokią teisės sampratą – pvz., teisė – tai valstybės sankcionuotų normų, reguliuojančių visuomeninius santykius (faktus)sistema, užtikrinama valstybės prievarta. Tai reiškia, kad valstybės teisės normomis sureguliuoti santykiai yra nauja kokybė ir gautas naujas tų santykių lydinys, kuris ir vadinamas teise. Mokyti vyrai ir moterys tą lydinį dar substancija vadina. Šiame lydinyje įvairiomis nenustatytomis ir nesuskaičiuojamomis bei nesveriamomis proporcijomis teisės normos susiję su santykiais (arba faktu) ir atvirkščiai (tai antras dalykas, ką studentai dar seniau privalėjo žinoti). Ir atskirti teisę nuo fakto tokiame lydinyje įstatymui įsigaliojus, praktiškai neįmanoma nei fiziškai, nei inteligentiškai, nei kitu žmogui žinomu būdu, – išskyrus, gal būt, lakią vaizduotę. Kad aš galiu būti ir šiuo klausimu kultūringas, toks faktas įrodo. KT per visą savo egzistenciją neparuošė nė vienos, net ir menkiausios, doktrinos – o kuo ir kaip atskirti galiojančiame įstatyme (ar išvis teisėje) teisę nuo fakto (beje, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasekęs KT pavyzdžiu), taip pat neišsiaiškinęs šioje situacijoje. Juo labiau, kad ginčo metu prie substancijos-lydinio dar vienas būtinas požymis atsiranda – tai pažeidimo faktas, kuris paprastai net teise nebūna. KT privalėtų aprašyti tokio savo sugebėjimo atskirti teisę nuo fakto priemones ir būdus. Tai būtų begalinis indėlis (gal net vertas Nobelio premijos) į naujųjų laikų konstitucionalizmo vystymąsi Lietuvoje ir, manau, pasaulyje, nes dar niekas aiškios doktrinos teisėje, kaip atskirti teisės normas nuo jomis sureguliuotų faktų nebuvo lyg ir suradęs. Pagaliau, tuo paneigtų JAV Konstitucijoje pasėtą ir subujojusią hegemoniją, kad bylos nagrinėjamos JAV Aukščiausiajame Teisme ir pagal teisę, ir pagal faktą. Visuotinas tokios sukurtos doktrinos žinojimas ženkliai padėtų valdyti valstybę, nes leistų pagal KT supratimą atskirti, kas konstitucingumui priklauso ir kas ne, ir atitinkamai elgtis. KT neturi turėti paslapčių – jei jis moka faktą atskirti nuo jį sureguliavusios teisės, – tai turi tokia patirtimi ir pasidalinti su valstybės bendruomene, o ne slėpti savo žinias nuo kitų kartais sunkokai įskaitomose doktrinose.

Visuotinas tokios sukurtos doktrinos žinojimas ženkliai padėtų valdyti valstybę, nes leistų pagal KT supratimą atskirti, kas konstitucingumui priklauso ir kas ne

