Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuviškieji kelių chuliganai – nykstanti, bet vis dar gaji rūšis

 
2018 04 05 12:06
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vairuotojų tarpusavio konfliktai gatvėse, kai vieni jaučiasi esantys viršesni už kitus, gali būti laikomi savotišku lietuviškosios eismo kultūros paveldu. Pavasarėjant tokių incidentų rizika padidėja, mat po žiemos į kelius dažniau išrieda „sodininkai“, vadinamieji „klevo lapai“ ir vairavimo mokyklų auklėtiniai. Ką daryti įsivėlus į tokią situaciją? Patarimų turi tiek policijos pareigūnai, tiek ir psichologai.

Balandžio 6-ąją visoje šalyje jau tryliktus metus bus minima Saugaus eismo diena. Policijos pareigūnai įprastai ragina bent tądien eismo dalyvius būti žmogiškesnius ir pakantesnius, rūpintis ne vien savo, bet ir aplinkinių saugumu. Kad tokie linkėjimai nebūtų vien tušti žodžiai, verta pažvelgti nūdienos realijoms į akis.

Tipiškas chuliganiško elgesio pavyzdys gatvėje: neapdairus vieno eismo dalyvio poelgis sukelia kito vairuotojo įtūžį, o šis, užuot kolegiškai įspėjęs garsiniu signalu, ima „auklėti žioplį“ plūsdamasis, grūmodamas, rodydamas nepadorius gestus ar net pavojingai manevruodamas automobiliu.

Vertindami tokį vairuotojų nemokėjimą valdyti savo emocijų, psichologai įžvelgia elgsenos panašumų su interneto komentatoriais, anonimiškai liejančiais savo įtūžį anapus kompiuterio ekrano.

Kartais tam pakanka visai menkos dingsties. Suerzinti gali, pavyzdžiui, priekyje lėčiau važiuojantis arba po lenkimo manevro neatsargiai persirikiavęs ir automobilį „užkišęs“ vairuotojas. O jei šis staiga ėmė stabdyti, toks akibrokštas greičiausiai sukels tikrą agresijos proveržį. Labai tikėtina, kad netrukus „nelaimėlis“ sulauks kažko panašaus ir bus priverstas „patikrinti stabdžius“. Ar šioje situacijoje atpažinote save?

Įžūlumą skatina saugumo iliuzija

Vertindami tokį vairuotojų nemokėjimą valdyti savo emocijų, psichologai įžvelgia elgsenos panašumų su interneto komentatoriais, anonimiškai liejančiais savo įtūžį anapus kompiuterio ekrano.

Psichologas psichoterapeutas Timas Petraitis akcentavo kelis veiksnius, galinčius turėti įtakos nepažabojamam „vairo brolių“ pykčiui: „Išskirčiau sąlyginį saugumo jausmą bei pranašumo, viršenybės pojūtį. Automobilyje asmuo jaučiasi saugomas tam tikro metalinio rėmo – nėra akistatos kūnas prieš kūną. Galima užsirakinti dureles, paspausti akceleratoriaus pedalą ir nurūkti. Panašiai kaip interneto komentatorių elgseną paaštrina anonimiškumo faktorius, buvimas už ekrano, taip ir vairuotojai gali jaustis drąsesni dėl sąlygiškai didesnio saugumo.

Agresyvūs išsišokimai ir bandymas įvairiais veiksmais pažeminti kitą gali rodyti pranašumo, viršenybės pojūtį. Toks vairuotojas dedasi esąs geresnis už kitus, jo skubėjimas svarbesnis nei kitų, neva kliudyti jam nevalia, nes jis jaučiasi ypatingas.“

Jei vis dėlto ūmaus būdo vairuotojai norėtų liautis eikvoti energiją beprasmiškam įniršiui, pašnekovas siūlo agresiją nukreipti į sportinę arba intensyvią darbinę veiklą. Tai yra socialiai priimtini būdai varžytis, lenktyniauti su kitais, o tuo pačiu augti, siekti didesnių tikslų, lenkti konkurentus ir pelnytai jaustis pranašesniu.

