Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Paulius V. Subačius: popiežius moko smerkti ne žmogų, o nuodėmę

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos visuomenė vis dar ribotai suvokia, kas yra žmogaus orumas – tai išryškėja kalbant apie pagarbą žmonėms, įkalintųjų priėmimą. 

Tačiau Bažnyčios ir popiežiaus Pranciškaus mokymas sako, kad reikia smerkti ne žmogų, o nuodėmę, portalui LRT.lt teigia literatūrologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Vaidotas Subačius. Anot jo, jauni šalies žmonės į gyvenimą žvelgia gana viltingai, bet vyresniųjų derėtų paklausti: „Ar jūs tikite? Nes ko vertas jūsų tikėjimas, jei neturite vilties?“

Popiežius Pranciškus apskritai aplankė daug santykinai mažų šalių. Tai atitinka bendrą dėmesio mažesnėms bendruomenėms paradigmą.

– Kokią reikšmę šaliai turi popiežiaus apsilankymas? Ar tai – jungiantis, vienijantis reiškinys?

– Tai sudėtinga, nes kyla klausimas, kaip mes suprantame šalį. Jei politine ir valdžios institucijų prasme, reikšmė vienokia. Kitokia, jei kalbame apie deklaruojamą šalies priklausymą katalikiškai tradicijai. Tokiu atveju popiežiaus vizitas – reikšmingas įvykis.

Raginčiau žiūrėti į visuomenę ir kaip šis reiškinys suprantamas būtent visuomenės. Tai priklauso, kiek toje visuomenėje žmonių, kuriems religinis tikėjimas apskritai ir katalikybė konkrečiai yra artimas ir savas, kasdien praktikuojamas dalykas.

Ar popiežiaus vizitas tampa konsoliduojančiu veiksniu? Be labai specifinių sociopsichologinių tyrimų negalima tiksliai atsakyti. Lygiai nevalia kliautis kokiais nors išoriškais ženklais, kad auga susipriešinimas. Dažnai matome susidomėjimą įvykiais, apie kuriuos lengva parašyti, kurie patraukia dėmesį. Banali frazė sako, kad tik blogos žinios yra žinios. Žmonės neišvengiamai atkreipia dėmesį, kai kas nors protestuoja, reiškia alternatyvią nuomonę.

Ir tikrai, reta kurio nors popiežiaus kelionė pastaraisiais dešimtmečiais, pastarųjų trijų pontifikų valdymo metu, nekėlė kokių nors protestų ar nesusipratimų. Tai liudija, kad gyvename demokratiškose visuomenėse ir yra kitaip galvojančių žmonių.

Drįsčiau sakyti, kad toms alternatyvoms ir priešiškumui skiriama neproporcingai daug dėmesio – tokios viešumos taisyklės. Ne iš blogos valios, kvailumo ar nesąmoningumo marginalijoms skiriama daug dėmesio. Tai tiesiog natūralu. Ir vartydami knygą bei pamatę ką nors paraštėse mes dažnai pasižiūrime, tai patraukia mūsų dėmesį. Noriu pasakyti, kad tokie dideli įvykiai ir juos lydintys reiškiniai nieko nepasako apie visuomenės susitelkimą ar susiskaldymą. Tam reikėtų rimtesnės analizės.

– Pirmasis į Lietuvą atvykęs popiežius buvo Jonas Paulius II, jis aplankė neseniai nepriklausomybę atkovojusią mūsų šalį. Į kokią Lietuvą atvyksta popiežius Pranciškus?

– Pirmiausia, jis atvyksta į mažą šalį. Popiežius Pranciškus apskritai aplankė daug santykinai mažų šalių. Tai atitinka bendrą dėmesio mažesnėms bendruomenėms paradigmą. Antra, nors gyvename šalyje, kuri taiki ir sąlygiškai gera gyventi, jau kokį tūkstantį metų esame didžiųjų krikščioniškų konfesijų pakraštyje.

