Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Liana Ruokytė-Jonsson: valstybė be kultūros pasmerkta vegetuoti

 
2017 08 22 8:30
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Opozicijos kritikos dėl pareiškimų apie pastaraisiais dešimtmečiais nuniokotą kultūrą sulaukusi ministrė Liana Ruokytė-Jonsson nesitraukia nuo savo pozicijos. Anot jos, dėl susiklosčiusios padėties kai kuriems politikams turėtų būti gėda. Dabar siekiama, kad valstybė pagaliau konkrečiais darbais, o ne vien žodžiais įsipareigotų kultūrai.

Pavyzdys – Skandinavijos šalys

– Viename interviu sakėte, kad nepasitenkinate mažais projektais, jums reikia nepaprastų užmojų ir neįmanomų misijų. Kaip tokie platūs jūsų mostai atsispindi kultūros srityje, jau nuveiktuose ministrės darbuose?

– Priesaiką daviau pernai gruodžio 13 dieną, tad jau praėjo aštuoni mėnesiai. Iš to, ką pavyko įgyvendinti ir kas yra labai reikšminga kultūros sektoriui, pirmiausia išskirčiau subalansuoto kultūros įstaigų vadovų kadencijų skaičiaus įvedimą. Parengti šeši lygiagretūs įstatymai ir visose srityse bus įvestos kadencijos. Pirmiausia, scenos menų – teatrų ir koncertinių organizacijų – vadovų kadencijos: jie galės būti skiriami ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Tikslas labai paprastas – kad vyktų kultūros vadybininkų apykaita, į postus ateitų jaunesnioji ir vidurinė karta, turinti modernesnį kultūros vadybos požiūrį, kad atsirastų vietos jaunesnės kartos profesionalams užimti lyderių pozicijas.

Buvo parengti nauji teatrų ir koncertinių organizacijų vadovų konkursų nuostatai. Įvestos tokios sąvokos kaip nepriekaištinga reputacija, panaikinta „pilkoji zona“ dėl konkursų paskelbimo, labai aiškiai sudėliotas laikotarpis, kada ir kaip jie turėtų vykti. Taip pat parengtos kultūros įstaigų vadovų etikos taisyklės.

Parengtas ir Vyriausybei pateiktas Mecenavimo įstatymas, kuris, tikiu, prisidės prie mecenatystės kultūros plėtros, taip pat Kultūros rėmimo fondo įstatymo pataisos, kurios palengvins darbą ir ekspertinio vertinimo kokybės požiūriu bus postūmis į priekį. Parengėme ir Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios leis sukurti visuomenei atvirą duomenų bazę apie žiniasklaidos savininkus ir taip prisidės prie žiniasklaidos skaidrumo bei atsparumo neteisėtai įtakai.

Pradėjome daugiau bendradarbiauti su kultūros sektoriumi. Pirmą darbo mėnesį įsteigėme patariamąją instituciją – ministerijos kolegiją, joje dalyvauti pakvietėme per 20 kultūros lauko atstovų, vadybos profesionalų. Jie patarinėja įvairiais klausimais ir tai daro neatlygintinai.

Reformavome Kultūros ir meno tarybą, patvirtinome naują jos sudėtį. Dar viena naujovė – pasirašyta trišalė sutartis tarp Kultūros, Finansų ministerijų ir Viešųjų investicijų plėtros agentūros dėl Kultūros paveldo fondo įkūrimo. Numatyta 5,2 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) paramos. Fondas skirtas skatinti paveldosaugos objektų atstatymą liberalesnėmis sąlygomis tiek privatiems savininkams, tiek institucijoms.

– Stojusi prie Kultūros ministerijos vairo tikinote, kad kultūra turi būti valstybės dėmesio centre. Tačiau šie žodžiai kūnu netampa. Tai rodo ir Vyriausybės nusiteikimas kitąmet nedidinti finansavimo kultūrai, nors kai kurios kitos sritys bus sustiprintos. Kodėl tendencijos – tokios?

