Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Profesorė Danutė Gailienė: lietuviai – nebrandi, bet sveikstanti visuomenė

 
2017 12 01 14:58
Prof. Danutė Gailienė/
Prof. Danutė Gailienė/ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvių tauta yra psichologiškai traumuota, bet gyjanti. Išgyvenę tris okupacijas, karą ir ankstyvųjų nepriklausomybės metų sumaištį bei nerimą į ateitį žvelgiame vis optimistiškiau, įsitikinusi Vilniaus universiteto profesorė, traumų ir krizių psichologijos specialistė Danutė Gailienė. 

Profesorė D. Gailienė sako, tyrimai parodė, jog skausmingi išgyvenimai padarė mus atsparesnius, o traumos prakeiksmas nepersiduoda iš kartos į kartą. Tiesa, su istorinėmis, kultūrinėmis traumomis mes tvarkomės kiek lėčiau nei estai, kurie nelengvą gijimo kelią pradėjo vos atgavę nepriklausomybę.

– Jūs parašėte ir sudarė kelias knygas apie traumų psichologinius padarinius. Knygoje „Ką jie mums padarė?“ kalbėjote apie tautos patirtą traumą, kylančią iš sudėtingos praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos. Kaip ir kodėl rašėte šią knygą? Kokias išvadas padarėte tyrinėdami režimo sužalotus ir sovietinėje sistemoje gyvenusius žmones?

– Kai rašiau ir mėginau apibendrinti duomenis, kuriuos turėjau, knygos pavadinimas tarsi atsirado savaime. Jis aštrus – „Ką jie mums padarė“, bet man kitaip neišėjo. Rašydama knygą, tyrinėdama norėjau pabrėžti, kaip mes žiūrime į traumas, kas yra traumuotas ir kas ne. Manau, kad reikalingas platus diskursas, įvairūs požiūriai, būtina tyrinėti, įvardyti ir diskutuoti apie kultūrines, politines traumas, kurias patyrėme. Tai, kad mes padarėme tyrimą šiuo aspektu nereiškia, kad tai (trauma) – visam laikui arba, kad mes viską generalizuojame, taikome visai visuomenei. Mes pasižiūrėjome per tuos „akinius“, kuriuos turime, taip, kaip mokame.

Platesnį tyrimą sudaro keleto autorių tyrinėjimai ir darbai. Tarkime, daktaro Evaldo Kazlausko disertacija – tyrimas tų žmonių, kurie oficialiai pagal Lietuvos įstatymus yra pripažinti nukentėję nuo režimo. Mums, kaip mokslininkams, tas buvo labai naudinga ir patogu. Tai užtikrino tyrimo kokybę, o ir sąrašas buvo didelis, darėme atsitiktinę imtį. Tyrime sutiko dalyvauti apie 80 proc. tų, į kuriuos kreipėmės, o tai tikrai daug. Mes norėjome žinoti, ką patyrė represuoti žmonės ir lyginome juos su tokio pat amžiaus žmonėmis, kurie nepatyrė traumos, represijos.

Rezultatai tikrai buvo įdomūs, nes supratome, kad ne tik represuoti žmonės yra traumuoti. Žmonės patyrę represijas pasekmes jaučia iki šiol, bet įdomu tai, kad tie, kurie nenukentėjo, bet prisitaikė gyventi sovietinėje sistemoje, galbūt yra labiau nukentėję.

Tyrimas parodė, kad represijas išgyvenę žmonės vėliau sugebėjo atsitiesti, sukurti gražias šeimas, daryti sėkmingas karjeras, gauti geresnį išsilavinimą. Tie, kurie taip smarkiai nenukentėjo, bet gyveno prisitaikę taip pat juto traumos padarinius, buvo ją patyrę.

Gavome signalų, kad nėra taip paprasta, kad mes tiriame ne demokratinėje visuomenėje gyvenusius ir išvežtus, pagrobtus žmonės, o visuomenę, kuri visa gyveno totalitarizmo režime, ir plačiąja prasme nukentėjo visi, nes buvo priversti gyventi toje sistemoje. Režimas siekė perdirbti žmones, pagaminti tarybinius piliečius. Tai nepraėjo be pasekmių.

Psichotraumatologijoje yra tokios kategorijos, kaip istorinės ir kultūrinės traumos, taigi visa visuomenė gali būti paveikta ir palaužta. Mes patyrėme daug istorinių traumų, kurios mus lydėjo nuo pat XX amžiaus vidurio ir ėjo viena po kitos. Trys okupacijos, paskutinioji – ilga ir sisteminga, kuri smurtavo prieš žmones ir juos naikino.

