Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kas yra Lietuvos patriotas?

 
2018 10 08 11:00
AFP/Scanpix nuotraukos

Lietuva jau beveik tris dešimtmečius yra laisva, o tai reiškia, kad turime visas galimybes jauną valstybę kurti bendromis pastangomis, turėdami galybę pasirinkimų, priimdami įvairiausius sprendimus. Tačiau ar lietuviai yra patriotiški ir pilietiški – šie klausimai praėjusį savaitgalį atsidūrė tautiečių bendruomenių iš viso pasaulio dėmesio centre. Atsakymų į šiuos klausimus visi bandė ieškoti kartu.

Daugelis lietuvių tikriausiai net nemirktelėję atsakytų į klausimą, patriotai jie ar ne. Tačiau šis klausimas – ne toks paprastas, kaip gali atrodyti.

Šiandien gyvename esant įvairovei, nėra tik juoda ir balta. Yra daugybė atspalvių.

Ar suvokiame, kiek nuo kiekvieno iš mūsų priklauso valstybės gerovė? Kiek jai duodame, kiek iš jos paimame? Kada savo sąmoningais veiksmais kenkiame, kada padedame? Kaip patriotizmą supranta lietuviai ir ar jų žodžiai prilygsta darbams, kurie stiprintų Lietuvą?

Visa tai ir dar daugiau apžvelgta diskusijoje „Patriotizmo anatomija: Lietuvos idėjos beieškant“, kurios metu nuomonėmis su bendruomene apsikeitė žurnalistas, prodiuseris, akademikas ir rašytojas Rytis Zemkauskas bei istorikas, politikos apžvalgininkas, knygų autorius, dėstytojas Bernardas Gailius.

Estijos lietuvių bendruomenės surengto, Taline įvykusio ir internetu transliuoto renginio metu prie diskusijos dalyvių galėjo prisijungti bet kuris, turintis prieigą prie interneto.

Apie ką jie kalbėjo – ši „Tiesos“ apžvalga.

Dvi Lietuvos

Diskusijos įžangoje Estijos lietuvių bendruomenės vadovas ir renginio moderatorius Vaidas Matulaitis trumpai palygino dvi Lietuvas – iki 1990-ųjų ir po jų.

„Ačiū Dievui, jau 30 metų esame laisvi, nereikia rinktis iš vienos rūšies grietinės, kostiumo, prezidento, minties, tiesos. Anuomet to pasirinkimo apskritai nebuvo. Pats gerai pamenu – nuėjus į parduotuvę pieno laukė dvi galimybės: jo bus arba nebus.

Šiandien gyvename esant įvairovei, nėra tik juoda ir balta. Yra daugybė atspalvių.

Yra įvairovė, ir mes po truputį pradedame ją suprasti, nors yra manančių, kad jos yra šiek tiek per daug. Kažkas nori, kad viskas būtų paprasčiau kaip anuomet – tik juoda ir balta, kai nereikia pernelyg sukti galvos renkantis. Tada buvo labai paprasta viską atskirti: priešai – draugai, savi – nesavi“, – kalbėjo pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Jis iškėlė idėją, kad, atsiradus galimybei piliečiams patiems kurti savo valstybę, ne visi žmonės šia proga naudojasi.

„Dabar yra demokratija. Galime rinktis. Galime mąstyti. Bręstame laisvės sąlygomis. Sparčiai bręsta ir Lietuva, natūralu, kad kiekvienu brandos laikotarpiu susiduriama su iššūkiais.

Lietuva pastaruosius 30 metų turėjo begalę iššūkių – nepriklausomybė, ES reikalavimai, NATO: šie iššūkiai lietuvius suvienijo, o susivieniję žmonės neabejodavo, kad yra patriotai.

Lietuva pastaruosius 30 metų turėjo begalę iššūkių – nepriklausomybė, reikalavimai, kuriuos buvo privaloma įvykdyti norint prisijungti prie Europos Sąjungos, NATO, įsivesti eurą. Šie iššūkiai lietuvius suvienijo, o susivieniję žmonės neabejodavo, kad yra patriotai.

Tačiau dabar atrodo, kad vienybė ir susitarimas braška, yra susiskaldymas, trūksta kelrodės žvaigždės, kuri mus vestų, įkvėptų“, – kalbėjo V. Matulaitis.

Jo manymu, patriotizmas dažnai painiojamas su pilietiškumu. O gal šios dvi sąvokos neatskiriamos viena nuo kitos, klausė diskusijos moderatorius.

Pilietiškumas – svarbiau

Anot R. Zemkausko, visų pirma būtina nepainioti patriotizmo su tautiškumu, kuris įmanomas ir nelaisvoje valstybėje.

„Mano giliu įsitikinimu, tautiškumas įmanomas ir nelaisvės sąlygomis – juk okupuotoje Lietuvoje jis skleidėsi. O štai pilietiškumas okupuotame krašte neįmanomas vien dėl savo apibrėžimo.

Pavyzdžiui, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tautiškumas nebuvo toks svarbus. Svarbiausia buvo individo laisvė ir būtinybė laikytis taisyklių“, – pavyzdžius vardijo jis.

