Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Politiniai gariūnai

 
2018 05 31 8:00
Pexels.com nuotrauka

Ką ir už kiek verslui pardavinėja partijos, o ką verslas nori iš partijų pirkti, vakar baigė aiškintis Seimas. Politikams ir verslui bendrauti būtina. Bet kaip šį procesą padaryti skaidrų ir naudingą visuomenei?

Aksioma – demokratija kainuoja, o partijos negali išgyventi be lėšų. Todėl valstybė joms ir skiria mokesčių mokėtojų pinigų. Gal nepakankamai, jei jos dar bando jų prasimanyti alkoholio dėžėje? O gal taško juos ne ten, kur derėtų?

Visuomenei sveikiau, o valstybei pigiau skirti partijoms dotacijas, nei leisti verslui jas finansuoti mainais į neskaidrius sandorius.

Taip, politikai turi bendrauti su įvairiomis visuomenės grupėmis, taip pat ir verslininkais – išklausyti, kas trukdo sėkmingam verslui, diskutuoti dėl teisės aktų. Bet kam tada Lobistinės veiklos įstatymas, jei, kaip parodė Seimo tyrimas, verslininkai politikus tebegainioja kaip skalikus medžioklėje?

Valstybei pigiau dotuoti nei nedotuoti

Kilus politinės korupcijos skandalams, vis atnaujinamos diskusijos, ar nereikia grįžti prie ankstesnio partijų finansavimo modelio. Iki 2012 metų, kai juridiniai asmenys dar galėjo aukoti partijoms, neva bent jau buvo galima matyti, kuri įmonė ir kuriai partijai skyrė pinigų, tad buvo galima lengviau susekti, ar taip nebuvo atsidėkota už kokį nors tam verslui palankų teisės aktą.

„Rėmimas liko, tik labiau užslėptas – ne tik alkoholio dėžutėje, bet ir, pavyzdžiui, per politikų fondus. Apie 20 politikų yra įsteigę savo vardo labdaros ir paramos fondus. Šie organizuoja renginius, kai kuriuos jų galima traktuoti kaip paslėptą rinkimų reklamą, bet tai sunku įrodyti. Anksčiau buvo parašyta, kokia įmonė pervedė partijai pinigų, tad buvo aišku, kieno interesams partija gali atstovauti, o dabar to nematai. Plius dotacijas partijoms skiria valstybė. Vadinasi, dabar yra tarsi ir dvigubas partijų finansavimas – valstybės ir paslėptų juridinių asmenų“, – Lietuvos teisės instituto Teisinės sistemos tyrimo skyriaus vedėjo Mindaugo Lankausko manymu, skaidrumo ir viešumo aspektu uždrausti juridiniams asmenims remti partijas nebuvo geras žingsnis.

Tačiau, kaip rodo vis išlendantys politinės korupcijos skandalai, ir anuomet toli gražu ne visi partijų bei verslo piniginių sandorių maršrutai buvo vieši, o Seimo įstatymų priėmimo analizė ne kartą atskleidė keistus ir galimai verslo apmokėtus balsavimus. Siekiant politinės sistemos skaidrumo, kad politikams nereikėtų „atidirbinėti“, buvo pakeistas Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas.

Pasisakantieji už ankstesnę partijų finansavimo tvarką priduria, kad anuomet valstybei bent jau nereikėjo kasmet joms skirti apie 5 mln. eurų dotacijų. Tačiau, kaip atskleidė ekonomistė Audinga Baltrūnaitė, tyrusi, kaip draudimas įmonėms remti politines partijas pakeitė viešųjų pirkimų rezultatus, nustatė, kad valstybė prarasdavo kelis kartus daugiau, nei dabar partijoms skiriama subsidijų.