– Viešojoje erdvėje pasirodė klaidinga žinutė, kad finansavimas kultūrai sumažės 17 mln. eurų, kilo nepasitenkinimas visuomenėje. Tai yra netiesa. Kaip žinoma, po pirmųjų derybų kultūra ir švietimas turbūt mažiausiai nukentėjo, ir tai yra pozityvus žingsnis.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad egzistuoja institucinė inercija. Kultūra niekada nebuvo traktuojama kaip viena svarbiausių sričių, per naktį požiūris ir mąstymas nepasikeis. Manau, jog daliai politikų, valstybės institucijų ir valdininkų vis dar reikia suvokti, kad kultūra – pamatas, ant kurio visi stovime, ir jo griauti nedera. Labai tikiu, kad ilgainiui požiūris keisis.

Žinome, kad dabartinė situacija diktuoja tam tikras sąlygas. Krašto apsauga išties yra labai svarbi, socialinės atskirties mažinimas – taip pat. Neturėdamas duonos žmogus neturės laiko pagalvoti apie kultūrą. Pagal Vyriausybės programoje numatytus darbus labai aiškiai matyti, kad kultūrai ir švietimui skiriama daug dėmesio. Jeigu ne ateinančiais, dar kitais metais tai tikrai aiškiai atsiskleis.

– Kaip, jūsų nuomone, Lietuvoje turėtų būti finansuojama kultūra?

– Man labai patinka britų modelis – „auksinio trikojo“ principas. Kultūros įstaiga išlaikoma iš trijų lygiai prisidedančių šaltinių: valstybės investicijų, privačių mecenatų ir pačios įstaigos uždirbamų lėšų. Tai – idealiausias modelis, jo reikėtų siekti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Jungtinė Karalystė yra kitoje geografinėje, istorinėje, geopolitinėje situacijoje, ten visai kitos mecenavimo, o ir verslumo tradicijos, tad bent jau kol kas toks principas mums tėra siekiamybė. Būtent todėl valstybės vaidmuo, jos investicijos ir dėmesys yra itin svarbūs, tačiau net latviai ir estai iš savo biudžetų kultūrai skiria dvigubai daugiau lėšų nei Lietuva.

Šiuo požiūriu geriausia mokytoja yra Islandija, stebinanti aukšto sąmoningumo lygio visuomene. Atėjus sunkmečiui, ši šalis visada investuoja į kultūrą daugiau, dažnai – dvigubai daugiau nei ne krizės laikotarpiu. Tai rodo, kad būtent skatindami kūrybiškumą ir stiprindami identitetą įveikiame bet kokią kliūtį, bet kokią krizę. Jie tai suvokia. Skandinavijos šalys man yra pavyzdys. Ten į viską žiūrima per žmones, visos investicijos turi būti nukreiptos į juos, į jų kultūrinį augimą, puoselėjimą, kultūrinį ugdymą. Žmogus turi suvokti, kas jis yra, kas yra svarbu, mylėti ir taip didžiuotis savo šalimi, kad iš jos nesinorėtų išvažiuoti net tada, kai nutinka blogų dalykų.

Regionus pasieks profesionalusis menas

– Daug metų deramo valdžios dėmesio nesulaukianti Lietuvos kultūros bendruomenė pratrūko – viešame kreipimesi išdėstė pagrindinius skaudulius ir reikalavimus politikams. Kaip tai vertinate ir kokių priemonių imsitės?

– Priežastis, kuri visą kultūros lauką sukėlė ant kojų, buvo viešojoje erdvėje paskleista dezinformacija apie 17 mln. eurų atėmimą iš kultūros. Labai gerai suprantu kultūros žmones ir juos palaikau.

Apie tai, kas yra išdėstyta laiške, kalbu jau daug metų. Su visais teiginiais sutinku ir manau, jog tol, kol nesuprasime, kad mūsų valstybės tvarumas ir išlikimas glūdi būtent mumyse – per kultūrą, niekur toli ir nepažengsime.

Visai neseniai opozicija kritikavo mane už teiginius apie kultūros patiriamas skriaudas. Niekada nesitrauksiu nuo savo pozicijos, nes mėgstu sakyti tiesą. Pirmiausia norėčiau įvardyti visas bėdas, sopulius, mat išspręsti problemas ir pertvarkyti sistemą galima tik tada, kai jos identifikuotos. Nereikia bijoti jų įvardyti. Ir toliau laikausi pozicijos, kad kultūros sektorius buvusių valdžių buvo labiausiai finansiškai nuskriausta sritis. Padaryta daug klaidų, yra daug bėdų, dėl kurių kai kuriems politikams turėtų būti gėda. Jas reikia taisyti, todėl esu linkusi ne verkti, o imtis priemonių ir viską tvarkyti.

