Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Jonas Ohmanas: „Kiek žmonių išties eis kovoti?“

 
2017 08 21 9:50
Lietuvos ir Ukrainos vėliavos Rytų Ukrainoje
Lietuvos ir Ukrainos vėliavos Rytų Ukrainoje Jono Ohmano asmeninio albumo nuotraukos

Ukrainoje kasdien žūva žmonės, bet pasaulis pamažu juos pamiršta. Karo nuovargis paliečia visus, įspausdamas abejingumo ir parodomojo patriotizmo žymę.

Kai kurie žmonės Ukrainoje kariauja nuo pirmos Maidano dienos ir dar nebuvo sustoję, o kiti – abejingai gyvena savo gyvenimą Kijeve, tai – pasak vieno iš „Blue/Yellow“ įkūrėjų Jono Ohmano – kasdienybė, kuri paliečia visus įsitraukusius į Ukrainos konfliktą.

„Karo nuovargis – realus dalykas, patys tai jaučiame, esame pavargę“, – interviu LŽ sako trečius metus gyvuojančios grupės, padedančios Ukrainai, vienas įkūrėjų. Anot jo, ir bičiulių dirbančių kartu, karas Ukrainoje dar užtruks.

– Kokios nuotaikos tvyro Ukrainoje? Ar kinta suvokimas apie karą?

– Kas domisi ir seka mato, kad karas vis dar vyksta, kasdien žūva žmonės. Rusija uždarinėja jūros prieigas, Ukrainos link traukia karius, vykdo įvairias pratybas. Žmonių nuotaikos – įvairios. Jei esi Kijeve – vienaip, jei Donbase – kitaip.

Dalis Ukrainos visuomenės nuo Maidano laikų visą laiką kariauja. Tokių žmonių yra nemažai. Jei kalbi su jais, jie dar tiki tuo, ką daro, bet yra ir daug skausmo. Žūsta žmonės, keičiasi suvokimas apie karą, tai, kas vyksta aplink. Ateina supratimas, kad didžiausios yra vidinės problemos. Visai neseniai kalbėjome su vienu kariu, kurį pažįstame jau kurį laiką. Jis pasakė, jog norėtų, kad būtų daugiau protingų ukrainiečių. Ukrainos vėžys yra korupcija, tai visi mato.

Pagalbos Ukrainai nėra daug, tarkime JAV tarsi kažką žada, bet aš tuo netikiu, patikėsiu tuomet, kai pamatysiu. Karas Ukrainoje – sudėtingas, todėl daugelis nenori ten lįsti. Visgi, Lietuva yra bene vienintelė, kuri realiai padeda, nes mes suvokiame grėsmes.

Karo nuovargis Ukrainoje pasireiškia ir karių, grįžusių ir fronto savižudybėmis. Šalyje nėra gerai veikiančių prevencinių programų, o trauma grįžus iš fronto – didžiulė. Ukrainoje psichologinės paramos reikia daugybei karių, bet pažangos toje srityje – mažai.

– Ar dažnai važiuojate į Ukrainą? Ką ten matote? Kaip ten priima lietuvius, mūsų paramą?

– Jau dabar aišku, kad karas bus ilgas ir skaudus. Reikia pripažinti, kad esame atokiau, nuvažiuojame kartą per mėnesį, bet net mes jaučiame karo įtaką ir nuovargį. Jaudinamės dėl žmonių, kurie tapo draugais, nerimaujame, jei šie išeina į frontą.

Šiuo metu važiuojame gerokai rečiau, turime žmonių, žinių, sistemą. Todėl dabar važiuojame kartą per mėnesį, o kai buvo itin „karšta“ važiuodavome dažnai.

Mums tikrai daug lengviau su ukrainiečiais bendrauti ir juos suprasti, nes kalbame viena kalba, todėl galime efektyviau pagelbėti. Vakariečiams daug sunkiau suprasti jų problemas, kasdienybę.

