Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Politikai diskutuoja, gydymo įstaigos... bankrutuoja

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Apie tai, jog mūsų sveikatos apsaugos sistemai reikia kardinalių permainų, pastarąsias savaites negirdėjo turbūt tik tas, kuris nesupranta lietuviškai. Jų reikalauja ir į gatves išėję jaunieji gydytojai, ir Lietuvos medikų sąjūdis.

O štai likimo valiai paliktų periferijos gydymo įstaigų vadovai prabyla apie bankrotus ir svarsto, ar ligoninėms išnykus iš žemėlapio pirminiai sveikatos priežiūros centrai galės užtikrinti reikiamas paslaugas?

Pinigų per mažai

Sveikatos apaugos sistemoje per pastaruosius kelerius metus įgyvendinti keturi restruktūrizavimo etapai. Buvo žadama, kad po jų gydymo įstaigos veiks kaip bitelės, racionaliai naudodamos resursus, pacientams nebeteks kelis mėnesius laukti eilėse...

Nepaisant pastangų, panašu, jog kažkas racionalioje pertvarkoje subyrėjo. Kodėl? Jei tikėtume Valstybinės ligonių kasos skelbiamais duomenimis, nuostolingai dirbančių įstaigų skaičius auga.

„Jau atsibodo bemaž penkiolika metų kalbėti apie tai, kad Europos Sąjungoje nuo BVP bene mažiausiai skiriame sveikatos apsaugai. Pinigų adekvačiam sistemos finansavimui neužtenka“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas Raimondas Kuodis.

Anot jo, tik padarius sistemą efektyvesnę, galima pinigus „permesti“ algoms didinti. Deja, sveikatos sistemos atveju nelabai yra ką „permesti“. „Turėkime omeny, kad visuomenė sensta, tad sveikatos apsaugai išlaidų reikės vis daugiau. Po dvidešimt trisdešimt metų jai bus optimalu skirti 30 procentų BVP. Tai kolosalūs skaičiai, bet mes niekaip tam nesiruošiame, nesukrapštome net iki EPBO vidurkio. Daug sistemų degradavo dėl neadekvataus finansavimo“, – perspėja R.Kuodis.

Keturių etapų nauda

Sveikatos sistemoje mėgstama sakyti, jog pinigų yra tiek, kiek yra, papildomai jų nepripieši. Be to, dar būtinai priduriama, kad gydymo įstaigų tinklas per platus. Žinoma, akys krypsta į nuostolingai dirbančias rajonines ir regionines ligonines, kurios, kaip žinia, turi ir per daug lovų, ir ten dirbantys medikai „nelabai“... Tokia nuomonė formuojama visuomenėje.

Savo ruožtu Seimo narė ekonomistė Ingrida Šimonytė ne kartą pabrėžė, kad mums gali prireikti ir visų aštuoniolikos restruktūrizavimo etapų, jei įgyvendindami reformas nevertinsime, ar jos pasiekė užbrėžtus tikslus ar ne. Tiesos, tame yra. Tarkim, per pastaruosius keturis etapus atrodo nuveikta daug, bet pikti pacientai toliau laukia eilėse, medikai vis dar negauna padorių atlyginimų, o didelė dalis gydymo įstaigų privertos užsiimti „abra kadabra“, tiksliai nežinodamos, kuria linkme jiems sukti – bankroto, geriatrijos ar slaugos.

Reikia pripažinti, kad pertvarka davė ir naudos. Pavyzdžiui, klasterių tinklas. Gal jis dar neveikia šimtu procentų, nes yra dar ką tobulinti, bet daugelis sutinka, jog mintis gera, o kai kurioms gydymo įtaigoms tai tapo ir pajamas garantuojančiu įrankiu.

