Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Miestiečiai – kaimiečiai, o kaimiečiai – miestiečiai

 
2018 02 12 6:00
Lietuva neišsiskirtų kaimo gyventojų gausa, jei didmiesčių priemiesčiai nebūtų įvardijami kaip kaimai. /
Lietuva neišsiskirtų kaimo gyventojų gausa, jei didmiesčių priemiesčiai nebūtų įvardijami kaip kaimai. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nors ekspertai prognozuoja, kad Lietuvą netrukus vadinsime vos dviejų su puse miestų šalimi, oficialiai turime 103 miestus. Pagal tokį skaičių galėtume atrodyti kaip milžiniška valstybė, jei nepridurtume, kad kai kuriuose miestuose tegyvena 215 žmonių.

Kita vertus, Lietuvoje yra kaimų, turinčių 5,5 tūkst. gyventojų. Ar tai, kad kaimus vadiname miestais, o miestus – kaimais, tėra lietuviškas anekdotas, iš kurio verta pasijuokti? O gal tokia iškreipta oficiali miestų ir kaimų gyventojų statistika kenkia?

Mantas Bileišis: „Jei apie penktadalis ir daugiau tam tikros teritorijos gyventojų vyksta dirbti į miestą, tai ir ji turėtų būti laikoma miesto dalimi arba jo priemiesčiu.“

Pasienio punktas – atskiras miestas

„Taip, mes – miestiečiai. Ar daug miesto mūsų mieste? Ne. Ir neįsivaizduojame esantys tikri miestiečiai. Jei pakeistų statusą, Panemunės gyventojų orumo tai nesumenkintų“, – neabejoja daug metų mažiausio Lietuvos miesto titulą turinčios Panemunės bendruomenės pirmininkė Virginija Lauciuvienė.

Prieš dvejus trejus metus buvo kilusi Panemunės miestiečių iniciatyva tapti kaimiečiais – vyko diskusijos, susitikimai su savivaldybės atstovais, Nacionalinės žemės tarnybos specialistais. Žmonės tikėjosi, kad kaimo statusas jiems suteiktų daugiau lengvatų, sumažėtų žemės nuomos ir kiti mokesčiai. Tačiau, pasak Pagėgių seniūnijos, į kurią įeina ir Panemunė (taip, tai miestas, kuris yra per mažas turėti seniūniją), seniūno Dainiaus Maciukevičiaus, žmonės įsitikino, kad statusas nelabai ką pakeistų, tad iniciatyva užgeso.

Seniūnas pasakoja, kad Panemunei miesto statusas nustato šiokių tokių apribojimų, kiek galima laikyti gyvulių, čia nepastatysi didelės fermos. Bet iš tikro problemų nelabai ir kyla, nes Panemunė išsivaikščioja, užsiimti gyvulininkyste čia niekas nė neketina. Galima sakyti, kad šiandien Panemunės miestas – tai valstybės pasienio kontrolės postas, dar muitinės terminalas, vienas kitas ūkininkas, yra nakvynės ar maitinimo paslaugas teikiančių asmenų.

Kaimas su viena karve

Kitokia situacija didžiausiame Lietuvos kaime – Kauno rajone esančioje Domeikavoje. „Čia yra beveik 5,5 tūkst gyventojų ir jų tik daugėja. Labai plečiamės, statomės, nes esame visai šalia Kauno, miesto riba – netoli“, – sako Domeikavos seniūnė Lina Mišeikienė.

Ar Domeikavos žmonės neturi ambicijų tapti miestiečiais? Seniūnė dėsto: kiek kalbasi su gyventojais, jiems patinka būti kaimu. Visi pripratę, kad Domeikava – didžiausias Lietuvos kaimas, ir didžiuojasi tokiu statusu. Prieš kažkiek metų būta idėjos jį keisti, bet dauguma gyventojų jos nepalaikė.

