Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Liberalų politinis pokeris

 
2017 10 27 8:00
Liberalių partijų pergales netrukus apkartindavo vidiniai vaidai ir galimos korupcijos skandalai.
Liberalių partijų pergales netrukus apkartindavo vidiniai vaidai ir galimos korupcijos skandalai. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Liberalų sąjūdis (LS) vakar svarstė egzistencinę dilemą – kaip išgyventi be valstybės dotacijos, kurią Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) iš liberalų atėmė, ir apskritai, gyvuoti ar skirstytis, bandyti atgimti pakeitus pavadinimą ar prie ko nors jungtis.

Kiauromis kišenėmis laimėti rinkimus kadaise sugebėjo tik ubagų karaliumi tituluotas Vytautas Šustauskas. Tad LS, dėl šiurkštaus partijų finansavimo įstatymo pažeidimo VRK sprendimu šį pusmetį praradusiam apie 395 tūkst. eurų valstybės dotaciją, – smūgis. Visa laimė, kad VRK netaikė griežčiausios bausmės – neatėmė dotacijos dvejiems metams. Guodžia ir tai, kad artimiausi rinkimai – savivaldos, Europos Parlamento, prezidento – vyks tik 2019-aisiais.

Nors tokioje duobėje kaip pastaruosius pusantrų metų liberalai dar niekada nebuvo atsidūrę, vis dėlto jų partijas nuolat purtė tos pačios problemos: skilimai ir jungimaisi, lyderių dilema, neskaidrumo skandalai.

Skilo, jungėsi, vėl skilo

LS kaip savo gimtadienį oficialiai skelbia 2006 metų vasario 25-ąją. Tačiau šios partijos ištakos – kur kas senesnės. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius dr. Aleksandras Dobryninas pasakojo, kaip jis kartu su kitais liberalių pažiūrų VU studentais ir dėstytojais 1990 metais susibūrė į neformalų liberalų klubą. Jie ir buvo Liberalų sąjungos steigimo iniciatoriai.

1990 metais lapkritį įvyko steigiamasis kongresas, o filosofas Vytautas Radžvilas tapo pirmuoju naujos partijos pirmininku. 1991-ųjų gegužę parlamente atsirado dešimties narių Liberalų frakcija, jai vadovavo garsus ekonomistas Eduardas Vilkas. Bet frakcija veikė savarankiškai, nebuvo atskaitinga partijai ir ne visada laikėsi jos nuostatų.

1992 metų Seimo rinkimuose liberalai patyrė fiasko – negavo nė vienos vietos parlamente. 1996 metų rezultatas buvo geresnis tik dėl to, kad vienmandatėse apygardose mandatus laimėjo trys liberalai. Partijos sąrašas ir vėl liko užribyje.

Liberalų pirmininkas vis buvo keičiamas, bet patraukti rinkėjų tai nepadėjo. Todėl nutarta lyderį „importuoti“. 1999 metais į partiją įstojęs ir 50 šalininkų, buvusių konservatorių, atsivedęs Rolandas Paksas buvo išrinktas jos pirmininku. 2000 metų Seimo rinkimuose liberalai laimėjo 34 mandatus. Tačiau netrukus, 2001-aisiais, daugumai Liberalų sąjungos narių pareiškus nepasitikėjimą, R. Paksas atsistatydino iš pirmininko pareigų.

2003 metais Liberalų sąjunga susivienijo su Centro sąjunga ir Moderniaisiais krikščionimis demokratais – buvo įsteigta Liberalų ir centro sąjunga. Jos vadovu netrukus tapo Artūras Zuokas. 2004 metų Seimo rinkimuose partija pelnė 18 mandatų. Bet 2005-aisiais Liberalų ir centro sąjunga skilo. Dalis buvusių liberalcentristų susibūrė į LS, pirmininkaujamą Petro Auštrevičiaus, o nuo 2008 metų – Eligijaus Masiulio.

2008-ųjų Seimo rinkimuose LS pelnė penkis mandatus, 2012 metais – dešimt. Po korupcijos skandalo kai kas jau buvo liberalus nurašę, bet 2016-aisiais jie sugebėjo užsitikrinti Seime 14 vietų. Šiaip ar taip, išlipti iš skandalų partijai nepavyko.

