Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuviški lobiai nyksta užsienyje

 
2018 03 15 12:50
Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Užsienio valstybėse, kuriose gyveno ir tebegyvena mūsų tautiečiai, yra sukaupta nemažai išliekamąją vertę turinčio lietuviško dokumentinio paveldo. Tačiau konstatuojama, kad nemažai šio mūsų tautos turto pamažu nyksta.

Lietuviškų rašytinių, vaizdo ir garso dokumentų, periodikos, spaudinių yra sukaupta daug kur pasaulyje – pradedant JAV, baigiant Australija. Archyvarai pažymi, kad juos labai svarbu išsaugoti ir aprašyti. Tai reikia padaryti kuo skubiau, mat nemažai archyvinio paveldo nyksta, mažėja galimybių rasti ir apklausti dar gyvus liudininkus. Be to, neturint tikslios dokumentų apskaitos, kyla grėsmė, kad jie bus pasisavinti privačių kolekcininkų, parduoti.

Siekiant, kad Lietuvos archyvų specialistai išvyktų į 4–5 ekspedicijas užsienyje, kasmet reikėtų 50 tūkst. eurų.

Sudarė archyvų sąrašą

Lietuviško paveldo užsienyje išsaugojimu aktyviai besirūpinanti JAV lietuvė Daiva Barzdukienė pasakojo, kad 2008 metų pabaigoje, gavusi tuometės Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkės Reginos Narušienės pritarimą, savanoriškai parengė lietuviškų archyvų išeivijoje sąrašą. Į jį buvo įtraukta informacija ne tik apie įvairioms pasaulyje veikiančioms išeivijos lietuvių bendruomenių organizacijoms priklausančius ir jų tvarkomus archyvus, bet ir su Lietuva bei lietuvių išeivija susijusius asmeninius archyvus. Išvardytuose archyvuose buvo nurodyti rankraščiai ir spausdintas paveldas, susirašinėjimas, nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, periodika, knygos. Tiesa, kaip prisiminė buvusi PLB archyvų darbo grupės pirmininkė, kai kurių kraštų lietuvių bendruomenės, ypač iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių, į jos apklausą neįsitraukė.

Atskirai buvo suskaičiuota, kur ir kokio rašytinio lietuviško paveldo esama Amerikoje. D. Barzdukienė sakė, kad 2007 metais JAV lietuvių bendruomenės krašto valdyboje archyvų reikalus tvarkiusios Dalės Lukienės pastangomis amerikietis bibliografas Lee G. Burchinalis sudarė išsamų 40 puslapių JAV ir Kanadoje esančių archyvų sąrašą. Jame išvardyta ir aprašyta per 80 bibliotekų, archyvų, universitetų ir muziejų, kuriuose yra medžiagos apie Lietuvą.

Sukaupta daugybė turto

Anot D. Barzdukienės, JAV yra daug lietuviško paveldo. Didžiausia lietuviško paveldo institucija ne Lietuvoje – Lituanistikos tyrimų ir studijų centras Čikagoje. Čia saugoma daug specialių archyvų: Pasaulio lietuvių, Žilevičiaus-Kreivėno muzikologijos, Stasio Budrio fotoarchyvas ir kitų. Čikagoje taip pat veikia Balzeko lietuvių kultūros muziejus, kuriame yra didelė popierinių dokumentų kolekcija, daug su lietuvių emigrantų gyvenimu susijusių vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų, Amerikos lietuvių geneaologijos sąjungos surinktų imigracijos bei asmenų geneaologijos dokumentų.

„Kitas didelis archyvas – Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA), esantis Putnamo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Ten yra biblioteka, įvairių dokumentų archyvas ir muziejus. Viskas daugiausia lietuvių kalba. Tame archyve laikomi dokumentai apie pirmąją lietuvių XX šimtmečio pradžios emigracijos bangą, daug informacijos apie pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, to meto emigraciją į Ameriką ir lietuvių veiklą Amerikoje nuo maždaug 1945 metų iki dabar. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto dokumentai, kurie buvo laikomi ALKA archyve, prieš keletą metų perkelti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA), – pasakojo D. Barzdukienė. – Susivienijimas lietuvių Amerikoje turi savo namus Manhatane, Niujorke. Tai seniausia veikianti lietuvių visuomeninė organizacija, įkurta 1886 metais. Pastato rūsyje yra didžiulis tos organizacijos archyvas ir biblioteka. Ten taip pat laikomi seniausio Amerikos lietuvių laikraščio „Tėvynė“ komplektai. Mažesni archyviniai rinkiniai yra Baltimorės lietuvių salės patalpose, Klivlando lietuvių klubo namuose ir kitur.“

Avarija sunaikino dokumentus

D. Barzdukienės teigimu, minėtų archyvų, išskyrus Balzeko muziejaus, būklė yra sunki. „Visur yra savanorių žmonių, jie tą darbą pagal galimybes dirba, bet labiausiai trūksta lėšų. Verčiamasi išimtinai lietuvių aukomis, visų archyvų biudžetai labai maži. Yra daug archyvų, kurie nėra iki galo aprašyti, tam darbui būtų labai naudinga gauti profesinės pagalbos iš Lietuvos. Ypač trūksta lėšų archyvų patalpoms tinkamai įrengti, reikėtų sutvarkyti šildymą, drėgmės kontrolę. Taip pat reikia kiek galima daugiau išeivijos archyvų suskaitmeninti, kad jie būtų lengviau prieinami lietuviškos išeivijos istorijos tyrinėtojams“, – aiškino ji.

