Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuvos „gyvybės draudimas“ – ne visai patikimas

 
2018 06 12 13:00
Cyrille’as Bretas: "Matau platų spektrą rizikos, ne tik karinės būtent šiame regione, bet ir už jo ribų, bei apimantį tokius dalykus kaip ekonomika, prekyba, minkštoji galia."
Cyrille’as Bretas: "Matau platų spektrą rizikos, ne tik karinės būtent šiame regione, bet ir už jo ribų, bei apimantį tokius dalykus kaip ekonomika, prekyba, minkštoji galia." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Nors Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) matomos kaip pagrindinis saugumo garantas mūsų regione, prancūzų geopolitikos ekspertas Cyrille’as Bretas nemano, jog galime tvirtai kliautis šios šalies lyderyste. Anot jo, svarbu pasiekti, kad Europos saugumas priklausytų nuo mūsų pačių, europiečių.

C. Bretas įvardijo tris scenarijus, kaip toliau galėtų klostytis Vakarų ir Rusijos santykiai: ukrainietišką, suomišką ir prancūzišką. Būtent į pastarąjį jis deda daugiausia vilčių.

„Prancūziškas scenarijus – taika per dialogą. Toks procesas vyksta. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Sankt Peterburge bandė pabrėžti bendrus ekonominius Rusijos ir Prancūzijos, taip pat Europos Sąjungos (ES) interesus. Tai ne Baltijos šalių išdavystė, bet būdas mėginti prasmingai kalbėti su Rusija“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Prancūzų kultūros instituto kvietimu Vilniuje paskaitą skaitęs Cyrille’as Bretas.

Cyrille’as Bretas: „Nepasitikėčiau ilgalaike JAV politika Baltijos jūros regiono atžvilgiu. Manau, reikia stiprinti ES poziciją ir Bendrijos gynybos instrumentus.“

Militarizacija nebūtinai sukelia karą

Baltijos jūros regionas visada buvo „karšta zona“. Kaip apibūdintumėte dabartinę saugumo situaciją čia?

– Padėtis kaip visada įtempta, bet ne beviltiška. Kilo naujų grėsmių, ypač iš Rusijos. Tačiau po 2016 metų NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje, kai Aljansas nusprendė grįžti į regioną, atsirado ir naujų saugumo garantijų. Karinių, diplomatinių jėgų balansas regione plėtojamas nuolat. Lietuvos valdžia, norėdama užtikrinti valstybės suverenumo gynybą, skatina iniciatyvas Briuselyje, Paryžiuje, Londone, Berlyne.

Tačiau situacija Baltijos regione priklauso nuo daugybės kitų veiksnių ir šalių, pavyzdžiui, nuo Ukrainos, kuri svarbi ne tik Baltijos, bet ir Juodosios, Rytų Viduržemio jūrų regionuose, taip pat nuo Sirijos. Jėgų balansas – ES ir Rusijos – priklauso nuo padėties Baltijos jūros regione, Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Suprantu, kad Vilniaus požiūriu tai, kas vyksta Kaliningrade, labai svarbu, yra kasdienio jūsų gyvenimo dalis. Tačiau Paryžius, Briuselis, Londonas Baltijos valstybių saugumą gali užtikrinti vidaus priemonėmis, NATO buvimu regione, taip pat išorės veiksmais.

– Kokia, jūsų nuomone, kyla didžiausia grėsmė mūsų regionui?

– Kalbėkime apie riziką. Viena jų – Rusijos racionalumo lygis, ar ši valstybė sugeba suvokti savo tikruosius interesus regione. Antra rizika susijusi su Vakarais, pirmiausia – su Donaldo Trumpo vadovaujamų JAV santykiais su ES. Trečia – ES vienybė. Baltijos jūros regionui priklauso Švedija, Suomija, Lietuva, Estija ir kitos ES valstybės, bet jis nėra esminis Portugalijos, Ispanijos rūpestis, pakankamai nutolęs ir nuo Prancūzijos. ES esama įvairių takoskyrų ir, kalbant apie sankcijas Rusijai, kyla klausimų dėl valstybių narių vieningumo.

