Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuvos globos tikisi ir Centrinės Azijos disidentai

 
2017 12 12 14:20
2015 metais įvyko lūžis, po kurio prasidėjo masinis politinių oponentų ir laisvą mintį atstovaujančių žmonių persekiojimas./
2015 metais įvyko lūžis, po kurio prasidėjo masinis politinių oponentų ir laisvą mintį atstovaujančių žmonių persekiojimas./ pixabay.com nuotrauka

ES šalyse šiuo metu gyvena apie 5 tūkstančius politinių pabėgėlių iš Tadžikistano ir vis daugiau jų kuriasi Lietuvoje. Politiniai pabėgėliai tikisi, kad būtent Lietuva taps viena pagrindinių jų interesų gynėjų Europoje.

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „(Ne)teisinė Centrinė Azija“, kurios metu Lietuvos, JAV ir Tadžikistano ekspertai, teisių gynėjai ir politiniai pabėgėliai aptarinėjo padėtį autoritarinių režimų valdomose regiono valstybėse. Apie „padišachais“ pravardžiuojamų šių šalių vadovų išguitų pabėgėlių lūkesčius Lietuvoje ir tai, kokias viltis su Lietuvos užsienio politika sieja žmogaus teisių gynėjai, LŽ kalbėjosi su Tadžikistano opozicijos vadovu, „Islamo atgimimo partijos“ lyderiu Muhiddinu Kabiriu, žmogaus teisių gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ atstovu Steve‘u Swerdlowu ir Centrinės Azijos migrantų asociacijos vadovu Ilchomdžonu Jokubovu.

Laisviausi regione – kirgizai

Kaip LŽ sakė teisių gynėjas Steve‘as Swerdlowas, pirmą vietą visuomenės laisvės atžvilgiu tradiciškai užėmė ir užima Kirgizstanas. Prieš mažiau nei dešimtmetį Tadžikistanas buvo laikomas antra laisviausia Centrinės Azijos šalimi. Dabar tremtyje disidentus vienijanti „Islamo atgimimo partija“ anuomet turėjo 2 vietas parlamente ir galėjo palyginti laisvai vykdyti veiklą. 2015 metais įvyko lūžis, po kurio prasidėjo masinis politinių oponentų ir laisvą mintį atstovaujančių žmonių persekiojimas (neva dėl perversmo organizavimo) ir situacija šalyje tapo tokia bloga, kad šiuo atžvilgiu ją pralenkė tik Turkmėnistanas – visiškai teisių gynėjams uždara ir labiausiai totalitarizmo kriterijus atitinkanti Centrinės Azijos valstybė.

2015 – 2016 metais iš Tadžikistano pabėgo ir dauguma dabar ES šalyse gyvenančių žmonių. Buvo persekiojami ir įkalinami ne tik politiniai režimo oponentai, bet ir juos ginti mėginę žmogaus teisių gynėjai ir advokatai. Šiuo metu masinis bėgimas nevyksta, tačiau pabėgėlių skaičius vis dar po truputi auga. Pasak Muhiddino Kabirio, taip yra dėl to, kad nors represijų mastai ir nedidėja, tačiau spaudimas ir nemažėja, taigi, nuolat atsiranda žmonių, nebegalinčių apsikęsti su nuolatiniu spaudimu ir pasirenkančių tremtį.

Pasak Steve‘o Swerdlowo, įdomu tai, kad Tadžikistanas sulaukia mažiausiai tarptautinės bendruomenės dėmesio. Teisių gynėjo nuomone, taip gali būti todėl, kad Turkmėnistanas vis dar nurungia kitas regiono valstybes ne tik todėl, kad yra uždariausia šalis, bet dėl paties „egzotiškiausio“ asmenybės kulto, sudominusio daugelių šalių žiniasklaida auksinių monumentų statymu ir šventraščiams prilyginamų prezidento knygų leidimu. Tadžikistanas daugiausiai dėmesio sulaukia dėl šios šalies piliečių, kovojančių „Islamo valstybės“ gretose, nors šiuo atžvilgiu juos lenkia uzbekai.

Tikisi Lietuvos lyderystės

Šiuo metu tadžikų bendruomenę Lietuvoje sudaro maždaug 100 žmonių. Tačiau Vilniuje konferencija surengta ne tik dėl to: anot joje dalyvavusių politinių pabėgėlių ir žmogaus teisių gynėjų, Lietuva ir Skandinavijos šalys teikia jiems daugiausiai vilčių, nes yra linkusios vykdyti nuoseklią vertybinę politiką, o galbūt dar svarbiau – nesusigundo neretai pelningais sandoriais su Centrinės Azijos „padišachais“, už kuriuos užmerkia akis į tai, kas vyksta regiono valstybėse. Kai kurios valstybės taip pat nenori rūstinti Tadžikistano prezidento, nes jis leidžia per savo šalies teritoriją aprūpinti jų pajėgas Afganistane.