– Ar traumos, kurias patyrė tėvai, persiduoda vaikams? Ar galima kalbėti apie traumos prakeiksmą?

– Tai buvo kitas klausimas, kurį mes tyrime kėlėme – antras etapas – dr. Ievos Vaškelienės disertacija, kurioje buvo tiriami suaugę represuotų žmonių vaikai.

Tas tyrimas parodė, kad prakeiksmas iš kartos į kartą neina. Suaugę vaikai jaučiasi geriau nei tėvai, bet jie mato, kad tėvai yra traumuoti. Visgi tėvų traumos palietė ir vaikus – nėra sveikatos rodiklių, bet jie yra jautresni, nervingesni, atsargesni. Tai subtilūs, sunkiai pamatuojami dalykai.

Taip pat tyrėme, kaip perduodama į antrą ir trečią kartą istorinė našta ir kiti panašūs dalykai. Atrandame, kad perduodamas ne tik traumavimas, sužeidimas, bet ir atsparumas. Tie žmonės, kurie nurodo, jog jų šeimose buvo represuotų žmonių, šiandien yra laimingesni, optimistiškesni, stipresni ir didesni patriotai. Tai – įdomūs dalykai ir nėra lengva paaiškinti, kodėl taip yra. Šiame tyrime taip pat paaiškėjo, kad blogiausiai jaučiasi žmonės, nežinantys savo šeimos istorijos. Holokausto tyrimuose, nes šioje srityje vis dar dominuoja Holokausto tyrimai, taip pat pasirodė pirmieji darbai, kuriuose matoma, kad perduodamas atsparumas. Mums tai yra visiškai nauji dalykai.

Žinoma, svarbu paminėti, kad mes darome tyrimą dabar, praėjus 25 metams po nepriklausomybės atgavimo. Tiesa yra įvardyta, nukentėjusieji žinomi. Tie žmonės pagaliau sulaukė tiesos ir pergalės. Visgi aš neskubu su paaiškinimais, tiesiog mums kyla tokios įžvalgos.

– Kuo pasireiškia kultūrinės ir politinės traumos visuomenėje? Ar galima atpažinti traumuotą visuomenę?

– Taip, galima pastebėti. Prieš dėliodama tuos pastebėjimus aš norėčiau pabrėžti, kad esame sveikstanti visuomenė. Mes jau nebe tie, kokie buvome išsyk po nepriklausomybės atkūrimo. Ir tuo pačiu – mes vis dar tie.Tai gana sudėtinga.

Visuomenė yra sveikime ir tuo pačiu – nebrandume. Esame lengvatikiai, lengvai manipuliuojami, ištroškę paprastumo ir aiškumo.

Visų Baltijos šalių žmonės yra traumuoti ir tai puikiai matosi nagrinėjant oficialius skaičius, tarkime savižudybių statistiką ir rodiklių svyravimus. Senosiose demokratijos šalyse daugybę metų savižudybių rodikliai nekinta, yra stabilūs, šokinėjimo nėra.

Jei pažvelgtume į mūsų šalis, ypatingai buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, žiūrint į statistiką ir lenteles jos atrodo itin dramatiškai. Kritimai, pakilimai. Sovietiniais metais savižudybių rodikliai išaugo itin smarkiai, atgavus nepriklausomybę šis rodiklis smuko – 25 proc. Tai – staigus ir didelis smukimas, kurį buvo galima prilyginti stebuklui. O po kelių metų vėl šoko aukštyn – žmonės neatlaikė reformų ir gyvenimo iššūkių.

Moralė taip pat smuko. Tarkime vagystės, nes sovietiniais laikais vogti iš valdžios nebuvo nusikaltimas, šios nuostatos išliko. Taip pat nebrandumo požymiai – pilietinio, politinio, socialinio. Tai gali atsispindėti ir, tarkime, rinkimuose. Mes blaškomės, tikime populistais. Visuomenė yra sveikime ir tuo pačiu – nebrandume. Esame lengvatikiai, lengvai manipuliuojami, ištroškę paprastumo ir aiškumo.

Asmenybės raidos istorijoje sakome, kad asmenybė subrendusi tada, kai gali gyventi ne arba-arba, o ir-ir. Kuomet nebėra kraštutinumų.

Alkoholio paplitimas, girtavimas taip pat yra didelė problema. Stebėtinas ir politikų nebrandumas, nes problemos ilgus metus tiesiog nebuvo sprendžiamos. Politikai nenorėjo jų spręsti, nes galbūt manė, kad ūkis ir pinigai svarbiau nei žmonių gyvenimai. Tiesa, yra ir tokių, kurie tiesiog netiki, kad egzistuoja tam tikros problemos. Netiki moksliniais faktais, akivaizdžiais dalykais.