„Į pliusą dirba, bent jau pastarųjų devynių mėnesių duomenimis, universitetinės ligoninės, pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai. Respublikines šiek tiek traukia klasteriai, o rajoninės ir regioninės liko podukros vietoje – kapstykitės kaip išmanote. Nuoširdžiai sakau, kad jei ir toliau bus nesiimama jokių priemonių, galiu kalbėti tik apie Širvintų ligoninę, bankrutuosim. Kasmet rajoninių ir regioninių gydymo įstaigų būklė prastėja. Vaizdingiausiai tai iliustruoja pastarieji devyni mėnesiai: universitetinės ligoninės turi devynis milijonus pelno, o rajoninės – du milijonus nuostolio“, – sako Širvintų ligoninės vadovas Vidmantas Eigelis.

„Politikai vis kalba, kad reikia ką nors daryti. Gal rajonines uždaryti, juk vis tiek jos praktiškai nedirba. Bet kaip mes galime dirbti, jei iš mūsų atimtos galimybės teikti dalį paslaugų?! Sakoma, pas mus per daug lovų, bet jei taip, kam tada reikia naujo stacionaro Santariškėse. Kodėl vienos iš greta Vilniaus esančios ligoninės nepertvarkius į infekcinę ligoninę?“, – klausia Širvintų ligoninės vadovas Vidmantas Eigelis.

Gigantizmo liga

Vadovo žodžiuose racijos yra. Tarkim, kad ir infekcinės ligoninės Vilniuje pavyzdys. Turbūt jau vargu ar rastume bent vieną, kuris nebūtų girdėjęs socialiniuose tinkluose nuvilnijusios Adomo Bužinsko istorijos apie piktas ligoninės slaugytojas, vieną tualetą viso skyriaus viduriuojantiems pacientams. Dar prieš ketverius metus prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje Vilniuje, jos situaciją pavadino nusikalstamu aplaidumu. Bet ar kas nuo to laiko pasikeitė?

Žadama, kad jau netrukus bus pastatyta nauja ligoninė. Šiuo atveju V.Eigelio siūlymas atrodo patrauklus, nes rajoninės ar regioninės ligoninės, palyginti su minėta sostinės ligonine, galėtų pasiūlyti kur kas patrauklesnes sąlygas pacientams. Bent jau šaukštu barškinti į lovos galą, kad pasikviestum slaugytoją, tikrai nereikėtų.

„Per keturis pertvarkos etapus iš rajoninių ligoninių atėmėme nemažai paslaugų, o dabar priekaištaujama, kad mes neturime pacientų. Be to, reikia nepamiršti, kad rajoninėse ligoninėse dar egzistuoja ir kvotos. Pavyzdžiui, pagal normatyvus apskaičiuota, kad mūsų rajonui reikėtų dviejų paliatyvios slaugos lovų. Bet ligonių kasos pagal sutartį kažkodėl mums apmoka tik keturis šimtus lovadienių. Vadinasi, viena lova funkcionuoja du šimtus dienų. Metų pabaigoje sako: rajonai išlaiko tuščias lovas. Bet jei man moka tik už tokį kiekį? Tas pats ir su priėmimo skyriais.

Sako mūsų priėmimo skyrių reikia uždaryti, nes per dieną aptarnaujame tik du pacientus. Realiai jų yra kur kas daugiau, bet ligonių kasos priėmimo skyriui išlaikyti pagal sutartį per mėnesį skiria 900 eurų. Sumą padalinus į trisdešimt dienų, išeina, kad suteikiame tik po dvi konsultacijas, kurios yra apmokamos. O juk lengvų traumų atveju galėtume sumažinti didžiųjų ligoninių krūvį, kad žmonėms nereikėtų laukti po šešias ar aštuonias valandas priėmime. Deja, niekas nesiryžta to net svarstyti“, – sako V.Eigelis.

Reikia stiprinti pirminį lygį

Pastaruoju metu dažnai sakoma, jog priminė sveikatos priežiūra turi būti prioritetinė, ją reikia stiprinti. Kas su tuo nesutiktų?.. Tačiau yra nedidelis bet. Kalbant apie gydymo įstaigų restruktūrizavimą ir akcentuojant, jog rajoninės ligoninės turėtų tapti slaugos ar geriatrijos gydymo įstaigomis, o pirminiai sveikatos priežiūros centrai turi būti ta grandis, kuri sprendžia didžiąją dalį gyventojų sveikatos problemų.