KT savo 2017.10.20d. sprendime eilinį kartą nesugebėjo įvykdyti savo pareigos, susijusios su Konstitucijos 14 str., kuriame paskelbta „ Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Šios nuostatos esmė yra ta, kad kalba yra tik lietuviškai kalbančio žmogaus (piliečio) ir Tautos nuosavybė ir ne bet kokia, bet absoliuti. Valstybė nekalba, neskaito ir nerašo, kaip ir jos įstaigos ar komisijos, tarp jų ir KT, o tik žmonės ten kalba, skaito ir rašo.Todėl valstybė ir jos įstaigos turi tik pareigą su lietuvių kalba elgtis tik taip, kaip yra parašyta. Čia svarbu dėl to, kad KT Konstitucijos 12 str. žodžius „atskiri atvejai“ išvertė į retus ir ypač retus. Toks veiksmas KT nepriklauso ir tokiais aiškinimais neturi teisės užsiimti. Sakyčiau, Konstitucijoje parašytų žodžių keitimas bent jau ne sinonimais yra nesiskaitymas su kalbos šeimininkais – žmogumi ir Tauta. Ir labai peiktinas nesiskaitymas. Nė viena valdžios įstaiga nėra įgaliota taip daryti. Netinkamas KT aiškinimas yra ne kokiose tai sunkiai pernešamose ar pasiekiamose erdvėse, bet užsispyrime nepripažinti savo daromų klaidų, kurių pradžia atsirado Seimo ir, matomai, įstatymo apie KT kūrėjų dėka. Ir net nebandoma aiškintis, kodėl taip nutiko ir kodėl toks įprotis atsiradęs. Kokiais tai skaičiais, kiek piliečių, kiek ne piliečių – čia aiškinti nesigauna. Tai yra toks pats atvejis, kaip viršenybės ar kitų KT funkcijų, kurių nėra Konstitucijoje, radimas ir propagavimas. Konstitucijos 12 straipsnio atskiri atvejai pagal jokius kalbos dėsningumus yra ne reti ir ne ypač reti. Tie „atskiri atvejai“ ir jų prasmė yra apsaugoti Konstitucijos 14 str., kas yra pareiga KT jo laikytis. Pažymėtina, kad 14 straipsnio nuostata negali būti paneigta jokia KT doktrina, net ir taip KT mėgstama „inter alia“ doktrina, kuri KT tobulinama bene dešimtmetį ir neranda pabaigos, nors ir 2017.10.20d. sprendime paminėta apie 27 kartus. Pagal Konstitucijos 12 str.“ o ne pagal KT rašymus, tik Seimas pasirenka atskirų atvejų prasmę.

KT savo spalio mėn. 20d. sprendime taip ir neprisiminė, kad nutarime yra pripažinęs priešingu Konstitucijai ir pilietybės grąžinimą, ką daryti jo niekas neprašė. Teismų darbuose tokie atvejai atrodo labai ne kaip – nekreipti dėmesio, ignoruoti tai, kas svarbu kitiems arba nuspręsti žmonių nenaudai, kada to niekas neprašo,– irgi kažkuria prasme konstituciškai ne visai kultūringa. Arba nesilaikymas gramatikos, kada KT pripažįsta jau negaliojančius įstatymus priešingus Konstitucijai – kas irgi ne pagal Konstituciją. Kad būtasis laikas skiriasi nuo esamojo laiko jau ne studentų, bet gana jauno amžiaus moksleivių žinojimo sritis. Nemaža dalis žmonių laikų skirtumą –“buvo ir yra“– atskiria būdami be jokio oficialaus laipsnio, išsilavinimo ar pareigų reikšmingumo.

KT net per tris svarstymo raundus apie dvigubą pilietybę nesugebėjo teisės „būti piliečiu“ įvertinti kaipo vienos svarbiausių konstitucinių prigimtinių teisių, jei ne pačios svarbiausios, žmogaus socialiniame gyvenime. Ir dėl šio dalyko didelių pastangų nereikia, kad suprasti, jog daugelis žmogaus teisių yra susiję su teise būti piliečiu. Žmogaus prigimtinė teisė yra ginama visa Konstitucijos galia – apie ką KT kukliai nutyli, nes be piliečių dalyvavimo jų prigimtines teises nagrinėja.

Turiu pastebėti, jog šiokia ar anokia KT arogancija prasidėjo beveik nuo jo veiklos pradžios. Tai susiję su naujovišku konstitucinio nepotizmo atsiradimu. Koks tai paprotys įgyvendinamas – taip vadinami kūrėjai (berods KT įstatymo) privalėjo beveik visi pabūti KT teisėjais. Lyg ir garbė, bet kada ta garbė sukasi su tuo, kad pagal įstatymą apie KT ir pačio KT poziciją teisingumas gali būti be fakto ir tas vis kartojama; kad KT nagrinėja kokias tai bylas apie precedentus, kurių būtina sąlyga fakto buvimas byloje, o KT negali fakto nagrinėti pagal įstatymą apie KT, nors žinoma, jog precedento atsiradimo pagrindas yra kaip tik teisės nebuvimas konkrečiu klausimu ir konkrečiame ginče su būtinu fakto tyrimu, – todėl tik teismo sprendimas tokioje teisės nebuvimo byloje ir tampa precedentu. O jis (KT) bylas tiria tik teisės aspektu be fakto, bet nustatinėja precedentą ir toks kūrinys dar teisės kokiu tai šaltiniu vadinamas.