Lietuva Ukrainoje laikoma sėkmės atveju, visi nori gyventi taip, kaip Lietuvoje. Visi žino, kas yra Lietuvos prezidentė, gerbia ją.

Jonas Ohmanas / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka
Jonas Ohmanas / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

– Kaip renkate, organizuojate ir vežate paramą, kurią surenkate Lietuvoje? Ar keičiasi poreikiai?

– Parama, kurią gauname, keičiasi. Pradžioje žmonės aukojo daug daiktų, bet dabar paramą gauname pinigais. Tai, ką šiuo metu vežame į Ukrainą, paprastam žmogui nupirkti yra sunkiau, todėl tikslingiau yra aukoti pinigus, o mes perkame tai, ko kariams išties labai reikia.

Mes einame ten kur galime padėti labiausiai, tarkime, vežame snaiperių taikiklius, kurie duoda pranašumą prieš priešo karius. Net prie seno ginklo pritaikęs naują, gerą taikiklį gali pasiekti geresnių rezultatų. Tarkime, su naujaisiais taikikliais ukrainiečiai gali pataikyti į taikinį iš 1500 metrų, o tai yra daug.

Su mūsų pagalba Ukrainos snaiperiai jau yra tokie pat taiklūs, kaip priešų snaiperiai. Vienas daiktas, kurį šiuo metu vežame, kainuoja nuo 500 iki 2 tūkst. eurų, bet kartais ukrainiečiai prašo daiktų, kurie yra gerokai brangesni. Snaiperių taikiklius vežame, nes Ukraina investuoja į snaiperių mokymus. Poziciniame kare, kuris šiuo metu vyksta, galima nemažai pasiekti šaudant su snaiperio ginklu.

– Ar vežant taikiklius ir kitą optiką nekylą problemų? Jūsų niekas nestabdo? Nekaltina esą gabenate ginklus? Kam ir kaip vežate paramą? Ar ji pakliūva tiesiai kariams į rankas?

–Taikikliai nėra ginklai, tai yra optika. Vežant per sieną problemų nekyla. Kai kurie daiktai yra siunčiami ne per Lietuvą. Kartais perkame JAV ir siunčiame tiesiai. Ginklų mes nevežame, vežame žiūronus, tolimačius, periskopus. Visi prašo periskopų. Dar vežame teleskopus, kurie didina daug kartų, šiuos naudoja snaiperiai arba jų padėjėjai. Šiaip juos naudoja turizmui, paukščiams fotografuoti, bet mokant galima pritaikyti ir kare.

Rusija šiuo metu visus savo karo mokyklų studentus siunčia į Ukrainą praktikai. Snaiperius taip pat.

Mes randame optimalius sprendimus, bet nevežame karinės įrangos. Dirbame su visais daliniais, brigadomis, spec. pajėgomis, pėstininkais, savanoriais, bet laikui bėgant atsiranda asmeniniai ryšiai, žinios ko labiausiai reikia, kokio tipo dalinį reikia remti.

Tarkime, Rusija šiuo metu meta visus savo karo mokyklų studentus į Ukrainą praktikai. Snaiperius taip pat. Ir nutinka taip, kad būrys alkanų snaiperių atvažiuoja į vieną vietą. Ukrainiečiai turi su tuo kovoti, todėl matome, kad labai tikslinga remti snaiperius.

Dar galime pasidžiaugti, kad Lietuva prisidėjo prie unikalaus projekto – bepiločio gamybos. Jau yra pagamintas specialus ukrainiečių kurtas ir specifines technines charakteristikas atitinkantis bepilotis. Jis jau skraido ir mes prie to prisidėjome.

Mes neturime daug pinigų, todėl turime itin gerai pagalvoti, ko reikia, ką galime nupirkti, įsigiliname į poreikius. Kiekvienas konfliktas unikalus, reikia įsigilinti, rasti kontaktą ir padaryti klaidų, kad pagaliau galėtum dirbti sklandžiai.

