Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kardinolas A. J. Bačkis: Lietuva turi savo misiją

 
2018 09 29 12:00
Audrys Juozas Bačkis: "Popiežius Pranciškus, matyt, tiki, kad mūsų tauta dar neprarado bendro gyvenimo įgūdžių ir šiuo požiūriu net gali būti pavyzdys kitiems." /
Audrys Juozas Bačkis: "Popiežius Pranciškus, matyt, tiki, kad mūsų tauta dar neprarado bendro gyvenimo įgūdžių ir šiuo požiūriu net gali būti pavyzdys kitiems." / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Aplankydamas Lietuvą popiežius Pranciškus pristato mus kaip pavyzdį visai Europai. Kiekviena tauta turėtų išlaikyti savo tapatybę taip, kaip išlaiko lietuviai, – popiežiaus vizitą apibendrino kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Apie tai, kokią žinią Pranciškus atvežė tikintiems ir netikintiems Lietuvos žmonėms ir kaip šis vizitas galėtų paveikti Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.

Audrys Juozas Bačkis: „Popiežius Pranciškus, matyt, tiki, kad mūsų tauta dar neprarado bendro gyvenimo įgūdžių ir šiuo požiūriu net gali būti pavyzdys kitiems.“

– Kokią popiežius mato Lietuvą? Ką reiškia tas palyginimas su švyturiu?

– Visose kalbose popiežius pabrėžė Lietuvos istoriją, jos išgyvenimus. Įvairių tautų buvimas kartu, tremtis, karai ir kančios – visas tas istorinis fonas jam labai svarbus. Esame tauta, išlaikiusi savo tapatybę ir mokėjusi priglausti kitus žmones. Popiežius tiesiogiai neminėjo krikščioniškų šaknų, bet, manau, turėjo galvoje ir jas – krikščionybė labai svarbus lietuviškos tapatybės elementas.

Švyturys išreiškia gebėjimą išlikti kančiose, turėti tvirtą tapatybę ir kartu rasti dialogą, mokėti sugyventi. Man dar patiko palyginimas su upėmis: Vilnelė įteka į Nerį, ši – į Nemuną ir nė viena upė nepraranda gyvybės. Čia matau aliuziją į Europą. Skirtingos tautos tarsi upeliai gali susilieti, bet neprarasti savo gyvybės ir savitumo. Jie vis tiek išlieka šaltinis, teikiantis vandenį platesnei upei. Paskutinis reikšmingas Lietuvos bruožas yra skirtingų religijų sugyvenimas, čia žinomas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir įtvirtintas, jei neklystu, Trečiajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statute. Šis ekumeninis aspektas popiežiui taip pat labai svarbus.

– Paminėjote Europą. Kokią popiežius mato Europą, ką apie ją yra kalbėjęs anksčiau ir kokia vieta joje skirta Lietuvai?

– Lietuva – mažas kraštas, bet svarbus savo patirtimi. Kadangi praeityje esame išgyvenę priespaudą ir kančias, galima tikėtis, kad sugebėsime geriau suprasti ir priimti kitus žmones. Dabar nekalbėkime apie pabėgėlius, bet apskritai galime ir turėtume būti atviri žmonių problemoms, neužsidaryti savyje.

Popiežius kartais papriekaištauja Vakarų Europai už polinkį į individualizmą. Iš Šventojo Tėvo Lietuvoje pasakytų kalbų atrodo, kad jis pasitiki lietuvių gebėjimu kurti bendruomenišką gyvenimą. Aš pats, matydamas dabartinę Lietuvos padėtį, šiek tiek abejoju, ar tai – ne idealistinė vizija. Bet popiežius, matyt, tiki, kad mūsų tauta dar neprarado bendro gyvenimo įgūdžių ir šiuo požiūriu net gali būti pavyzdys kitiems. Čia vėl galime grįžti ir prie tapatybės klausimo. Europoje, kurią kuriame, kiekviena tauta turi išlaikyti savo vertybes, savo vertingiausius bruožus. Neturėtume manyti, kad viskas gali tiesiog ištirpti. Lietuvos patirtį, taip pat ir jos kančias, popiežius mato kaip vertingą turtą, kurį galime atsinešti į vieningą Europą.

