Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Istorikas: 1992 metais Lietuva galėjo pakartoti Baltarusijos likimą

 
2018 07 23 5:19
LŽ archyvo nuotrauka

„Lietuvių tauta yra kaimiečių tauta, reikia nebijoti tai pasakyti, o Algirdo Brazausko paprastumas, iškalba žmonėms patiko, buvo momentų, kai žmonės save su juo tapatino“, – sako istorikas Mindaugas Tamošaitis kartu su kolega Sauliumi Grybkausku išleidęs pirmąją istorinę monografiją apie A. Brazauską. 

Pasak vieno iš knygos „Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biografija“ autoriaus, A. Brazauskas buvo atsargus ir kiekvieną žingsnį apgalvojantis politikas, kurio tapimas prezidentu, o vėliau – atsisakymas kandidatuoti antrai prezidento kadencijai, lėmė lūžius Lietuvos politikoje.

A. Brazauskas palaikė „finliandizacijos“ modelį, tapęs prezidentu nenorėjo tarnauti Rytams ar Vakarams, bet siekė iš visur imti tai, kas naudinga.

– A. Brazauskas Lietuvos politikoje dominavo labai ilgą laiką. Jis išėjo ir vėl sugrįžo. Kas lėmė jo išėjimą, sugrįžimą ir kokį vaidmenį jis vaidino šalies politinėje raidoje?

– Pas mus didžiausia problema, kad žmonės pernelyg užsibūna politikoje, tampa ikonomis ir galvoja, kad privalu aplink juos „šokinėti“, bet demokratinėje visuomenėje žmonės, kurie atliko savo darbą, turi pasitraukti.

Algirdo Brazausko pasitraukimas iš politikos 1997 metais yra netradicinis ir tikrai vertas pagarbos veiksmas. Jis, matyt, suvokęs, kad atėjo tam tikra riba, žinoma, veikė ir komunistinė praeitis, spaudimai, permainos šeimoje, priėmė tokį sprendimą. Šis sprendimas buvo gerbiamas. Tiesa, iki to laiko jis buvo juodinamas, buvo suvokiamas, kaip rimtas konkurentas.

Taigi, jo sprendimas nekelti savo kandidatūros parodė jo stiprybę. Jo patarėjai, partija reikalavo, kad jis kandidatuotų į prezidento postą dar kartą, bet A. Brazauskas atsisakė.

Išeidamas iš politikos jis pasakė, kad atgal negrįš. Ir išties, kurį laiką jis buvo pasitraukęs, viską stebėjo iš šalies. Sugrįžimas buvo įdomus, jis sutapo su kairiųjų jėgų konsolidacijos metais. Visgi manoma, kad A. Brazauskas užsibuvo per ilgai, ypatingai kalbant apie jo premjeravimo laikus. Manoma, kad antrą kartą eiti į premjerus jam tiesiog nereikėjo. Jo sveikata prastėjo, žiniasklaida buvo negailestinga, jis ėmė galvoti, kad yra neklystantis ir tai pakenkė jo reputacijai. Jo buvimo valdžioje pabaigoje net jo aplinkoje buvo žmonių, kurie manė, kad jam reikia pasitraukti. Sugrįžimą į politiką lėmė jo aplinka, kaip ir ėjimą į prezidento rinkimus, ten jis taip pat nesiveržė, buvo manoma, kad į prezidentus kandidatuos Justinas Marcinkevičius.

Tiesa, A. Brazauskas į politiką grįžo, kaip buvęs prezidentas, kuris norėjo premjero posto. Jis save matė vykdomojoje valdžioje, taip pat, kaip ir dabartinę prezidentę, net yra sakęs, kad ji yra gera vykdytoja. Vėliau buvo nusivylęs dabartine prezidente ir to neslėpė.

– A. Brazausko politinė karjera buvo ilga ir vingiuota. Jis – įvairiai vertinamas žmogus ir politikas. Kaip jį vertina žmonės ir kaip – istorija ir istorikai?