Taigi matau platų spektrą rizikos, ne tik karinės būtent šiame regione, bet ir už jo ribų, bei apimančios tokius dalykus kaip ekonomika, prekyba, minkštoji galia.

– Kokia tikimybė, kad Baltijos jūros regionas gali tapti naujo konflikto zona? Kas jį galėtų sukelti ir kas būtų įtraukti į tokį konfliktą?

– Tai buvo svarbiausias mano pranešimo Vilniuje klausimas. Sąmoningai provokacinės formuluotės. Ar tai naujas šaltasis karas, ar jis išsirutulios į rimtą konfliktą? Sugrįžkime prie istorijos. Baltijos jūros regiono militarizacija nėra pasmerkta konfliktui. Prisiminkime Švedijos imperiją XVII amžiuje – Baltijos jūros regionas buvo labai militarizuota erdvė, joje dominavo švedai, bet taip pat buvo ilgalaikė taika. Antras pavyzdys – šaltasis karas. Baltijos jūros regionas buvo vienas labiausiai militarizuotų pasaulyje, situacija – įtempta, bet kartu gana stabili. Taigi militarizacija nebūtinai sukelia karą.

Grįžkime prie klausimo, kas galėtų sukelti konfliktą? Manau, įvairios provokacijos, ir jos gali kilti iš daug kur. Žinoma, svarbus klausimas dėl rusų tautinės mažumos padėties. Jie neturi būti vertinami kaip penktoji kolona. Kitaip tai gali tapti pretekstu, kaip atsitiko Donbase. Dar viena konflikto priežastis – kibernetinės atakos, silpninančios ekonomiką, pilietinę visuomenę, valstybės administravimą. Prancūzija irgi buvo atsidūrusi tokiame Rusijos taikinyje. Gali būti ir daugiau saugumo situacijos pablogėjimo veiksnių, pavyzdžiui, susijusių su Rusijos kariniais manevrais, povandeninių laivų judėjimu, iniciatyvomis žiniasklaidos srityje.

Nevieninga ES

– Lietuvoje Rusija laikoma pagrindine grėsme nacionaliniam saugumui. Nors žinome, kas vyksta Ukrainoje, kai kuriose Vakarų šalyse jaučiamas noras atgaivinti santykius su Rusija, atšaukti sankcijas ir panašiai. Kiek Prancūzijai ir kitoms Vakarų valstybėms svarbus Baltijos jūros regiono saugumas?

– Tai labai svarbus klausimas, nes jis susijęs ne tik su Baltijos regiono saugumu, bet ir su ES vieningumu, situacija NATO bei vidaus politikos debatais. Baltijos jūros regiono saugumu ir taika jame domimasi. Netiesa, kad Prancūzijai, Ispanijai, Italijai tai nerūpi. Padėtis Baltijos regione yra geopolitinių, politinių ir karinių diskusijų priešakyje. Bent jau po Krymo aneksijos 2014 metais. Rusijos karinių dalinių buvimas Kaliningrade, rusakalbės tautinės mažumos buvo analizuojamos kaip potencialūs naujos agresijos veiksniai.

Didžiuojuosi sakydamas, kad ES sankcijas Rusijai inicijavo Prancūzija. Tačiau negalima neakcentuoti kai kurių Bendrijos valstybių nevieningumo šiuo klausimu. Vengrija, Bulgarija, Graikija, Kipras turi daug priežasčių ginti susitaikymą su Rusija. Kai kurios šių šalių yra priklausomos nuo pigios naftos ir dujų, kai kurias jų su Rusija sieja stiprūs religiniai ir kultūriniai ryšiai.