„Analizavau vieną konkrečią sritį – viešuosius pirkimus. Paaiškėjo, kad įmonių, kurios aukojo partijoms iki tai uždraudžiant 2012-aisiais, šansai laimėti viešuosius pirkimus buvo didesni nei tų, kurios neaukojo. Aukas uždraudus per porą metų visų įmonių galimybės susilygino. Taigi, nors aukos partijoms buvo legalios, kontroliuojamos, viešai skelbiamos, tai nesutrukdė partijų rėmėjams laimėti daugiau viešųjų pirkimų“, – savo tyrimo išvadas komentuoja Italijos banko Ekonomikos ir statistikos departamento ekonomistė A. Baltrūnaitė. (Ji pabrėžia, kad tai jos asmeninė pozicija, nesusijusi su Italijos banko nuomone. Tyrimą ji darė būdama Stokholmo universiteto doktorantė.)

A. Baltrūnaitė, ištyrusi 250 tūkst. 2008–2013 metais įvykusių viešųjų pirkimų, nustatė, kad pačius didžiausius konkursus dažniau laimėdavo dosniausios partijų donorės, ypač tos, kurios rėmė rinkimų laimėtojus. Dėl nesąžiningų pirkimų jų kaina sumažėdavo beveik ketvirtadaliu, o valstybė dėl to kasmet prarasdavo apie kelis šimtus milijonų, skaičiuojant eurais. Tad partijoms dabar skiriama apie 5 mln. eurų dotacija – vienas juokas.

Audinga Baltrūnaitė: „Nors politinės aukos iki 2012-ųjų buvo legalios, tai nesutrukdė partijų rėmėjams laimėti daugiau viešųjų pirkimų.“

Galima daryti išvadą, kad ankstesnė partijų finansavimo sistema buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma. Verslas sugebėdavo apeiti aukų „lubas“, partijas finansuodamas per savo antrines įmones. Beje, taip buvo galima paslėpti ir finansavimą, ateinantį iš nedraugiškų Lietuvai valstybių. Kiek daug verslui reiškė užsimokėti partijoms už galimas „paslaugas“, rodo ir toks faktas: per tris savaites nuo naujos partijų finansavimo tvarkos priėmimo iki jos įsigaliojimo verslas suskubo pervesti partijoms tiek lėšų, kad jos siekė daugiau kaip trečdalį visų tais metais partijų gautų aukų.

Partijos išlaidauja, kam nedera

Iki 2012 metų beveik du trečdalius partijų piniginės sudarydavo verslo aukos, dabar tris ketvirtadalius (2017 metais – 76 proc.) – valstybės dotacijos. 14,7 proc. partijų lėšų – iš 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies, kurią piliečiai savanoriškai skiria partijoms. Partiečių nario mokestis siekia vos 6,8 proc. lėšų: padalijus iš partijų narių skaičiaus kiekvienas statistinis kurios nors politinės jėgos narys per metus nesumoka nė 4 eurų. Partijos šiek tiek pinigų prasimano ir iš patalpų nuomos, renginių, leidybos. Jokia paslaptis, kad politikai savo partinei veiklai naudoja ir jų partijai atstovaujantiems Seimo nariams skiriamus patarėjus, nors valstybė jiems algas moka už visai kitą darbą.

Kitose šalyse pajamų pyragas suraikytas kiek kitaip, pavyzdžiui, Vokietijoje nario mokesčio dalis sudaro apie 30 proc. partijų pajamų. Tad ir mūsų partijos galėtų daugiau pačios prisidėti prie partijų veiklos finansavimo, be to, siekti užsitarnauti didesnę piliečių paramą iš 1 proc. GPM.

Kitas klausimas, kiek lėšų partijoms reikia jų veiklai. Dabar jos išlaidauja patalpų nuomai, partiniams sąskrydžiams, dovanoms partijos bičiuliams ir pan.

A. Baltrūnaitė primena, jog visose šalyse politikai gauna nemažas algas, kad jiems nekiltų poreikio prisidurti iš šalies. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir partijoms – valstybės dotacijų nereikėtų karpyti, kad partijoms nebūtų pagundos ieškotis lėšų nelegaliais būdais. O kad politikų apetitai nebūtų nepasotinami, galima, pavyzdžiui, riboti politinių kampanijų leistinų biudžetų ribą.

