Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kaip nelietuviui tapti lietuviu?

 
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Neseniai tarptautinė tyrimų agentūra Ipsos paskelbė tyrimą „Tautybių įtraukumas“, kur analizuojamas įvairių šalių santykis su tautinėmis mažumomis, kurios neretai yra ir religinės. Buvo tirtos 27 šalys, Lietuva tarp jų nepateko, užtat pateko Rusija, Lenkija ir Švedija (beje, pastaroji nebuvo pripažinta labiausiai įtraukiančia tautines mažumas). Tikėtina, kad Lietuva būtų artimiausia Lenkijai, o ne Vengrijai, kurios uždarumas – išskirtinai didelis.

Lenkijoje maždaug 30 proc. žmonių mano, kad tikintysis ne krikščionis gali būti tikras lenkas, tik 36 proc. mano, kad imigrantas, kuris yra tapęs Lenkijos piliečiu, yra tikras lenkas. Vengrijoje taip mano tik 21 proc., ir tai yra mažiausias skaičius tarp tirtųjų šalių.

Bet neužtektų, net jei jis išmoktų lietuviškai taip, kad iš tarties nesijaustų, jog kalba ši jam – ne gimtoji.

Klausimai atspindi įvairias galimas buvimo tautiečiu variacijas, klausiant apie dirbantį imigrantą ir nedirbantį imigrantą, apie ilgai ir trumpai gyvenusį šalyje. Procentai skiriasi, ir visose šalyse daug atviriau žiūrima į imigrantus, kurie turi darbą, kurie visą savo gyvenimą gyveno šalyje ir sklandžiai kalba tos šalies kalba. Tačiau jei jau vedame tam tikras analogijas su Lenkija, čia tik 41 proc. gyventojų mano, kad imigrantas, kuris yra Lenkijos pilietis ir sklandžiai kalba lenkiškai, gali būti laikomas lenku. Į antros kartos imigrantus žiūrima palankiau, tačiau ir šiuo atveju tik apie pusė visų gyventojų juos laiko lenkais. Tirtosios Vidurio Europos šalys šiame tyrime visais klausimais atsiduria tarp nepalankiausiai žiūrinčiųjų į kitataučius.

Tyrimas iš tiesų atskleidžia Vidurio Europos tautų okupacines, nutautinimo ir kitas traumas. Okupacijos sąlygomis tautiškumas yra apibrėžiamas pirmiausia etniškai, jį supriešinant su kitomis tautomis, ypač su okupanto. Tai neišvengiamai palieka pėdsaką tautinėje savivokoje. Tyrimas taip pat atskleidžia mažų tautų (nors Lenkija ir nėra tokia jau maža) baimes išnykti, išgaruoti kaip tautinės medžiagos lašui, patekusiam ant įkaitinto globalizacijos ir tautų migracijos akmens. Lietuvoje pastebime panašias, o kai kada net ryškesnes baimes, kurios, pastiprintos emigracijos skaičiais, esamą situaciją piešia kaip katastrofišką, ar net kaip tam tikro karo už tautos išlikimą būklę. O jei jau gyvenama ekstremalios parengties sąlygomis, tai ir kiekvienas nelietuvis traktuojamas ne kaip potencialus „lietuvis“, o kaip potencialus lietuvių tėvynės ir tautos interesų išdavikas. Tuomet ir bet kurį tautinės mažumos protestą, kad ir lenkų – prieš mokomųjų dalykų lietuvių kalba didinimą lenkiškose mokyklose, galima aiškinti ne kaip jų interesą, vieną daugelio interesų lauke, o kaip maištą prieš Lietuvos valstybę.

Lietuvoje menkai kliūva (nors ir turėtų) argumentai dėl lenkų tautinės mažumos nelojalumo valstybei, pastebėjus vieną ar kitą radikalesnį pasakymą, kurios nors televizijos populiarumą ar vieno kurio politiko savitus sprendimus. Kelių radikalų pasisakymai priskiriami visai tautinei bendrijai, kurioje esama labai skirtingų žmonių. Kaip neseniai apie „Trečiąją autonomininkų bangą“ rašė vienas jaunųjų lietuvių nacionalistų, „Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų“, ar kad „apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai“. Lenkų mažuma dažnai traktuojama kaip nelojali ir susvetimėjusi Lietuvos valstybei.

