Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Po Manto Adomėno ašarų – buvusių bendražygių atkirtis

 
Mantas Adomėnas./
Mantas Adomėnas./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Dėl ryšių su „MG Baltic“ iš partijos pašalintas konservatorius Mantas Adomėnas „Facebook“ paskyroje paskelbė ilgą laišką, kuriame apžvelgė savo veiklą konservatorių gretose, kritiškai atsiliepė apie buvusius kolegas ir atsisveikino su partija. Tiesa, buvę jo partijos bičiuliai ir priešininkai apie M. Adomėną nėra tokios geros nuomonės. 

M. Adomėnas vos išgirdęs Tėvynės Sąjungos (TS-LKD) Priežiūros komiteto sprendimą šalinti jį iš partijos, atrodė nusivylęs ir nustebęs, bet sprendimo nekomentavo. Visgi šį šeštadienį savo „Facebook“ paskyroje jis paskelbė ilgą laišką-atsisveikinimą su partija, kuriame gana kritiškai atsiliepė ir apie buvusius bendražygius. Jis taip pat pranešė, kad neketina pasitraukti iš Seimo.

Buvau konservatoriumi žymiai anksčiau, negu tapau partijos nariu. Turbūt nuo Sąjūdžio laikų niekuo, išskyrus konservatoriumi, nebūčiau galėjęs savęs pavadinti.

M. Adomėnas rašo: „All political careers end in failure“, įžvalgiai sakė Enoch Powell, irgi konservatorius, irgi klasikas. TS-LKD Priežiūros komitetas tikriausiai jo neskaitė, tačiau, jei tikėjosi, kad tai išsipildys jau dabar – klydo. Kelias su Tėvynes Sąjunga baigėsi anksčiau, nei tikėjausi, tačiau politinė veikla dabar suteikia galimybę gyvenime kažką nuveikti.

Buvau konservatoriumi žymiai anksčiau, negu tapau partijos nariu. Turbūt nuo Sąjūdžio laikų niekuo, išskyrus konservatoriumi, nebūčiau galėjęs savęs pavadinti. „Encomium Vytautui Landsbergiui“ – politinį-filosofinį tekstą apie Profesorių, kuris man buvo savotiškas politinės raidos kelrodis, parašiau 1998 metais.

Tada buvau tik pradėjęs doktorantūrą Cambridge’e ir bet kokios perspektyvos Lietuvoje buvo visiškai miglotos. Taigi vargu ar kas galėtų mane apkaltinti oportunizmu.

O ir į Tėvynės Sąjungą įstojau grįžęs į Lietuvą 1999 metų Kalėdoms – pačiu juodžiausiu partijai laiku, kai neseniai patvirtinta Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo nepopuliarių reformų ir šalies gelbėjimo iš krizės darbus. „Jei reikia kada stoti, tai dabar“, pagalvojau ir nunešiau pareiškimą. Netrukus po Naujųjų buvau priimtas į Vilniaus Senamiesčio skyrių“, – savo socialinės medijos paskyroje rašo politikas.

Anot jo: „usiurandum Unioni Patriae datum usque ad hanc diem ita servavi...“ Per tuos aštuoniolika metų, manau, daviau Tėvynės Sąjungai daugiau, negu iš jos gavau. Nors gal ir neatsiras mane pažįstančio partiečio, kuris ryšis viešai tai pasakyti – kad neužsitrauktų vadovybės rūsčio. Politikos turinio, konservatizmo ideologijos plėtojimas ir programinių nuostatų kūrimas, reformų planai, inovatyvių rinkimų kampanijų praktikų įdiegimas, vadovavimas rinkimų kampanijoms 2008 ir 2012 metais, šešeri metai stiprinant ir puoselėjant Vilniaus Sueigą, darbas su jaunimu ir su visais, kurie tik norėjo mokytis ir daugiau sužinoti. Visa tai skamba kažkaip oficialiai ir sausai, ir niekaip neatspindi tos svaiginančios, entuziazmo ir bemiegių naktų kupinos tikrovės, kai atrodė, kad politiką Lietuvoje galima pastatyti ant naujų bėgių, pakeisti iš esmės, išsiveržti iš beviltiškų pasikartojimų ciklo. Gal ir liko iš to kažkas daugiau, negu pėdsakas vandens paviršiuje, gal ne, nežinau – ne man spręsti“, – apie savo veiklą partijoje atsiliepia M. Adomėnas.

Jis taip pat rašo apie tai, kaip dabar jaučiasi: „Jeigu būčiau žinojęs, kad viskas taip baigsis, galėjau verčiau likti Cambridge’e“, ne kartą šiomis dienomis aplanko mintis. Ir tuoj pat ją pasiveja kita: bet jei taip, nebūčiau patyręs pasitikėjimo ir palaikymo tų daugybės teisingų, ištikimų, aiškių įsitikinimų vedamų ir gerų žmonių, kurie sudaro mūsų (dabar turbūt man jau uždrausta taip rašyti) partijos branduolį.