Ar Domeikavoje galima rasti bent kokį nors tipišką kaimišką atributą? „Turime vieną karvę, ji dažnai ganosi žaliojoje vejoje pačiame Domeikavos centre“, – juokiasi L. Mišeikienė. Ji pripažįsta, kad gal kokį nors gyvulį dar kas nors laiko ir jų miestietiško kaimo pakraštyje.

Reikia iniciatyvos iš apačios

Kas Lietuvoje yra miestas, o kas – kaimas, reglamentuoja teisės aktai. Miesto gyventoju laikomas asmuo, gyvenantis mieste, „t. y. kompaktiškai užstatytoje gyvenamojoje vietovėje, turinčioje daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, iš kurių daugiau kaip du trečdaliai dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse“. Tačiau daroma ir išlyga: „Mieste gali gyventi ir mažiau negu 3 tūkst. žmonių, jeigu šis įgijo miesto statusą iki Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1994 m. liepos 19 d.).“

Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vedėja Dalia Masaitienė primena, kad minėtas įstatymas priimtas dar 1994-aisiais, paskui jis buvo kaitaliotas, bet nuostata dėl 3 tūkst. gyventojų ribos, kurią peržengus jau galima vadintis miestu (su išimtimi istoriškai turintiems miesto statusą), išliko lig šiol. Beje, iš 103 oficialių Lietuvos miestų 40 nesiekia 3 tūkst. gyventojų ribos, keli vos ją peržengia.

Kelis kartus miesteliai ar kaimai keitė savo statusą, pavyzdžiui, Salakas surinko gyventojų iniciatyvinę grupę ir 2005 metais išsikovojo teisę būti nebe kaimu, o miesteliu. 2012 metais Raseinių rajono Kalnujų kaimas gyventojų pageidavimu įgijo miestelio statusą.

„Statusas gali būti pakeistas, bet iniciatyvos teisę turi arba gyventojai, arba savivaldybės taryba. Jei gyventojams neaktualu statusą keisti ar savivaldybė nemato tikslo tai daryti, niekas ir nesikeičia. Yra savivalda, ir būtų juokinga, jei Vilniuje tai būtų nusprendžiama“, – aiškina D. Masaitienė. Jei gyventojai nori keisti savo kaimo ar miestelio statusą, jie turi kreiptis į savivaldybę, ši privalo tokį kreipimąsi svarstyti. Jei vietos valdžia mano, kad pasiūlymas konstruktyvus, ji kreipiasi į Vyriausybę, kuri savo nutarimu gali pakeisti statusą.

Pasak D. Masaitienės, jei žmonės patys nerodo iniciatyvos, net ir mažesni pakeitimai sulaukia didelio pasipriešinimo. Pavyzdžiui, kai pasiūlyta pakeisti vietovių pavadinimus, kuriuose buvo žodžiai „geležinkelio stotis“ (nes tai nėra gyvenamosios vietovės tipas), žmonės priešinosi, kai kurie pasakojo, kad jiems patinka rodyti dokumentus, kuriuose parašyta, kad jie gimę... geležinkelio stotyje.

„Jei dabar būtų imta siūlyti iš Šeduvos atimti miesto vardą, kurį ji turi nuo 1654 metų, nežinau, ar tai suteiktų pridedamosios vertės. O perteklinio triukšmo būtų“, – kalba D. Masaitienė. Ji priduria, kad jei lietuviams miestas pasąmonėje asocijuojasi su daugiaaukščiais, šviesoforais ir troleibusais, o kaimas – su mediniais namais, purvu ir ožkomis, tai būtina pažymėti, jog dabar kaimas jau ne toks.

Ar Lietuva – kaimiečių valstybė?

Pasak D. Masaitienės, ką vadinti miestu, o ką – kaimu, dažniausiai yra susiklostę istoriškai. Pavyzdžiui, Liuksemburge vaikštai po miestuką su mūriniais pastatais, bet jis vadinamas kaimu.