Kada ne lietuvis gali tapti lietuviu? Kada į jį nebus žvelgiama ir kaip į potencialų išdaviką? Kai turės darbą? Kai gerai mokės kalbą? Bet neužtektų, net jei jis išmoktų lietuviškai taip, kad iš tarties nesijaustų, jog kalba ši jam – ne gimtoji. Etninį nelietuvį lietuviu veikiausiai laikytume tik tuomet, jei jis būtų bent vidutinio lygio lietuvių nacionalistas, t. y. gana nepalankiai nusiteikęs imigracijos, kitų tautybių ir silpnai kalbančiųjų lietuviškai atžvilgiu. Jei jis lenkas, tai nieku gyvu neturėtų simpatizuoti Lenkijai (net dalykams, kurie ten geresni nei Lietuvoje), nutraukti ryšius su giminėmis už sienos. Jis turėtų atsisakyti pretenzijų į savitą bendruomeniškumą. Dar geriau būtų, jei jis deklaruotų, remdamasis nesenu a. a. Zigmo Zinkevičiaus išaiškinimu, kad jo protėviai iš tiesų senovėje buvę lietuviai, vėliau ne savo noru praradę lietuviškąją tapatybę, nutautinti. Toks „atsivertimas“, tarsi grįžtant prie autentiškų šaknų, veikiausiai garantuotų pripažinimą lietuviu, nors net ir toks konvertitas veikiausiai nepelnytų besąlygiško pasitikėjimo iš „tikrųjų“ lietuvių.

Ir čia kalbama apie tautinę mažumą, kurios nemaža dalis, per amžius nebuvusi jokia mažuma, iš niekur neatvyko, o gyveno čia keičiantis režimams, valstybėms ir sienoms. Ką ir kalbėti apie galimybes lietuviais tapti imigrantams, kurie ką tik atvykę į Lietuvą, o gal net ir kitokios odos spalvos.

„Lietuvio“ supratimas Lietuvoje yra labai siaurai etninis. Ar net dar siauresnis. Į iš Rusijos sugrįžusius, ten gimusius ir augusius tremtinių vaikus, silpnai kalbančius lietuviškai, taip pat žiūrime su nepasitikėjimu. Lietuviai, kaip ir minėtame tyrime aptarti lenkai, per pastarąjį šimtmetį turėjo labai trumpą valstybingumo istoriją, kuri būtų padėjusi pakankamus pagrindus pilietinei „lietuvio“ sampratai. Ar šimtmečio proga kitam šimtmečiui galėtume rasti tokią Lietuvos valstybingumo formulę, kurioje „lietuvis lenkas“, „lietuvis rusas“ ar „lietuvis siras“ nerėžtų ausies ir akies?

Ar šimtmečio proga kitam šimtmečiui galėtume rasti tokią Lietuvos valstybingumo formulę, kurioje „lietuvis lenkas“, „lietuvis rusas“ ar „lietuvis siras“ nerėžtų ausies ir akies?

Istorinė patirtis pirmiausia sufleruoja, kad turime bent tam tikrą LDK atmintį. Kristina Sabaliauskaitė šių metų NŽ-A Nr. 5 atskleidė kai kurias Rusijos imperijos „užmaršties politikos“ LDK atžvilgiu aspektus. LDK juk buvo laisvę mylinčių žmonių pilietinė valstybė, kosmopolitinė, įvairiais elito ryšiais susijusi su kitomis Europos valstybėmis. Pasak Sabaliauskaitės, LDK piliečio savivoka juk buvusi „daugiakultūriška, turtinga, nereikalaujanti rinktis būtinai tik viena, jei tavo tėvas lietuvis, o motina – lenkė, jei esi čia gimęs pusiau žydas ir pusiau gudas, bet mylintis laisvę ir įstatymą, kuriais grindžiama Lietuva kaip valstybė“. Vis dėlto agresyvus ir alkanas romantiškojo nacionalizmo džinas XIX a. pabaigoje ištrūko iš butelio, ir jį kažin ar pavyks užkalbėti pasakojimais apie laikus, kai jis dar nė nebuvo gimęs.

Dabartinio Lietuvos elito nedidelei daliai LDK gali būti ir neabejotinai yra veikimo ir darbo įkvėpimo šaltinis. Jos aristokratinės ar bajoriškosios vertybės, pilietiškumas, kilnumas ir laisvė, ir šiandien gali būti ir būna pagrindas veikti. Tačiau tautinė valstybė, besiremianti pirmiausia homogeniška tautine bendrija, visa tautine visuomene, ne vien jos elitu, yra įvykęs faktas.

