Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Petras Auštrevičius apie Liberalų sąjūdžio ir Europos iššūkius bei ateitį

 
Petras Auštrevičius /
Petras Auštrevičius / EP

„Aš, būdamas federalistu, matau Europą kaip vienetą. Europoje niekas nenori sienų (gerąja to žodžio prasme). Mes prisimename, kur jos yra, mes neaukojame savo suvereniteto ir savo teritorinio integralumo, tačiau privalome pasaulio geopolitikos aikštelėje žaisti toliau ir žaisti kaip vienas vienetas“, – LŽ teigė europarlamentaras Petras Auštrevičius.

LŽ Europos Parlamento sesijos metu Strasbūre turėjo galimybę akis į akį pasikalbėti su Europos Parlamento nariu Petru Auštrevičiumi ir pasiteirauti apie Europos Parlamento sesiją, žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimus bei Europos Sąjungos strateginį bendradarbiavimą.

Amerikai reikalingas stiprus, įsipareigojęs, o ne silpnas partneris, taigi būtent toks, kokiu siekia tapti Europos Sąjunga.

– Kaip manote, kurie šios Europos Parlamento sesijos metu sprendžiami klausimai yra esmingi Lietuvai?

– Išskirčiau kelis. Pirmasis klausimas yra „Brexit“. Pagaliau pasiektas susitarimas, patvirtinta rezoliucija ir 96 punktų susitarimas. Kodėl „Brexit“? Todėl, kad tai liečia mažiausiai 200 tūkstančių lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje. Skaičių reikėtų dauginti iš keturių – penkių žmonių, esančių Lietuvoje, gauname apie milijoną. Pusantro milijono lietuvių yra vienaip ar antraip susiję su Didžiąja Britanija. Tai, kad egzistuoja kažkoks susitarimas, yra gera žinia. Aš jį sveikinu, tačiau man kyla klausimų dėl jo praktinio įgyvendinimo. Visi dalykai kol kas šiek tiek kybo ore, pradedant siena tarp Airijos ir Šiaurės Airijos – man tai atrodo kaip savotiškai fantastinis planas – baigiant piliečių teisėmis. Taip pat man labai įdomu, kas bus po dešimties metų, kuomet baigsis Europos teisingumo viršenybė.

Antrasis klausimas, kurį išskirčiau, yra praktinis ir ekonominis – pratęsiamas Junkerio strateginių investicijų planas. Lietuva yra viena iš pirmame penketuke esančių valstybių. Tai yra labai gerai – būtina naudotis šiomis investicijomis. Jos vienareikšmiškai skatina pažangą ir ekonominį konkurencingumą tose srityse, kuriose šiuo metu regimas proveržis.

Trečiasis klausimas, kurį galėčiau išskirti, yra bendra saugumo ir gynybos politika. Saugumas Lietuvai yra labai svarbi tema. Tai, ką Europos Parlamentas patvirtino ataskaitoje, aiškiai žymi didesnį Europos Sąjungos įsitraukimą į saugumo bei gynybos politiką. Be Europos Sąjungos aktyvios ir efektyvios saugumo, gynybos ir užsienio politikos mūsų situacija būtų kiek blogesnė.

– Paminėjote susitarimus dėl saugumo, gynybos, kurių dalimi yra visai neseniai patvirtintas PESCO. Ar nemanote, kad šie susitarimai tam tikra prasme dubliuoja NATO?

– Matote, aš, būdamas federalistu, matau Europą kaip vienetą. Europoje niekas nenori sienų (gerąja to žodžio prasme). Mes prisimename, kur jos yra, mes neaukojame savo suvereniteto ir savo teritorinio integralumo, tačiau privalome pasaulio geopolitikos aikštelėje žaisti toliau ir žaisti kaip vienas vienetas. Tai reiškia, kad mūsų investicijos, mūsų požiūris, mūsų visų karinių pajėgų valdymas, skaidrumas ir investicijų efektyvumas turi rūpėti visiems. Kiek mes galime pirkti tuos pačius ginklus iš dešimties tiekėjų Europos Sąjungoje, kuomet beveik nesiskiriant standartams, skiriasi kainos?

