Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Penkiasdešimt lietuviško nacionalizmo atspalvių

 
2018 04 16 13:11
Kasmet rengiamų Kovo 11 eitynių sinonimu tapo šūkis "Lietuva - lietuviams" / 
Kasmet rengiamų Kovo 11 eitynių sinonimu tapo šūkis "Lietuva - lietuviams" /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pastaruoju metu terminas nacionalizmas vis dažniau matomas viešojoje erdvėje – jis figūruoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudos antraštėse, tiesa – skiriasi kontekstai. Natūralu, kad kyla klausimai – koks gi yra šiandieninis lietuviškas nacionalizmas bei ką galima tokiu laikyti, tačiau atsakyti į juos nėra taip paprasta.

LŽ pamėgino atsakyti į šiuos klausimus ir pakalbino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto dėstytojus Marijuš Antonovič, doc. dr. Justiną Dementavičių bei Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovą Simą Čelutką.

Lietuviškasis nacionalizmas niekur nebuvo dingęs, mat „Lietuvos visuomenė po nepriklausomybės atkūrimo iki šiol tiki daugybe LTSR propaguoto nacionalizmo klišių“.

Nacionalizmas

Turint omenyje XX amžiaus pradžios kontekstą, autoritarinių režimų suklestėjimą, šiandien terminas nacionalizmas dažniausiai kelia neigiamas asociacijas. Viena iš termino reikšmių – judėjimas, siekiant suvienyti tautą kalbos, kultūros, istorijos ar kokių nors kitokių dimensijų pagrindu. Būtent XIX amžius dažniausiai laikomas nacionalizmo amžiumi, tačiau anuometinis nacionalizmas nuo dabartinio.

Anot Marijuš Antonovič, nacionalizmas yra vienintelis, taigi geriausias terminas apibūdinant nuostatą, kad valstybę turi sudaryti vienos titulinės tautos nariai ir tik jie privalo turėti pilietines teises.

Marijuš Antonovič / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Marijuš Antonovič / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tuo tarpu Justinas Dementavičius teigia, kad suprasti nacionalizmą galima skirtingai – istorinis ir politologinis požiūris į terminą nacionalizmas gali būti neutralus, kadangi jo pagalba buvo kuriamos tautos bei manifestuojama tautos pirmenybė, o vengiant proceso kompleksiškumo jis dažniausiai pradedamas vertinti išimtinai teigiamai arba išimtinai neigiamai.

„Todėl visada įsiklausau į kaltinimus ir pagyrimus dėl nacionalizmo, sąmoningai stengdamasis ignoruoti šį terminą, nes svarbiau yra tai, kokios idėjos eina su juo ir kokie procesai vyksta aplink jį“, – teigia jis.

Pats docentas sako besistengiąs epiteto nevartoti – jo nuomone tautą galima mylėti ir nesivadinant nacionalistu, juolab, kad Vakarų Europos tradicijoje jis tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai, jis siejamas su nacizmu.

Lietuviškasis nacionalizmas

Anot Justino Dementavičiaus, „Lietuva – lietuviams“ – žinomiausia nacionalizmo manifestacija. Vis dėlto, nacionalizmą derėtų vertinti ir iš kito kampo.

„Jei nacionalizmą suprasime pilietine prasme, kaip įsipareigojimą politinei Lietuvos tautai, tai valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimai, su visa savo simbolika, kalbomis, renginiais rodo, kad jis nėra svetimas ir valstybiniu lygmeniu. Ji gerokai mažiau patraukli ir, sakyčiau, įtrauki, nes pilietinės tautos nariais pripažįstami visi, kas bent formaliai susisieja su Lietuva“, – kalba politologas.

Justinas Dementavičius / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Justinas Dementavičius / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Jis tvirtina, kad radikaliausia tokio tipo nacionalizmo apraiška yra dvigubos pilietybės iniciatyva, „kurios vienu iš padarinių bus „nacionalizuoti“, lengviau sulietuvinti, suvalstybinti kai kuriuos užsienyje gyvenančios išeivius iš Lietuvos. Galiausiai jei nacionalizmą matysime kaip asmeninę nuostatą mylėti savo tautiškumą, manau, šiuo, subjektyviu, lygmeniu jis reiškiasi taip pat.“

Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovas Simas Čelutka siūlo skirti nacionalizmą nuo patriotizmo – esą viena yra didžiuotis savo šalimi, istorija, papročiais, o visai kas kita – priešiškos nuostatos kitų tos pačios valstybės piliečių etninių grupių atstovų atžvilgiu.

