Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Istorinis mitingas skelbė artėjant laisvę

 
2017 08 23 6:00
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Prieš 30 metų Vilniuje prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo grupės disidentų surengtas protesto mitingas, kuriame pirmąkart buvo pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai ir jų padariniai, istorikų žodžiais, tapo naujos epochos starto šūviu.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kad 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją ateiti į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo reikėjo nemažai drąsos. Nors Michailo Gorbačiovo „perestroika“ jau buvo prasidėjusi, akylos sovietinio saugumo akys sekė kiekvieną menkiausią laisvės proveržį.

Mitingo idėja priklausė 1978 metų birželį įkurtos pogrindinės antisovietinės organizacijos – Lietuvos laisvės lygos (LLL) kūrėjui Antanui Terleckui. Jį aktyviai parėmė disidentai Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Robertas Grigas ir kiti. Per protesto akciją ne tik buvo pasmerkti 1939-ųjų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai, bet ir pareikalauta išvesti iš Baltijos valstybių okupacinę kariuomenę bei atkurti nepriklausomą Lietuvą.

Šiandien istorinio mitingo rengėjai ir dalyviai ketina susitikti toje pačioje vietoje, kur prieš tris dešimtmečius pirmą kartą taip drąsiai skambėjo kalbos apie Lietuvos ateitį. 17 val. bus aukojamos šv. Mišios Bernardinų bažnyčioje, 18 val. vyks mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo. Rytą, 11 val., Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje rengiama konferencija „Sovietų – nacių sandėrio pasekmės XXI a.“ Joje dalyvaus Vytautas Landsbergis, mitingo dalyviai.

Kalbėjo spontaniškai

Nenuilstanti kovotoja už žmogaus teises ir laisves, disidentė, vienuolė N. Sadūnaitė vakar gynėsi nebuvusi istorinio mitingo organizatorė. Pasak jos, visa iniciatyva priklausė A. Terleckui ir jo pagalbininkams.

„Kiekvieną sekmadienį mes, „nedamušti kontros“, eidavome melstis į Šv. Mikalojaus bažnytėlę. Paskui, jei būdavo geras oras, susėsdavome kur nors ant suoliuko „politvalandėlės“. Kartais užeidavome į kokią kavinutę kavos ar arbatos. Vieną sekmadienį Antanas man ir pasakė: „Nijole, ar sutiktum pasirašyti raštą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo?“ Paskui jis man paaiškino, kad rengiamas mitingas, kuriame tylos minute pagerbsime represijų aukas“, – prisiminė N. Sadūnaitė. Anot jos, rugpjūčio 23-iosios rytą nutiko vienas labai liūdnas dalykas. Per mišias Šv. Mykalojaus bažnyčioje, prie altoriaus, staiga susmuko ir mirė buvęs politinis kalinys kunigas Stanislovas Valiukėnas.“Tai buvo tarsi paskutinė to baisaus pakto auka“, – sakė N. Sadūnaitė.

Ji pasakojo, kad vidurdienį prieš mitingą numatytoje vietoje jau būriavosi nemažai milicininkų ir „brolelių kagėbistų“. „Prie bažnyčios varpinės stovėjo kelios močiutės. Prie jų priėjo vienas vyras ir paklausė: „Ko jūs čia atėjote?“

O kitas filmavo. Moterys išsigando – mikt, mikt, nieko pasakyti negali. Tada kreipiausi į Antaną: „Žiūrėk, padarys tragikomediją, pavers mus kvaileliais.“ Pasakiau, kad reikia kam nors kalbėti. O kas tai darys? Visi turi šeimas. Mus perspėjo prokuratūroje, kad gausime 15 metų, jei išsižiosime. Pamačiau, kad niekas nesiryžta kalbėti. Tai aš spontaniškai prabilau, visiškai nesirengusi“, – dėstė N. Sadūnaitė.

Apgalvota vieta

Atpildo N. Sadūnaitė saulaukė po savaitės. Ji vyko į Kauną ir buvo sulaikyta prie Vievio, 30 valandų buvo vežiojama po miškus grasinant mirtimi. „Manau, darėme, ką privalėjome daryti. Aš tebuvau mažiausias sraigtelis, nemanau, kad ką nors ypatinga nuveikiau. Visą gyvenimą mane gelbėjo Dievas ir tikėjimas. Kaip sakoma evangelijoje, Dievas pasirinko pačius silpniausius, kad tiems, kurie turi valdžią, parodytų, jog dvasinė jėga yra daug galingesnė už materialinę. Ir jei į Dievą atsiremiame, esame nenugalimi“, – pažymėjo N. Sadūnaitė.

Beje, mitingo vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Iš pradžių svarstyta galimybė jį surengti skverelyje prie paminklo rašytojai Žemaitei. Tačiau šios minties atsisakyta atsižvelgus į tai, kad uždara šio skvero erdvė tokiam renginiui nepatraukli, žmonės gali nedrįsti ateiti.

1987 metų rugpjūčio 23-iosios mitingą prisimename kaip ryškų artėjančios laisvės ženklą.

Tada Julius Sasnauskas pasiūlė mitingą surengti netoli Šv. Onos bažnyčios esančiame skvere. Aplink – senamiestis su siauromis gatvelėmis, Užupis, Vilnelė. Pavojaus atveju susirinkusieji galėjo greičiau ir nepastebimiau išsiskirstyti. 2002 metais mitingo vietą LLL paženklino paminkline lenta.

Sulaukė didelio atgarsio

Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas pabrėžė, kad šis pirmasis viešas protesto mitingas-demonstracija paženklino Lietuvos išsilaisvinimo paskutinio ir lemiamo etapo pradžią.

„Tai buvo tarsi starto šūvis. Ši Lietuvos rezistentų manifestacija sulaukė didžiulio atgarsio Lietuvoje ir už jos ribų, paspartino visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo plėtrą. Šią akciją prisimename kaip to meto ryškų artėjančios laisvės ženklą“, – „Lietuvos žinioms“ sakė G. Šidlauskas. Anot jo, tuo metu LLL dar veikė pogrindyje, o į mitingą pakvietė keturi atsakomybę prisiėmę iniciatoriai, kurie priklausė šiai organizacijai arba pritarė jos tikslams. „Kiti rezistentai ir šiam sumanymui pritariantys piliečiai į jų kvietimą drąsiai atsiliepė“, – sakė G. Šidlauskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad mitingo organizatoriai, jau ir iki tol aktyviai dalyvavę pasipriešinimo okupacijai kovoje, buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o sulaukusiems pensinio amžiaus buvo skirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymą Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, didvyriškai gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"