– Minėjote, kad praėjus keleriems metams po nepriklausomybes padaugėjo savižudybių. Ar nepriklausomybės atgavimas buvo trauminis patyrimas?

– Yra toks garsus lenkų sociologijos profesorius Piotras Sztompka, kuris 2000 metais paskelbė straipsnį apie pozityvius pokyčius, kurie gali būti trauma. Individo lygmenyje, būna visaip, bet sociologas P. Sztompka kalbėjo apie visuomenę. Jis sako, kad Lenkijoje pokytis, įvykęs su nepriklausomybe yra pozityvus, bet žmonėms kėlė labai didelius iššūkius. Mes taip pat galėtume taip sakyti. Pradėjo daugėti savižudybių, nusikalstamumas buvo labai didelis, išgyvenome sunkius laikus. Su tuo reikėtų sutikti, nors individualiai sakyti, kad nepriklausomybės atgavimas buvo trauma – neišeina.

Mūsų tyrime, tie žmonės, kurie anais laikais buvo komunistų partijoje, į nepriklausomybę žiūri teigiamai, sako, kad tada gerai prisitaikė ir dabar gerai gyvena. Tai – individualūs dalykai.

– Kartais girdime, kad Lietuvos visuomenė serga. Esą su mumis kažkas negerai, nes emigruojame, žudomės, pykstamės. Ar išties taip yra? Ar galima taip sakyti?

– Aš nesutinku su generalizavimais. Mes esame sveikstanti visuomenė, pas mus nevyksta nieko mįslingo ir paslaptingo, savižudybių rodikliai mažėja. Viskas su mumis gerai ir tikrai bus gerai ateityje. Mes atlaikėme išbandymus, žinome savo žaizdas, jas tyrinėjame, gydomės. Jokio paslaptingo genetinio negatyvizmo mes neturime.

Tiesa, jei norėtume pasilyginti, tarkime, su estais, reikėtų pripažinti, kad jų situacija visada buvo geresnė, jie patyrė daug suomiškos įtakos. Jie yra racionalūs, reformas darė ryžtingas ir skaidrias. Pas estus ir savižudybių rodikliai pradėjo kristi anksčiau nei pas mus. Tiesa, tendencijos yra tokios pačios, bet Estijoje procesai vyksta greičiau, dalykai daromi ryžtingiau. Estijoje daugiau racionalumo, nors istorinių traumų jie turėjo lygiai tiek pat, kiek mes.

Kai pradėjome traumų ir represijų tyrimus mūsų darbas nebuvo itin džiugiai sutiktas, tvyrojo nuostata, kad nereikia po praeitį kapstytis. Valdantieji nuo 1992 metų buvo suinteresuoti, kad žiūrėtume į priekį, o netyrinėtume praeities. Tarsi buvo siekiama kurti mitą „ir tada dirbome Lietuvai“. Estai jau tada darė tautos atminties akcijas, vienijosi prieš užmarštį, prieš represuotų žmonių niekinimą, žodžiu daugybę dalykų darė anksčiau.

Viskas su mumis gerai ir tikrai bus gerai ateityje. Mes atlaikėme išbandymus, žinome savo žaizdas, jas tyrinėjame, gydomės. Jokio paslaptingo genetinio negatyvizmo mes neturime.

Mes pradėdami tyrimą supratome, kad neužtenka tik graudentis, reikia tyrinėti, duoti visuomenei terminus ir sąvokas, kurias ji galėtų naudoti.

– Kokia yra psichologinė svarba žinoti savo istoriją? Kodėl tai svarbu?

– Labai svarbu. Istoriniai faktai yra istoriniai faktai ir už tai reikia kovoti, neleisti to interpretuoti. Yra dalykų, kurie neinterpretuojami. Labai gerai, kuomet visuomene sukyla ir sako – škac. Yra dalykų, kurie yra šventi.

Bet tai – mažoji proceso dalis, o visa kita yra gana sudėtinga. Reflektuoti, kalbėti apie savo praeitį reikia laiko, saugumo. Todėl, matyt, anksčiau apie tai kalbėti ir negalėjome. Refleksijų negalima pagreitinti, kuomet tai bandoma padaryti žmonės jaučiasi kaltinami, todėl atsiranda pasipriešinimas, gynyba. Kai pradedame jausti, kad niekas mūsų nepuola, niekas mums neaiškina – pradedame kalbėtis, diskutuoti, provokuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"