„Lietuvoje nacionalizmo neabejotinai esama. Jo esmę glaustai apibūdina nacionalistų eitynėse skanduojamas šūkis „Lietuva – lietuviams“. Tikroji šūkio prasmė: „Lietuva – etniniams lietuviams, – analizuoja jis. – Jį skanduodami, nacionalistai skleidžia panieką Lietuvoje gyvenančioms „etninėms priemaišoms“ – dažniausiai rusų, lenkų, žydų ir kitų tautinių bendrijų atstovams.“

Pasak Simo Čelutkos, patriotai nuo nacionalistų skiriasi tuo, jog akcentuoja ištikimybę valstybei, Konstitucijai ir politinei santvarkai, o ne etninei daugumai ar tautinei mitologijai:

„Patriotų požiūriu, Lietuvą kuria ne tik „grynakraujai“ lietuviai. V. Putino režimo agresijos prieš Vakarus ir Lietuvą kontekste šį skirtumą galima nusakyti taip: patriotai supranta, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp visos rusų tautos ir Kremliaus, tuo tarpu nacionalistai linkę daryti plataus masto kolektyvinius apibendrinimus ir V. Putino režimo veiksmus tapatina su absoliučiai visų rusų „įgimtu“ imperialistiniu požiūriu į kaimynus, o rusų kalbos mokėjimą ir pagarbą rusų kultūros paveldui a priori vertina įtariai. Tuo tarpu patriotai aktyviai priešinasi V. Putino režimui, ragina didinti gynybos finansavimą ir gilinti Rusijos hibridinių grėsmių suvokimą, tačiau mano, jog būtent V. Putino aplinka ir yra labiausiai rusofobiška – bijanti savo piliečių, jų pilietinio aktyvumo, jų prigimtinių teisių įsisąmoninimo ir įveiksminimo, koks yra būdingas Vakarų politinėms santvarkoms. Patriotai palaiko rusų kilmės kitaminčius ir nepriklausomus Rusijos žurnalistus bei opozicionierius, buvimo rusu automatiškai netapatina su prokremliškumu.“

Bet koks reiklesnis nacionalizmas, sakantis, kad jis yra vienintelis ir autentiškas, nurodantis kas ir kaip turi gyventi, yra (savi)apgaulė, anksčiau ar vėliau išvirsianti į vieną ar kitą ideologinę praktiką, besiburianti aplink lyderį, tautos vardu niekinanti tautiečius.

Lietuviškas nacionalizmas ir Europa

Turint omenyje pastarojo meto nacionalistinių nuotaikų stiprėjimą Europos kontekste lietuviškasis nacionalizmas nėra labai ryškus fenomenas. Anot Marijuš Antonovič taip yra dėl kelių priežasčių – lietuviškasis nacionalizmas niekur nebuvo dingęs, mat „Lietuvos visuomenė po nepriklausomybės atkūrimo iki šiol tiki daugybe LTSR propaguoto nacionalizmo klišių“, lietuviškas nacionalizmas nėra antieuropietiškas, nes nepaisant nuolatinių skundų dėl euro ir kintančių kainų niekas nesiūlo išstoti iš Europos Unijos, bei nėra toks agresyvus.

„Viena vertus, Lietuvoje neturime pabėgėlių, tad nelabai turime ką deportuoti. Kita vertus, netgi kalbose apie tautines mažumas mes galime dažnai išgirsti, kad žmones neturi nieko prieš tautines mažumas, nenori jų išvežti ar prievarta asimiliuoti. Tiesiog jie nori, kad jie praktikuotų savo kultūrą ir kalbą savo privačioje erdvėje ir nesirodytų su tuo viešumoje“, – teigia Marijuš Antonovič. Taip pat, anot politologo, lietuviškasis nacionalizmas yra dažnai naudojamas kaip instrumentas, mėginant priešintis naujovėms, kaip antai – debatuose dėl aukštojo mokslo reformos.

Šiandieninė europietiško nacionalizmo banga taip pat pasižymi atviru prielankumu Vladimiro Putino režimui, kuris save pozicionuoja kaip alternatyvą globalizacijai, liberaliajai demokratijai ir „supuvusiems vakarams“. Čia galima įžvelgti dar vieną svarbią lietuviškojo nacionalizmo ypatybę – Lietuvos nacionalistai bent jau kol kas neturi prabangos šiam demonstruoti atviro idėjinio palaikymo.

