Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kraupu, ką patiria kai kurie vaikai

 
2018 09 03 11:50
Janas Maciejevskis: "Dabar atžalos iš šeimų dažniau paimamos ten, kur vaikų situacija buvo vertinama labiau konkrečios vietovės, o ne visos valstybės ar žmogiškumo kontekste."
Janas Maciejevskis: "Dabar atžalos iš šeimų dažniau paimamos ten, kur vaikų situacija buvo vertinama labiau konkrečios vietovės, o ne visos valstybės ar žmogiškumo kontekste." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Nuo liepos mėnesio, kai pradėjo veikti reformuota vaiko teisių apsaugos sistema, iš nesaugios aplinkos paimta daugiau nei tūkstantis nepilnamečių. Anot Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (VTAĮT) laikinai vadovaujančio Jano Maciejevskio, tai, su kuo susiduria probleminių šeimų atžalos, yra baisu.

Dauguma paimtų vaikų – iš šeimų, kurios jau buvo žinomos kaip probleminės, pavyzdžiui, įtrauktos į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Vaikus atgauti norintys tėvai privalės įrodyti, kad turi ryžto keistis.

Janas Maciejevskis: „Dabar atžalos iš šeimų dažniau paimamos ten, kur vaikų situacija buvo vertinama labiau konkrečios vietovės, o ne visos valstybės ar žmogiškumo kontekste.“

„Tikrai nebus taip, kad šeimai kiek pasitaisius iškart grąžinsime vaiką. Sieksime ilgalaikių pokyčių. Jeigu tėvai išsiblaivė ar pradėjo gydytis, tai dar nėra ilgalaikis pokytis. Jeigu jie baigė ar tęsia gydymą ir pusę metų nevartoja alkoholio, įsidarbino, lanko tėvystės įgūdžių tobulinimo kursus, jau galima konstatuoti ilgalaikį pokytį“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė VTAĮT laikinasis vadovas Janas Maciejevskis.

Vienodas standartas

– Nauja vaiko teisių apsaugos sistema veikia nuo liepos 1-osios. Kaip šiandien atrodo situacija šioje srityje? Kokius apibendrinimus jau galima daryti?

– Dabar labiau matome, kas neveikia. Kai kuriose savivaldybėse sistema funkcionavo ne taip, kaip turėtų. Pavyzdžiui, prioritetai buvo sudėlioti taip, kad vaikai nebūtų imami iš šeimų. Ten, kur paėmimų daugėja, kaip pažymi patys specialistai, tos šeimos buvo žinomos anksčiau, bet nebuvo imtasi kokių nors veiksmų.

Vienodo standarto visoje šalyje įvedimo teigiamas aspektas tas, kad dabar vaikų situacija vertinama maksimaliai vienodai. Iki liepos būta labai skirtingos praktikos. Šiuo metu atžalos iš šeimų dažniau paimamos ten, kur vaikų situacija buvo vertinama labiau konkrečios vietovės, o ne visos valstybės ar žmogiškumo kontekste.

– Kurios savivaldybės čia išsiskiria?

– Nelabai noriu kalbėti apie konkrečias savivaldybes, nes kitaip atrodys, kad ką nors kaltiname. Siekiame viską spręsti bendradarbiaudami, megzdami dalykiškus santykius su savivaldybėmis, kad jos imtųsi daugiau atsakomybės dirbdamos prevenciškai arba teikdamos paslaugas intervenciškai. Tačiau viena problemiškiausių savivaldybių yra Kelmės rajono. Ten buvo tikrai blogai, tai pažymi ir patys specialistai.

– Įsigaliojus naujajai tvarkai vien pirmąjį mėnesį iš nesaugios aplinkos buvo paimta daugiau kaip 500 vaikų. Kokie naujausi duomenys? Jūsų prognozėmis, paėmimo atvejų daugės?

– Nuo liepos mėnesio iki rugpjūčio 28 dienos iš nesaugios aplinkos ir / arba nustačius antrąjį grėsmės lygį buvo paimti 1044 vaikai.

Šeimos, iš kurių dabar imami vaikai, buvo žinomos kaip įtrauktos į socialinės rizikos šeimų sąrašą arba anksčiau jose buvo nustatyta pažeidimų. Yra viena kita probleminė šeima, kuri anksčiau nebuvo žinoma.

Mano nuomone, jeigu viską sutvarkysime iki galo, paėmimo atvejų turėtų mažėti. Šeimų, iš kurių paimti vaikus yra pagrindo, neatsiranda šimtais. Ankstesniais metais buvo nemažai atvejų, kai iš vienos šeimos vaikas būdavo paimamas dukart. Pavyzdžiui, kai tėvai užgerdavo, nepilnametis būdavo paimamas, o kai išsiblaivydavo – grąžinamas. O dabar, jeigu paimame vaiką, turime išspręsti visas problemas, padėti tėvams susitvarkyti, išsigydyti, kad būtų stabilumas ir gerai vaikui.

– Teigiama, kad vaikų paėmimo skaičiai nerodo, jog šalyje padaugėjo vaiko teisių pažeidimų.