Dabar Prancūzijoje per viešuosius debatus sankcijų klausimu jaučiamas pasidalijimas. Vienoje pusėje – Vladimiro Putino režimo advokatai, ir ne dėl saugumo ar geopolitinių dalykų, o dėl ideologinių priežasčių. Tai palyginti nedidelė frakcija, susibūrusi aplink du kandidatus per praėjusius prezidento rinkimus. Kitoje pusėje – V. Putino režimo oponentai. Jie kalba apie bet kokias pasekmes, net konfliktą su branduoline supergalia, nors tai išties beprotiška. Trečia frakcija mano, jog nebūtina panaikinti sankcijų, kad galėtume derėtis su Rusija. Išlaikydami sankcijas būtume stipresni prie derybų stalo, galbūt lengviau pasiektume kompromisų. Būtent šį būdą ir remiu. Rusijos keliamą grėsmę priimkime rimtai, bet kalbėkimės su ja tam tikrais klausimais, kad juos išspręstume. Pavyzdžiui, apie saugumo situaciją Donbase, ugnies nutraukimo procesą, politinį sprendimą dėl Sirijos, dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą.

Kalbėkimės, kad būtų skatinami visos ES interesai, o atskirų šalių narių, susirūpinusių Rusijos politine pozicija, nacionaliniai interesai – ginami.

– Kaip, jūsų nuomone, toliau plėtosis konfliktas Rytų Ukrainoje? Ar toli Rusija nori ir gali žengti?

– Tai milijono dolerių vertės klausimas. Norėčiau, kad Krymas būtų grąžintas Ukrainai, o Donbase įsivyrautų taika. Visi Europoje norėtų, bet, žinoma, to neįvyks. Bent jau ne per vieną naktį. Rusija turi ilgametę įšaldytų konfliktų patirtį – Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje. Tiesa, tai nėra įšaldyti konfliktai, nes smurtas mūšio lauke tebevyksta. Chaosas ir netikrumas naudingi Rusijai. Taigi ji bus suinteresuota skatinti neramumus Donbase.

ES turi būti tvirta Krymo aneksijos klausimu. Tai – nelegalus procesas, tokiu būdu negalima keisti valstybių sienų, paveikti žmonių gyvenimo Europoje. Tačiau aneksija nėra priežastis atsisakyti kalbėtis su Rusija. Smurtas nuolat atsinaujina, turime būti tikri, kad vienintelė taiką mūsų žemyne palaikanti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija toliau stengsis įgyvendinti taikos, ugnies nutraukimo procesą.

Kartu reikia stebėti ir Ukrainos valdžios pažadėtą reformų procesą. Ukraina neturi manyti, kad gali daryti, ką nori, nes yra užpulta Rusijos. Ukrainiečiai privalo laikytis duoto žodžio.

JAV prioritetas – ne Europa

– Tai, kas vyksta tarp Vakarų ir Rusijos, dažnai vadinama nauju šaltuoju karu. Kaip jis rutuliosis ir baigsis?

– Tai nėra šaltasis karas. Nurodysiu tris pagrindines priežastis. Pirmiausia, nematyti ideologinio, visaverčio ir alternatyvaus Rusijos požiūrio. Rusijos nacionalizmas, konservatyvizmas ir ortodoksų tikėjimas nėra universalus eksporto produktas. Nejaučiama rusiškos minkštosios galios, galinčios sutelkti žmones, valstybes visame pasaulyje. Antras skirtumas – Rusijos ekonominė ir karinė galia yra absoliučiai nepalyginama su Vakarų. Šios šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) toks pat, koks Ispanijos. SSRS galia negali būti atkurta vien dėl ekonominių priežasčių. Rusijos karinė sistema didelė, bet ji nepasirengusi naujiems užkariavimams. Trečia, šaltasis karas vyko be kitų žaidėjų, kurios dabar laikomos pagrindinėmis, – be Kinijos ir nuo 2004 metų padidėjusios ES. Žinoma, Bendrija nėra pagrindinė karinė žaidėja, bet ji itin svarbi diplomatijoje. Bipoliarinis jėgų balansas pasaulyje, kaip šaltojo karo metais, nebeegzistuoja. Kiti žaidėjai turi savo darbotvarkę, interesus Baltijos jūros ir kituose regionuose.

