Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Juodos ir baltos spalvų pasaulėvaizdis, politinis šantažas ir Jeruzalės klausimas

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Metų pabaigoje Jungtinių Valstijų lyderis pateikė nemenką galvosūkį pasaulio diplomatams. Išjudintas širšių lizdas pavadinimu „Jeruzalė“ kartu su Naujųjų metų vakarėliais nenurimo: paskutinę 2017 m. dieną Palestina atšaukė savo pasiuntinį JAV, taip pat oficialiai patvirtinta, kad Izraelis palieka UNESCO, neva sekdamas pavyzdžiu JAV, spalio mėnesį žengusių tą patį žingsnį.

Galvosūkis skamba taip: ką palaikyti „apsimoka“ labiau – policininką ar to policininko atstovaujamą teisinę sistemą? Įtikti vienintelei supervalstybei nėra lengva, nes įvairioms JAV politinio gyvenimo sritims, ypač užsienio politikai, diktuoja primityvus mąstymas gėrio ir blogio kategorijomis. O kad visi sėkmingai susišnekėtų Jungtinėse Tautose (JT) ir kituose tarptautiniuose forumuose, tokio paties mąstymo Amerika tikisi ir iš strateginių partnerių.

Lietuvos diplomatija parodė stuburą?

Jeruzalės klausimas yra laikomas Izraelio ir Palestinos konflikto šerdimi, o pats konfliktas – politinių neramumų regione ašimi. Ne veltui JT suskubo ir gruodžio 21 d. išleido rezoliuciją, kurioje atmetama Donaldo Trumpo pozicija paskelbti Jeruzalę Izraelio sostine. Rezoliucijai pritarė 128 šalys narės, prieštaravo 9, susilaikė 35, o 21 nedalyvavo balsavime. Lietuva, visuomet nuosekliai rėmusi Izraelio režimą, pateikė šiokią tokią staigmeną ne susilaikydama, bet pritardama rezoliucijai.

Vietinės reakcijos į Lietuvos reakciją skilo į dvi stovyklas. Pirmoji stovykla, pragmatikai, griežtai pasmerkė šį sprendimą argumentuodama paprastai: dabar jau viskas, NATO nepasirūpins lietuvių saugumu, nes Linas Linkevičius su komanda neva pasirinko remti kažkokius arabus. Antroji stovykla tokį sprendimą gerbia: išvien su ES lyderėmis buvo balsuota tikrai ne prieš JAV ar Izraelį, o prieš spontaniškus, neapgalvotus ir pavojingus sprendimus. Taip buvo parodyta, kad Lietuvos diplomatiją sudaro ne vien desperatiški mėginimai tapti viena iš Jungtinių Valstijų BFF (angl. best friends forever), bet ir šis tas daugiau. Kol kas BFF statusas tegu lieka Izraeliui ir gal dar Gvatemalai, kuri buvo pirmoji šalis, suskubusi paantrinti JAV apie planus perkelti diplomatinę atstovybę iš Tel Avivo į Jeruzalę.

Kraštutinumų kraštas

Įtikti JAV nėra lengva, ypač kai prie vairo sėdi respublikonai. Pasitelkus Busho doktriną, antiterorizmo retoriką iš serijos „Arba jūs esate su mumis, arba prieš mus“ ir dvi liūdnai pagarsėjusias karines invazijas, tarptautinei teisei buvo parodyta riebi špyga. Panašia gaida praėjo ir prieš pat balsavimą JT vykęs JAV vadovo susitikimas su savo kabineto nariais: Trumpo žodžiais tariant, „dabar viskas bus kitaip. Anksčiau jie galėdavo balsuoti prieš mus ir toliau gauti šimtų milijonų dolerių paramą. […] Mes daugiau nebesileisime išnaudojami“ (Carol Morello straipsnis „U.S. threatens countries with loss of aid over U.N. vote on Jerusalem“ iš portalo „The Washington Post“). Taigi, galingiausios pasaulio valstybės pozicija buvo supaprastinta iki šantažo ir nebrendiliško galios demonstravimo, įsivaizduojant, kad, JAV tarus žodį, Izraelio režimas įgis legitimumą viso pasaulio akyse.