Mes vis dar esame visuomenė, labai ribotai suvokianti, kas yra žmogaus orumas. Tai akivaizdu, kai kalbame apie emigracijos priežastis, švietimo būklę, socialinį solidarumą, kai diskutuojama apie pagarbą mirštantiesiems ar negimusiai gyvybei. Mes vis dar nepriimame įkalintų žmonių kaip žmonių, nors Bažnyčios ir popiežiaus mokymas sako, kad reikia smerkti ne žmogų, o nuodėmę. Žmogui visuomet yra pasitaisymo kelias ir galutinis nuosprendis bus priimtas tik Paskutiniojo teismo dieną. Niekas apie jokį žmogų negali spręsti šiapusiniame gyvenime.

Šie dalykai dar nėra suvokiami mūsų visuomenėje taip, kaip turėtų būti. Nesakyčiau, kad ir pačios brandžiausios visuomenės, turinčios gilias civilizacijos tradicijas, tai puikiai suvokia. Vis tik mes –arčiau džiunglių santykių. Žinoma, situacija po truputį keičiasi.

– Vos popiežius Pranciškus pradėjo vadovauti Šventajam Sostui, daug kalbėta apie tam tikras jo savybes, ypač pabrėžtas kuklumas, atvirumas, didesnė laisvė. Kodėl taip atsiliepta būtent apie popiežių Pranciškų? Ar šių savybių trūko ankstesniems pontifikams?

– Man teko iš arti matyti tris popiežius, gyvenau jų pontifikato metu, stebėjau ir apie tai rašiau. Jei žvelgiame į esminius dalykus, o ne pavienes detales, didelio skirtumo tarp popiežių kuklumo bei atvirumo požiūriu nematau. Aišku, savotiškai smagu dėl kai kurių popiežiaus Pranciškaus veiksmų, nes jie patraukia dėmesį, tai galima aptarti net ir mūsų valdžios pareigūnų elgesio kontekste.

Tačiau jei pažvelgtume į popiežių Benediktą XVI, tai ir jo visas gyvenimas buvo begalinio kuklumo pavyzdys. Benediktas XVI gyveno visiškai mažame kambarėlyje, rašė ir skaitė, vienintelė jo pramoga buvo retkarčiais išgerti alaus bokalą ir globoti katę.

Visiškai nėra pagrindo sakyti, kad Jonas Paulius II ar Benediktas XVI gyveno prabangų monarcho gyvenimą, nors taip kartais vaizduojama. Benediktui XVI buvo prikaišiojama, kad jis, atkurdamas kai kurias liturgines detales, atkūrė aprangos pompastiką, tačiau taip daryta grynai dėl teologinių priežasčių. Benediktas XVI buvo mokslo ir knygų žmogus, apranga ir jos stilius jam tikrai nerūpėjo.

AFP/Scanpix nuotrauka
AFP/Scanpix nuotrauka

Dauguma dalykų, vykstančių Vatikane ir jo aplinkoje, nulemti ne tik tradicijos, bet patogumo, saugumo. Taip, turiu omenyje galimus pasikėsinimus ir pan. Galbūt tai ne visai tinkama analogija, bet Lietuvoje bent kelis kartus diskutuota, ar premjeras gali atsisakyti tarnybinio buto ar apsauginio. Žmonės, neužsiimantys smulkiu politikavimu, sako – jei nebus laikomasi šių taisyklių, kils tik dar daugiau problemų. Popiežius taip pat ypatingai saugomas, juk kalbame apie įvykius, kuriuose dalyvauja šimtai tūkstančių, kartais net milijonai žmonių.

Tam, kad tokie renginiai būtų suvaldyti, kad visi į juos spėtų, niekas nebūtų sutryptas, kad žmonės nemirtų nuo troškulio ir perkaitimo, reikia didelių logistinių operacijų. Jų planavime dalyvauja šimtai žmonių. Lietuvoje nebus kitaip – popiežiaus vizitas negali būti rengiamas atsainiai. Pats popiežius važinėja papamobiliu ne tiek dėl patogumo ir ne tik dėl saugumo, bet tam, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Kartais visų šių dalykų nepaisoma, tik supriešinama, esą štai vienas popiežius linkęs į prabangą ir dėmesį, o kitas – labai kuklus.

– Popiežius Pranciškus – pirmasis jėzuitas, tapęs Katalikų bažnyčios vadovu. Ar jo asmenybėje atsispindi jėzuitų vertybės?