Išsišokėliams gresia baudos

Ką daryti tapus piktybiškai nusiteikusio vairuotojo taikiniu? Atsikirsti atsakant tuo pačiu ar atsiprašyti už galimai išprovokuotą konfliktinę situaciją, o gal išvis numoti ranka, lyg nieko nebūtų įvykę?

„Kelių eismo taisyklėse (KET) ar kituose teisės aktuose nėra reglamentuota, kaip turėtų elgtis vairuotojas, jei padarė neapdairų KET pažeidimą. Tačiau šių dienų praktika rodo, kad vairuotojai, norėdami atsiprašyti kitų eismo dalyvių už savo netinkamą elgesį kelyje, dažniausiai trumpam įjungią avarinę šviesos signalizaciją. Manome, kad ši priemonė yra visiems suprantama ir parodo, jog vairuotojas suprato savo netinkamą elgesį bei už jį atsiprašo.

Tuo metu aplinkiniai vairuotojai, pastebėję kitų eismo dalyvių daromus pažeidimus, siekdami išvengti eismo įvykio, gali tiesiog naudoti garso signalą“, – paprasčiausias išeitis pasiūlė Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Serapinas.

Ką daryti tapus piktybiškai nusiteikusio vairuotojo taikiniu? Atsikirsti atsakant tuo pačiu ar atsiprašyti už galimai išprovokuotą konfliktinę situaciją, o gal išvis numoti ranka, lyg nieko nebūtų įvykę?

Kritiniais atvejais pareigūnai pataria apie nepadorius gestus rodantį ar tyčia avarines situacijas provokuojantį vairuotoją pranešti Bendrajam pagalbos centrui telefonu 112. Esant galimybei, tokius veiksmus vertėtų užfiksuoti ir vaizdo medžiagą bei papildomą informaciją internetu perduoti teisėsaugininkams portale epolicija.lt.

Už nepadorius gestus, necenzūrinės leksikos vartojimą ir žmonių įžeidinėjimą Administracinių nusižengimų kodeksas numato gana griežtą atsakomybę – baudą nuo 30 iki 140 eurų. Antrąkart padarius tokį nusižengimą, gresia ne tik keleriopai didesnė bauda, bet ir įpareigojimas dalyvauti smurtinio elgesio keitimo bei kitose panašiose programose.

Tuo metu T. Petraitis siūlo įvertinti riziką, jog įsisiūbavęs barnis gali iš automobilių persikelti laukan, o tai grėstų dar skaudesniais padariniais: „Atsakas į agresyvų elgesį priklauso nuo to, ko siekiama. Jei norima tokį išsišokėlį „pamokyti“, galima kirsti atgal, brėžti ribas, pastovėti už save. Tačiau iškyla grėsmė, kad konfliktas eskaluosis ir dėl to gali įvykti eismo nelaimė arba konfrontacija persikels iš automobilių į gatvę. Jei agresyvus vairuotojas tikrai įsitikinęs savo viršenybe, jis taip lengvai nenorės nusižeminti. Jei norima tiesiog užbaigti situaciją, vertėtų tiesiog atsiprašyti ir praleisti. Čia tikriausiai visai tinka ta gerai žinoma liaudies patarlė, raginanti duoti kelią...“

Lietuvos vairuotojai – ypač nekantrūs

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, pernai už chuliganišką vairavimą administracinėn atsakomybėn patraukti 228 vairuotojai. Užpernai tokių buvo per 300. Vadovaujantis šiais statistiniais duomenimis, atrodytų, kad aršiai nusiteikusių vairuotojų keliuose lieka vis mažiau. Tačiau kokia yra reali situacija, objektyviai suskaičiuoti pernelyg sudėtinga.

Tam pritaria ir vairavimo ekspertas, keliautojas bei žurnalo „AutoBild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius – esą probleminė vairuotojų rūšis Lietuvoje vis dar gali.

„Kalbėdamas apie agresiją prie vairo, skirčiau du atvejus – ar tai buvo išties žiopla klaida, ar vis dėlto tyčinis manevras. Nepiktybiškas klaidas dažniau esame linkę atleisti, bet sąmoningai atliekamų chuliganiškų veiksmų – ne. Kitaip tariant, už įžūlumą baudžiama.