– Ar tai nereiškia, kad Lietuva yra tiesiog didžiulis muziejus?

– Nemanau. Popiežius, priešingai, sako: venkite būti muziejus, iš tos patirties pasisemkite stiprybės kurti ką nors nauja. Nemanau, kad mums priskiria mesianiškos tautos vaidmenį, bet galvoja, kad mūsų patirtis ir tas faktas, jog esame ant ribos su pavojingais Rytais (popiežius Rusiją aiškiai įvardijo kaip pavojų), mums gali padėti rasti tinkamą būdą statyti tiltus.

– Tilto metafora Lietuvoje sulaukė nevienprasmiškų atsiliepimų. Jūs tikriausiai nesutiksite, kad popiežius nusiteikęs prorusiškai?

– Ne, visiškai priešingai. Popiežius rodo pagarbą Lietuvos istorijai ir žavisi, kad tokia maža tauta pajėgia ištverti tiek daug draudimų, suvaržymų ir išbandymų.

Audrys Juozas Bačkis: "Pranciškus priminė, kad dar gyvendamas Argentinoje pažinojo lietuvių, domėjosi jų istorija. Jis žinojo, kas čia vyksta. Ta kančia, tvirtumas, gebėjimas išlikti savimi jam paliko įspūdį." Reuters/Scanpix nuotrauka
Audrys Juozas Bačkis: "Pranciškus priminė, kad dar gyvendamas Argentinoje pažinojo lietuvių, domėjosi jų istorija. Jis žinojo, kas čia vyksta. Ta kančia, tvirtumas, gebėjimas išlikti savimi jam paliko įspūdį." Reuters/Scanpix nuotrauka

Likti ištikimam savo tapatybei

– Popiežius nemažai kalbėjo apie bendruomeniškumą ir toleranciją. Šiuos žodžius dažnai girdime, mūsų kultūroje populiaru apie tai kalbėti. Kuo skiriasi popiežiaus žodžiai nuo to madingo bendruomeniškumo ir tolerancijos konteksto?

– Pranciškui svarbi tikra pagarba kiekvienam žmogui. Mes dažnai susiduriame su kokios nors atskiros grupės reikalavimais pripažinti ir toleruoti būtent jos narių teises, mažai paisyti kitų. Popiežius moko, kad reikia gerbti visus ir tą patį reikalavimą taiko sau, visų pirma ekumeninėje, religinėje plotmėje. Jis neatsižada savo misijos suvienyti krikščionis, bet gerbia stačiatikių ar protestantų nuostatas. Popiežiaus pozicija – išklausyti ir gerbti kitų nuomones, bet likti ištikimam savo tapatybei ir įsitikinimams. Tai jis įvertino ir Lietuvoje: ištikimybę tapatybei, buvimo savimi tvirtumą, glaudžiai susijusį su pagarba kito žmogaus orumui.

– Ar teisinga būtų sakyti, kad, popiežiaus nuomone, santykis su kitokiu asmeniu formuojasi geriau pažįstant save ir savo tapatybę?

– Manau, kad čia ir yra popiežiaus idėja – jei pažįsti save ir turi savo įsitikinimus, mokėsi gerbti ir kitą. Popiežiaus laikysena visuomet tokia, pavyzdžiui, kai jis susitinka su agnostikais. Pontifikas tarsi sako: kartu einame iki tam tikro taško, paskui mūsų keliai išsiskiria, nes tikėjimas žmogaus gyvenimui vis dėlto duoda kitą dimensiją. Tikintysis to ypatingo žvilgsnio negali atsisakyti, bet gali priimti kitą žmogų.