„Privačiai jiems veikiausiai imponuoja Vladimiro Putino nacionalizmo modelis: tvirtas autoritarinis lyderis, religijos ir politikos suaugimas, militarizmas, nepakanta etninėms mažumoms, liberaliems aktyvistams, LGBT bendruomenei ir menininkams nonkonformistams, vadinamųjų tradicinių ir šeimos vertybių retorika, valstybės griežtai diriguojama oficiali istorijos ir atminties politika, nacionalinių interesų ir suvereniteto iškėlimas, liberaliosios demokratijos principų atmetimas ir prielankumas „daugiapoliarinio pasaulio“ idėjai“, – teigia Simas Čelutka.

Vis dėlto Lietuvos geopolitinė padėtis ir istorinė patirtis neleidžia atvirai reikšti palaikymo ir simpatijų dabartinei santvarkai Rusijoje – kitose Europos šalyse Rusija nekelia tokių nemalonių prisiminimų, kaip Lietuvoje, tad tų šalių nacionalistai linkę viešai ir atvirai palaikyti Vladimiro Putino režimą.

Simas Čelutka / Asmeninio albumo nuotrauka
Simas Čelutka / Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuviško nacionalizmo esminiai elementai

Žvelgiant į artimiausią pavyzdį, Lenkiją, galima gana lengvai išvysti kelis gana svarbius valstybę vienijančio nacionalizmo dėmenis. Esmingais ir ryškiausiais ko gero galima laikyti didvalstybės atmintį, aiškiai artikuliuotą neapykantą ar itin neigiamas nuostatas socializmui bei Rusijai ir katalikybę. Lietuvoje egzistuoja ne tiek didvalstybės atmintis, kiek jos legenda, „prie-ruso-buvo-geriau“ – ne pats rečiausias naratyvas, o religijos laikyti visus lietuvius vienijančiu veiksniu tiesiog negalima. Kyla klausimas, kokie yra pagrindiniai lietuvišką nacionalizmą apjungiantys elementai.

Justinas Dementavičius teigia, kad derėtų skirti tai, kaip save ir kitą mėgina apibrėžti save laikyti nacionalistinėmis linkusios jėgos bei tai, ką galima pavadinti tautine tapatybe:

„Pirmuoju atveju neturiu abejonių, kad ir Lietuvos dešiniosios jėgos, kurios paprastai ir yra tapatinamos su nacionalizmu, yra aiškiai anti-socialistinės, anti-rusiškos ir didžiąja dalimi pagarbiai žvelgiančios į krikščionybę. Tikėti didvalstybe geografine prasme esame per maži, bet, kita vertus, valstybinė didybė yra svarbus dešiniojo mąstymo naratyvas. Čia didumas gali būti vertinamas Kazio Pakšto formuluota vertikalia prasme – kaip savos kultūros (nematytina vien kaip etninės-liaudinės) kėlimas. Nors greta to kartu mėgstame kalbėti ir apie Lietuvą nuo jūros iki jūros. Klaidinga mąstyti, kad tokio tipo nacionalistinės vaizduotės Lietuvoje nėra, kaip ir Lenkijoje nėra vien jūsų minėtoji vaizduotė.

Sudėtingesnis klausimas apie visą tautą vienijančius elementus. Galima visa plejadą atsakymų: kalba, istorija, bendra vizija, politinės institucijos, religija, kultūrinės patirtys... Turbūt taikliausias visų šių elementų apibendrinimas, kurį esu girdėjęs, buvo teiginys, kad jie visi yra svarbūs, bet nėra būtini. Tautą galime matyti be vieno ar kelių iš paminėtųjų elementų; kai kurie reiškiasi stipriau, kai kurie mažiau; dažnai vienas iš jų iškeliamas reaguojant į kintančią politinę aplinką. Todėl kalbant apie Lietuvą norėtųsi matyti kompleksą, iš kurių bent jau man svarbiausias bendros kultūrinės tradicijos (plačiąją prasme) ir institucinės tvarkos (turiu omenyje politiką) turėjimas – tik lietuviams gali rūpėti Žalgirio mūšis, tik lietuviams skaudės dėl Seimo neveiklumo. Net kai į tai žiūrimą kritiškai reikėtų prisiminti, kad ne-lietuviai to net nekritikuotų. Nei jie žinotų, nei jiems rūpėtų. Taip pat asmeniškai manau, kad nepaskutinėje vietoje „jungiantis“ yra ne tik objektyvūs elementai, bet subjektyvus prisiskyrimas – būti ir likti lietuviu tam tikra prasme yra valios dalykas.“