Jokia veikla ir mokslas negali būti paremti teiginiais, kurie priešingi Konstitucijai ir be tiesos.

Netvirtinu, bet juk ne mano išgalvota – tiesa yra tada, kada faktas atitinka tikrovei. KT fakto nenagrinėja, tiesos nenustatinėja – klausimas kaip ir su atsakymu. Tada, kas iš tokios veiklos, kuri įstatymu (bet ne Konstitucija) nustatyta, kad tiesos nereikia tyrinėti. Šiuo aspektu KT nutarimai Konstitucijos požiūriu ir esme yra bereikšmiai. Ir dar nežinia, ar jie gali būti nuomonė. Mat, nuomonė be fakto žinojimo irgi negalėtų būti. Dar sunkiau suprasti, kad kokio tai teisės mokslo randama apie KT teisinę padėtį, jo indėlį į konstitucingumą, ir panašiai. Jokia veikla ir mokslas negali būti paremti teiginiais, kurie priešingi Konstitucijai ir be tiesos. O apie žmogaus teises be žmogaus – KT išvis negali iš esmės nieko užsiminti, nebent pacituoti, kad žmogus turi vieną ar kitą teisę arba jų grupę.

Kita vertus, nėra perdaug ko stebėtis, jeigu panagrinėti KT veiklą darbštumo aspektu.Vėlgi, ar naujojo vietinio nepotizmo pasireiškimas KT sistemoje, ar kitos aplinkybės, bet KT darbingumas tikrai netampa lietuvių Tautos darbštumo sinonimu ir Lietuvos himno pažiba „Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei“. Pagal statistiką KT su 9 teisėjais per metus išnagrinėja apie 20 bylų. Palyginimui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su 37 teisėjais, nors ir apstatytas įstatymu dėl galimybės teisėjų krūvius patiems susireguliuoti, išnagrinėtas bylas dar skaičiuoja šimtais, bet finansavimas beveik lygus. KT sudėčiai su aptarnaujančiu personalu išlaikyti 2017 metams valstybė skyrė 3.023.000 eurų, o LAT išlaikymui tam pačiam laikotarpiui skirta 3.988.539 eurų per metus. Žinau, jog pigi demokratija lyg neturėtų būti, bet dėl 20 bylų KT išlaikymas aiškiai neproporcingas bet kurios valstybės veikloje ir per brangi priemonė mokesčių mokėtojams. Ir, jeigu šias pagrindines pastabas susieti su KT 2017.10.20d. nutarimu ir jo pareikšta nuomone dėl referendumo būtinumo dvigubai pilietybei būtų logiška, referendumui pateikti 1-ą klausimą – ar KT kaip toks su savo išlaidomis yra reikalingas, o 2-ju klausimu lai būna pilietybės reikalai, jei jau taip referendumo norisi. Pažymiu, kad Konstitucijos požiūriu, KT pasisakymai apie pilietybę buvo ydingi jau iš pradžių, nes a) pagal konstitucinį neįgalumą nagrinėta be žmonių, nors „būti piliečiu ar ne“, žmogaus prigimtinė teisė; b) KT rėmėsi įstatymu apie KT, kuris pats turi gana rimtų nesusipratimų su Konstitucija; c) KT priešingai Konstitucijai savavališkai pakeitė Konstitucijos žodžius ir gramatikos taisykles į kitus, kas irgi ne pagal Konstituciją; d) KT ydingas užsispyrimas dėl pilietybės tęsiasi virš dešimtmečio ir tuo žmogaus teisių pažeidimas tampa perdaug rimtas.