Matau tris įvykių scenarijus – ukrainietišką, suomišką ir prancūzišką. Ukrainietiškas reikštų saugumo situacijos suprastėjimą Baltijos, Juodosios ir Rytų Viduržemio jūrų regionuose, Vidurio Europoje. Rusija didintų karinį, diplomatinį, sau palankios žiniasklaidos aktyvumą, o tai destabilizuotų padėtį minėtuose regionuose ir ES vieningumą. Be to, lemtų ES išorės saugumo sumažėjimą ir situacijos pablogėjimą pačioje Bendrijoje. Turime laikytis vieni kitų ir kovoti su tokiu scenarijumi.

Šaltojo karo metais Suomija buvo SSRS kaimynė, bet ne jos dalis. Tai paaiškina istorinės aplinkybės – suomiai kovėsi ir laimėjo Žiemos karą. Jie išlaikė gerą karinės jėgos ir dialogo bei ryšių su SSRS balansą. Be iliuzijų ir nuolaidų. Juodosios ir Baltijos jūrų regionuose toks scenarijus apimtų karinių jėgų stiprinimą, pavyzdžiui, per gynybai skiriamus 2 proc. BVP. Tačiau taip pat būtų paliktas kanalas aiškinti Rusijai, koks yra ES požiūris į tam tikrus dalykus.

Prancūziškas scenarijus – taika per dialogą. Toks procesas vyksta. Prancūzijos prezidentas E. Macronas Sankt Peterburge bandė pabrėžti bendrus ekonominius Rusijos ir Prancūzijos, taip pat ES interesus. Tai ne Baltijos šalių išdavystė, bet būdas mėginti prasmingai kalbėti su Rusija. Jai reikia Vakarų pinigų, technologijų, o jei reikia, turi nusileisti. Tikiuosi, toks kelias ves prie įtampos mažėjimo.

– Mūsų regione JAV matomos kaip esminis saugumo garantas. Tačiau prezidento D. Trumpo administracija siunčia dviprasmiškas žinutes. Ar Europa gali pasikliauti Amerika?

– Labai sunku pasakyti. JAV ir NATO buvimas Baltijos jūros regione suprantamas kaip savitas gyvybės draudimas. Tačiau nesu tuo visiškai tikras. Žinoma, JAV, kaip ir ES, įvedė sankcijas Rusijai. Bet, žvelgiant iš politinio taško, JAV dalyvavimas regione yra nesėkmė. JAV prioritetas – tikrai ne Europa, o Kinija, Azija. Todėl nepasitikėčiau ilgalaike JAV politika Baltijos jūros regiono atžvilgiu. Manau, reikia stiprinti ES pozicijas ir Bendrijos gynybos instrumentus.

NATO – galingiausias karinis aljansas pasaulyje. Tačiau matome, kaip JAV administracija vertina Aljansą: kartais sutarties 5 straipsnis ir solidarumas būna svarbiausias prioritetas, o kartais – tik pasirinkimas. Kai Europos saugumas priklausys nuo jos pačios, jis nebus pasirinktinis. Lietuva, Latvija, Estija yra ir amžiais liks Lenkijos, Švedijos, Prancūzijos kaimynės. ES neturi kito pasirinkimo, kaip tik rūpintis rizika dėl dviejų savo išorės sienų – rytuose ir pietuose.

Dosjė

Cyrille’as Bretas – aukštųjų mokyklų „Ecole Normale Supérieure“, „Sciences-Po Paris“ ir „Ecole nationale de l’administration“ alumnas, valstybės tarnautojas, dėstytojas. Dėstytojavo „Ecole Normale Supérieure“, Niujorko universitete, Maskvos universitete, Aukštojoje politechnikos mokykloje. Šiuo metu dėsto „Sciences Po“ mokykloje. Kartu su Florent'u Parmentier įkūrė tinklaraštį „Eurasia Prospective“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisRinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"