Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Pretenzijos Baltijos šalims kaip Kremliaus trigubos veidmainystės atspindys

 
2018 08 26 16:25
AFP/Scanpix nuotrauka

Oficialioji Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova rugpjūčio 15 dieną eilinį kartą bendravo su žiniasklaida. Tarp įvairių temų minėtame susitikime buvo kalbama ir apie „rusakalbių gyventojų diskriminavimą“ Baltijos šalyse. Zacharova pareiškė, jog Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje „rusų kalba prievartiniu būdu yra išstumiama iš visų visuomeninio gyvenimo sferų“.

Labiausiai Rusijos URM’ui kliuvo Latvija, siekianti, kad tautinių mažumų mokyklose užsiėmimai vyktų valstybine latvių kalba. Tačiau kritikos strėlės smigo ir į Lietuvą bei Estiją. Pavyzdžiui, Marija Zacharova pavadino „Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų“ Seimui pateiktą iniciatyvą, pagal kurią Lietuvos tautinių mažumų mokyklose ne mažiau nei 60 proc. dalykų turi būti mokama lietuvių kalba, „prievartinės rusakalbių šalies gyventojų asimiliacijos bandymu“. Tuo tarpu Estija buvo kritikuojama dėl to, jog jos parlamentas nori padidinti baudas juridiniams asmenims, kurių darbuotojai nepakankamai gerai moka estų kalbą.

Minėtose Rusijos Užsienio reikalų ministerijos pretenzijose Baltijos šalims iš tikrųjų slypi triguba Kremliaus veidmainystė.

Pirmiausia, šioje Rusijos URM’o retorikoje nėra nieko naujo. Net pati Zacharova pavadino aptariamą temą „įprasta“. Tačiau „įprasta“ ši tema Rusijos Užsienio reikalų ministerijai yra ne dėl to, kad Baltijos šalyse būtų diskriminuojamos etninės mažumos, o vien todėl, kad tai yra patogus būdas nuolat daryti spaudimą Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Kitaip sakant, eskaluoti šią temą Rusijos valdžiai yra svarbiau nei bandyti ieškoti kelių konstruktyviam dialogui su Baltijos valstybėmis.

Antras aspektas yra susijęs su klausimu, kas iš tikrųjų yra „diskriminuojamas“ Baltijos šalyse ir kaip šios grupės į tai reaguoja? Pagal Rusijos URM’o versiją, Latvijos valdžios planai stiprinti latvių kalbos pozicijas švietimo sferoje iššaukė „masinius rusakalbių gyventojų protestus“. Žinoma, dalis rusakalbės mažumos atstovų iš tikrųjų išsakė nepasitenkinimą šia iniciatyva, tačiau vargu ar tai korektiška būtų apibūdinti kaip „masinius protestus“. Be to, politinės partijos „Sutarimas“ („Saskana“) atstovai apskundė šį sprendimą Latvijos Konstituciniam teismui, kas rodo, jog pačioje Latvijoje šis klausimas yra sprendžiamas įprastų juridinių procedūrų rėmuose.

Dar įdomiau atrodo Zacharovos pareiškimas apie situaciją Lietuvoje. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė teigia, jog TS-LKD iniciatyva dėl platesnio valstybinės kalbos naudojimo tautinių mažumų mokyklose skirta tam, kad būtų neutralizuota Rusijos įtaka vietiniams rusams ir lenkams bei kaltina Lietuvos valdžią „prievartine rusakalbių asimiliacija“. Kitaip sakant, Rusija deklaruoja, jog „gina“ Lietuvoje ne tik rusų, bet ir lenkų (kuriuos, pagal savo teisinę doktriną interpretuoja kaip „tėvynainiai“) teises. Būtina pripažinti, kad tai atitinka esamas realijas, kai dalis lenkų tautinės mažumos atstovų Lietuvoje iš tikrųjų žiūri ne Varšuvos, bet Maskvos pusėn. Be to, lenkų etninę mažumą gana stipriai veikia Kremliaus propaganda. Kita vertus, Rusija pati labai stengiasi, kad Lietuvos visuomenėje išliktų susiskaldymas tautiniu pagrindu, nes tai atitinka Maskvos interesus, tuo tarpu kai visi pareiškimai apie tėvynainių „teisių gynimą“ iš tikrųjų yra tik Kremliaus geopolitinių žaidimų širma.

Trečias aspektas yra susijęs su tuo, jog kritikuodama Baltijos šalis Maskva tradiciškai apeliuoja į tarptautines organizacijas – JTO, ESBO, Europos Tarybą bei Europos Sąjungą. Tuo pat metu įdomi situacija, kurios Maskva, suprantamai, neakcentuoja nei lokaliu, nei tarptautiniu lygiu, susidarė pačioje Rusijoje. 2018 metų rugpjūčio 3 dieną Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą „Apie Federalinio įstatymo „Apie švietimą Rusijos Federacijoje“ 11 ir 14 skyrių pakeitimus“, kuris faktiškai išmetė Rusijos Federacijoje gyvenančių etninių mažumų kalbas iš pagrindinės mokyklinės programos.

Suprantama, jog skirtingose šalyse yra susidariusi skirtinga situacija, kuria lemia daugelis veiksnių. Tačiau tai, kad Rusija yra pasirengusi kovoti už „tėvynainių teises“ Baltijos šalyse bei tuo pat metu atima tokias pat teises iš didelės dalies savo piliečių yra ne kas kita, kaip tik dar vienas Kremliaus veidmainystės įrodymas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"