Nuo Liberalų, vėliau – nuo Liberalų ir centro sąjungų atskilusių darinių politinis likimas taip pat susiklostė ne itin šviesiai. 2002 metais R. Pakso rėmėjai įsteigė Liberalų demokratų partiją (vėliau ji pervadinta į „Tvarką ir teisingumą“). Nors prieš kurį laiką ši partija išgyveno pakilimą, dabar „tvarkiečiai“ Seime teturi aštuonis atstovus.

Iš politinio žemėlapio visiškai dingo Liberalų ir centro sąjunga, 2014-aisiais susijungusi su A. Zuoko Lietuvos laisvės sąjunga (liberalais), kilusia iš 2010 metais jo sukurto visuomeninio judėjimo „Sąjunga TAIP“. 2011 metais A. Zuokas sugebėjo laimėti rinkimus sostinėje, tačiau vėliau nei savivaldos, nei Seimo rinkimuose jam nepavyko pakartoti sėkmės.

Daug asmenybių, bet ne lyderių

„Liberalai visada buvo santykinai nedidelė partija, turėjusi daug asmenybių. Tai lemdavo nesutarimus ir skilimus, nes susikirsdavo jų ambicijos ir interesai. Kita vertus, liberalus visuomet lydėjo lyderio problema“, – Lietuvos liberalių partijų specifiką apibūdino politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė.

Jūratė Novagrockienė: "Nors niša liberaliai politinei jėgai yra, reikia prisiminti ir tokį atvejį: krikščionys demokratai irgi turi nišą, o partijos - nebe."
Jūratė Novagrockienė: "Nors niša liberaliai politinei jėgai yra, reikia prisiminti ir tokį atvejį: krikščionys demokratai irgi turi nišą, o partijos - nebe."

Politologė priminė, kad pirmasis „importuotas“ vadovas buvo R. Paksas, nors jis visai neatitiko liberalų ideologijos. Paskui atėjo A. Zuokas, kupinas ambicijų. E. Masiulis atrodė bene daugiausia vilčių Lietuvos politikos padangėje teikiantis naujosios kartos politikas, minėtas kaip būsimas premjeras, o vėliau – gal ir prezidentas. Bet jis paskendo galimos korupcijos skandale. Ir vėl kilo lyderio krizė.

Net formuodami kandidatų į Europos Parlamentą sąrašus liberalai ieškojo „garvežio“ už partijos ribų – pasitelkė ir nepartinį populiarų filosofą Leonidą Donskį, ir Antaną Guogą, kuris iki tol garsėjo kaip pokerio lošėjas bei dosnus milijonierius. Beje, šis po E. Masiulio fiasko keturias dienas net vadovavo partijai, tačiau spėjo apsijuokti ir turėjo pasitraukti iš posto.

Į A. Guogą liberalai žiūrėjo kaip į storą piniginę. Vaikydamiesi populiarumo jie ne kartą perlenkė lazdą: prieš 2012 metų Seimo rinkimus kaip liberalų rinkimų sąrašo būsima kandidatė ėmė puikuotis „seksperte“ prisistatanti Milda Bartašiūnaitė, vėliau pagarsėjusi patarimais, kad garinant balkone actą galima išsklaidyti lėktuvų teršalus, o dar vėliau – kaip Rusijos propagandininkė Lietuvoje.

EBSW, „Rubicon“, „MG Baltic“ ir kiti skandalai

Liberalai nuo pat partijos įkūrimo vis įsiveldavo į nemalonumus dėl galimos korupcijos. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais jie įklimpo į EBSW skandalą. Vėliau A. Zuokas liberalus, galima sakyti, skandino su „Rubicon Group“ susijusioje istorijoje. Kilo įtarimų, kad pinigai plaunami ir per vieno liberalų lyderių Gintaro Steponavičiaus paramos fondą, ir kito liberalo Rimanto Mikaičio viešąją įstaigą Laisvės studijų centrą. Prie to pridūrus nuo liberalų atskilusių „paksininkų“ skandalus, susidarytų ilgoka liberalių politinių jėgų abejotinų istorijų saga.

O 2016 metų gegužę su šimtatūkstantiniu kyšiu sučiuptas tuometis LS pirmininkas E. Masiulis, nors ir bandė sekti pasakas, kad tai individuali paskola, nesusijusi su partija, metė jai dar vieną, šįsyk – tikrai milžinišką šešėlį. Įtariama, jog E. Masiulis, veikęs partijos naudai ir interesais, iš koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio už šiam koncernui palankių ir finansiškai naudingų politinių sprendimų priėmimą, savo ir partijos naudai paėmė 106 tūkst. eurų kyšį grynaisiais, taip pat kyšių nematerialia forma.