Tuo metu kitoms valstybėms tampa sudėtinga dėlioti bet kokius subtilesnius diplomatinius žingsnius, jeigu tai bent kokiu būdu kliudo amerikietiškus kaprizus. O šie kaprizai kyla iš nepaprastai primityvaus, į kraštutinumus vedančio šalies politinio ir socialinio gyvenimo, struktūruoto pagal „gerai vs. blogai“ kategorijas. Ši JAV būdinga tendencija, dar kitaip vadinama utopiniu moralizmu, yra nuosekli, turint galvoje, kad Amerikos visuomenė bene religingiausia tarp išsivysčiusių valstybių: 2011 m. duomenimis, per pusę šalies gyventojų (53 proc.) yra įsitikinę, kad moralė be Dievo tikėjimo neįmanoma (Pew Research Center tyrimo ataskaita „Wordwide, Many See Belief in God as Essential to Morality“). Suprask, jeigu nesimeldi ir nevaikštai į bažnyčią, tavo moralinis kompasas neveikia.

Taip pat jeigu esi liberalas, kuris atsargiai užsimena apie visiems šiek tiek labiau prieinamą sveikatos draudimą arba šiokį tokį verslo monopolijų tramdymą, – esi standartinis komunistas (įvaizdis įdiegtas dar Šaltojo karo propagandos). Jeigu pateikdamas neracionaliomis priežastimis grįstų susišaudymų statistiką užsimeni, kad ginklų prieinamumas turėtų būti griežtinamas, – negerbi Konstitucijos ir kartu idealų, kuriais grįsta tavo šalis. Ir jeigu nesi 24/7 besišypsantis idiotas, o tiesiog žmogus, kuriam kartais liūdna, – ryk prozaką. 2014 m. JAV ligų prevencijos ir kontrolės centro atlikto tyrimo metu vienas iš aštuonių apklaustųjų teigė, kad pastarąjį mėnesį yra vartojęs antidepresantų: groteskiška tai, kad tyrime dalyvavo ne vien suaugusieji, bet ir vaikai nuo 12 metų. Galima prisiminti televizijos serialo „Sopranai“ epizodą, kuriame vieną koją turinti rusų „slaugė“ šnekučiuojasi su Džersio mafijos galva: „Tokia jau jūsų, amerikiečių, problema: kol jūs tikitės, kad jums niekada nieko blogo nenutiks, likęs pasaulis tikisi tik paties blogiausio. Todėl jų ir nekankina nusivylimas.“

Viskas tik balta arba juoda. Noamas Chomsky kažkada užsiminė, kad krikščioniškasis sionizmas yra galingesnis už judėjiškąjį: Izraelio valstybingumui žalią šviesą suteikusi 1917 m. Balfūro deklaracija buvo motyvuota krikščioniškomis pastangomis. Su tuo galima susieti vieną kolektyvinio nenuoseklumo aspektą, būdingą viešajai nuomonei Izraelio klausimu, – antisemitizmo ir paprasčiausios Izraelio režimo kritikos maišymą į vieną katilą. Štai paskutinę 2017 m. dieną į Amerikos dienraštį „The Washington Post“ vietinis rabinas įdėjo „skelbimą“, kuriame popmuzikos žvaigždutė Lorde išvadinta antisemite ir fanatike (angl. bigot): taip nutiko dainininkei nutarus atšaukti koncertą Tel Avive, kažkokiu būdu staiga susirūpinus palestiniečių teisėmis. „Skelbime“ nepamiršta užsipulti ir atlikėjos gimtosios Naujosios Zelandijos, pritarusios JT rezoliucijai Jeruzalės statuso klausimu. Stebina?

Lietuvių priežodis sako, kad su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Turint tokį kategorišką „draugą“ kaip JAV, ne vien diplomatiniai viražai tampa sudėtingi, bet ir kyla rizika pačiam pradėti pasaulį matyti pro utopinio moralizmo akinius. Liūdna, kad kai kurie vadinamieji viešosios nuomonės lyderiai Lietuvoje šiam aksesuarui niekaip neatsispiria. Kitiems pastaroji šalies „prisišliejimo“ (angl. bandwagoning) prie ES politika pasirodė visai nieko. O gal čia ir stuburas kažkoks vystosi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"