Tadžikų opozicijos lyderiai taip pat teigė buvę nustebinti, kad Lietuvoje sutiko nemažai ekspertų, gerai išmanančių Centrinės Azijos problematiką. Jų nuomone, Lietuva galėtų tapti analitiniu regiono centru, dirbant šiais klausimais.

Kita priežastis, privertusi atkreipti dėmesį į Lietuvą ir Skandinavijos šalis, anot Muhiddino Kabirio, buvo tai, kad kai kurie ekspertai Vakarų Europoje pasufleravo opozicijos aktyvistams, kad mūsų regiono valstybės nesusisaisto su Emolaliu Rachmonu ir kitais regiono lyderiais finansiniais ryšiais. Išimtimi šiuo atžvilgiu galbūt tapo tik Latvija, kurioje, pasak tadžikų opozicijos atstovų, veikia Emolalio Rachmono šeimos kontroliuojamos įmonės, užsiimančios pinigų „plovimu“. Tuo metu Lietuva, tadžikų opozicijos nuomone, žmogaus teisių apsaugos ir autoritarinių režimų atžvilgiu laikosi nuoseklesnės ir labiau į vertybes orientuotos pozicijos.

Tokiai nuomonei pritarė ir „Human Rights Watch“ atstovas, išreiškęs viltį, kad Lietuva galėtų į Centrinės Azijos problemas atkreipti visos ES dėmesį ir suteikti prieglobstį pabėgėliams iš šio regiono. Pastarasis klausimas, anot Steve‘o Swerdlowo, tapo itin aktualus po to, kai Lenkija faktiškai užtrenkė jiems duris. Be to, „Human Rights Watch“ taip pat atkreipė dėmesį, kad mėginant kelti žmogaus teisių Centrinėje Azijoje klausimus, Latvija užima gana „neaiškią“ poziciją ir atsvara šiuo klausimu iš Lietuvos pusės būtų sveikintina.

Muhiddinas Kabiris/enews.fergananews.com nuotrauka
Muhiddinas Kabiris/enews.fergananews.com nuotrauka

Eksperto nuomone, visiškai suprantama, kad būdama maža šalimi, Lietuva negalėtų padaryti to viena, tačiau galėtų imtis lyderio vaidmens ir anksčiau ar vėliau aplink save sutelkti kitas, žmogaus teisėms neabejingas Europos valstybes. Tokiu būdu Tadžikistano ir kitų regiono šalių temos galėtų būti bent jau pradėtos aktyviau svarstyti ES lygiu. Pasak Steve‘o Swerdlowo, Lietuva ir kai kurios kitos Europos valstybės jau svarsto sudaryti savą „Magnickio sąrašą“ – Tadžikistano režimo atstovų įtraukimas į tokius sąrašus galėtų būti gera pradžia.

Jei ES nesiims jokių veiksmų, netrukus jos narės gali susidurti su rimta problema savo pačių teritorijose: šiuo metu jau išaiškintas ne vienas faktas, kad Centrinės Azijos slaptosios tarnybos jau dabar aktyviai veikia ES šalyse ir net rengia pasikėsinimus į opozicijos aktyvistų gyvybes, perspėjo Steve‘as Swerdlowas. Jo nuomonei antrino Ilchomdžonas Jokubovas, teigęs, kad politiniai pabėgėliai baiminasi ir galimų teroro aktų Europoje, kuriais būtų siekiama diskredituoti opozicijos organizacijų veiklą.

Mokys pabėgėlius integruotis

Tadžikų opozicijai vadovaujanti „Islamo atgimimo partija“ taip pat yra ir vienas geriausiai organizuotų Centrinės Azijos opozicinės išeivijos judėjimų. Anot Muhiddino Kabirio, tadžikų opozicija siekia palaikyti santykius ir koordinuoti veiklą su kitų Centrinės Azijos šalių organizacijomis, tačiau siekia platesnių tikslų, nei vien bendrų veiksmų, siekiant įtikinti europiečius, kad atėjo metas imtis konkrečių veiksmų prieš regiono „padišachus“.