– Nagrinėjau partijos ir asmeninius A. Brazausko dokumentus, niekur neradau, kad jis būtų ką nors pasiėmęs sau ar partijai. Dokumentuose matosi, kad partijoje nuolat stigo pinigų, nebuvo taip, kad būtų pinigų perteklius. Negalima pasakyti, kad A. Brazauskas įgijo turto, nebuvo užfiksuota, kad jis kažko daug turėjo, nepriklausomybės pradžioje gyveno kukliai. Kita vertus, ten kur kažkas yra kažką padarę, jei neištyrė teisininkai, istorikai to dar tirti negali. Matyt ateityje tyrimų bus daugiau, gal kažkas paaiškės.

Kai kalbame apie 1988 metus, Sąjūdžio programą ir kitus dalykus, turime suprasti, kad tuomet niekas negalvojo apie nepriklausomybę, niekas nežinojo kas bus. Daugybė dalykų nutiko savaime, svarbu neužmiršti, kad Sąjūdis pradžioje neturėjo valdžios, o tai reiškė, kad už nieką neatsakė.

A. Brazauskas buvo realistas, jis matė situaciją Maskvoje, Lietuvoje ir mėgino būti tarpininku. Jis nebuvo tas žmogus, kuris pasisakė už nepriklausomybę, jis žiūrėjo į realią situaciją, siekė, kad nepasikartotų Gruzijos ar Armėnijos įvykiai. Politikas buvo labai atsargus, norėjo išvengti nelaimių.

V. Landsbergio ir A. Brazausko politiniai svoriai tuo metu buvo skirtingi. Vienas važinėjo į Maskvą ir tvarkė reikalus, kitas atėjo „iš apačios“ kaip visuomenės atstovas ir opozicionierius. Tiesa, kai kuriais atvejais jie bendradarbiavo, tarkime abu buvo TSRS Aukščiausios Tarybos deputatai ir gynė Lietuvos interesus, siekė Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimo neteisėtu.

Daugelis tų, kurie rinkosi atsiskirti nuo TSKP, vėliau tapo signatarais, ministrais. Jie tarsi pasidarė tramplyną į gyvenimą, tai buvo atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos generalinė repeticija.

Sąjūdžio pradžioje Lietuvoje buvo sovietinė kariuomenė, veikė KGB, netrukus pradėjo veikti Jedinstvo. Maskvoje buvo manoma, kad A. Brazauskas yra veidmainis, nes ten nuvykęs jis kalbėdavo vienaip, čia – kitaip. Jis visą laiką laviravo. Tiesa, jis nebuvo suvažiavimo, kurio metu Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, iniciatorius, bet laviravo. Mintis kilo kitiems komunistams, o A. Brazauskas pasirinko daugumos variantą. Jis atidžiai žvelgė į situaciją, iki pat paskutinės minutės nebuvo aišku, ką pasirinks. Buvo ir Maskvos baimė. Taip, buvo neryžtingumo, laukimo, bet tai galima vertinti, kaip taktiką.

Tie, kurie pasirinko šį kelią, realiai atvėrė sau duris į politiką, nes kitoks pasirinkimas reiškė politinę mirtį. Taigi, žmonės galvojo strategiškai. Daugelis tų, kurie rinkosi atsiskirti nuo TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partijos) vėliau tapo signatarais, ministrais. Jie tarsi pasidarė tramplyną į gyvenimą, tai buvo atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos generalinė repeticija. Tai buvo precedentas, kuris užkrėtė kitus, pagreitino Lietuvos atkūrimą.

– Koks buvo A. Brazausko santykis su Sąjūdžiu? Kaip sekėsi politinis bendradarbiavimas, kaip kito pats Sąjūdis?

– Kalbėdami apie Sąjūdį galime kalbėti apie tai, ką yra pasakęs Justinas Marcinkevičius, o jis sakė, kad „Kovo 11 dieną man Sąjūdis mirė“. Kai Sąjūdis buvo opozicijoje, buvo vienybė, bendras priešas, bet vos Sąjūdis gavo valdžią – viskas pasikeitė, prasidėjo trintis tarp pačių sąjūdiečių.

Iškilo V. Landsbergis, Virgilijus Čepaitis, kurie ėjo vienu keliu, o kiti buvo aukojami, tarp jų – vicepremjeru tapęs Romualdas Ozolas. Kuo tapo A. Brazauskas? Jis tapo eiliniu žmogumi, jis buvo pirmas žmogus ir per vieną dieną (po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (AT) V. Landsbergis tapo pirmu žmogumi, o A. Brazauskas nuliu.