Manau, kad bendras gynybos tyrimų fondas padės išspręsti tuos dalykus. Taip pat manau, kad turi vykti pozityvesnė ginkluotės gamintojų koncentracija. Jei Europos Sąjunga dar labiau pasistūmės gynybos viešųjų pirkimų skaidrinimo atžvilgiu, mes išlošime ekonomiškai.

Nemanau, kad tai yra NATO dubliavimas. Neprilyginu valstybių valstijoms, tačiau tik pasižiūrėkite, kokį pranašumą turi Jungtinės Valstijos, kuriose gerai išvystyta karinė pramonė, atliekami rimti užsakymai ir ji gali konkuruoti pasauliniu lygmeniu. Manau, kad mums neišvengiamai reikia eiti šia kryptimi tiek, kiek mūsų veiksmai bus suderinami NATO lygmeniu, o jie yra suderinami. Amerikai reikalingas stiprus, įsipareigojęs, o ne silpnas partneris, taigi būtent toks, kokiu siekia tapti Europos Sąjunga. Kadangi Lietuva yra ta Europos Sąjungos valstybė, kuriai transatlantinė jungtis visada atrodys aktualia ir svarbia, neįžvelgiu čia jokios problemos.

O jeigu netyčia nutiktų taip, kad, tarkime, Jungtinių Valstijų prezidento nuomonė kuriuo nors klausimu nesutaps su Sąjungos ir taps sunkiai nusakoma, kaip, matome, pastaruoju metu kartais nutinka, galima tik svarstyti, kaip Europa tvarkytųsi su problemomis, neturėdama saugaus uosto. Neturėtume praktiškai nieko. Tad, atleiskite, geriau turėti mažą gerą uostelį, negu audringą pakrantę.

– Svarstant gynybinį Europos Sąjungos bendradarbiavimą diskusijų Europos Parlamente metu viena iš pagrindinių diplomatų minėtų grėsmių buvo hibridinis karas. Nors niekas tiesiogiai neišsireiškė, akivaizdu, kad kalbant apie hibridinį karą omenyje turimas oponentas yra Rusija. Kaip, pavyzdžiui, į tokią poziciją reaguoja Vengrija? Kaip žinia, Vengrijos laikysena santykių su Rusija klausimu yra kiek kitokia, nei daugumos ES valstybių. Ar išsiskyrus pozicijoms Europos Sąjungos viduje negali kilti prieštara, lemsianti skilimą?

Iš Europos Sąjungos pusės – niekas nesiruošia kovoti su Rusija, kaip pasirinktu taikiniu. Tačiau kažkokios prevencinės priemonės, reali atsvara turi egzistuoti.

– 2018 metais Europos Sąjungos strateginių komunikacijų padaliniui buvo suteikti trys milijonai eurų ir papildomi 800 000 eurų suteikti stiprinti pajėgumams. Faktai kalba patys už save – minėtas sprendimas yra patvirtinimas, kad einame teisinga kryptimi. Ši biudžeto eilutė sulaukė rimto pritarimo. Tikiuosi, kad tai – tik pradžia. Ateityje strateginiam bendradarbiavimui reikės skirti daugiau finansinių resursų bei telkti gausesnę politinę paramą.

Iš Europos Sąjungos pusės – niekas nesiruošia kovoti su Rusija, kaip pasirinktu taikiniu. Tačiau kažkokios prevencinės priemonės, reali atsvara turi egzistuoti. Žinoma, tai reikia prižiūrėti ir nepalikti vykdomajai valdžiai, kuomet pasikeitus vadovams kinta ir kažkokie valstybių prioritetai.

Europa yra skirtinga ir bus skirtinga. Politinės partijos labai nuspalvina nacionalinius interesus, tačiau vengrų taip nesureikšminčiau. Gal po Vengrijos atsiras dar kelios valstybės, kuriose pasikeitus politinei valdžiai joje atsidurs kokie nors radikalai. Juk taip gali atsitikti. Europa remiasi demokratiniais rinkimais. Deja demokratiniams rinkimams Europoje kartais daroma įtaka ir iš išorės, taigi aš nepervertinčiau šitų rizikų matydamas, kad dabartinis strateginis nusiteikimas yra rimtas ir, pasakyčiau, Lietuvai palankus.