Problema tik ta, kad tie „drambliai“ vargu ar šiandien, ar po metų bus pajėgūs tai padaryti. Mat pagal Valstybinės ligonių kasos pateiktas lenteles matyti, kad ir PSPC – ne pyragai.

Skaičiai

Finansiniai PSPC rodikliai už visus metus

2015 m. iš 144 PSPC su neigiamu finansiniu rezultatu metus baigė 29 įstaigos (20 proc.)

2016 m. iš 144 PSPC su neigiamu finansiniu rezultatu metus baigė 36 įstaigos (25 proc.)

2017 m. – visų metų duomenų dar nėra.

Finansiniai PSPC rodikliai už 9 mėn.

2015 m. 9 mėn. iš 144 PSPC su neigiamu finansiniu rezultatu metus baigė 54 įstaigos (38 proc.)

2016 m. 9 mėn. iš 144 PSPC su neigiamu finansiniu rezultatu metus baigė 46 įstaigos (32 proc.)

2017 m. 9 mėn. iš 141 PSPC su neigiamu finansiniu rezultatu metus baigė 56 įstaigos (40 proc.)

Prieš metus net kelių rajonų savivaldybės sugalvojo planą, kaip pabandyti sumažinti patiriamus nuostolius ir poliklinikas bei ligoninės nusprendė sujungti. Skaičiavo, jog sumažinus administraciją bus sutaupomos lėšos, galbūt ir efektyviau būtų išnaudojamos gydymo įstaigų patalpos. Tarybos net ir sprendimus priėmė. Bet tam pasipriešino tuometinis Seimas. Konservatorius Antanas Matulas teigė, jog tokiu žingsniu sugriautume du dešimtmečius vykusią reformą. Vis dėlto žvelgiant į skaičius kyla klausimų, ar tikrai tokios reformos siekėte, ponai sveikatos apsaugos politikos formuotojai?..

Keturi restruktūrizavimo etapai

Sveikatos apsaugos ministerija nuo 2003 metų vykdo sveikatos priežiūros įstaigų reformą, geriau žinomą kaip restruktūrizacija. Ji buvo atliekama 4 etapais. Kadangi pastaruoju metu labai akcentuojama, jog reikia stiprinti šeimos gydytojų instituciją klausimas ar per tuos ketverius restruktūrizavimo etapus pavyko prie to priartėti. 2003–2017 m. sveikatos sistemos restruktūrizacijos idėja buvo reformuoti sveikatos sistemos ūkį, pavaldumą ir taip sveikatos priežiūros paslaugas priartinti arčiau pacientų.

Pirmasis restruktūrizavimo etapas

Pirmojo restruktūrizavimo etapo vienas pagrindinių tikslų buvo ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos priežiūros plėtra. Tuo metu Lietuvoje veikė 392 viešosios ir 133 privatūs sveikatos centrai teikiantys šeimos gydytojui priskiriamas paslaugas.

Pirmojo etapo metu buvo sustiprinta šeimos gydytojo institucija, panaikintas bendruomeninis šeimos medicinos planavimo principas, per etapo laikotarpį pirminės priežiūros centrų padidėjo 30 įstaigų.

Antrasis restruktūrizavimo etapas

2006–2008 m. laikotarpiu vykusiame etape buvo iškeltas tikslas – plėtojant ir artinant prie gyventojų pirminę sveikatos priežiūra, siekti, kad iki 2008 metų pabaigos ne mažiau kaip 60 procentų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2008 m. veikė tos pačios 392 viešosios įstaigos ir 174 privatūs sveikatos centrai, teikiantys šeimos medicinos paslaugas.

Sveikatos politikos formuotojai, remiantis kitų valstybių pavyzdžiais, buvo nusprendę, kad šeimos gydytojų paslaugas perleisti organizuoti ir vykdyti privačiai dirbantiems šeimos gydytojams, o viešosioms įstaigom koncentruotis į sudėtingesnes medicininiu požiūriu paslaugas.

