Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Kai kurios politinės jėgos Lietuvoje žaidžia ir žais Rusijos korta

 
2017 12 27 14:05
Pasak Lauryno Jonavičiaus, tikras dialogas su Rusija dar ilgai nebus įmanomas /
Pasak Lauryno Jonavičiaus, tikras dialogas su Rusija dar ilgai nebus įmanomas / "Scanpix" nuotrauka

Ar ateinantys metais gali atnešti pokyčius ES ir Lietuvos santykiuose su Maskva? Ar teisingai įvertiname, kurios Rusijos keliamos grėsmės yra aktualiausios? Į šiuos ir kitus klausimus LŽ ieškojo atsakymo kartu su politologu dr. Laurynu Jonavičiumi.

– Santykiai su Rusija šiuo metu tokie blogi, kad jų, galima sakyti, apskritai nėra. Ar regimoje ateityje gali būti kokių nors pokyčių? Gal sankcijos privers Vladimirą Putiną kalbėtis?

Karinis grėsmių elementas galėtų vėl tapti aktualus, jei rinkimai Rusijoje vyktų ne taip, kaip planuoja Kremlius ir veiksmais išorėje tektų spręsti vidaus problemas.

– Jei Rusija ir pradės su kuo nors kalbėtis – tai tikrai ne su mumis. Tai lemia didžiavalstybinis mąstymas, leidžiantis kalbėtis tik su įtakingomis valstybėmis ir jokiu būdu ne su „mažyliais“. Kalbėtis su mumis reikštų „nusižeminti iki mūsų lygio“, bendrauti su šalimi, kurios net ir suverenumą Rusija laiko tam tikru nesusipratimu.

Manau, kad ateinančiais metais Vladimiras Putinas pradės dialogą su didžiaisiais Europos žaidėjais – Vokietija arba Prancūzija. Europoje juntamas nuovargis dėl besitęsiančio konflikto su Rusija ir greičiausiai bus mėginama užmegzti dialogą.

Tuo metu mums tikėtis pokyčių neverta. Ir dabar turime daugybę techninių klausimų, kaip pavyzdžiui Kaliningrado sritis, diplomatinė nuosavybė ir kitos panašios temos apie kurias galėtume kalbėtis. Bet to nevyksta ir greičiausiai dar nevyks dar bent 5 – 6 metus.

– Kaip gali būti užmegztas dialogas su europiečiais? Panaikinus sankcijas? Juk Rusija nepadarė nieko, kad pataisytų padėtį?

– Sankcijų niekas neatšaukinės, nes tam nėra pagrindo. Didžiosios ES valstybės nuvargo nuo dabartinio status quo ir ieškos kokios nors specifinės, naujos dialogo formos. Iš esmės europiečių pozicija pasikeisti negali ir nepasikeis, bet jie mėgins parodyti, kad yra linkę ieškoti būdų kalbėtis su Maskva. Tikėtina, kad ir tie nauji dialogo modeliai ilgai nebus suformuoti, o net ir kai bus – nebūtinai veiks.

Vienintelis būdas, kaip Rusija gali bent kažkiek išklibinti pamatus po sankcijomis – mėginti tartis ne su visa ES, o su pavienėmis valstybėmis.

Lietuvos pozicijos tai veikiausiai neįtakos, nes didžiosioms valstybėms pasiūlius dialogą su Maskva, Lietuva greičiausiai deklaruos, kad jis nereikalingas, kol nėra geidžiamų pokyčių ir toliau tęs konfrontacinę politiką.

Objektyviai vertinant, mes iš tiesų neturime jokio pagrindo laikytis kitokios pozicijos, o Rusija nemato reikalo ką nors keisti, nes pavyzdžiui dabartinė padėtis Ukrainoje ją visiškai tenkina.

Pasibaigus ketvirtajai Vladimiro Putino kadencijai gal ir būtų galima svajoti apie kažkokius pokyčius, bet net ir tai, kad Vladimiras Putinas gali nebebūti prezidentu, nereiškia, kad pasikeis režimas ir jo politika Baltijos šalių atžvilgiu.

– Jei Rusija nori sušvelninti santykius su kai kuriomis ES valstybėmis, ji visgi turi parodyti bent minimalius pozityvius ženklus?

– Greičiausiai ji tik sušvelnins retoriką: apsimes, kad yra linkusi derėtis dėl Ukrainos, galbūt demonstratyviai trauksis iš Sirijos, ką iš esmės daro jau dabar. Taip pat tikėtina, kad Maskva stengsis ateinančių metų rinkimus pateikti kiek įmanoma civilizuočiau, sudaryti bent minimalų jų tikrumo vaizdą.

Rinkimų klausimas dominuos ateinančių metų Rusijos darbotvarkėje ir todėl ji šiek tiek atsitrauks išorės fronte ir susikoncentruos į savo vidaus reikalus.

– Nuo 2014 metų Lietuva ypatingai akcentavo karinę Rusijos grėsmę. Ar šis naratyvas liks toks pat aktualus ir ateinančiais metais?

– Manau, kad karinis grėsmės elementas nebebus taip intensyviai pabrėžiamas, tačiau kitokios grėsmės – hibridinės, kibernetinės, propagandinės ir pan. – bus akcentuojamos ir toliau. Tai darys ne tik Lietuva – kitais metais tęsis Rusijos kišimosi į JAV rinkimus tyrimas ir dėmesys įvairioms Rusijos grėsmėms Vakaruose laikysis.