Gal būtų galima pasvarstyti, ar nevertėtų taip pat apibrėžti, kam partijos gali leisti valstybės dotacijų lėšas, kaip ir Seimo nariai vadinamąsias kanceliarines išlaidas gali taškyti ne bet kam. Juk mokesčių mokėtojai milijonus partijoms skiria tikrai ne tam, kad jos surengtų kokį vidinį pobūvį ir pakviestų brangius linksmintojus.

Skaidrumas plius padorumas

Išlenda vis nauji skandalai, kad verslas vis dar finansuoja partijas, tik nelegaliai, o mainais bando daryti įtaką politiniams sprendimams. Bet, pasak A. Baltrūnaitės, galbūt skandalai išlenda dėl to, kad aktyviau dirba teisėsaugos institucijos. Vis dėlto, jos nuomone, jau neminint daugybės kitų būdų, kaip anksčiau partijas rėmęs verslas galėjo mainais iš politikų gauti kokių nors paslaugų ar lengvatų, vien viešųjų pirkimų analizė parodė, kad visuomenei sveikiau, o valstybei pigiau skirti partijoms dotacijas, nei leisti verslui jas finansuoti mainais į neskaidrius sandorius. Pasak A. Baltrūnaitės, pastaraisiais metais nemažai Europos valstybių uždraudė juridiniams asmenims finansuoti partijas, ir dabar tokią tvarką taiko apie pusė valstybių. Deja, pavyzdžiui, Italijoje, priešingai, imta tai leisti.

Žinoma, dabar kylantys skandalai rodo, kad ir esant dabartinei partijų finansavimo tvarkai sudaroma nesąžiningų verslo ir politikų sandorių, mūsų valstybę nuvairuojančių ten, kur patogiau vienam koncernui, o ne piliečių daugumai. Ekspertai čia mato kelis „vaistus“. Visų pirma – skaidrumą, būtinybę kruopščiai ir tiksliai teikti finansines ataskaitas.

Antra, reikia tobulinti lobistinę veiklą, nes tai būdas partijoms ir verslui skaidriai bendrauti. Naujajame Lobistinės veiklos įstatyme numatytas geresnis nei anksčiau šio bendravimo reguliavimas, tačiau jo įgyvendinimas, A. Baltrūnaitės vertinimu, toli gražu nėra toks, koks turėtų būti, tad reikia siekti, kad įstatymas realiai veiktų.

Mindaugas Lankauskas: „Rėmimas liko, tik labiau užslėptas – ne tik alkoholio dėžutėje, bet ir, pavyzdžiui, per politikų fondus.“

Be to, politikai turėtų aiškiai deklaruoti, su kuo susitikinėja, kas ir kokius jiems pateikė teisės aktų pakeitimų pasiūlymus. Tačiau „Transparency International“ Lietuvos skyriaus tyrimas parodė, kad iki skaidrių politikų ir verslo santykių – dar toli. Pasak A. Baltrūnaitės, reikia toliau didinti viešųjų pirkimų skaidrumą ir kontrolės sistemą, nes Lietuvoje vis dar gajus suvokimas, kad įvykdžius ne visai skaidrų pirkimą galbūt pavyks išsisukti nepastebėtam ar bent jau nesulaukti sankcijų.

M. Lankauskas siūlytų didinti politikų fondų viešumą, pavyzdžiui, įvesti prievolę išsamią finansinę informaciją teikti ne tik Registrų centrui, bet ir publikuoti fondų tinklalapiuose. Dabar pažvelgęs į kai kuriuos tinklalapius tokios informacijos nerasi.

Žinoma, geriausias vaistas būtų gerėjanti partijų politinė kultūra ir visuomenės nepakantumas politinės korupcijos apraiškoms. Galbūt partijos ir dabartinio skandalo fone pasiryžtų viešai pasirašyti politinį susitarimą dėl partijų veiklos skaidrumo ir lobistinės veiklos principų laikymosi? Tada verslo ir politikų bendravimas taptų ne teisėsaugos ar kokių nors Seimo komisijų tyrimo objektu, o kokybiškais įstatymais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"