– Nemanau, kad vaiko teisių pažeidimų padaugėjo. Prisiminkime, kad kadaise niekas nenorėjo matyti smurto artimoje aplinkoje. Tačiau kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, policija pradėjo atlikti ikiteisminius tyrimus. Paaiškėjo, kad per metus fiksuojama 15 tūkst. ar daugiau tokio smurto atvejų.

Vaiko teisių pažeidimų buvo ir anksčiau. Dabar žmonės tapo aktyvesni, padaugėjo pranešimų apie galimus pažeidimus. Problema ta, kad dabartinio masto neturime su kuo palyginti, nes anksčiau tokia informacija nebuvo kaupiama. Sistemos buvo pavienės, kiekviena savivaldybė tvarkėsi savaip. Neturime duomenų bazės, kiek pranešimų būdavo anksčiau. Tegalime pasikliauti specialistų vertinimu. Kai kuriuose regionuose matyti, kad padaugėjo pranešimų iš fizinių asmenų. Žinoma, nemažai jų nepasitvirtina, esama ir piktnaudžiavimo. Tačiau piktnaudžiavimas šiuo atveju yra mažesnė blogybė: pranešė, nuvažiavome, įvertinome, kad nėra jokio grėsmės lygio, vaikas – saugus, mes – ramūs. Vėliau reikės spręsti klausimą, kaip kovoti su sisteminiais piktnaudžiautojais. Tačiau manome, kad mažesnė blogybė sureaguoti į nepagrįstą pranešimą nei nesureaguoti į pagrįstą.

Iš kur dažniausiai sulaukiama signalų apie vaikams kylantį pavojų?

– Dauguma pranešimų – iš policijos. Toliau – giminaičių, kaimynų, sutuoktinių ir kitų fizinių asmenų pranešimai, o institucijų pranešimai sudaro nedidelę dalį.

Smurtas nepaiso geografijos

– Kaip atrodo realios situacijos, su kuriomis kasdien susiduria pagalbos reikalingi Lietuvos vaikai?

– Į šį klausimą geriausiai atsakyti galėtų specialistai. Tačiau pagal jų pateiktą informaciją, pasakojimus galiu pasakyti, kad vaizdai būna kraupūs. Nekalbu apie smurtą, kai vaikas yra nusėtas mėlynėmis ir panašiai. Pavyzdžiui, mažas verkiantis kūdikis, o abu tėvai – neblaivūs, agresyvūs, mušasi. Arba vaikai yra neprižiūrėti, nenuprausti, neaprengti, nepamaitinti, net nesupranta, kas yra žmogiškos sąlygos. Tokių kraupių vaizdų labai daug.

Taip pat esama šeimų, kurių tėvai dėl socialinių įgūdžių trūkumo negali tinkamai pasirūpinti vaiku. Tarkime, jis karščiuoja, o tėvai nepasirūpina, kad jis gautų sveikatos priežiūros paslaugas. Būna, kai vaikai neleidžiami į mokyklą – aiškinama, kad vaikas nenori. Panašių pavyzdžių yra daug.

Vieną pozityvesnių istorijų papasakojo mobilios komandos atstovai. Iš šeimos, kuri anksčiau nebuvo žinoma kaip probleminė, buvo paimtas ir saugioje aplinkoje apgyvendintas vaikas. Tėvai dėkojo su šeima dirbusiai mobiliai komandai ir vaiko teisių specialistams, nes daug metų gyveno kamuojami problemų, kurių niekaip negalėjo išspręsti. Dabar jie gauna paslaugas, mąsto apie sprendimus. Jie dėkingi, kad galų gale gali pradėti kilti iš dugno. Žmonės suprato, kodėl iš jų paimtas vaikas.

– Ar galima spręsti, kur – miestuose ar kaimuose – daugiau vaiko teisių pažeidimų?

– Kaimuose dažniau randasi problemų dėl gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, namai kūrenami krosnimis, neužtikrinamas vaiko saugumas, nes jam gali būti sudaryta lengva prieiga prie ugnies. Gali būti išdaužtas langas, bet šukės tebekybo. Gali būti, kad nėra grindų.

Žinoma, skurdas nėra pagrindas paimti vaiką iš šeimos. Tačiau skurdas yra viena, o neatsakingumas – kita. Kad ir kaip skurdžiai gyventų, tėvai turi stengtis sudaryti vaikui maksimaliai saugias sąlygas. Tam jie gali pasitelkti savivaldybes, seniūnijas, bendruomenę, prašyti pagalbos. Vaikas paimamas iš šeimos, kai iš tiesų kyla reali grėsmė. O jei kalbame apie smurtą, turime pabrėžti, kad jis apskritai nepaiso geografijos.

– Užfiksavus vaiko teisių pažeidimus, šeimoms organizuojama pagalba ir įvairių paslaugų – pradedant atvejo vadybininko, baigiant psichologo, su priklausomybę turinčiais asmenimis dirbančio specialisto – teikimas. Ar tokia pagalba efektyvi ir sėkminga?