Visuotinai demokratijoje priimta, jog tais atvejais kada žmogaus teisės pažeistos, turi būti iš principo nedelsiant pašalintos tos priežastys, kurios pažeidimą sąlygoja. Aš pritariu toms mintims, kad Seimas gali drąsiai spręsti ir be referendumo pilietybės reikalus tvarkyti, nes pačio KT veikla paremta įstatymu, priešingu Konstitucijai su oficialia teise netyrinėti (tai reiškia ir nenustatinėti) tiesos. Suprantama, jog be tiesos kriterijaus KT nutarimai ar visokie aiškinimai geriausiu atveju kokia tai nuomonė, bet ir tai vargu, nes sąmoningas ir įstatymu paremtas fakto ignoravimas net nuomonės teisinga nepadaro. Tokiais nutarimais Seimas privalo nesivadovauti.

Reikia pripažinti, jog Lietuvos Konstitucija, nors ir neišsiskirianti iš kitų šalių konstitucijų, turi vieną labai vertingą savybę, kuri teoriškai ir praktiškai gali būti išreikšta per teisės sampratą ir konstitucinį pažinimo teisėje principą. Ji suteikia teisę ir pareigą savigynai. Ši savybė glūdi Konstitucijos straipsniuose apie tai; kad įstatymų nežinojimas, neatleidžia nuo atsakomybės; negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai; kad žmogus turi teisę kreiptis į teismą, kada žmogaus konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos. Be abejo, svarbiausia dar ir tai, kad pilietis ir Tauta yra vieninteliai valstybės valdžios šaltiniai.

Visuotinai demokratijoje priimta, jog tais atvejais kada žmogaus teisės pažeistos, turi būti iš principo nedelsiant pašalintos tos priežastys, kurios pažeidimą sąlygoja.

Visa tai reiškia, kad nuo atsakomybės nėra atleistas nė vienas asmuo ar įstaiga, ar pareigūnas bei jų bet kokia propocija maišyta grupė. Ir kad ji, valdžia, užtikrina šių principų ir atsakomybės realų įgyvendinimą.Ši konstutucinė atsakomybė įdomi tuo, kad ji gali ir turi būti taikoma visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar speciali (administracinė, baudžiamoji ir pan.) atsakomybė yra numatyta, ar ne; ši konstitucinė atsakomybė neturi senaties; konstitucinei atsakomybei neturi reikšmės ar kaltininko psichinis santykis su neteisėtu veiksmu pasireiškia tyčia, neatsargumu ir t.t.; priešingumo Konstitucijai aspektas susijęs ne tik su teisės aktais, bet ir įvairiais žmogaus, pareigūno, įstaigos veiksmais, kurie neteisėti nuo pat atsiradimo momento ir nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas nubaustas ar ne, – nes baudimas šiek tiek kita procedūra. Esu įsitikinęs dar ir tuo, jog konstitucinei atsakomybei pagal šiuos parametrus neturi reikšmės, ar tam tikrų įstaigų sprendimai galutiniai ir neskundžiami (pvz.,LAT ir KT).

Visų šių konstitucinių principų reziume yra ta, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsintųsi į konstitucinę santvarką. Neteisėti KT ar LAT sprendimai, kaip ir kiti teisės aktai ar jų pagrindu padaryti veiksmai yra įgyvendinami prievarta,– kas atitinka Konstitucijos 3-jo straipsnio turiniui prievartos aspektu. Priešingi Konstitucijai veiksmai yra vienas iš kėsinimosi į konstitucinę santvarką požymių. Todėl Tauta ir kiekvienas pilietis, būdami valdžios šalyje šeimininkais turi ne tik teisę, bet ir pareigą sergėti konstitucinę santvarką ne tik nuo priešų, bet ir nuo draugų (pasak prof. R. Dvorkino) tada, kada priešingumas Konstitucijai išryškėja. Konstitucijos 3-jo straipsnio prasme KT ar LAT galutiniai ir neskundžiami sprendimai tampa prezumciniu faktu, pažeidžiančiu žmogaus teises ar laisves ir jokios įrodomosios viršesnės galios neturi pagal konstitucinį pažinimo teisėje principą, kuris tiesiog įpareigoja tirti bet kuriuos faktus ir veiksmus, nežiūrint į tai, kas juos padarė, ypač, kada tie veiksmai kertasi su Konstitucija.. Be kita ko, pagal pažinimo teisėje principą faktas ir jo nustatymas nėra kieno nors, tarp jų ir teismų, monopolija. Juo labiau, kad KT pats fakto nenagrinėja (dabar ir LAT ). Be to, faktas kartu yra žmonių kontrolės priemonė bet kuriai valdžiai, tarp jų ir teisminei.

