Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Raimondas Kuodis: „Turim neadekvačią sistemą su pseudo draudimu“

 
Raimondas Kuodis./
Raimondas Kuodis./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Daug kalbame apie e.sveikatą, bet iš principo ją blogai suprantame. E.sveikata pirmiausia yra ekonominė, o tik po to elektroninė. Tikroji e.sveikata pirmiausia turi būti susijusi su kaštų analize, eilių administravimu ir ištekliais“, – sako  Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis (46 m.).

– Frazė „reikia reformuoti sveikatos apsaugos sistemą“ kartojama taip dažnai, kad kone tapo keiksmažodžiu. Tačiau nuo ko pradėti tą reformą, kaži ar suvokiama...

– Pagrindinė idėja – sena ir galioja ne tik medikams. Esu kartojęs politikams, kad Lietuva turi pernelyg mažą biudžetą, kuris neatitinka valstybės turimų funkcijų. Iš to išplaukia neadekvataus finansavimo problema, kuri galioja ir sveikatos apsaugos sistemai. Suprasti, kas yra adekvatus finansavimas, ne taip ir sunku. Dažnai pateikiu mokytojų pavyzdį. EPBO organizacija ir jos kolektyvinis protas sako, kad mokytojams reikia mokėti trečdaliu daugiau nei atlyginimų vidurkis šalyje, o protingas santykis yra penkiolika mokinių vienam mokytojui.

Sudauginus šiuos du skaičius gautume, koks būtų adekvatus ir protingas santykis mokytojų algoms, idant turėtume gerą švietimo sistemą, į kurią dirbti eitų universitetus, o ne vidutinio lygio pedagogines mokyklas pabaigę žmonės. Lygiai tą patį galime panaudoti sveikatos apsaugos sistemoje. Gydytojai turi uždirbti bent du tris kartus daugiau nei šalies vidurkis, nes jų investicijos į išsilavinimą trunka ilgai. Jie turi gauti adekvačią grąžą už šias investicijas. Taip pat būtinas efektyvus sveikatos priežiūros įstaigų tinklas.

– Pritariate nuomonei, jog maždaug šešiasdešimt procentų rajono ligoninių reikia apskritai uždaryti?

– Turime problemų, kurios yra santykinai laikinos, priešingai nei su mokyklų tinklu. Kadangi mokinių mažėja ir nepanašu, kad greitai ta tendencija keisis, reikia uždarinėti mokyklas. Su gydymo įstaigomis yra kitaip. Visuomenė sensta, reikalauja vis daugiau sveikatos priežiūros paslaugų. Gydymo įstaigų tinklas nėra labai perteklinis, tik jų profilį reikia keisti. Rajonines ligonines turime pritaikyti senstančiai visuomenei, kuriai reikia ne gimdymo skyrių, o globos, ilgalaikės slaugos profilio paslaugų.

– Daugelis ekspertų sako, jog dalį sveikatos apsaugos problemų išspręstume įvedę papildomą draudimą. Ką manote jūs?

– Mėgstu sąvokų grynumą ir aiškumą. Lietuvoje sveikatos draudimo nėra, nes iš esmės sveikatos draudimo fondą suneša santykinai maža grupė žmonių, o didžiąją dalį draudžia valstybė. Bet šioji negyvas daiktas ir nieko nedraudžia, neturi savarankiškų sprendimų. Tie, kas moka sveikatos draudimą, apdraudžia ne tik save, bet ir didžiąją dalį visuomenės. Lietuvoje įmanoma apsidrausti po to, kai pamatai, kad rimtai susirgai ir tau reikia operacijos. Tai prieštarauja, bet kokiems draudimo principams.

Pirmiausia turėtume įvesti tikrą draudimą. Seniai siūliau asmenines socialinio draudimo sąskaitas, kurios galėtų būti naudojamos ir tikram sveikatos draudimui. Sveikatos draudimas turėtų sunešti adekvačią lėšų sumą sistemai, kuri dabar per mažai finansuojama. Iš čia visos pasekmės, įskaitant ir vokelius, duodančius sistemai trūkstamą sumą.