Lietuvoje istoriškai daug mažų miestelių Klaipėdos krašte, nes tai – vokiškos tradicijos palikimas. Vokiečiai Magdeburgo teisę suteikdavo ne pagal gyventojų skaičių, o pagal tai, ar vietovė turi turgaus aikštę ir gali organizuoti turgus.

Mantas Bileišis: "Jei apie penktadalis ir daugiau tam tikros teritorijos gyventojų vyksta dirbti į miestą, tai ir ji turėtų būti laikoma miesto dalimi arba jo priemiesčiu." / "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka
Mantas Bileišis: "Jei apie penktadalis ir daugiau tam tikros teritorijos gyventojų vyksta dirbti į miestą, tai ir ji turėtų būti laikoma miesto dalimi arba jo priemiesčiu." / "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Regioninės politikos ekspertas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros profesorius dr. Mantas Bileišis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje kaimo ir miesto gyventojų skaičius iš esmės skiriasi nuo kitų Europos šalių – mūsų šalyje gerokai daugiau kaimo žmonių nei daugelyje kitų. Bet tai neatitinka realybės.

Kaip „Lietuvos žinias“ informavo Statistikos departamentas, oficiali statistika vertinama pagal oficialiai galiojantį įstatymą taip: 103 oficialių miestų gyventojai – miestiečiai, kiti – kaimo gyventojai. Šiuo metu apie 67 proc. gyventojų gyvena miestuose.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) šalį į miestą ir kaimą skirsto kitaip. Kaip „Lietuvos žinias“ informavo ŽŪM, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, kuri finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir valstybės biudžeto lėšų, projektai gali būti įgyvendinami kaimo vietovėse – viensėdžiuose, miesteliuose, miestuose ar kitose gyvenamosiose vietovėse, kurių gyventojų skaičius neviršija 6 tūkst. gyventojų, ir savivaldybių centruose, kurių gyventojų skaičius neviršija 3 tūkst. gyventojų. Sodų bendrijų teritorijos, taip pat kurortai nelaikomi kaimo vietovėmis.

M. Bileišio įsitikinimu, statistiką labiau iškreipia ir daugiau problemų kelia ne miniatiūriniai miestai, o didžiųjų miestų priemiesčiai, neturintys miesto statuso. Lietuvoje apskritai neįteisinta tokia sąvoka kaip priemiestis. Tad yra labai juokingų ir sunkiai pateisinamų atvejų, pavyzdžiui, Vilniaus priemiesčiai Gineitiškės ir Tarandė. Gineitiškės – arčiau Vilniaus centro, tačiau yra kaimas, o Tarandė – Vilniaus miesto dalis. Arba važiuoji nuo Vilniaus mikrorajono Naujosios Vilnios iki kito Vilniaus mikrorajono Antakalnio ir staiga matai ženklą, kad miestas baigiasi. Bet netrukus jis vėl atsiranda.

Nebūtų didelė problema, jei savivaldybės formuotų infrastruktūrą, viešąsias paslaugas, susisiekimą vertindamos ne tai, kur baigiasi savivaldybės riba, o tai, kokie iš tikrųjų gyventojų srautai. M. Bileišio manymu, jei būtų įteisinta priemiesčio sąvoka, tai įpareigotų savivaldybes bendradarbiauti teikiant susisiekimo, kitas viešąsias paslaugas.

Ekspertas pasakoja, kad tipiška užsienio praktika tokia: jei apie penktadalis ir daugiau tam tikros teritorijos gyventojų vyksta dirbti specializuotą darbą į kitą teritoriją, tai ekonominė struktūra – miestietiška, ir tokia teritorija turėtų būti laikoma priemiesčiu ar miesto dalimi.

Lietuviška painiava – tik dar vienas anekdotas, iškreipiantis realybę, neprisidedantis prie geresnio paslaugų gyventojams teikimo. Ne veltui Lietuva pagal oficialią statistiką stebina kaimiečių gausa, nors didmiesčių priemiesčių gyventojai (o jų vis daugėja) nei karves melžia, nei javus sėja, oficialiai jie – kaimo gyventojai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"