Nebūčiau sutikęs daugybės jaunų žmonių, kurie nepaliauja džiuginti pasiekimais, kurie tapo draugais ir kuriems, viliuosi, bent truputį padėjau ieškant savo kelio: Viliaus, Justino, Simo, Lauryno – visų neišvardinsi. Nebūčiau atradęs ir Tos, kuri man svarbiausia, – bet čia jau kita kalba.

Taigi nesigailiu to paaukoto – kitaip, deja, jo neišeina vadinti – dešimtmečio ar daugiau. Dariau, ką reikėjo daryti. Daug visko išmokau ir patyriau. Dabar šis etapas baigėsi, prasideda naujas. Iš Apple atleistas Steve Jobs kalbėjo apie „the lightness of being a beginner again, less sure about everything.“ Aiškumas išlaisvina. Žinoma, skaudina tai, kad galima visą tą darbą ir pastangas nurašyti štai šitaip – vienu mostu, net nebandžius įsiklausyti į paaiškinimus ir sveiko proto argumentus. Nenustebsiu, jeigu taip atsitiks ir kitiems. Skaudina menkumas ir veidmainystė.

Priežiūros komiteto pirmininkas Valdas Benkunskas – kurį dažnai palaikiau ir ne kartą, aukodamas savo reputaciją, gyniau nuo politinių oponentų, – nesugebėjo net paskambinti ir kaip vyras asmeniškai pasakyti. Viskas, ką tepajėgė – liepti sekretorei pasiųsti trijų žodžių SMS.

Šleikštoka būti teisiamam konservatorių moraliniu autoritetu per naktį tapusio Andriaus Navicko, kuris iki šiol nėra viešai atsiprašęs už savo vaidmenį stumiant ir stiprinant „Drąsos kelią“. Daug kas teiraujasi – ir nesupranta – kas įvyko, kaip demokratiškiausia save vadinanti partija gali „nuteisti“ savo narį, tik politiniam vėjui papūtus, „pagal žiniasklaidoje pasirodžiusius faktus“, – nuoskaudos neslepia politikas.

M. Adomėnas taip pat abejoja tikraisiais sprendimo, išmesti jį iš partijos, motyvais. „Naivoka būtų galvoti, kad sprendimas priimtas dėl to, kas formaliai buvo įvardinta. Komitetas, atrodo, tiesiog pasinaudojo pretekstu atsikratyti neparankiu nariu. Nes to, kas vyko Priežiūros komitete, teisingumu pavadinti neįmanoma. Veikiau jau ten sėdėdamas patyriau, kaip veikia „troikos“ teismas (tik šiuo atveju reikėtų jį pavadinti „šestiorkos“ teismu – tiek narių balsavo už mano pašalinimą). Teisingumo kriterijai yra objektyvumas, proporcingumas ir nešališkumas. Objektyvumo nebuvo, nes sprendimas rėmėsi ne nepaneigiamais faktais, o jų tendencinga interpretacija ir prielaidomis. Proporcingumo nebuvo, nes už žymiai didesnį prasižengimą neseniai buvo paskirta žymiai švelnesnė nuobauda, negu man. Nešališkumo nebuvo laikomasi, nes ne visi panašioje situacijoje buvę partijos nariai apskritai buvo Priežiūros komiteto vertinami.

Nes dar prieš kelias savaites žinodamas tuos pačius faktus Priežiūros komitetas nemanė, kad reikia skirti kokią nors nuobaudą apskritai – ir tik partijos pirmininkui patikėjus „Delfi“ paskleista išgalvota sąmokslo teorija, kad mano kandidatavimas 2015 m. rinkimuose buvo prieš jį nukreipto plano dalis, staiga tie patys faktai tapo sunkiais nusikaltimais. Ir iš Priežiūros komiteto kamantinėjimo, ir iš jo išvadų aiškėja, kad labiausiai inkriminuojantis dalykas buvo pats mano kandidatavimas prieš Patį Partijos Pirmininką, suvokiamas kaip plataus sąmokslo dalis. Nesvarbu, kad galiu įrodyti, jog kandidatavau pats, savarankiškai, priėmęs asmeninį sprendimą, kurio su niekuo nederinau. Nesvarbu, kad ta sąmokslo teorija faktinės tikrovės neatitinka – tuo blogiau faktams! Užteko pažiūrėti į Priežiūros komiteto narius, vengiančius akių žvilgsnio, kad suprastum: viskas jau nuspręsta anksčiau. Kaip skalikai, išgirdę švilpuką, jie uodė, iš kur pučia vėjas. Ir užuodė. Iš partijos bičiulių gaunu daug raginimų kreiptis į Prezidiumą, kuriam galėčiau skųsti Priežiūros komiteto sprendimą. Neketinu to daryti“, – rašo politikas, patikinęs, kad atgal į partiją – nesiprašys.