Turim neskaidrią ir neadekvačią sistemą su pseudo draudimu. Įvesti normalius draudimo principus nėra sunku. Žmonės turėtų suvokti, kad mokėti už sveikatos draudimą yra gera investicija, nes tai apsaugo, įskaitant ir namų ūkio biudžetą, nuo katastrofiškų dalykų susirgus. Šiuos siūlymus daug metų teikiu įvairioms vyriausybėms. Taip pat reikia įvesti ir kitus geros praktikos principus, pavyzdžiui, nedidelį mokestis už vizitą pas gydytoją. Tai sumažintų nereikalingų apsilankymų skaičių ir didintų sistemos skaidrumą.

– Prabilus apie papildomą mokestį, pacientai politikams palei nosį mojuos Konstitucija, kur nurodoma, jog valstybė garantuoja nemokamą sveikatos apsaugą.

– Žodžio „nemokamas“ ekonomistai neturi. Turi sąvoką, kad jei tu nemoki, vadinasi, už tave sumokėjo kas nors kitas. Teisininkų ekonominis išsilavinimas Lietuvoje gana prastas, todėl mes turime daug nesusipratimų su sąvokomis „mokamas – nemokamas“. Reikalui esant jas galima pataisyti ir Konstitucijoje. Išaiškinti viską vadovaujantis sveiku protu.

Be to, Konstitucijoje yra ir kitų straipsnių, pavyzdžiui, kad valstybės ūkis reguliuojamas dėl visuomenės gerovės. Sveikatos apsaugos sistema – viena ūkio šakų ir mes turime ją sureguliuoti ir finansuoti taip, kad šioji tarnautų visuomenės gerovei.

– Kalbėdami apie sveikatos apsaugos sistemos reformą pateikiame estų, latvių pavyzdžius. Kaip manote, gal prieš reformuojant sveikatos apsaugą, pirmiausia reikia keisti mokesčių sistemą?

– Geriausia sistema, kai išskaidriname mokesčius ir tą mokestinę sistemą paverčiame skaidriu investavimo į senatvės pensijų kaupimo mechanizmą arba skaidrų mokėjimą už sveikatos draudimą. Tuomet tai tampa mokėjimu valstybei už paslaugas. Žmonės mieliau tai daro ir šešėlis mažesnis.

Daug kalbame apie e.sveikatą, bet iš principo blogai ją suprantame. E.sveikata pirmiausia yra ekonominė, o tik po to elektroninė. Ekonominė ta prasme, kad informacinė sistema privalo turėti ekonominius modelius. Tikroji e.sveikata pirmiausia turi būti susijusi su kaštų analize, eilių administravimu ir ištekiais. Nieko nėra skaidriau nei nešališkas kompiuteris, administruojantis išteklius, įskaitant ir medicininius.

Dosjė

2002 m. – socialinių mokslų (ekonomika) daktaro laipsnis.

1994 m. – tarptautinių santykių ir politologijos specialybė, įgyta baigus studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

1994 m. – ekonominės kibernetikos specialybė, įgyta baigus ekonomikos studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos ir finansų fakultete.

1995–1996 m. – Lietuvos Respublikos ekonomikos ministerijos vyresnysis ekonomistas.

1996–1999 m. – Lietuvos banko Politikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininko pavaduotojas, skyriaus viršininkas.

1999–2000 m. – Lietuvos banko Pinigų politikos departamento Ekonominių tyrimų centro, Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas.

2000 m. – Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktoriaus pavaduotojas, Ekonominių tyrimų centro viršininkas.

2000–2001 m. – Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktorius.

2001–2004 m. – Lietuvos banko valdybos narys, Pinigų politikos departamento direktorius.

2004–2005 m. – Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktorius.

2005–2011 m. – Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius.

Nuo 2011 m. balandžio 22 d. – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"