Buvo planuota šeimos gydytojams, užsiimantiems privačia pirminės asmens sveikatos priežiūros veikla, savivaldybės leistų naudotis patalpomis panaudos principu, suteiktų lengvatų įrangos įsigijimui.

Nacionalinės gydymo įstaigų asociacijos duomenimis, vertinant suteikiamų paslaugų skaičių, 2016 m. privačiai dirbantys gydytojai suteikė šiek tiek daugiau nei 30 proc. pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų, tad antrasis restruktūrizavimo etapas šeimos medicinos nepalietė tiek, kiek buvo planuota.

Trečiasis restruktūrizavimo etapas

2009–2012 metų restruktūrizavimo etapas šeimos medicinai taip pat žadėjo daug.

Vienas jo pagrindinių tikslų – teikti prioritetą šeimos gydytojų teikiamoms paslaugoms, tačiau laikotarpio pabaigoje Lietuvoje veikė 379 viešosios įstaigos bei 196 privatūs sveikatos priežiūros centrai, teikiantys šeimos gydytojo paslaugas.

Taigi, per 3 metus šeimos medicinos centrų skaičius pasikeitė nuo 566 (2008 m.) iki 575 (2012) įstaigų.

Higienos centro duomenimis, privačių pirminės sveikatos priežiūros centrų reikšmingo didėjimo nebuvo. Nuo 2005 m. iki 2016 m. padidėjo nuo 163 iki 206 įstaigų.

Pažymėtina, kad privatūs PSPC yra kur kas mažesni, todėl prisirašiusiųjų skaičius Lietuvoje privačiame sektoriuje siekia kiek daugiau nei 30 proc. Prisirašiusiųjų skaičius atspindi tikrąją rinkos dalį, kadangi šeimos gydytojų finansavimas priklausomo nuo prisirašiusiųjų prie įstaigos gyventojų skaičiaus.

Ketvirtasis restruktūrizavimo etapas

Paskutinio etapo metu taip pat buvo laukiama rezultatų, susijusių su šeimos medicina. Šeimos medicina, buvusi viena iš pagrindinių reformos objektų, kuri, kaip siekiama, turi išspręsti apie 80 proc. visų pacientų negalavimų, taip ir liko iš esmės neprioritetizuota bei sukoncentruota stambiose poliklinikose. Kiekvienam pacientui sunegalavus reikalinga kreiptis į šeimos gydytoją, kur neretai susiduriama su eilėmis, gydytojų trūkumu, tačiau veiksmingų šeimos medicinos plėtrą skatinančių sąlygų šeimos medicina vis dar laukia.

Pagal Nacionalinės gydymo įstaigų asociacija vertinimą

Nuomonės

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga:

– Gydymo įstaigų tinklas kai kur yra neefektyvus ir pinigai nukeliauja neefektyviai dažniausiai infrastruktūrai išlaikyti, bet ne paslaugoms pacientams gerinti ar medikų atlyginimams. Vadinasi, turime efektyvinti sistemą, nes pinigų didinimas jos nepataisys.

Europos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis:

– Valstybė turėtų iš Valstybinių asignavimų skirti biudžetinį finansavimą infrastruktūrai išlaikyti, nes dabar didelė dalis gaunamų lėšų nukeliauja infrastruktūrai išlaikyti. Raginu į tai atsižvelgti visam ministrų kabinetui.

Finansų ministras Vilius Šapoka:

– Manau, kad turime fokusuotis į visuomenės sveikatos stiprinimą. Nes vertybė yra ne sistema, o žmonės. O pagrindinė sveikatos sistemos problema, ne pinigų trūkumas, o pokyčių ir efektyvumo nebuvimas.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Irena Degutienė:

– Esminė problema sveikatos sistemoje, kad nėra finansinės strategijos. Kol nesusitvarkysime su dabar turimais finansais, kad jie būtų leidžiami efektyviai, žinant aiškius tikslus, kokia ji turėtų būti, nei paslaugų prieinamumas gerės, nei medikų algos kils, nei inovacijos mus pasieks greičiau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"