R. Zemkauskas svarstė, kad tik tautiškumu grįstas patriotizmas demonstruoja gana siaurą požiūrį, patrioto apibūdinimas turėtų būti platesnis, jame daugiau reikšmės turėtų turėti pilietinė visuomenė, tačiau reikia rasti būdą, kaip tai pasiekti.

„Todėl, jeigu manęs kas klaustų, ar esu patriotas, aš, tiesą sakant, nežinau. Žinau tik tiek, kad man labai gera gyventi toje pasaulio vietoje, kurioje gyvenu dabar. Ta šalis yra fantastiška. Esu „apšalęs“ nuo to, kokia Lietuva gera. Kuo toliau, tuo geriau.

Sakau tai be jokios ironijos. Tai ne reklaminė kampanija: sakau savo jausmą“, – kalbėjo R. Zemkauskas.

Jis pridūrė, kad labai vertina Europos Sąjungą. R. Zemkauskas bendriją laiko pačiu įdomiausiu ir intelektualiausiu projektu pasaulio istorijoje, progreso simboliu.

„Tačiau nežinau, ar tai yra tikrasis patriotizmas. Tauta yra tik dalis to darinio. Ir, mano manymu, nepakankama dalis“, – sakė jis.

Sąsajos su ATR

„Pilietiškumas – pareigų atlikimas savo valstybei, tautai, į pilietiškumo sąvoką įeina vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas ir dora“

B. Gailius savo įžvalgas dėstyti pradėjo nuo to, kad pilietiškumo sąvoka iškraipoma: dažnas lietuvis tai sieja ne su pareiga valstybei, o su mažesnės žmonių grupės bendru darbu, pavyzdžiui, švarinimosi akcija ar namo laiptinės valymu.

„Tai – greičiau sąmoninga, sąžininga ar protinga, bet ne pilietiška“, – skirtumą įvardijo diskusijos svečias ir pabrėžė, kad pilietiškumo sąvokos vartojimas tokiame kontekste netgi menkina jos svorį.

Jo nuomone, patriotizmas ir pilietiškumas yra tas pats.

„Abiem atvejais kalbama apie žmogaus suvokimą, kiek ir kaip valstybės gyvenimas gali priklausyti nuo jo.

Kas gali šį klausimą iškelti ir atsakyti į jį savo darbais, tas yra ir pilietis, ir patriotas. Kuo sąmoningesni piliečiai, tuo stipresnė valstybė. Tai būdinga ir gyvybiškai svarbu tikrai demokratijai“, – savo teiginį bandė pagrįsti B. Gailius.

Ne taip optimistiškai nusiteikęs B. Gailius pabandė rasti sąsajų su tuo, kaip patriotizmas prisideda prie valstybės klestėjimo. Jis pateikė JAV pavyzdį – šioje šalyje 85 proc. gyventojų laiko save patriotais, o apie gyvenimo kokybę šioje valstybėje geriausiai liudija tai, kad daugelis užsieniečių ją laiko svajonių šalimi.

„To amerikiečiams reikėjo labai ilgai ir sunkiai siekti. Šiandien jie yra nepaprastai sąmoningi savo asmeninio ryšio su savo valstybe atžvilgiu.

Kai toks ryšys dingsta, netenkama arba valstybės, arba demokratijos.

Pilietinės valdžios forma yra „nerangi“, todėl kitos, greitesnės valdžios formos, labai greitai gali ją sunaikinti“, – kalbėjo istorikas ir politologas.

Šiam savo teiginiui iliustruoti jis pasirinko Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kuri, anot jo, žlugo būtent tuo metu, kai piliečiams savi reikalai pasidarė svarbesni už bendrą valstybės reikalą.

B. Gailius buvo mažiau optimistiškai nusiteikęs kalbėdamas apie Lietuvą. Pasak jo, šiuo metu piliečių savęs suvokimas, kaip valstybės dalies, yra nusilpęs, o tai kelia grėsmę.

„Lietuvoje žmonės yra pasiruošę išreikšti savo nuoskaudas griaudami valstybę.

Paprasčiausias to pavyzdys yra žmonių noras mažinti Seimo narių skaičių. Jie pyksta ant politikų – tai normalu. Nenormalu yra iš pykčio daryti tokius dalykus, kurie pablogina jų interesų atstovavimą valdžios institucijose.

Todėl drąsiai galiu pakartoti – Lietuvoje pilietiškumo ir patriotiškumo šiandien trūksta“, – konstatavo B. Gailius.

Dėmesio centre atsidūrė ir užsienio lietuviai – manoma, kad svetur šiuo metu gyvena apie milijonas lietuvių kilmės žmonių, visame pasaulyje veikia per 200 lietuviškų mokyklėlių. Šis faktas lyg ir vienija jų patriotiškumą, tačiau tuo abejoti verčia kiti skaičiai: iš 300 tūkst. Lietuvos pilietybę turinčių žmonių praėjusiuose rinkimuose į Lietuvos Seimą dalyvavo vos keliolika tūkstančių piliečių.

Diskusijos metu apžvelgta ir daugiau su šiomis sąvokomis susijusių klausimų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"