JAV lietuvė pažymėjo, kad nemažai archyvinio paveldo ne tik JAV, bet ir kituose kraštuose sunyksta. Vienas skaudžių pavyzdžių – 2016 metais ALKA pastato rūsyje, kur saugomi lietuvių išeivijos veikėjų, įstaigų, organizacijų dokumentai, įvykusi vandentiekio avarija, per kurią nukentėjo nemažai dokumentų. Brazilijoje, netoli San Paulo esančiame Atibajos miestelyje įsikūrusioje sodyboje „Lituanika“ saugoma lietuvių bendruomenių sukaupta biblioteka ir archyvas, tačiau dokumentai laikomi netinkamomis sąlygomis, o tai kelia grėsmę jų išlikimui.

„Mažai galimybių rasti ir apklausti dar gyvus veikėjus, raginti juos peržiūrėti bei tvarkyti savo asmeninius archyvus ir juos perduoti esantiems išeivijos archyvams arba persiųsti į Lietuvos archyvus. Kai atlikau archyvų apklausą, Jungtinėje Karalystėje buvo gana didelis visai nesutvarkytas archyvas. Anglijos bendruomenės žmonės pasirūpino, ir tas archyvas jau yra Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos institute. Kitas pavyzdys – archyvas Lietuvių kultūros institute Hiutenfelde. Ten yra Vokietijos lietuvių bendruomenės dokumentų nuo 1950 metų, Lietuvių katalikų sielovados archyvas ir pan. Tas archyvas yra gana geros būklės, bet nevisiškai aprašytas, nesukataloguotas. Ar būtų sunku iš Lietuvos atsiųsti archyvų specialistų, kad tą darbą atliktų? Lietuva turėtų tuo pasirūpinti, nes be jos pagalbos išeivijoje tokie archyvai vargu ar ilgai išliks“, – kalbėjo D. Barzdukienė.

Amerikos lietuvių kultūros archyvas, esantis Putnamo miestelyje, Konektikuto valstijoje, - viena didžiausių lietuviško paveldo institucijų ne Lietuvoje.Sigitos Baranauskienės nuotrauka
Amerikos lietuvių kultūros archyvas, esantis Putnamo miestelyje, Konektikuto valstijoje, - viena didžiausių lietuviško paveldo institucijų ne Lietuvoje.Sigitos Baranauskienės nuotrauka

Lietuviai fiksavo savo veiklą

LCVA direktoriaus pavaduotoja Sigita Baranauskienė aiškino, kad lietuvių išeivijos dokumentinio paveldo yra visose valstybėse, kuriose gyveno ar gyvena lietuviai. Tik, žinoma, skiriasi jo kiekis, istorinė vertė, sutvarkymo lygis, saugojimo sąlygos.

Pasak jos, daugiausia dokumentinio paveldo sukaupta JAV. „Tai savaime suprantama, nes šioje šalyje susitelkusi didžiausia lietuvių bendruomenė. Nuo pirmųjų atvykimo į JAV dienų lietuviai dažniausiai telkėsi netoli vieni nuo kitų, steigė mokyklas, statė bažnyčias, kūrė organizacijas, leido laikraščius. Ir visa ši jų veikla buvo fiksuojama: buvo rašomi organizacijų, draugijų steigimo ir posėdžių protokolai, vedami narių registracijos žurnalai, pildomos pajamų ir išlaidų knygos, asmenims ar valdžios įstaigoms siunčiami arba iš jų gaunami raštai bei kiti dokumentai“, – pasakojo S. Baranauskienė.

Nemažas lietuvių dokumentinis paveldas sukauptas Kanadoje. Manoma, kad „neatrastų lobių“ yra Pietų Amerikos valstybėse: Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje. Daug vertingos ir tyrinėtojams įdomios medžiagos yra Australijos lietuvių bendruomenėje. Deja, esama šalių, su kurių išeivių iš Lietuvos bendruomenėmis dėl įvairiausių priežasčių kontaktas yra prarastas. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublika.

Atspindėta laikotarpio dvasia

Tarp rašytinio lietuvių paveldo užsienyje – organizacijų, įstaigų, parapijų, mokyklų sudaryti popieriniai dokumentai, atspindintys išeivijos veiklą nuo pat jų įsteigimo, laiškai, periodiniai leidiniai (tose valstybėse išeivijos organizacijų, draugijų leisti laikraščiai, žurnalai, taip pat iš kitų šalių gauti leidiniai), knygos (tiek lietuvių išeivijos autorių, tiek iš Lietuvos gautos, taip pat tose šalyse užsienio kalbomis išleistos lietuvių išeivių ar kitų autorių knygos).

