Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuvybė šiandien: išnyksime ar išsikapstysime

 
2017 12 05 9:20
AFP/Scanpix nuotrauka

Mūsų šalis susiduria su rimtomis problemomis ir iššūkiais: gyventojai masiškai emigruoja, tampa vis labiau neaišku, kas esame, kas mus sieja kaip tautą. Norėdami išlikti, turime imtis daugybės neatidėliotinų darbų.

Lietuvybės klausimai svarstyti vakar Seime vykusioje konferencijoje „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ Savo įžvalgomis apie tai, kas šiandien yra lietuvis, kas mus vienija, kas Lietuvos piliečius sieja su valstybe, kaip stiprinti mūsų tapatybę, dalijosi istorikai, filosofai, publicistai ir politikai.

Žurnalistas Virginijus Savukynas (kairėje) ir Alvydas Jokubaitis./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Žurnalistas Virginijus Savukynas (kairėje) ir Alvydas Jokubaitis./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Svarbūs tapatybės klausimai

Žurnalistas Virginijus Savukynas sako, kad lietuviškos tapatybės klausimas, nors ir neįvardytas, minimas daugelyje mūsų viešųjų diskusijų: pradedant svarstymais, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštės memorialas, baigiant emigracija. Masišką lietuvių išvykimą į užsienį, anot jo, lemia ne vien ekonominės priežastys, bet ir piliečių bei valstybės susvetimėjimas. Nesuvokiama, kad Lietuva yra mūsų visų, jaučiamas nusivylimas valdžios institucijomis.

„Netikime šios šalies ateitimi. Daugelis emigruoja, savo vaikus atiduoda į amerikiečių, britų, Ispanijos mokyklas ir nori, kad juos užaugintų ispanais, britais, amerikiečiais, kitų šalių piliečiais. Kyla klausimas, kas yra stiprinama: ar mūsų valstybė, ar JAV, Didžioji Britanija, Ispanija, kitos šalys. Tapatybės klausimas yra svarbus visose šalyse. Labai dažnai kalbama, kad globalizacija ištrina visus skirtumus, kalbėti apie nacionalizmą, tapatybę yra pasmerktas reikalas. Apie patriotizmą – taip pat. Juk yra naujas globalus pasaulis, sujungtas socialiniais tinklais ir pan., – kalbėjo V. Savukynas. – Kas yra lietuvis, kaip surasti saitus, kurie vienytų visus Lietuvos piliečius? Šis klausimas yra lyg ir politiškai nekorektiškas. Tačiau pasaulyje tapatybė ir patriotizmas yra labai svarbūs.“

Jeigu nekelsime lietuviškos tapatybės klausimų, V. Savukyno nuomone, išnyksime kaip tauta. Juolab, kaip pažymi žurnalistas, pamažu tampame bendruomene, kurios niekas nesieja.

Valstybė bijo žodžio

Vilniaus universiteto profesoriaus filosofo ir politologo Alvydo Jokubaičio teigimu, Lietuvos politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos ir valstybės nykimą. Jis priminė, kad net sovietų valdžia kalbėjo apie „lietuvių tautos klestėjimą tarybinių respublikų šeimoje“.

„Tai buvo demagogija. Tačiau ji nesibaigė kartu su Sovietų Sąjunga. Šiandien nėra garantijos, kad gudrusis istorijos protas su lietuviais nežaidžia jiems nevisiškai suprantamo žaidimo. Apaštalas Paulius sakė: „Aš net neišmanau ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“ Jeigu politikai nedarytų to, ko nekenčia, jiems nereikėtų gyventi atitrūkus nuo žodžių ir darbų. Jie sako pasiruošę aukoti gyvybę už tėvynę, bet iš tikrųjų nepažįsta net elementaraus dosnumo. Sako mylintys laisvę, bet priklauso nuo Mamonos. Kuria švietimo reformas, bet žmonių sielose vis tamsiau. Žada sveikatos reformas, bet visi žinome, kad tai – stebuklinės pasakos variantai“, – pažymėjo jis.