Tad nestovime skirtingose barikadų pusėse: ir kultūros laukas, ir mes esame išvien už tą patį tikslą. Norime siekti, kad kultūra būtų strateginė sritis, kad jai būtų skiriamas deramas dėmesys, ir valstybė pagaliau įsipareigotų kultūrai ne žodžiais, o konkrečiais darbais. Tai – mano siekis, turiu konkrečią viziją, ir komanda dirba tiksliai pagal tai, ką esame suplanavę. Kartu užsukta labai daug procesų, ir manau, kad didžiausi rezultatai bus matyti 2019 metais.

– Žadėjote puoselėti ir skatinti kultūrą regionuose. Tačiau kultūrinio gyvenimo pagyvėjimo provincijoje bent jau kol kas nėra. Kaip jį skatinsite?

– Nesutikčiau su nuomone, kad pagyvėjimo nėra. Lankantis regionuose išryškėjo miestai, kuriuose yra fantastiškų žmonių, ant jų pečių iš esmės ir laikosi kultūrinis gyvenimas. Dar mane labai nustebino, kad yra puikių savivaldybių administracijų, kurių vadovai turi kitokį požiūrį į kultūrą ir ją deramai finansuoja. Neseniai buvau Anykščiuose ir Utenoje, džiugu matyti, kiek lėšų ir dėmesio savivaldybės skiria kultūrai. Mane be galo įkvepia tokie pavyzdžiai. Miestai pulsuoja, yra persmelkti kultūros, ten viskas labai gyva. Galiu paminėti ir Raudondvarį, Marijampolę, Priekulę – tai fantastiškos vietos, kuriose žmonės daro stebuklus.

Šiuo metu rengiamas tarpinstitucinis regioninis žemėlapis, kuris identifikuos ne tik esamą visų sričių infrastruktūrą, bet ir įvairias teikiamas paslaugas. Mus labiausiai domina teikiamos paslaugos ir aktyvūs centrai, kuriuos reikia dar labiau motyvuoti. Šį žemėlapį baigsime gruodį, tada pamatysime aktyvius ir prislopintus židinius. Tai padiktuos tam tikrus veiksmus, kaip toliau tvarkytis veikiant kartu su kitomis institucijomis.

Regionuose aplankiau penkias mažąsias kultūros sostines. Maloniai nuteikia iš bendruomenių atėjusi iniciatyva, kuri visiškai pasiteisino. Kaip tik baigiamos rengti naujosios Kultūros tarybos gairės, į jas įtraukėme atskirą programą, skirtą mažosioms kultūros sostinėms finansuoti. Tai bus pirmas ryškus indėlis prisidedant prie mažųjų kultūros sostinių ir bendruomenių veiklos vystymo.

Kalbant apie profesionaliojo meno sklaidą regionuose, vyksta diskusijos dėl finansavimo mechanizmo, kaip paskatinti mums pavaldžias scenos menų įstaigas su savo meno produktais eiti į regionus.

Užsisakys tautinį kostiumą

– Kitąmet – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Sudaryta didelė programa, numatyta daug renginių, projektų, bet valstybėje nejusti, kad artėja tokia proga. Ar pavyks išvengti valdiško jos minėjimo, ir gražus jubiliejus taps visos tautos švente?

– Tai mūsų pareiga. Visų pirma, tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Turime jaustis taip, lyg kiekvienas einame į savo gimtadienį. Tos didžiulės šventės atmosferą kuria žmonės, o ne valdininkai ar schemos.

Labai gerbiu profesorių Liudą Mažylį. Jis parodė, kaip galima savo iniciatyva prisidėti prie tokios šventės. Niekas jam neliepė ieškoti Nepriklausomybės Akto, jis tiesiog savo iniciatyva tai padarė. Tai – ne tik žygdarbis, tai yra įrodymas, kaip patys galime kurti kitokią Lietuvą, mokėti švęsti ir sukurti šventę.

Liana Ruokytė-Jonsson: „Net latviai ir estai iš savo biudžetų kultūrai skiria dvigubai daugiau lėšų nei Lietuva.“

Atnaujintas šimtmečio koordinavimo sekretoriatas per aštuonis mėnesius nuveikė nemažą darbą. Iš 500 projektų, suneštinio kratinio išgrynino ir paliko tik tuos, kurie yra esminiai ir įtraukiantys visą Lietuvos visuomenę į gražaus jubiliejaus minėjimą.

