Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lenkų istorikas: Lietuva nesugebėjo priimti lenkiškos Karūnos

 
2017 09 20 10:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lenkijos Senato narys, vienas žinomiausių lenkų istorikų Janas Żarynas teigia, kad jo šalies istoriniame atminime Lietuva įsivaizduojama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), tapusi bendros valstybės dalimi. Kartu akcentuojama, jog būtent lietuviai „sugadino respublikos sąrangą“, o tai lėmė valstybės padalijimus.

Su konservatyvia partija „Teisė ir teisingumas“ į Lenkijos Senatą išrinkto istoriko J. Żaryno tikinimu, Lenkija susiduria su tuo, kad pasaulyje tam tikra jos istorija yra arba nežinoma, arba neteisingai interpretuojama ar net falsifikuojama. Todėl dabartinė šalies valdžia daug dėmesio skiria istorijai populiarinti už valstybės ribų.

Apie Lenkijos vykdomą istorijos politiką, bendros su Lietuva istorijos traktavimą, lenkiškąjį patriotizmą – „Lietuvos žinių“ interviu su Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu mūsų šalyje viešėjusiu Lenkijos Senato nariu, istorijos profesoriumi Janu Żarynu.

Dar pažymėsiu, kad ši kino juosta atitinka istorinę teisybę. „Voluinė“, kaip ir bet kuris istorinis filmas, nėra mokslo darbas, o tik populiariosios kultūros reiškinys.

Įžvelgia istorijos falsifikavimą

– Dabartinė Lenkijos valdžia daug dėmesio skiria šalies istorijos politikai. Kodėl?

– Iš tikrųjų istorijos politika – labai svarbus dabartinės vyriausybės tikslas. Reikia pasakyti, kad partija „Teisė ir teisingumas“ laimėjo rinkimus ne tik dėl to, jog šis punktas buvo jos rinkimų programoje, bet ir todėl, kad per rinkimų kampaniją deklaravo užsiimsianti Lenkijos istorijos populiarinimu už šalies ribų. Dabar valdžia tuos sumanymus įgyvendina.

– Istorijos politikos tikslas – naratyvizuoti išskirtinius istorinius epizodus iš tam tikro žiūros taško ir įtvirtinti juos visuomenėje, skleisti užsienyje ir pan. Kam daugiausia dėmesio šioje srityje skiria jūsų šalis?

– Lenkijos valstybė, valdoma partijos „Teisė ir teisingumas“ ir susidurianti su europiniais prieštaravimais, suvokia, kad esama istorinių temų, kuriomis naudojamasi dabartinėje politikoje. O kai kurios tam tikro Lenkijos istorinio laikotarpio temos yra arba nežinomos, arba neteisingai interpretuojamos. Dėl to randasi bandymų falsifikuoti istoriją. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo laikotarpio – nuo 1939 iki 1945 metų – įvykiai pasitelkiami kaltinant lenkus tuo, kad jie bendradarbiavo atliekant įvairius baisius, nusikalstamus veiksmus. Kalbant konkrečiai, tai, kad nenorime priimti pabėgėlių islamistų, būgštaudami dėl savo visuomenės saugumo, Vakarų publicistikoje vertinama kaip visiškai suprantamas dalykas, nes lenkai esą visada taip elgdavosi – nepriimdavo, žudydavo. Tai yra istorinis melas. Kartu tai – įrodymas, kad istorija yra gyvas reiškinys. Todėl privalome pasirūpinti, kad pasaulis žinotų Lenkijos istoriją.

Kitas pavyzdys, be jau minėto Antrojo pasaulinio karo, yra judėjimo „Solidarumas“ fenomenas, lėmęs, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys atgavo nepriklausomybę. Užuot tai akcentavus, Europoje kaip laisvės plitimo pradžia nurodoma Berlyno sienos griūtis. Bet juk ne Berlyno sienos griūtis, o būtent Lenkijos „Solidarumas“ žymėjo laisvėjimo pradžią. „Solidarumo“ judėjimas nėra grynai istorinė tema, ji siejasi su dabartimi. Kaip ir Lietuvos nepriklausomybė.

– Sakote, kad pateikiant naujųjų amžių Lenkijos istoriją pasaulyje dominuoja ne autentiška jūsų šalies patirtis, o tokių valstybių kaip Vokietija ir Rusija plėtojamos istorinės linijos. Kodėl taip atsitiko?

– Taip atsitiko dėl to, kad ilgus dešimtmečius nuo 1939 iki 1989 metų Lenkija ir lenkai, išskyrus gyvenančius emigracijoje, neturėjo laisvos ir suverenios tėvynės, valstybės. Neturėjo ir savo balso, kuris būtų girdimas tarptautinėje diskusijoje. Pokario emigrantų balsas buvo labai suverenus, bet jie neturėjo svertų daryti įtaką. Tuometė Lenkijos Liaudies Respublika įtakos svertų turėjo, bet naudojosi jais taip, kad nepažeistų Sovietų Sąjungos interesų.