– Prieš kelis mėnesius europarlamentarai parašė deklaraciją – pareiškimą Rusijos prezidentui, premjerui ir kultūros ministrui dėl teatro režisieriaus Kirilo Serebrenikovo įkalinimo. Ar buvo sulaukta kokio nors atsako ar reakcijos į tai?

– Nebuvo. Ir, pripažinsiu, ta korespondencija, kurią mes siunčiame ar pareiškimų, ar laiškų, ar vienašalių akcijų pavidalų, yra vienpusė. Mes nusiunčiame pareiškimus, mes žinome, kad jie pateko į adresatų rankas, jie guli ant užsienio reikalų ministerijos Maskvoje ir atitinkamų Kremliaus kabinetų stalų, tačiau būtų naivu tikėtis sulaukti atsako.

Rusija atsisako diskusijos, tokiu būdu parodydama savo pasirinktą poziciją, kurią mes siųsdami laiškus ir taip puikiai suprantame. Vis dėlto pagrindinis mūsų tikslas yra pademonstruoti, kad žinome, kas vyksta, kad nepaliekame tų žmonių, opozicionierių, arba tiesiog drąsių, pilietiškų žmonių, pasirinkusių tam tikrą gyvenimo ar politinę liniją, vienų.

Aš žinau, kad šis veiksmas buvo labai svarbus tiek Kirilui, tiek jo šeimai, tačiau abejoju, kad Europos Parlamentui gausis paveikti tokį, sakyčiau, drakonišką teismo sprendimą. Mes padarėme tai, kas nuo mūsų tuo metu priklausė – išreiškėme žmogišką, humanišką politinę poziciją. Jei reikės – rašysime dar vieną laišką.

Visi šie pareiškimai kaupiasi į vieną maišelį, apsprendžiant Europos laikyseną Rusijos atžvilgiu. Dabar, gruodžio mėnesį, vyks nuomonių apsikeitimas apie galimą sankcijų Rusijai pratęsimą. Net neabejoju, kad ir tokie smulkūs dalykai veikia. Ne vien tik karas Ukrainoje ar Krymo aneksija lemia poziciją Rusijos atžvilgiu – vis beprecedentiškai augantys žmogaus teisių pažeidinėjimai visoje valstybėje, mano nuomone, yra toks pat svarbus argumentas Europos Sąjungai laikytis griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Mums, Lietuvos liberalų sąjūdžiui apskritai reikia nustoti žaisti žaidimus. Visų pirma – mes dar neišėjome iš 2016 metais sukurto problemų ruožo.

– Prieš beveik savaitę įvyko Liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimai. Ar jums pačiam nekilo minčių kandidatuoti į pirmininko postą? Kokia yra jūsų laikysena partijai susiduriant su kaltinimais ir sunkumais?

– Į tas pareigas aš žiūriu labai atsakingai. Liberalų sąjūdžiui šiuo metu kaip niekada reikia stabilumo ir, sakyčiau, rimto vadovybės nusiteikimo. Iš Briuselio vadovauti vienam svarbesnių Lietuvos politinių junginių būtų sudėtinga. Negalėčiau tam skirti viso laiko, nes esu pakankamai įsitraukęs į Europos Parlamento veiklas, turiu papildomų veiklų, susijusių ir su Ukraina, ir su Astravu, atskiromis delegacijomis. Sakyčiau, kad tai būtų savotiškas lūkesčių apgaudinėjimas, nes negalėčiau tam skirti daug laiko.

Buvau tai pasakęs atvirai ir laikiausi savo pozicijos iki pabaigos – nebandžiau nei žaisti, nei slėptis už to – eisiu, neisiu. Mums, Lietuvos liberalų sąjūdžiui apskritai reikia nustoti žaisti žaidimus. Visų pirma – mes dar neišėjome iš 2016 metais sukurto problemų ruožo, jeigu su įvairiomis insinuacijomis sužibėtume 2017 metų pabaigos įvykių padangėje, nežinau, kas apskritai mums galėtų padėti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"