„To neleidžia nei orumas, nei sveikas protas, nes Prezidiumas – dar labiau politizuota instancija, negu Priežiūros komitetas, ir naivu tikėtis, kad jis gali ką nors išteisinti prieš lyderio, kuris jaučiasi tapęs sąmokslo auka, norą. Jeigu Gabrielius Landsbergis mano, kad Priežiūros komitetas priėmė neadekvatų sprendimą, jis pats turi visas galimybes į Prezidiumą kreiptis. Jei ne – bus akivaizdu, kad partijos Priežiūros komitetas tiesiog tiksliai atliepė jo lūkesčius. Daug kas teiraujasi, ar liksiu TS-LKD frakcijoje. Priežiūros komitetas, pašalindamas iš partijos, davė daugiau nei aiškią užuominą – tokią „užuominą pliauska per galvą“, kaip sako rusiška patarlė.

Logiška, kad jeigu esu nepageidaujamas partijoje, tai frakcijoje – tuo labiau. Nebent kas nors iš esmės pasikeistų. Kaip minėjau, buvau konservatoriumi seniau, negu tapau partijos nariu, juo buvau visą sąmoningą politinį gyvenimą. Komiteto nuosprendžiu nustojęs būti partijos nariu, nepalioviau būti konservatoriumi. Todėl tos politinės jėgos, kurios dabar pradėjo mane kalbinti prie jų jungtis, gali nesivarginti – neketinu keisti pažiūrų.

Galėčiau parafrazuodamas pasakyti: buvau išrinktas į ganėtinai neracionalų Seimą, ir nenoriu iš jo trauktis, kad nuo to jis netaptų dar mažiau racionalus.

Partijos organai gali mane išmesti, ji pati gali netgi pasukti į šoną nuo konservatizmo, bet aš pasiliksiu konservatoriumi. Ir manau, kad tęsti šią politinės minties giją nuo to netampa mažiau aktualu ar svarbu.

Lygiai kaip ir nematau pagrindo netęsti rinkėjų mandatu man patikėtų darbų Seime. „Gyvenu mažame mieste,“ – rašė Plutarchas, – „ir iš jo neemigruoju, kad nuo to jis netaptų dar mažesnis.“ Galėčiau parafrazuodamas pasakyti: buvau išrinktas į ganėtinai neracionalų Seimą, ir nenoriu iš jo trauktis, kad nuo to jis netaptų dar mažiau racionalus.

Valdas Benkunskas. Ritos Stankevičiūtės nuotrauka.
Valdas Benkunskas. Ritos Stankevičiūtės nuotrauka.

(Galite kaltinti „orogancija“, bet truputis tiesos šioje vietoje akių neišbadys.) „What was it like – to be the Empress of India?“, paklausė žurnalistas Elžbietos, dabartinės Karalienės motinos, po dekolonizacijos. „It was fun while it lasted“, atsakė ji.It was fun. While it lasted. Goodbye – and fare well, Tėvynės Sąjunga“, – savo laišką „Facebook“ baigia politikas.

Valdas Benkunskas: M. Adomėnas siekia susikurti aukos įvaizdį

Reaguodamas į Manto Adomėno laišką, TS –LKD Priežiūros komiteto pirmininkas Valdas Benkunskas taip pat parašė savo nuomonę apie buvusį bendrapartietį. Pasak V. Benkunsko: „Mantas Adomėnas paskelbė, kad TS-LKD priežiūros komiteto sprendimą dėl jo narystės TS-LKD vertina, kaip asmeninį susidorojimą. Paskelbė daug asmeninių įžeidimų, kaltinimų šališkumu ir neobjektyvumu. Vertinu tai, kaip siekį susikurti aukos įvaizdį, stengiantis pabėgti nuo nustatytų faktų ir aplinkybių“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė politikas.

Atlikęs tyrimą komitetas konstatavo, kad M. Adomėnas sistemingai vykdė verslo koncerno prašymus, teikė koncerną dominusią informaciją apie vidinius TS-LKD procesus, vykdė koncerno interesus atitikusią politinę veiklą, taip pat ir įstatymų leidybos procese, ir taip tapo verslo koncerno įtakos agentu TS-LKD.