1970 metais lenkai, kuriems autoritetas šalyje buvo Katalikų bažnyčia, negalėjo minėti 50-ųjų pergalės Varšuvos mūšyje metinių, nes komunistai to nelaikė pergale, o vertino kaip pralaimėjimą. Tąsyk komunistai pralaimėjo, o mes iškovojome nepriklausomybę.

Įtraukė į karus su Maskva

– Pasakodama savo istoriją Lenkija plačią auditoriją bando pasiekti per populiariąją kultūrą, pirmiausia – kinematografiją. Tačiau toks filmas kaip „Voluinė“ daug nepasitenkinimo sukėlė Ukrainoje ir Lietuvoje. Teigta, kad juosta – vienpusiška, istoriją pateikianti tik iš lenkų perspektyvos, turinti aiškią politinę potekstę ir pan.

– Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“ pasirodė esantis tinkamas įrankis Lenkijos istorijai bei atminimui pateikti ir populiarinti srityje, kurią vadiname popkultūra. Anksčiau tokio įrankio labai trūko.

Dar pažymėsiu, kad ši kino juosta atitinka istorinę teisybę. „Voluinė“, kaip ir bet kuris istorinis filmas, nėra mokslo darbas, o tik populiariosios kultūros reiškinys. Tačiau popkultūra – sritis, kurią Lenkija buvo mažai pasitelkusi veikti užsienyje.

Janas Żarynas: „Reikia laikytis nuostatos, kad tautos, pateikdamos savo istoriją, nemeluotų. Tačiau jų istorijos turi skirtis.“

„Voluinė“ tapo kino juosta, kurią pasiūlėme savo rytiniams kaimynams, o būtent ukrainiečiams. Deja, jie filmą atmetė. Nors jis nėra kontroversiškas istoriniu požiūriu. Juk žudynės Voluinėje, arba, kaip sakome Lenkijoje, rytiniuose pakraščiuose, buvo sunkiai suvokiamos, turint galvoje metodus, taikytus nekaltiems civiliams gyventojams. Tad nebuvo galima tikėtis, kad filme „Voluinė“ viskas būtų buvę pateikta labai delikačiai. Filme yra Lenkijos karininko suplėšymo scena. Žinoma, de facto tai neparodoma labai aiškiai, bet vis dėlto galima įsivaizduoti tą žiaurumą.

– Bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija yra gana ilga, tačiau to laikotarpio traktavimas mūsų valstybėse labai skiriasi. Kaip manote, kas tai lėmė?

– Mano, kaip Lenkijos istoriko, požiūriu, Pirmosios Respublikos palikimas yra Lenkijos ir Lietuvos unijos, kuri siekia nuo Krėvos sutarties iki Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimo, palikimas. Tai yra daugelio šimtmečių savanoriško suartėjimo ir neabejotinai visos tos erdvės, kurią vadiname Pirmąja Respublika, polonizavimosi projektas. O šiuolaikinei Lietuvai vis didesnę vertę įgyja LDK, nes tai yra pasakojimas apie nepriklausomą valstybę.

Tuomet atsiranda problemų, nes, mūsų supratimu, Radvilai, Pacai ir daug kitų garsių giminių, kurias priskiriame lenkiškoms giminėms, Lietuvoje vertinamos kaip praradusios lietuviškumą arba patenka į nežinojimo verpetus.

– Koks Lietuvos vaizdinys ir vieta Lenkijos istoriniame atminime?

– Lietuva įsivaizduojama kaip LDK, kuri vis dėlto buvo prijungta. Krėvos unijos tekste vartojamas žodis „aplicare“. Būtent šis žodis yra raktas, kuris, nepaisant Lietuvos elito pozicijos, galiausiai buvo patvirtintas. Tai liudija Liublino unija ir Gegužės 3-iosios Konstitucija. „Aplicare“ – savanoriškumo išraiška. Tuo pagrįstas lenkiškumo fenomenas. Nors reikia pripažinti, jog nemažai lietuviškų giminių kreipėsi į Vytautą ir tikėjosi jo karūnavimo, kad būtų užkirstas kelias lenkams įžengti į LDK teritoriją ir ją polonizuoti.

Tuomet atsiranda problemų, nes, mūsų supratimu, Radvilai, Pacai ir daug kitų garsių giminių, kurias priskiriame lenkiškoms giminėms, Lietuvoje vertinamos kaip praradusios lietuviškumą arba patenka į nežinojimo verpetus.