Karinis grėsmių elementas galėtų vėl tapti aktualus, jei rinkimai Rusijoje vyktų ne taip, kaip planuoja Kremlius ir veiksmais išorėje tektų spręsti vidaus problemas. Tačiau taip nenutiks.

Laurynas Jonavičius/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Laurynas Jonavičius/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Kokia, jūsų nuomone, yra didžiausia Rusijos mums keliama grėsmė: karas, poveikis ekonomikai, propaganda, korupcija, ar kas nors kita?

– Bendrame kontekste, didžiausią grėsmę kelia Rusijos pastangos ir gebėjimas įtakoti kitų šalių vidaus politiką. Tačiau Lietuva šiuo atžvilgiu yra ganėtinai atspari šalis, lyginant kad ir su Latvija arba net Estija. Rusijos galimybės įtakoti vidaus politiką Lietuvoje yra bene pačios mažiausios, lyginant vos ne su bet kuria šalimi. Gal taip yra todėl, kad Rusijos grėsmės pojūtis tapo vos ne mūsų tapatybės dalimi, konsoliduojančiu elementu. Grėsmių atrėmimui galime sutelkti ir visuomenę ir resursus.

– Bet juk kaip tik šiuo metu žiniasklaida viešina tyrimus apie kai kurių Lietuvos politikų sąsajas su Rusija. Kur gi tas atsparumas?

– Tai taip pat patvirtina, kad esame atsparūs – šiuo atžvilgiu vykdoma intensyvi stebėsena ir panašūs ryšiai traukiami viešumon. Ši stebėsena yra visuotinė, ją vykdo žiniasklaida, saugumo struktūros ir pati visuomenė. Gal Rusija ir turi agentų, kuriems nusispjaut į nacionalinius interesus, bet jų galimybės veikti yra gana ribotos.

– Vladimiras Putinas dažnai kaltinamas, kad ieškodamas priešų užsienyje, jis stengiasi nukreipti žmonių dėmesį nuo vidinių problemų. Ar Lietuvoje nėra tokios nuodėmės?

– Tai ne nuodėmė. Taip daro ne tik rusai, bet ir amerikiečiai ir mes, ir visas likęs pasaulis. Kai kurios politinės jėgos Lietuvoje žaidžia ir žais Rusijos korta vien jau tam, kad išlaikytų rinkėjų dėmesį. Yra politikų, kuriems tai apskritai vienintelis kelias būti matomiems ir išlikti politinėje arenoje.

Mūsų specifika yra ta, kad paprastai Rusijos klausimu dėmesys net ne nukreipiamas nuo kitų problemų, o nukrypsta savaime – žmones ši tema domina. Kita vertus, Rusijos grėsmės klausimas pernelyg svarbus, kad politikai pasakytų: „pamirškim tą Rusiją ir visas jėgas meskime kitai problemai spręsti“.

Negalime teigti, kad niekas nenori spręsti tokių problemų, kaip skurdas arba mažos pensijos. Tačiau šios problemos – sudėtingos, o su Rusija – viskas aišku ir kiekvienas politikas šiuo klausimu turės ką pasakyti. O ir daryti beveik nieko nereikia – užtenka kalbėti.

– Paminėjote laiką, kai Vladimiras Putinas po keliolikos metų lyg ir turėtų vėl užleisti vietą kitam žmogui. Kokia bus Rusijos „po Putino“? Ji pasikeis, ar viskas bus kaip buvę, tik esant kitam prezidentui?

– Manau, kad bus panašus scenarijus į tą, kuris buvo sužaistas Boriso Jelcino prezidentavimo pabaigoje. Vladimirą Putiną taip išrinko prezidento aplinka. Tikėjosi jį valdyti, bet nesugebėjo to padaryti ir Vladimiras Putinas sukūrė savą valdžios sistemą.

Turint omenyje, kad Rusiją šiandien valdo labai pragmatiški, stropiai savo interesus ginantys žmonės, reikia manyti, kad jiems pavyks pasiekti tokį pat pragmatišką susitarimą, o koks jis bus – niekas negali pasakyti.

Manau, kad ir vėl bus renkamas įpėdinis ir pokyčiai bus ne revoliuciniai, o transformaciniai. Kiek jie bus gilūs, priklausys nuo daugelio faktorių, pradedant tuo, kas taps įpėdiniu ir baigiant tuo, kokios tuo metu bus energijos žalių kainos tarptautinėse rinkose. Pažvelgus į tai, kokios nuotaikos Rusijos visuomenėje dominuoja šiandien, neverta tikėtis didelių permainų.

Rusiją valdo interesų vienijamos grupuotės, kontroliuojančios politiką, represinį aparatą ir ekonomiką bei tarpusavyje besidalinančios šias sritis. Bendras jų interesas – likti valdžioje ir užtikrinti, kad niekas iš išorės į jų ratą neįsiskverbs. Jos gali konkuruoti tarpusavyje, bet įsijungti į sprendimų priėmimo procesą jos neleidžia nei kitiems oligarchams, nei visuomenei. Rasti visoms grupuotėms priimtiną įpėdinį, išsaugosiantį esamą sistemą – jų visų gyvybinis interesas. Turint omenyje, kad Rusiją šiandien valdo labai pragmatiški, stropiai savo interesus ginantys žmonės, reikia manyti, kad jiems pavyks pasiekti tokį pat pragmatišką susitarimą, o koks jis bus – niekas negali pasakyti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"