Taigi, Konstitucijos 3-jo straipsnis gali ir turi būti panaudotas tada, kada valdžia rutinine tvarka nesugeba reikalų sutvarkyti. Žinia, kad Konstitucijos 3 straipsnis nenumato būdų ir priemonių, kurie jam padėtų apginti jo teises. Juos piliečiui ir Tautai tenka pasirinkti kiekvienu konkrečiu atveju. Viena iš tokių priemonių šiuo atveju gali būti ieškinys teismui. Atsakovas tokioje byloje valstybė, kuriai Vyriausybė atstovautų. Na, iš bėdos trečiuju asmeniu KT galėtų būti, mat, gali atsirasti klausimas dėl žalos atlyginimo. Todėl KT turi žinoti apie bylą, nes vėliau regresiniai reikalavimai gali atsirasti KT pareigūnams, kurie susiję su žalos atsiradimu. Senaties čia nėra, nes pilietybės reikalai grynai asmeniniai ir moralinės, o tai reiškia, neturtinės prigimties. Konstitucijos žinovai tuoj gali oponuoti, kad nėra procedūros tokiems ieškiniams. Procedūros nebuvimas nėra pagrindas atsisakyti ginti žmogų. Teismas gali nustatyti procedūras tam kartui arba pasinaudoti CPK ar kitomis taisyklėmis. Reikalavimas atsakovui turi būti suformuluotas pirmiausia 3-jo straipsnio pagrindu, t.y., nurodant žmogaus teisę ir pareigą priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę santvarką. Konstitucijos nesilaikymas ir yra ta vada, tas kėsinimasis, dėl kurių kreipiamasi. Valstybė negali gintis tuo, kad KT jau išsprendė, jo sprendimai galutiniai ir t.t. Taip nėra, nes visa, kas Konstitucijai priešinga negali galioti jau iš karto po antikonstitucinių veiksmų padarymo.

Tokiu būdu, pilietybės nesusipratimai pagal Lietuvos Konstituciją gali būti išspręsti taip: a) Seimui galima priimti įstatymą, nekreipiant dėmesio į KT nutarimus – aiškinamajame rašte prie Pilietybės įstatymo pažymėjus, jog KT nutarimai be tiesos; b) skelbti referendumą įrašius į klausimyną referendumui – ar reikalingas Lietuvai toks KT su 20 išnagrinėtų bylų per metus ir 3.000.000 milijonų eurų išlaidų; c) piliečiui ar jų grupei kreiptis į teismą su ieškiniu Konstitucijos 3-jo straipsnio pagrindu kaipo prevencija nuo kėsinimosi į konstitucinę santvarką ir žmogaus teisių apgynimu.

Noriu pažymėti, jog visi pasiūlymai ne mano išgalvoti – jie visi konstitucinės prigimties ir net Konstitucijos kūrėjų buvo numatyti,– apie tai ir kiti žmonės panašiai yra rašę. Telieka jais pasinaudoti, kad Konstitucija tikrai būtų tiesioginio taikymo aktas, padedantis apginti žmogaus teises ir laisves ir įpareigojantis atsakyti, kas Konstituciją pažeidžia. Tereikia tik ryžto, kultūros ir mažumėlę kantrybės. Rašinyje puoselėjamos mintys negali būti aiškinamos kaip pasiūlymas tuoj pat ir nedelsiant be jokio tyrimo bausti, atleisti iš darbo tuos, kurie teigia ar elgiasi kitaip, negu rašo Konstitucija; arba iš jų atimti įvairias regalijas ir lengvatas. Jeigu kas šį rašymą supras kaipo signalą pagal Konstitucijos 3-jo straipsnio 2-ą dalį, tai klaida nebus.

Šarūnas Vilčinskas yra advokatas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"