– Po dviejų mėnesių įvertinti sistemos efektyvumą yra sudėtinga. Matome tam tikras tendencijas. Atvejo vadyba yra labai svarbi. Nebėra taip, kaip anksčiau, kad vaiko teisių specialistas, kuris paėmė vaiką, padeda šeimai. Jis nebėra ir baudėjas, ir draugas, teikiantis, organizuojantis paslaugas. Atvejo vadybininkas dabar yra socialinis darbuotojas, jo pareiga – įvertinti rizikos lygį šeimoje, pagalbos poreikį, sutelkti atitinkamus specialistus, sudaryti pagalbos planą ir jį koordinuoti. Taip pat svarbu tai, kad teisės aktuose įvardyta, jog savivaldybės privalo užtikrinti paslaugų prieinamumą ir tokį jų spektrą, koks reikalingas tam regionui.

Tikrai nebus taip, kad šeimai truputį pasitaisius iškart grąžinsime vaiką. Sieksime ilgalaikių pokyčių. Jeigu tėvai išsiblaivė ar pradėjo gydytis, tai dar nėra ilgalaikis pokytis. Jeigu jie baigė ar tęsia gydymą ir pusę metų nevartoja alkoholio, įsidarbino, lanko tėvystės įgūdžių tobulinimo kursus, jau galima konstatuoti tokį pokytį.

Ar pagalba yra priimama, labai priklauso nuo motyvacijos. Kai vaikas paimamas, viena pirmųjų mobilios komandos užduočių – motyvuoti tėvus priimti pagalbą. Jie bando paaiškinti tėvams, ką šie darė ne taip, kodėl iš jų buvo paimtas vaikas ir ką jie turi daryti, kad jis grįžtų. Be abejo, yra šeimų, kur tėvams galbūt ir nerūpi, kad iš jų paimtas vaikas. Kiti siekia susigrąžinti savo atžalas, kad gautų išmokas ir panašiai, nes jiems tai pragyvenimo šaltinis. Tačiau ir tokias šeimas bandome motyvuoti keistis. Ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl vaikų, galimybės gyventi visavertį gyvenimą.

Įpareigojimas savivaldybėms

– Matyt, sutiksite, kad vien vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos neužtenka, nes problemas dažnai lemia kompleksinės priežastys – socialinė atskirtis, nedarbas ir t. t. Ar matote pastangų keisti situaciją?

– Bet kokia problema turi priežastį. Jeigu tėvai nesaikingai vartoja alkoholį, to priežastis paprastai būna orumo jausmo praradimas. Dėl nedarbo, mažo atlyginimo, nepasitenkinimo, psichologinio smurto, praradimų gyvenime, svajonių neišpildymo. Kartais žmonės pradeda vartoti alkoholį, nes daugiau nėra ką veikti. Kaimuose nėra pramogų.

Valstybė gali prisidėti prie užimtumo, atlyginimų didinimo, infrastruktūros kūrimo. Tačiau tai yra ilgalaikis procesas. Suprantame, kad valstybė per vieną dieną nesukurs visiems darbo vietų.

Paslaugų prieinamumas savivaldybėse labai skiriasi. Viena priemonių situacijai keisti yra praėjusiais metais priimtas Šeimų stiprinimo įstatymas, kuriame reglamentuota, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi patvirtinti bazinį paslaugų paketą, jį kiekviena savivaldybė turės užtikrinti. Kiek žinau, ministerija dabar dirba su tuo paketu, kad kuo greičiau jį suformuluotų ir pateiktų savivaldybėms. Galėsime vertinti, ar savivaldybės užtikrina paslaugų prieinamumą. Tačiau tai labai priklauso nuo finansinių kiekvienos savivaldybės galimybių. Jeigu ji neturi pakankamai pinigų, negalės sukurti paslaugų.

Savivaldybės nusistato prioritetus. Kai kurios siekia susigrąžinti emigrantus ir tai daro gražindamos aplinką, kurdamos infrastruktūrą, renovuodamos mokyklas bei panašiai, bet visiškai nekreipia dėmesio į šeimas, atsidūrusias užribyje. Kai kas gyvena vien rinkimais, tiesia kelius, bet nekreipia dėmesio į ekonominę, socialinę gerovę.

– Dar prieš įsigaliojant pakeitimams, būta daug būgštavimų dėl naujų VTAĮT teritorinių skyrių regionuose. Konkrečiai – dėl specialistų trūkumo. Ar pavyko išspręsti šią problemą?

– Būta daug nuogąstavimų, ar rasime motyvuotų ir profesionalių žmonių. Kai kvietėme prisidėti prie mūsų komandos, įsitikinome, kad nemažai žmonių nori dirbti šioje sistemoje. Nuo liepos priėmėme dirbti apie 100 naujų žmonių, dar daugiau nei 300 vaiko teisių specialistų perėjo dirbti į mūsų sistemą.

Specialistų krūvis priklauso ir nuo darbo organizavimo. Neturėtų būti, kad vienas turi mažiau darbo, o kitas dirba už du. Tai – užduotis mums. Apskričių ir miestų skyrių vedėjai teikia pasiūlymus, kaip optimizuoti veiklą, sureguliuoti krūvius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"