Anot jo, „TS-LKD priežiūros komitetas itin atidžiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo visas aplinkybes, publikacijas, pasisakymus ir liudijimus. Atlikęs tyrimą komitetas konstatavo, kad M. Adomėnas sistemingai vykdė verslo koncerno prašymus, teikė koncerną dominusią informaciją apie vidinius TS-LKD procesus, vykdė koncerno interesus atitikusią politinę veiklą, taip pat ir įstatymų leidybos procese, ir taip tapo verslo koncerno įtakos agentu TS-LKD. Šiuo pagrindu M. Adomėnas kreipėsi ir finansinės paramos į koncerną 2016 m. pavasarį, ir tik E. Masiulio istorijos pradžia sustabdė šios paramos gavimą. Galbūt tai ir apsaugojo M. Adomėną nuo rimtesnių bėdų su teisėsauga“.

V. Benkunskas taip pat atsakė į M. Adomėno asmeninį pareiškimą apie jo elgesį: „Su Mantu daug metų dirbome Vilniuje kartu. Nevertinsiu niekaip mano atžvilgiu Manto pasakytų žodžių, tegul lieka tai jo sąžinei. Aš, kaip ir kiti komiteto nariai privalome atsiriboti nuo asmeniškumų ir priimti nešališkus bei TS-LKD vertybes ginančius sprendimus. Kitaip partijos priežiūros institucija būtų beprasmė. Šiuo atveju sprendimas buvo sunkus, bet neišvengiamas“.

Milda Dargužaitė: M. Adomėnas vykdė šmeižto kampaniją

Buvusi Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė taip pat sureagavo į M. Adomėno laišką „Facebook“ paskyroje.

Milda Dargužaitė. Oresto Gurevičiaus nuotrauka.
Milda Dargužaitė. Oresto Gurevičiaus nuotrauka.

Pasak jos: „Ir štai šiandien perskaičiau graudulingą Manto Adomėno rašinį apie tai, kaip negarbingai jo kolegos pasielgė, pašalindami jį iš partijos. Skaičiau ir apie tai, kaip „MG Baltic“ kišosi į Vilniaus mero rinkimus ir kaip Adomėną ragino palaikyti Majauską. Prisiminiau tą 2014 m. vasarą, kai išgirdę apie mano atsistatydinimą iš „Investuok Lietuvoje“ vadovių, konservatorių vadovybė kalbino mane pasilikti Lietuvoje ir kandidatuoti į merės postą Vilniuje.

Tuo metu dar nebuvau apkabinėta etiketėmis kaip aikštinga skandalistė. Tikėjau, kad buvau vertinama už žinias, patirtį ir indėlį reformuojant „Investuok Lietuvoje“, naujų investuotojų sukurtas darbo vietas. Tada dar buvau viena iš tų nuo gimtinės konteksto kiek atitrūkusių ir Lietuvos politinių vandenų bei srovių gerai nebepažįstančių entuziastų, kurie tikėjo, jog viską pakeisti į gera yra visiškai nesunku – reikia tik nustoti skųstis, susitelkti ir rasti būdą, kaip įgyvendinti teisingas ir geras idėjas. Greiti pokyčiai „Investuok Lietuvoje“ man atrodė puikus to įrodymas“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė M. Dargužaitė.

Ji įsitikinusi, kad M. Adomėnas buvo pagrindinė priežastis, sutrukdžiusi jai kandidatuoti į Vilniaus mero postą.

„Mano svarstymai kandidatuoti į meres tuomet baigėsi greitai, ir Manto Adomėno vaidmuo čia buvo esminis. Kai Mantui Adomėnui nepavyko partijos viduje nuteikti kritinę masę žmonių prieš galimą mano kandidatūrą (kiek žinau, net mano nuotrauka LGBT parade buvo persiuntinėjama), viešoje erdvėje buvo įsukta šmeižto kampanija: apie nepažabotą aroganciją, baisingą charakterį ir t.t. ir pan.

Kadangi neturėjau jokio noro dalyvauti vidinėse partijos intrigose, iš karto atsisakiau bet kokios intencijos kandidatuoti. Mano kandidatūrą pakeitė M. Majauskas. Kaip viskas susiklostė vėliau, dabar jau žinome iš istorijos ir, kaip matome, iš VSD pažymų. Tačiau, neabejoju, kad dar ne viską.

Adomėno pradėta kampanija, sėkmingai pratęsta jo tuometinių draugų ir FB nuomonės formuotojų, sukūrė simbolinį kapitalą bet kam, ką vėliau, jau tapus Vyriausybės kanclere, erzino mano planuojami darbai ir reformos

O tuo tarpu šios kampanijos metu į viešumą paleistos etiketės ir šaržai prilipo ilgam ir akimirksniu pakeitė pasiekimus.

Adomėno pradėta kampanija, sėkmingai pratęsta jo tuometinių draugų ir FB nuomonės formuotojų, sukūrė simbolinį kapitalą bet kam, ką vėliau, jau tapus Vyriausybės kanclere, erzino mano planuojami darbai ir reformos“, – rašė buvusi Vyriausybės kanclerė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"