– Reikia paminėti, kad jėzuitai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje suvokiami gana kontraversiškai. Tai ordinas, gynęs tikėjimą, bet rečiau minima, kaip jie modernizavo visuomenę. Jėzuitų ordinas daugeliu atvejų imdavosi neordinarių sprendimų. Atrodo, kad jie buvo pranokstantys laiką.

Tai labiausiai matyti iš jėzuitų misijų, kurios buvo labai drąsios. Ne tik dėl to, kad jėzuitai leisdavosi į mažai apgyvendintas, niekam nežinomas vietas Azijoje ar kitur. Jėzuitų misijos išsiskyrė dar ir tuo, kad jie nešė tikėjimo esmę, šiek tiek lanksčiau žiūrėdami į Vakaruose įprastas, tradicines religinės praktikos formas. Jėzuitų ordino tėvai anksti suprato, kad kitų kraštų žmonės gali priimti Evangelijos žinią, bet vakarietiškų pamaldumo formų jie nesupranta, nes turi savo papročius. Todėl, norint skleisti Dievo žodį, reikia tuos vietos papročius pripildyti evangelinio tikėjimo turiniu, įkultūrinti šį tikėjimą.

AFP/Scanpix nuotrauka
AFP/Scanpix nuotrauka

Dėl to į jėzuitų veiklą kai kurie kiti Bažnyčios nariai žiūrėjo skeptiškai ir kritiškai. Sakyčiau, kad šia prasme Pranciškaus pontifikatas atspinti jėzuitų liniją – labiau susitelkti į esmę (netgi formos, išraiškos sąskaita) ir atvejį.

Tai nereiškia, kad tradicija paneigiama, tačiau vos tik imama kalbėti, kad reikia viską išlaikyti taip, kaip visuomet buvo, popiežius Pranciškus perspėja – nepameskite esmės, nepameskite suvokimo, kad Dievas yra gailestingas ir myli visus, neskirstykite žmonių pagal vieną ar kitą poelgį. Popiežiaus Pranciškaus pamokslai ir kalbos, jo raštai ragina žvelgti į konkrečią situaciją ir tikėjimo esmę.

– Popiežiaus vizito Lietuvoje laukia ir nemažai jaunų žmonų. Kas šiomis dienomis traukia jaunimą prie Bažnyčios?

– Jaunimas yra radikalus. Katalikybė tarsi leidžia įgyvendinti radikalų tiesos, prasmės ieškojimą. Svarbus ir bendrumas. Jaunimui patinka tokie susitikimai, galimybė išgyventi bendrumą, kartu džiaugtis, giedoti, melstis. Kad ir kokią galią turėtų socialiniai tinklai, pajusti greta esantį žmogų, susikibti su juo rankomis ir palinkėti ramybės yra gera, jaunimas linkęs tai patirti.

– Šio popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje šūkis: „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Ar lietuviams trūksta vilties?

Jaunimas yra radikalus. Katalikybė tarsi leidžia įgyvendinti radikalų tiesos, prasmės ieškojimą. Svarbus ir bendrumas

– Jei žvelgtume į kritikuotinas ir ne visai patikimas psichologines statistikas, jos tikrai liudija, kad esame viena labiausiai nepatenkintų savimi ir kitais visuomenių. Daug liūdnų, nepasitikinčių vieni kitais žmonių. Negalima neigti, kad bendra šalies atmosfera niūri. Visgi esame arčiau šiaurės šalių, žmonės į ateitį žvelgia atsargiau, su rezervu.

Ko gero, tai vyresnės kartos bruožas, nes matau jaunus studentus ir galiu pasakyti, kad jie gana džiugūs ir viltingai suvokia gyvenimą. O vyraujančios vyresnės kartos reikėtų tiesiog paklausti – ar jūs tikite? Nes ko vertas jūsų tikėjimas, jei neturite vilties?

– Ko labiausiai laukiate popiežiaus Pranciškaus vizito metu?

– Labiausiai laukiu, kad ši kelionė būtų sėkminga pačiam Šventajam Tėvui, turint omenyje nejauną amžių ir mūsų sumaištingą pasaulį. Laukiu ir tikiuosi, kad viskas pasisektų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"