Lietuvos ateitis, pasak A. Jokubaičio, priklauso nuo demokratinėmis procedūromis besinaudojančių piliečių.

„Klydo visi pokomunistinio laikotarpio mąstytojai, kalbėję apie tautos ir demokratijos nesuderinamumą. Jei demokratijos sąlygomis nyksta tauta, kalti tautiečiai, o ne demokratija. Lietuvių politinis elitas pastaruosius tris dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį dėl tautos, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, o kito politinio darinio. Integracija į Europos Sąjungą kaip nenumatytas šalutinis poveikis įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo didesnių veikėjų nei ji. Šiandien susiduria dviejų rūšių donkichotai: vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities utopijomis“, – aiškino profesorius.

A. Jokubaitis sako, kad tauta ir valstybė išlieka tik patriotizmą pripažinus dorybe. Tačiau žinant dabartinę lietuvių moralinės savivokos būklę, kai nė vienas universitetas neturi moralės filosofijos katedros ir Bažnyčia vienintelė bando formuoti moralinę savivoką, profesoriaus įsitikinimu, nėra pagrindo dideliam optimizmui dėl Lietuvos ateities.

Alvydas Jokūbaitis: „Jei demokratijos sąlygomis nyksta tauta, kalti tautiečiai, o ne demokratija. Lietuvių politinis elitas pastaruosius tris dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą.“

„Dabartinė Lietuvos valstybė bijo žodžio, nes tai – dvasios bruožas. Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mąstymą, kuris tautinę valstybę pakerta iš pašaknų, nes ji kaip nė viena kita valstybės forma išaugo iš kultūros ir tautinės dvasios“, – pabrėžė jis.

Per mažai investuojame į pilietiškumą

Lietuva „neblizga“ patriotizmo ugdymo srityje. Istorikas profesorius Alvydas Nikžentaitis pasakojo, kad kai kuriose aplinkinėse šalyse tam skiriama labai daug dėmesio. „Tapatybės konstravimas, pilietiškumo formavimas kitose šalyse vyksta be garsių žodžių, darant labai paprastus ir nuobodžius dalykus, bet juos darant nuolat ir kasdien“, – sakė jis.

A. Nikžentaitis pažymi, kad be piliečių švietimo nebus pačių piliečių. Politinio švietimo sistema puikiai išplėtota Vokietijoje. Ten kiekvienoje žemėje yra specialūs centrai, organizuojantys konferencijas, kuriose diskutuojama apie vokišką tapatybę, leidžiantys knygas. Taip pat veikia daug visuomeninių akademijų, politinių partijų fondų, finansuojamų iš mokesčių mokėtojų pinigų.

„Galima sakyti, kad vokiečiai turi daug pinigų. Tačiau pažvelkime į Lenkijos, kuri finansiškai nėra labai nutolusi nuo mūsų, pavyzdį. Matome, kad nuo XX amžiaus pabaigos kaimynėje šalyje gana nuosekliai rūpinamasi lenkiškos tapatybės formavimu. Norėčiau išskirti Tautos atminties institutą. Tai nėra tas pats, kas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, nors tarp jų funkcijų panašumų yra daug – jie irgi tiria naujausią istoriją, taip pat atlieka vadinamuosius istorijos įpaminklinimo darbus. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad visų pirma svarbi šio instituto funkcija yra darbas su vaikais, jaunimu. Jie ne tik leidžia storas monografijas, bet ir daug komiksų vaikams (jų tiražai įspūdingi) apie lenkų istoriją, aktualiausią XX amžiaus istoriją. Vaikai nuo mažų dienų jiems prieinama forma supažindinami su lenkams svarbiais klausimais“, – pasakojo istorikas.