– Kai pradėjote eiti pareigas, tautinio kostiumo neturėjote. Valstybės dienos proga pasipuošėte juo? Tai „valstiečių“ nurodymas ar jūsų pačios noras?

– Šiemet – Tautinio kostiumo metai. Liepos 6 dieną, kai vyksta ceremonija prie prezidentūros, jau ne pirmus metus prezidentės patarėjos būna apsirengusios pagal autentiškus pavyzdžius sukurtais savo regionų drabužiais. Man tai visada buvo gražu. Pamačiusi tuos kostiumus, pati užsinorėjau į Dubingius nuvažiuoti su savo krašto tautiniais rūbais. Iš liaudies kultūros centro išprašiau, kad surinktų man iš likučių – nes jau visi kostiumai buvo paskolinti – Klaipėdos krašto rūbelius ir paskolintų šventei. Labai džiaugiausi, nes norėjau šiemet kažkurią šventę apsirengti tautiniais drabužiais. Nusprendžiau, kad investuosiu savo lėšas ir įsigysiu kostiumą, kurį galėsiu užsivilkti šventinėmis progomis. Man tai gražu.

Po G. Kėvišo istorijos – revizija

– Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) buvusio vadovo Gintauto Kėvišo istorija atskleidė sisteminį viešųjų ir privačių interesų painiojimą. Kokia padėtis kitose kultūros įstaigose? Ar tikrai nėra panašių problemų?

– Inicijavome visų įstaigų peržiūrą ir bandėme pažiūrėti, kurie vadovai yra nedeklaravę viešųjų ir privačių interesų, netinkamai užpildę deklaracijas. Iškart ėmėmės priemonių ir susisiekėme su atsakingais asmenimis, kad ateityje vyktų priežiūra. Informavome vadovus, kurie netinkamai užpildė viešųjų ir privačių interesų deklaracijas, ir ateityje, tikiuosi, išvengsime tų dalykų.

Dėl kelių vadovų kreipėmės į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Kartu bendradarbiaudami pasižiūrėsime, ar nėra kokių nors pažeidimų. Tokių sisteminių pažeidimų ar tokios situacijos kaip NOBT nė vienoje institucijoje nebuvo.

Alinos Ožič nuotrauka
Alinos Ožič nuotrauka

Norime, kad vadovai suprastų, jog dirbant valstybinėje įstaigoje privatiems interesams vietos nėra. Norime edukuoti ir įvesti tvarką, kad būtų aišku, jog pro pirštus žiūrėti negalima.

– Iki pokalbio su premjeru Sauliumi Skverneliu nenorėjote atleisti savo patarėjo Lino Kontrimo, atsidūrusio dėmesio centre dėl susitikimo vienoje viešųjų ryšių agentūroje, kur dalyvavo Ramūnas Karbauskis ir Greta Kildišienė. Kodėl nenorėjote jo paleisti?

– Į tai, kas įvyko, nesigilinu, nes tai, ką žmogus daro po darbo, – privatus jo reikalas. Labiau akcentuočiau, kad jokių administracinių pažeidimų nebuvo. Žinodama L. Kontrimo profesionalumą, jį labai ilgai įkalbinėjau prisidėti prie komandos dirbti informacinio saugumo, medijų raštingumo, Medijų tarybos įkūrimo klausimais. Jis atliko labai svarbų darbą, ir man buvo labai gaila, nes manau, kad ši tema šiandien yra labai svarbi. Pasišnekėjome su Linu, pasakiau, kad nematau reikalo jo atleisti, nenoriu, jog darbai sustotų. Tačiau kitą rytą Linas pasakė, kad neatsiims savo pareiškimo. Kadangi buvo suplanuotas susitikimas su premjeru, nekomunikavau į išorę, o pirmiausia susitikau su S. Skverneliu ir informavau jį apie Lino apsisprendimą.

Labai gaila, kad L. Kontrimas pasitraukė, nes jo kuruota tema šiandien yra itin aktuali. Bandysime tai išspręsti kuo greičiau ir ieškoti žmogaus, kuris pakeis jį ir toliau dirbs pradėtą darbą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"