Tautiečių veikla fiksuota ne tik raštu. „Kiek nuostabių akimirkų užfiksuota nuotraukose, o vėliau ir kino juostose, vaizdo kasetėse, garso įrašų juostose. Visi šie vaizdo ir garso dokumentai taip pat patenka arba dar pateks į archyvus. Juos irgi svarbu išsaugoti, aprašyti. Ir tai padaryti kuo skubiau, nes dažnai ant nuotraukų neparašyta, kas jose užfiksuota. O žmonių, galinčių atpažinti, kokie asmenys, kada ir kur nufotografuoti, vis mažėja“, – pabrėžė S. Baranauskienė.

Taip pat rūpinamasi išsaugoti lietuviškų radijo transliacijų įrašus. Radijo laidos puikiai atspindi to laikotarpio dvasią, lietuviškas aktualijas užsienio šalyse. LCVA turi iš JAV administracijos gautą „Amerikos balso“ lietuviškų laidų kolekciją, Čikagoje veikusio „Margučio“ radijo įrašų kolekciją, Australijos lietuvių radijo laidų įrašų, taip pat deramasi su kitais radijo visuomenininkais dėl jų radijo laidų įrašų perdavimo.

Savanorių vis mažėja

Paveldui saugoti, tvarkyti ir aprašyti reikia nemažai laiko. Šis darbas daugiausia atliekamas savanoriškai. Deja, norinčių tai daryti vis mažiau atsiranda. Nelabai realu, kad artimiausiu metu bus pakankamai savanorių, galinčių skirti laiko išeivijos dokumentiniam paveldui skaitmeninti.

S. Baranauskienės teigimu, kitas aktualus klausimas – patalpos. „Dokumentams saugoti yra nustatyti tam tikri temperatūros, drėgmės reikalavimai. Jeigu pastatas nebuvo statytas specialiai archyvui, nėra galimybės šių reikalavimų laikytis. Kyla grėsmė dokumentų išsaugojimui. Tai itin aktualu nuotraukų, fotonegatyvų, garso bei vaizdo įrašų atveju“, – akcentavo ji.

Kai kuriuos dokumentus lietuvių bendruomenės galėtų perduoti Lietuvos archyvams. S. Baranauskienė minėjo, kad prieš porą metų ALKA perdavė Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fondą, jis pradėtas profesionaliai tvarkyti ir po metų taps prieinamas tyrinėtojams. Neseniai LCVA pasiekė žymaus Klivlando fotografo Jono Garlos fotonegatyvų siunta. Ponia Dalia Bobelienė atidavė Bobelių ir Devenių šeimų archyvus – ne tik rašytinius dokumentus, bet ir fotografijas, garso, vaizdo įrašus, sukauptus leidinius.

Trūksta pinigų

„Siekiant išsaugoti lietuvių dokumentinį paveldą, Lietuva gali prisidėti teikdama specialistų archyvininkų metodinę pagalbą dokumentų tvarkymo, ekspertizės, aprašymo klausimais. Jie galėtų dalyvauti praktiniuose mokymuose, taip pat kartu su savanoriais sutvarkyti dalį fondų. Tokiu keliu ir einama. Už dokumentinio paveldo saugojimą atsakingi lietuviai išeivijoje, jų bendruomenės dažnai kreipiasi į mus prašydamos suteikti profesionalų pagalbą, padėti sutvarkyti archyvus. Tačiau savo lėšomis archyvas nepajėgus siųsti specialistų, todėl ne visada galime atsiliepti į gautus prašymus“, – sakė S. Baranauskienė.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba pridūrė, kad kasmet mūsų šalies specialistai vyksta į užsienio lietuvių archyvus, tvarko dokumentus, padeda vietos savanoriams. Tačiau, pavyzdžiui, iš programos „Globali Lietuva“ tam kasmet skiriama kukli 6 tūkst. eurų suma, jos užtenka tik vienai kelių archyvininkų ekspedicijai. 2015 metais už šiuos pinigus tvarkyti ALKA dokumentai, 2016-aisiais – surengtas seminaras Brazilijos lietuvių bendruomenėms, o pernai buvo dirbama Kanados lietuvių muziejuje-archyve. Papildomas finansavimas gaunamas ir iš kitų šaltinių, tarkime, Kultūros tarybos, bet jis nėra reguliarus. Siekiant, kad Lietuvos archyvų specialistai išvyktų į 4–5 ekspedicijas užsienyje, kasmet reikėtų 50 tūkst. eurų. „Tokį poreikį pastaruosius kelerius metus teikiame rengdami strateginio veiklos plano projektus. Deja, tokios lėšos tik ir lieka projektiniuose dokumentuose, realybėje valstybė teišgali skirti keliskart mažesnę sumą“, – apgailestavo archyvarai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"