Seime vykusioje konferencijoje vakar svarstyta, ką daryti, kad išliktume kaip tauta.Romo Jurgaičio nuotrauka
Seime vykusioje konferencijoje vakar svarstyta, ką daryti, kad išliktume kaip tauta.Romo Jurgaičio nuotrauka

Svarbi pilietiškumo, tautiškumo, patriotiškumo ugdymo forma yra teminai pramogų parkai. Pavyzdžiui, Švedijoje yra ne vienas toks centras, kuriame pristatoma vikingų istorija, kultūra, tradicijos ir pan. Tapatybė formuojama ir šiuolaikiniuose, interaktyviuose muziejuose. Šioje srityje taip pat daug ko galėtume pasimokyti iš kaimynų lenkų. Patriotiškumo ugdymo forma svetur tampa ir istorijos vadovėliai. Valstybės skatina kurti istorinius kino filmus ar grožinę literatūrą. Tokiu keliu, A. Nikžentaičio nuomone, turėtų žengti ir Lietuva. „Turime daugybę instrumentų tapatybei formuoti. Tiesiog turime apgalvoti jų turinį, suteikti naujų funkcijų, privalome mažiau ėsti vienas kitą, bet dėl vieno tikslo susivienyti ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir raudoniems, ir žaliems, ir geltoniems, dirbti kartu, ieškoti konstruktyvių problemų sprendimų tam, kad visi neišsivaikščiotume“, – kalbėjo istorikas.

Smetoninė lietuvybė

Humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Rubavičius apžvelgė, kaip lietuvybė buvo formuojama tarpukariu, prezidento Antano Smetonos laikais. Poetas ir publicistas tvirtino, kad A. Smetona atliko didelį lietuvybės įtvirtinimo bei modernios valstybės kūrimo darbą, iki šiol mūsų kultūrinėje, istorinėje atmintyje išlikęs smetoninės Lietuvos įvaizdis, veiksmingai palaikęs valstybingumo jauseną ir kėlęs nacionalinio išsivadavimo proveržiui.

„Deja, mūsų kultūrinėje, istorinėje atmintyje A. Smetonos vaidmuo yra stebėtinai nuvertintas, sumenkintas ir net pašiepiamas. Sovietų okupantų įniršis buvo suprantamas – iš visų Baltijos šalių prezidentų tik jo vieno nepavyko įkalinti ir priversti savo parašu patvirtinti okupacinį „išsivadavimą“. Suprantamas ir lenkų kultūriniame bei politiniame mentalitete įsitvirtinęs neigiamas požiūris į A. Smetoną – jis buvo nuosekliausias lietuvybės įtvirtinimo ir naujos valstybės kūrimo ideologas ir praktikas. Atgavę nepriklausomybę, taip ir nesugebėjome deramai įvertinti jo veiklos, nes patekome į naujos europinės ideologinės konjunktūros lauką, kuriame netoleruojami istoriniai veikėjai, siejami su nacionalizmu, nacionalinės valstybės ideologija bei autoritarizmu“, – aiškino V. Rubavičius.

Jis išskyrė penkis paveldėtos smetoninės lietuvybės bruožus: priešinimąsi lenkinimui; gimtąją kalbą ir kultūrą kaip lietuvybės pamatą; lietuvybės demokratiškumą; lietuviškąjį apsauginį, niekam negrasantį nacionalizmą ir patriotizmą; mintį, kad Vilnius yra amžinoji Lietuvos sostinė. „Visi šie bruožai susiję, tad kalbėdami apie vienus visada turime omenyje ir kitus. Taip pat ir valstybingumo svarbos suvokimą, nes tik valstybė, valstybinė organizacija tautai teikia egzistencinę galimybę savo istorinėje žemėje laisvai gyventi kitų tautų draugėje pagal savo supratimą bei tradicijas ir gimtąja kalba kurti savo kultūrą“, – tikino V. Rubavičius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"