Pasak Muhiddino Kabirio, tadžikų pabėgėliai svajoja apie grįžimą į tėvynę, tačiau dabartinė situacija yra tokia, kad jiems viltis tenka sieti su gana tolima ateitimi. O tuo metu žmonės susikuria gyvenimą Vokietijoje, Lenkijoje arba Lietuvoje, čia auga jų vaikai. Todėl vienu svarbiausių opozicijos uždavinių šiuo metu yra darbas su bendruomene, siekiant padėti jai kuo geriau prisitaikyti prie tų valstybių, kuriose gyvena, kad pabėgėliai netaptų nepageidaujamu svetimkūniu jiems prieglobstį suteikusiose visuomenėse. Dėl tos pačios priežasties, opozicijos lyderio teigimu, reikia dirbti integruojant ne tik politinius pabėgėlius, bet ir visus tadžikų migrantus apskritai.

Be to, siekiama bendradarbiauti ir su kiekvienos tadžikų pabėgėlius priėmusios šalies valstybinėmis institucijomis. Pasak Kaune gyvenančio opozicijos atstovo Ilchomdžono Jokubovo, kitoms valstybėms tadžikų bendruomenė jau siūlo Lietuvos pavyzdį: mūsų šalyje tadžikų opozicija, jos aktyvistų teigimu, padeda Migracijos departamentui atsijoti ekonominius migrantus nuo tikrų politinių pabėgėlių iš Tadžikistano. Tokiu būdu siekiama ne tik apsisaugoti nuo bendruomenės vardą galinčių suteršti perėjūnų, bet ir pabėgėliais apsimetusių teroristų iš Centrinės Azijos šalių.

Steve
Steve

Naudingos būtų tik asmeninės sankcijos

Kaip LŽ teigė Muhiddinas Kabiris, vienintelė įmanoma priemonė išklibinti Emomalio Rachmono sostą – įvesti sankcijas. Tačiau šios sankcijos turėtų būti taikomos tiesiogiai Tadžikistano (ir galbūt kitų regiono valstybių vadovų) prezidento ir jo šeimos narių atžvilgiu. Jei sankcijos būtų taikomos visai valstybei, kaip tai pavyzdžiui daroma Šiaurės Korėjos atžvilgiu, dėl pablogėjusios ekonominės situacijos nukentėtų tik gyventojai. Opozicija nepuoselėja jokių iliuzijų, kad Emomalis Rachmonas dalintųsi sankcijų vargais su bendrapiliečiais – „savo dalį“ jis ir toliau imtų atiminėdamas verslus arba reikalaudamas didesnių duoklių.

Anot tadžikų opozicijos, per metus Emomalio Rachmono šeima sau į kišenę įsideda apie 1 milijardą dolerių. Šalies ekonomikai pastaraisiais metais kenčiant nuo Rusijos krizės, ši suma nepakito ir tai taip pat rodo, kad bendro pobūdžio sankcijos paliestų gyventojus, bet ne prezidentą ir jo šeimą.

Tuo pat metu ir opozicijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai pripažįsta, kad tikimybė, jog tokios sankcijos būtų įvestos – beveik neįtikima. Viena vertus, europiečiams mažai terūpi, kokia yra padėtis Centrinės Azijos šalyse, o kita vertus, opozicijos atstovų teigimu, ir ES valstybėse yra fizinių ir juridinių asmenų, suinteresuotų uždirbti iš projektų Tadžikistane ir net iš Emomalio Rachmono turtų „plovimo“.

Visgi, vien jau tai, kad kai kurios ES valstybės ima garsiau kalbėti apie Centrinės Azijos problemas ir svarstyti poveikio priemones, anot Muhiddino Kabirio, jau yra nedidelė pergalė.

Patogus Rusijai

Emomalis Rachmonas, pasak opozicijos ir daugelio Centrinės Azijos ekspertų, yra vienas Rusijai lojaliausių Centrinės Azijos lyderių. Maskva leidžia prezidentui pelningai perpardavinėti rusiškus ginklus. Pavyzdžiui, Tadžikistanas perka „Kalašnikovo“ automatą iš Rusijos maždaug už 250 dolerių, o Afganistane jį parduoda (priklausomai nuo kainos svyravimų „rinkoje“) už 800 – 1500 dolerių.

Mainais Emomalis Rachmonas užtikrina Rusijos karinius interesus. Vienas geriausių to pavyzdžių – 2012 metais pasirašyta sutartis, pagal kurią 7 tūkstančiai rusų kareivių (didžiausia karinė Rusijos bazė Centrinėje Azijoje) dislokuoti Tadžikistane iki 2042 metų. Šios, per tris vietoves išdėstytos bazės nuoma Maskvai atsieina simbolinį 1 dolerį per metus.