Tarpukariu Lietuva politiškai elgėsi labiau kaip monotautinė valstybė, nors ir buvo daugiatautė. Józefo Mackiewiczius bei kiti liudijimai atskleidžia, kokia trumparegė ir visiškai nekompetetinga tautiškumo klausimais buvo Lietuvos valstybės politika Vilniuje 1940-aisiais. Pavyzdžiui, reikalavimai, kad teismai veiktų, o ir teisiniai ginčai būtų sprendžiami lietuvių kalba, kėlė ne vien nepasitenkinimą, bet ir chaosą, nes nė vienas proceso dalyvių dažnai nemokėdavo lietuviškai. Kita vertus, dokumentai liudija Vilniaus gyventojų bent pradinį norą mokytis lietuvių kalbos ir būti lojaliais valstybės piliečiais. Beje, Czesławas Miłoszas liudija, kad tautinės bendrijos ir Vilniuje gyveno tarsi nežinodamos vienos apie kitas, it atskiros salos.

Karas, Holokaustas ir sovietų valdžia neatpažįstamai pakeitė Lietuvos tautinį žemėlapį. Lietuvoje beveik neliko tautinių mažumų. Sovietinis režimas buvo nacionalistinis, ir tai galiojo ne vien rusų daugumai. Jis sudarė palankią terpę sąjunginėse respublikose formuotis gana agresyviam kultūriniam nacionalizmui, grįstam atsiribojimu nuo kitų tautų, nepasitikėjimu jomis. Lietuvos SSR nomenklatūra ilgainiui tapo beveik išimtinai lietuviška, išskyrus privalomus atsiųstus rusakalbius emisarus. Prisidengus tarsi tyliu lietuvinimo „sąmokslu“ prieš Maskvą, nuo Lietuvos SSR valdymo vėlesniais dešimtmečiais buvo atriboti ne vien gyventi atvykę rusai, bet ir lenkai. Į „imigrantus“ rusus dėl ano meto politinių aplinkybių buvo žiūrima su atšiaurumu ir nepasitikėjimu.

Būtent sovietmečiu Lietuvos lenkai tapo tam tikroje teritorijoje gerai „užkonservuota“ mažuma. Ji turėjo galimybes lankyti mokyklas lenkų ar rusų kalba, tačiau galimybės patekti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, užimti aukštesnius postus buvo ribojamos lietuviškojo nacionalizmo. „Atlietuvinus“ Vilnių lenkai liko tas nepažįstamas „svetimasis“, gyvenęs jo prieigose, su ideologijos ir nacionalizmo prikabinta „klastingo Vilniaus okupanto“ etikete. Sąjūdis, nežinodamas, ko iš to nepažinto darinio tikėtis, dokumentuose Lietuvos lenkams garantavo labai plačias teises, kurios nepriklausomoje Lietuvoje žingsnelis po žingsnelio buvo siaurinamos, neieškant veikiančio naujo sugyvenimo tarp tautų modelio.

Nemaža dalis lietuviškųjų tautinių nuostatų, taip pat ir labai menka galimybė nelietuviui tapti lietuviu, yra sovietmečiu išugdyto uždaro nacionalizmo produktas. Čia silpnai teveikia net ir pragmatiniai argumentai, kad imigrantai mums naudingi, nes garantuotų valstybės ateities ekonominę gerovę ir ne tokias skurdžias pensijas. Pragmatiką aiškiai nustelbia garsios deklaracijos apie tautos išsivaikščiojimą ar pergyvenimai dėl monolitinės tautinės valsybės pokyčio.

Įvairiataučio lietuvio patirtį turime kurti iš naujo, o tam reikalingas pagrindas – netvirtas. Jei bent kažką reiškia LDK patirtis, pradėti būtų galima nuo vertybių, kuriose dera tautiškumas ir civilizuotumas, tautiškumas ir pilietiškumas. Pirmiausia – nuo skirtingų tautų lietuvių elitų bendravimo ir susikalbėjimo. Į tautines mažumas turime imti žiūrėti ne vien kaip į kultūrines, t. y. šokančias tautinius šokius ir gaminančias egzotiškus valgius. Į jas turime imti žiūrėti ir kaip į pilietines, kuriančias bendrą valstybę, kad ir per aštrius klausimus ar protestus. Jei norime tapti ne vien tautiečiais, bet ir piliečiais, turime imtis kurti ir civilizuotą lietuviškąjį švietimą. Mokyklų vadovėlius turime išvaduoti iš pasakų ir mitų apie Lietuvą kaip nuo senų senovės pagonišką, valstietišką, žemdirbišką, gamtišką, vienalytę ir pradėti pasakoti apie miestų, tautų, kultūros, civilizacijos ir krikščionybės Lietuvą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"