Šį rugsėjį ir LS, kaip juridiniam asmeniui, pateikti įtarimai politinės korupcijos byloje. Teisėsauga įtaria, jog liberalai gavo naudos ir per E. Masiulio, ir per buvusio partijos valdybos nario Šarūno Gustainio galbūt neteisėtą veiklą. Įtariama, kad Š. Gustainis, veikęs partijos naudai ir interesais, iš R. Kurlianskio už koncernui naudingų politinių sprendimų priėmimą savo ir partijos naudai paėmė 8700 eurų kyšį, užmaskuotą kaip paramą viešajai įstaigai organizuojant politinės partijos narių mokymus.

Politologė J. Novagrockienė pažymėjo, kad iki draudimo juridiniams asmenims finansuoti politines jėgas susiklostė partijų ir verslo ryšių tinklai, tad visos partijos susijusios su verslu, beveik visos buvo patekusios ir į korupcijos skandalus. O liberalų politinėse organizacijose nuo pat pradžių net buvo tarsi dvi pagrindinės srovės – filosofai ir naujojo verslo atstovai.

A. Dobryninas pritarė: verslininkai – natūralūs liberalizmo idėjų rėmėjai. „Deja, liberalams nuo pat pradžios nepavyko nustatyti skaidrių ir kartu efektyvių ryšių su verslu, kad liberalizmas būtų skirtas tam, kam iš tikrųjų skirtas, – visuomenės gerovei, žmonių laisvei ir aktyvumui“, – apgailestavo vienas Liberalų sąjungos steigėjų.

O tai, jog beveik visos partijos, ne vien liberalai, įklimpsta į korupcijos skandalus, pasak A. Dobrynino, yra sisteminės problemos, keliančios didelį nerimą. Kita vertus, jei tokius dalykus sugebama ne tik paviešinti, bet, reikia tikėtis, ir užkirsti jiems kelią, galima kalbėti apie savotišką apsivalymą. Jis tikisi, kad iš tų skandalų politinė sistema galbūt išeis brandesnė, pasimokys iš klaidų.

Yra niša, bet ne garantija

Vakar LS valdyba svarstė, kaip šįsyk lipti iš duobės: valytis partijoje, išsivaikščioti, steigti naują politinę jėgą, o gal jungtis su kuria nors esama. Lapkričio 4 dieną sprendimą turėtų priimti LS taryba. LS suvažiavimą ir naujo pirmininko rinkimus siūloma rengti gruodžio 9 dieną.

„LS situacija nepalanki, o valstybės dotacijos praradimas – dar vienas smūgis, mažinantis galimybę partijai atsitiesti ir funkcionuoti. Beje, liberalai dėl daugelio faktorių niekada nebuvo labai stabili partija. Tad nors niša liberaliai politinei jėgai yra, reikia prisiminti ir tokį atvejį Lietuvos partijų istorijoje: krikščionys demokratai katalikiškoje valstybėje taip pat turi nišą, bet kaip savarankiškos jėgos šios partijos neliko, kai ji susijungė su konservatoriais“, – priminė J. Novagrockienė.

Vis dėlto, jos nuomone, liberalams nereikėtų nei keisti pavadinimo, nei kurti naują partiją, nei išsivaikščioti – jie turėtų bandyti sustiprėti.

A. Dobryninas taip pat apgailestavo, kad Lietuvoje nesusiformuoja stipri tikros liberalios pakraipos partija. To priežastis – ir lyderystės problema: partijai, neturinčiai charizmatiško vadovo, sunku tikėtis visuomenės palaikymo. Be abejo, liberalai patys pakišo sau koją ir neatsispirdami galbūt korupciniams sandoriams.

Dabar jau buvęs liberalas A. Guoga girdavosi per dieną išlošdavęs milijonus dolerių. Liberalai vis žaidė savo politinio pokerio partiją – „importuodami“ kad ir svetimus liberalizmui, bet populiarius lyderius, rizikuodami neskaidriomis pinigų paieškomis. Taip jie pralošė, atrodė, nepralošiamus 2016 metų Seimo rinkimus. Jei nesiims kardinalių pokyčių, galbūt praloš dar daugiau. Intelektualių, turtingų, jaunesnių nei kitose partijose žmonių politinė jėga – vėl prie egzistencinės prarajos krašto.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"