– Kiek surenkate paramos? Už kokią sumą kas mėnesį perkate daiktų, reikalingų Ukrainos Rytų fronte kovojantiems kariams?

– Kol kas esame išleidę virš 300 tūkst. eurų. Kai konfliktas aštrėja pinigų padaugėja, o vėliau truputį nuslūgsta. Darėme įvairias akcijas, koncertą. Vidutiniškai per mėnesį surenkame ir išleidžiame iki 10 tūkst. eurų, bet būna ir mažiau.

Kuomet Vladimiras Putinas po Krymo aneksijos pasakė, kad „galima nueiti į parduotuvę ir nusipirkti uniformų“, man tai davė idėją, kad mes irgi galime taip padaryti.

Kai buvo labai blogai paramos buvo daugiau, ateidavo žmonės ir duodavo 10 tūkst. eurų į rankas, ateidavo močiutės ir brukdavo Kanados dolerių, gautų iš giminių. Buvę partizanai ir tremtiniai taip pat labai padėjo ir dar padeda. Jie negali dažnai prisidėti pinigais, bet padeda megzdami kojines, rinkdami medžiagas ir atraižas maskuojamiesiems tinklams.

Valstybė prisidėjo prie koncerto, bet tik tiek. Visas kitas aukas suneša žmonės, aukoja įmonės. Daugeliui aukotojų nereikia žinomumo, reklamos, jie nenori būti matomi, bet mielai aukoja.

Kuomet Vladimiras Putinas po Krymo aneksijos pasakė, kad „galima nueiti į parduotuvę ir nusipirkti uniformų“, man tai davė idėją, kad mes irgi galime taip padaryti. Taip ir padarėme. Šis konfliktas – hibridinis. Nėra viskas aišku. Mes negalime pirkti ir tiekti ginklų, karinės technikos, bet tiekiame viską, kas yra naudojama civilių gyventojų, bet tuos daiktus galima naudoti keliais būdais.

Taip, kaip palaikome mes, daugiau Ukrainos nepalaiko niekas. Žinoma, padeda ir kiti, bet truputį kitaip. Lietuviai karingi žmonės ir savo pagalba Ukrainai rodo, kad nebijo Rusijos. Pirmas letalinis ginklas, sunkieji kulkosvaidžiai, į Ukrainą išvažiavo būtent iš Lietuvos 2014 metais. Tai buvo pirma rimta parama.

Tiesa, Ukrainoje yra ir baltarusių, jie ten kovoja. Tai yra jų pagalba, kitaip padėti jie negali. Yra ir lenkų, bet nedaug. Konflikto pradžioje lenkai padėjo daugiau.

– Daugelis Lietuvoje kalba apie meilę tėvynei ir pagalba kaimynams, bet ar visada yra taip, kaip sakoma? Ką darytume, jei atsidurtume ukrainiečių vietoje?

– Mus erzina parodomasis patriotizmas. Yra nemažai žmonių, kurie demonstruoja savo meilę tėvynei, bet realiai nieko nedaro. Tai, mano supratimu, vaikiška ir pavojinga. O kas bus, jei nutiks blogiausia? Kiek žmonių išties eis kovoti? Ar tai nebus tik garsios deklaracijos socialiniuose tinkluose?

Gali būti, kad daugelis tiesiog išvažiuos, buvo to ir Ukrainoje. Tiesa, buvo ir daug atvejų, kai žmonės grįžo kovoti ir ginti namų. Žmonės pardavė savo daiktus, verslus, butus, kad įsigytų ginklų, automobilių ir gintų tėvynę. Bet ir Ukrainoje yra tokių, kuriems nerūpi, būtų tokių, kurie keltų Rusijos vėliavas, jei rusai užimtų Kijevą.

Labai svarbu žinoti istoriją, praeitį. Jei žinai savo istoriją, turi inkarą, kuris rodo tavo gyvenimo kryptį. Aš daug važinėju po mokyklas, kalbu su vaikais ir man baisu, kad jie nežino savo istorijos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"