Ilchomdžonas Jokubovas/Asmeninio albumo nuotrauka
Ilchomdžonas Jokubovas/Asmeninio albumo nuotrauka

Pasak tadžikų opozicijos, Rusija Emomaliui Rachmonui taip pat labai svarbi tuo, kad esą prezidento šeima pelnosi iš Afganistano narkotikų gabenimo į Rusiją, o per ją – į Europą.

Todėl, pasak Muhiddino Kabirio, rusai Emomaliui Rachmonui taiko seną posakį: „jis – kalės vaikas, bet jis – mūsų kalės vaikas“. Tiesa, visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad Rusijos žmonės nepritaria „pragmatiškam“ valdžios požiūriui: Emomalis Rachmonas yra pats nepopuliariausias posovietinės valstybės vadovas po Ukrainos prezidento Petro Porošenkos.

„Investuotojas“

Pasak tadžikų opozicijos atstovų, Emomalis Rachmonas nėra senamadiškas diktatorius ir turtų šalyje nekaupia. Iš visų įmanomų šaltinių surinktos lėšos keliauja į sąskaitas „ofšoruose“, o galiausiai virsta prabangaus nekilnojamo turto objektais arba vertybiniais popieriais užsienyje. „Investavimu“ taip pat užsiima prezidento šeimos nariai, kartu su partneriais užsienyje organizuoja pinigų „plovimą“ per lengvatinio apmokestinimo zonas.

Vertybiniai popieriai – mėgstama Tadžikistano prezidento aplinkos sritis. Anot opozicijos atstovų, Emomalis Rachmonas, o tiksliau – jį atstovaujančios „ofšorinės“ kompanijos, tapo tokiu stambiu žaidėju Šanchajaus vertybinių popierių rinkoje, kad net oficialusis Pekinas ėmė pro pirštus žiūrėti į „padišacho“ aferas – Tadžikistano prezidentas tapo naudingu ne tik Rusijai, bet ir Kinijai.

„Rachmonidų dinastijos“ lobiai

Apie Emomalį Rachmoną jau juokaujama, kad jis yra ne tik vienvaldis šalies vadovas, bet „rachmonidų dinastijos“ kūrėjas. Jo gausios šeimos nariai (įskaitant ir jų sutuoktinius bei pastarųjų giminaičius) ne tik užima svarbiausius postus valstybėje, bet ir vadovauja pelningiausiems verslams.

Kovai prieš korupciją Tadžikistane vadovauja vyresnysis prezidento sūnus Rustamas, kuriam pranašaujamas ir „sosto“ paveldėjimas. Dukros Ozodos (užsiima prekybos verslu) vyras Džamoliddinas Nuralijevas – antras žmogus Nacionaliniame banke, o šias pareigas sėkmingai „derina“ su veikla „ofšoruose“. Ketvirtoji Emolalio Rachmono dukra Parvina valdo vaistų importo monopolį. Tai vos keletas pavyzdžių, kuo užsiima dinastijos atstovai.

Pats „padišachas“ sugalvoja gana originalių būdų storinti savo piniginę. Pavyzdžiui, jis įvedė mokestį už važiavimą vieninteliu per visą šalį nutiestu magistraliniu keliu – vadinamąja Pamyro magistrale, jungiančia Afganistaną, Tadžikistaną, Uzbekistaną ir Kirgizstaną. Naudodamasis tuo, kad alternatyvių maršrutų nėra, Emomalis Rachmonas už važiavimą šiuo keliu lupa nuo 10 iki 80 JAV dolerių mokestį. Šiandien tai – brangiausias mokamas kelias pasaulyje. Įmonei, valdančiai magistralę, vadovauja vienos iš Emomalio Rachmono žentų.

Kitas originalus būdas – drausti nemokamos komunikacijos priemones. Pastebėjus, kad daugelis tadžikų pamėgo skambinėti vienas kitam per „Messenger“ programėlę, ši buvo užblokuota, kad padidėtų telefonijos bendrovių pajamos, iš kurių savo duoklę taip pat gauna prezidento šeima.

O kartais pinigai gali tiesiog dingti. Opozicijos atstovai LŽ pasakojo apie „nesusipratimą“, kilusį dėl Tadžikistano ir Kinijos prekių apyvartos. Anot kinų muitinės, per Tadžikistano sieną buvo pergabenta prekių už maždaug pusantro milijardo dolerių, tačiau Tadžikistano muitininkai prekių srautą įvertino trigubai mažesne suma. Kur dingo skirtumas, pasak Muhiddino Kabirio, atspėti nesunku.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"