Lietuvoje yra išskirtinis vairuotojų bruožas – nekantrumas. Kartais jis net ne piktavališkai virsta veiksmu, sukeliančiu atitinkamą atoveiksmį. Juk mes išties nemėgstame gudragalvių, pavyzdžiui, kelkraščiais ar greitėjimo juostomis neleistinai lenkiančių spūstis, o kartais stengiamės tokius ir savaip pamokyti“, – savo įžvalgomis dalijosi nemažą dalį pasaulio automobiliu išmaišęs V. Milius.

Amerikoje arba kai kuriose Europos šalyse – Šveicarijoje, Austrijoje ar Vokietijoje – tokių incidentų, anot jo, beveik nepamatysi. Tenykščiai vairuotojai irgi netoleruoja KET pažeidėjų, tačiau savo nepasitenkinimą jie parodo elementariausiu būdu – apie pažeidimus iškart pranešdami policijai. Tačiau esama šalių, kur chaotiško eismo sąlygomis gali sulaukti ir bandymų stumti nuo kelio, garsinio signalo tiradų ir įvairių gestų bei piktų veido mimikų.

„Tarkime, Vokietijos autobane, kur važiuojama išties dideliais greičiais, tave pavijęs vairuotojas nepuls visaip kaip karštligiškai brautis, bet taktiškai palauks, kol pasitrauksi, ir galiausiai nulėks tolyn. Tuo metu pas mus „kietuoliai“ dažnu atveju neištvers be papildomo „spaudimo“ ir tu jau jiems geriau nesimaišyk, – skirtumus pastebi V. Milius. – Aš pats mėgstu važiuoti greitai, bet jei matau, kad žmogus priekyje atlieka logišką veiksmą, natūraliai suprantu, kad turiu palaukti, kol pabaigs jį, net jei tai vyksta ir kiek lėčiau.“

Išeitis: visiems važiuoti vienodžiau

Ne vieną rekordą važiuojant automobiliu pasiekęs V. Milius svarsto, kad pagrindinė priežastis, dėl ko Lietuvoje iki šiol nesiliauja priešprieša tarp eismo dalyvių gatvėse, tai pernelyg skirtingi vairuotojai, jų vairavimo stilius ir netgi transporto priemonės.

„Turime daug važiuojančių lėtai ir gana prastai. Neverta pulti juos dabar kritikuoti. Geriau tegul tokie vairuotojai taip ir važiuoja, užuot ėmę lėkti ir kelti pavojų kitiems. Kita grupė – įprastame eismo sraute gerai besiorientuojantys ir problemų nekeliantys vairuotojai. Taip pat yra greitesnieji, kurie elgiasi pakankamai protingai, kad nesudarytų problemų aplinkiniams ir galiausiai – ketvirtoji rūšis – greitieji „lopai“, kurie pridaro daugiausia chaoso. Pastarieji savo lėkimu ir tiesiog kvailais sprendimais sujauks kiekvieną elementarią situaciją kelyje ir pridarys problemų.

Jei visi važiuotume vienodžiau, nesutarimų tarp vairuotojų tikrai gerokai sumažėtų. Aš pats savęs neapkraunu „instruktoriaus“ funkcija ir važiuodamas negaištu laiko pamokymams, bet jei iš kito vairuotojo sulaukiu atsiprašymo už jo neapdairų poelgį, esu ramesnis vien dėl to, kad jis to veikiausiai nebekartos ir toliau važiuos tik saugiau. Klaidų padarome kiekvienas, tad atsiprašymas kelyje – sveikintinas ir reikalingas mandagumo požymis“, – teigė pašnekovas.

Jis pataria paisyti KET, bet tuo pačiu nuolat atsižvelgti į bendrą transporto srautą ir stengtis jame išsilaikyti, važiuojant tokiu pačiu tempu. Antraip rizikuojama tapti papildoma kliūtimi kelyje bei sulaukti kitų vairuotojų nepasitenkinimo. Kita vertus, V. Milius pastebi, kad net taisyklės įpareigoja išlikti budrius ir vengti avarinių situacijų kelyje, bet jokiais būdais nenumato prievolės auklėti prasižengėlius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"