Kas neturi savo įsitikinimų yra tarsi vėjo nešamas lapelis. Tada siekiama tolerancijos viskam, taip pat ir blogiui, blogiems dalykams. Reikia turėti kokius nors kriterijus, kurie leidžia atskirti gėrį nuo blogio. Tačiau, nors ir nesutardami, visada galime vienas kitą gerbti.

Vieta, kur gali surasti gyvenimo prasmę

– Kokie svarbiausi popiežiaus palinkėjimai Lietuvos Bažnyčiai?

– Jis atsispyrė nuo vieno vyskupo pasakymo, kad vienuoliai (bet tai galima pritaikyti ir apskritai Bažnyčiai Lietuvoje) yra pavargę ir neranda džiaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime. Tą džiaugsmą būtina atrasti. Jis nuolat kartoja kunigams, kad visa ko pradžia – asmeninis santykis su Kristumi, randamas maldoje ir tabernakulyje. Bet tikėjimo kelyje nesi vienas, reikia eiti kartu. Priminčiau ir susitikimą su jaunimu, per susitikimą liudijusios Monikos kelią, kai ji atrado tikėjimą tarnaudama kitiems žmonėms, nors ir kokia buvo visa jos ankstesnė istorija. Bendruomeniškumo mūsų Bažnyčioje tikrai trūksta, todėl šis paraginimas labai svarbus.

Popiežius taip pat pabrėžė kunigų vaidmenį, ragino mokytis tvirtumo iš persekiojimus ištvėrusių vyresniųjų, o jauniems sakė nepasiduoti moderniems žaisliukams. Jis sakė: nebūkite Dievo klerkai, kurie atidaro duris porai valandų per dieną. Pagaliau Bažnyčia turi būti gailestinga, parodyti, kad mums rūpi kiekvienas žmogus. Popiežius priminė, kad Vilniuje gavome gailestingumo žinią per seselę Faustiną, todėl šioje srityje turėtume būti pavyzdingi. Jis ir pats parodė jautrumą prisiliesdamas prie paliatyviosios slaugos hospiso ligonių.

Bažnyčia prasideda nuo asmeninio ryšio su Dievu, bet tas ryšys turi būti išreiškiamas bendruomeniškumu, turime atsiverti, matyti pasaulį, kur žmonės kenčia, dirba, kur jiems sunku ir skauda. Popiežiaus kalbose daug gairių, kurias reikia apmąstyti klausiant, ar mes tikrai einame tuo keliu.

– Kaip tas atsivėrimas žmonėms paliečia Bažnyčios santykį su netikinčiaisiais? Ką popiežius sako netikintiems žmonėms ir apie juos?

– Estijoje popiežius pasakė jam labai būdingą mintį: žmogus be tikėjimo yra tarsi našlaitis, jis neturi kur prisiglausti, todėl dreifuoja per gyvenimą. Tai ne kritika, bet popiežius mėgsta tokius pavyzdžius. Jis nori pasakyti, kad netikinčiam sunkiau, nes jis nežino, kur eina, ką jam daryti, kaip rasti kelią. Tokiems žmonėms popiežius sako, kad Bažnyčia yra ta vieta, kur gali surasti Kristų ir kartu gyvenimo prasmę.

Tačiau taip pat Pranciškus ne kartą sakė: mes atstumiame žmones, ypač netikinčius, jei mūsų Bažnyčia neatrodo gražesnė. Čia, be abejo, mintyje turėtos ir pedofilijos problemos. Popiežius kalba apie savo pastangas pašalinti Bažnyčios problemas, bet kartu sako suprantantis, kodėl netikintiems žmonėms Bažnyčia atrodo nepatraukli. Netikinčius gali patraukti tik tvirtai tikintys žmonės, neformaliai pamaldūs ir gailestingi – šeimoje, bendruomenėje, politiniame gyvenime. Pontifikas pripažįsta, kad mes nepakankamai atspindime Kristaus laikyseną, ir kviečia iš naujo rasti tikėjimą, kuris mus vienija. Man labai gražus tas sakinys apie našlaitį.