Mano karta buvo ugdoma pagal Paweło Jasienicos knygas. Viena jo istorinių tezių skambėjo daugiau ar mažiau taip: daug Lietuvos elito atstovų, šlėktų, didikų nesugebėjo priimti lenkiškos karūnos kaip autentiškos demokratinės sistemos. Taigi galima pasakyti, kad lietuviai sugadino respublikos sąrangą. Pirmosios Respublikos oligarchizavimas kilo iš Lietuvos, ne iš Karūnos, o tai lėmė valstybės padalijimus.

Be to, tarp Lenkijos istorikų jau daug metų vyksta diskusija, kiek LDK prijungimas arba „aplicare“ prie Karūnos ir Pirmosios Respublikos egzistavimas turėjo įtakos perimant Lietuvos problemas. Pirmiausia turimi galvoje Lietuvos ir Rusijos santykiai. Kitaip tariant, buvome įtraukti į karus su Maskva. Juk būtent Lietuvai, o ne Karūnai kilo grėsmė iš Rusijos.

Bendros valstybės palikimas

– Mūsų šalyje jautriai žvelgiama į tai, kaip tam tikri istoriniai epizodai traktuojami Lenkijoje. Pavyzdys – nesenas siūlymas naujuose lenkiškuose pasuose pavaizduoti Vilniuje esančius Aušros vartus.

– Iš tiesų lenkai, turintys nepriklausomą valstybę, yra išugdyti ir Pirmosios Respublikos, kaip mūsų bendros valstybės, palikimo. Pirmoji Respublika yra lenkiška tradicija. Tai nereiškia, kad kitos tautos – lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai – negali dalyvauti ją puoselėjant.

Iš tiesų lenkai, turintys nepriklausomą valstybę, yra išugdyti ir Pirmosios Respublikos, kaip mūsų bendros valstybės, palikimo. Pirmoji Respublika yra lenkiška tradicija. Tai nereiškia, kad kitos tautos – lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai – negali dalyvauti ją puoselėjant.

Pateiksiu pavyzdį. Kardinolas Stefanas Wyszyńskis, gimęs 1901 metais, pasakojo apie tam tikrą savo šeimos fenomeną. Motina labiau vertino Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdą, o tėvas – Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdą. Kai jis tai komentuodavo, sakydavo, kad jo namuose vyko varžytuvės tarp dviejų Dievo Motinų, kuri iš jų yra galingesnė. Tai pasakojimas apie lenkišką palikimą.

– Diskusijoje Vilniuje pateikėte lenkiško patriotizmo pavyzdį – lenkų futbolo sirgalius, rugpjūčio mėnesį Čempionų lygos mačo metu išskleidusius didžiulį plakatą, vaizduojantį į vaiko galvą ginklą įrėmusį nacių kareivį. „Per Varšuvos sukilimą vokiečiai nužudė 160 tūkst. žmonių. Tūkstančiai jų buvo vaikai“, – skelbė jis. Man tokia, anot jūsų, patriotizmo išraiška priminė 2013 metais Poznanėje vykusias futbolo rungtynes, kai lenkų aistruoliai išskleidė plakatą su užrašu „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“.

– Tai buvo negražu, ir nėra abejonės, kad reikia tai pasakyti. Nesu tokio tipo plakatų mėgėjas. Tai jau pereina į sovietų naratyvą apie tai, kaip 1939 metais „ponų Lenkijoje“ bolševikai „vadavo“ pavergtas tautas. Taigi toks plakatas stadiono teritorijoje yra idiotizmas, nes jo išskleidimas iš esmės yra antilenkiškas veiksmas. Mes Lenkijoje dėkojame tiems sirgaliams, kurie išreiškia tikrąjį patriotizmą.

– Nesame svetimos valstybės, tad ar įmanomas konsensusas, sutarimas dėl mūsų šalių tiek bendros, tiek individualios istorijos? Kokios sąlygos tam būtinos?

– Man atrodo, kad tai nėra tik Lenkijos ir Lietuvos santykių problema. Visos Europos tautos yra pasmerktos mąstyti istoriškai, nes mes visi gyvename nepaprastame žemyne, kurio istorija – ypatinga.

Štai prancūzus ir vokiečius kamuoja istorinė įtampa dėl Pirmojo pasaulinio karo, bet tai nereiškia, kad jie nėra draugai ir šiandien nevykdo bendros politikos. Vis dėlto jie turi prisiminti tai, kas vyko. Tuo ypač galima įsitikinti kapinėse, kuriose palaidoti ir pagerbiami žuvę kareiviai. Manau, kad kažkas panašaus būdinga visų Europos tautų santykiams. Reikia laikytis nuostatos, kad tautos, pateikdamos savo istoriją, nemeluotų. Tačiau jų istorijos turi skirtis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"