Tuo tarpu Marijuš Antonovič mano, kad esminiu lietuviškojo nacionalizmo jungiamuoju bruožu galima būtų laikyti lietuvių kalbos susakralinimą, bei tam tikrus mažos valstybės kompleksus.

„Manyčiau, kad lietuviškojo nacionalizmo esminis jungiamasis bruožas yra lietuvių kalbos susakralinimas. Taip pat pridėčiau ir mažųjų valstybių kompleksus: atsargus žiūrėjimas į bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, didesnių valstybių baimė, nenoras pripažinti tamsias savo istorijos puses“, – tvirtina politologas.

Pasak Simo Čelutkos, patriotai nuo nacionalistų skiriasi tuo, jog akcentuoja ištikimybę valstybei, Konstitucijai ir politinei santvarkai, o ne etninei daugumai ar tautinei mitologijai.

Nacionalizmo tapatinimas su kalba yra aiškiausias būdas atsiskirti nuo kito – kalbos, kaip svarbiausio elemento sureikšminimas, yra būdingas ne vien Lietuvai.

„Mane iš tiesų gąsdina kitkas – kad tokia formali identifikacija susiaurina mūsų supratimą apie galimą bendrystę. Jis apsiriboja tik instrumentiniu kalbos naudojimu. Bandau paaiškinti: iš lietuvių tautokūros istorijos mes pirmiausia žinome kovą dėl kalbos, tačiau visiškai nesirūpinama, kas ta kalba buvo sakoma. Kai žodis iškeliamas aukščiau už turinius pradedama įsivaizduoti, kad sovietmečiu, nepaisant visų jų nusikaltimų, gyventi buvo geriau, nes filologai buvo mylimi ir vertinami. Reikėtų išmokti klausytis, kas yra sakoma, o ne kaip yra pasakyta. Tuomet pasirodys, kad kalbos turinys,deja, dažniausiai yra skaidantis elementas, todėl bendrystė atsiranda iš pokalbio pripažinimo ir pripažinimo, kad dialogo ar net polilogo išvengti nepavyks. Politinė erdvė yra skaudus susitaikymas su nuolatiniu kalbėjimu, kur kartais nesi išklausomos, kartais ne taip suprantamas, bet vis tiek nori išdėstyti tiesą aplink esantiems“, – teigia Justinas Dementavičius.

Lietuviškojo nacionalizmo vėliavnešiai?

Egzistuoja aibė pretenzijų po vienu skėčiu suvienyti skirtingas nacionalizmo apraiškas ir šias mobilizuoti turinčių visuomeninių organizacijų, tačiau iki šiol jokiam elementui to padaryti nepavyko.

Justinas Dementavičius mano, kad teoriškai tai padaryti yra įmanoma, tačiau nacionalizmas pats iš savęs neturi vienos politinės programos, tad jo vienybė galima tik bendriausio principo lygmenyje, o bendriausias principas – jau pasiektas, Lietuvos valstybės, jos simbolių ir institucijos pavidalu.

„Bet koks reiklesnis nacionalizmas, sakantis, kad jis yra vienintelis ir autentiškas, nurodantis kas ir kaip turi gyventi, yra (savi)apgaulė, anksčiau ar vėliau išvirsianti į vieną ar kitą ideologinę praktiką, besiburianti aplink lyderį, tautos vardu niekinanti tautiečius. O tai ilguoju laikotarpiu reikš susiskaldymą ir konkurenciją. Kitaip sakant, nemanau, kad tai įvyks, o jei net įvyks, tai bus tik santykinai trumpalaikė ir, bijau, skaudi patirtis. Toks Lietuvos sulukašenkinimas ar suputinimas. Bet kad tokį panašų tautininkiškumą užsispyrusiai išlaikytume reikės pagalbos ir neturiu nei kruopelytės abejonių, iš kur ta pagalba eis (ir, panašu, jau eina) pirmiausia“, – apibendrina ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"