Kad neliktume be ganytojų

– Ką tik pasiektas istorinis Vatikano susitarimas su Kinija dėl vyskupų skyrimo. Ar Kinijos katalikų padėtis palyginama su Lietuvos Bažnyčia sovietmečiu?

– Kinijoje susiklostė tokia padėtis, kad viena Bažnyčia buvo pogrindinė, jos dvasininkai kentėjo, juos sodindavo į kalėjimus, neleisdavo eiti pareigų. Kitaip gyveno tie, kurie pakluso valdžiai. Panašiai kaip sovietinėje Lietuvoje (čia esama paralelių): vieni kentėjo, kiti buvo prisitaikę. Tik Lietuvoje komunistams niekada nepavyko iki galo atskirti Bažnyčios nuo popiežiaus. Visi mūsų kunigai, kad ir kokie jie būtų, išlaikė tą vienybę.

Kinijoje valdžios struktūros, kontroliavusios Bažnyčią, buvo daug stipresnės nei sovietinis kulto reikalų įgaliotinis Lietuvoje. Komunistų valdžia Lietuvoje nerado tokių žmonių, kurie be popiežiaus žinios sutiktų būti vyskupais, o Kinijoje tai įvyko. Jei neklystu, popiežius įteisino septynis Kinijos vyskupus, taigi, jie tik dabar tapo iš tikrųjų popiežiaus paskirti.

Naujajame susitarime kaip tik tai ir yra svarbiausia pergalė – Kinijos vyskupus nuo šiol skirs tik popiežius. Vadinamosios patriotinės Bažnyčios atstovai visa tai sunkiai priims. Kas savo kailiu patyrė persekiojimus, tam sunku susitaikyti su daliniais pokyčiais. Popiežius vertina tuos nukentėjusius žmones, Lietuvoje jis taip pat parodė ypatingą dėmesį vyskupui Sigitui Tamkevičiui. Tą pačią pagarbą jis jaučia ir persekiojamiems Kinijos katalikams.

Tačiau jis nori, kad Bažnyčia galėtų laisviau gyventi ir būti vieninga. To, beje, visada siekė ir popiežius Jonas Paulius II, skirdamas vyskupus mūsų kraštuose. Jis visada sakydavo, kad svarbu vyskupu skirti gerą kunigą, kuris mylėtų Bažnyčią ir žmones, nors gal ir mažiau aktyviai kovojantį su valdžia. Blogai, kai Bažnyčia lieka be ganytojų, tada kunigai ir tikintieji lieka vieni.

– Apibendrindamas norėčiau pateikti klausimą, kuris čia buvo aktyviai svarstomas prieš popiežiaus vizitą. Kodėl popiežius atvyko į Lietuvą?

– Tai – asmeninis dalykas, tiksliai nebūtų galima pasakyti. Buvo daug kvietimų, kartotų ne vieną kartą. Tačiau manau, kad Lietuvoje jis kai ką mato. Pranciškus priminė, kad dar gyvendamas Argentinoje pažinojo lietuvių ir domėjosi jų istorija. Jis žinojo, kas čia vyksta. Ta kančia, tvirtumas, gebėjimas išlikti savimi jam paliko įspūdį.

Manau, kad jis mūsų pavyzdžiu ir Europai nori pasakyti: jūs ieškote visokių problemų, sprendžiate, kaip apsiginti nuo musulmonų, bet pirmiausia kiekviena tauta turėtų išlaikyti savo tapatybę. Taip, kaip išlaiko lietuviai. Tada jūs mokėsite priimti kitus žmones ir integruoti juos tikrąja, gerąja prasme. Taigi, galime būti pavyzdžiu, kaip reikia kurti naują bendruomenę. Todėl manau, kad Lietuva turi savo misiją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"