Tiesa, A. Brazauskas sutiko užimti vicepremjero postą. Jis „ūkininkas“ komunistas ir negalėjo būti be veiklos. Jis palaikė Kazimieros Prunskienės liniją, palaikė moratoriumo nepriklausomybei idėją. Tuo laikotarpiu didžioji trintis prasidėjo ne tarp A. Brazausko ir V. Landsbergio, bet tarp pastarojo ir K. Prunskienės, nes dar nebuvo konstitucijos, nebuvo išsidalyta ir atskirta valdžia, jos svertai, todėl AT visur kišosi, prezidento posto taip pat dar nebuvo.

Kai Sąjūdis buvo opozicijoje, buvo vienybė, bendras priešas, bet vos Sąjūdis gavo valdžią – viskas pasikeitė, prasidėjo trintis tarp pačių sąjūdiečių.

Viskas baigėsi kainų krize, nors pati AT pritarė planui, kad kainas reikia pakelti. Ta krizė lemė susidorojimą su K. Prunckiene, jos kabinetu. Prasidėjo krizė valdžioje, buvo atsisveikinta su tais politikais, kurie buvo nepriimtini AT. Po šio pasitraukimo A. Brazauskas tampa opozicijos atstovu, pradeda sluoksniuotis politikai AT, atsiranda frakcijos.

Per visą tą laiką jam nuolatos reikėjo įrodinėti, kad jis – lojalus Lietuvai. Jam buvo „kalama“, kad norite atgal į Sovietų Sąjungą , kad Lietuva nebūtų laisva. Savarankiška LKP buvo lyginama su Mykolo Burokevičiaus partija. AT prasidėjo vidinis chaosas, kuris lėmė 1992 metų rinkimus, taip pat visur buvo matoma KGB šmėkla. Tas Sąjūdis, kuris 1988–1990 Lietuvą atvedė į nepriklausomybę 1991–1992 tapo visuomenę skaldančia jėga, todėl kalbant apie Sąjūdį svarbu kalbėti apie jo etapus.

1993 metais įkuriama Tėvynės Sąjunga, bet šioje politinėje jėgoje atsiduria tik AT pirmininko šalininkai, bet ne visi sąjūdiečiai, nes Sąjūdyje veikė įvairios politinės jėgos: socialdemokratai, Lietuvos demokratų partija ir kiti. Tai buvo politinis judėjimas, kuriame buvo visiškas margumynas. Įdomu tai, kad po 1991 metų pučo Maskvoje Lietuvoje prasidėjo politinės „pjautynės“, kilo įtampa, norėta „nusodinti“ kairiuosius. Buvo siekiama net atkurti prezidentinę instituciją pagal 1938 modelį, bet referendume gyventojai pasakė ne. O galėjo nutikti taip, kad 1992 metais Lietuva galėjo pakartoti Baltarusijos likimą, tapti nedemokratine.

Istorikas Mindaugas Tamošaitis. Romo Jurgaičio nuotrauka.
Istorikas Mindaugas Tamošaitis. Romo Jurgaičio nuotrauka.

1992 metų rinkimai, o vėliau – prezidento rinkimai sudarė atsaką dešiniesiems, neįsigalėjo viena politinė jėga.

Dar vienas svarbus momentas yra tai, kad Komunistų partijai Lietuvoje priklausė apie 200 tūkst. žmonių, žinoma, dalis pasitraukė, bet dalis nuėjo į kitas partijas. Situacija buvo sudėtinga, nes, tarkime, iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių 17 buvo komunistai.

Viskas buvo painu. Ir savo knygoje paliečiau temą apie tai, kodėl Lietuvoje yra toks nusivylimas valdžia, netikėjimas. Viskas manau dėl politinių perbėgėlių, nes jų buvo daug. Žmonės masiškai keitė partijas, vieni kitus kritikavo.

– Privatizacija ir laukinio kapitalizmo laikai siejami su buvusių komunistų valdymo laikais. Kokį vaidmenį A. Brazauskas vaidino privatizacijos laikotarpiu?

– Patys pirmieji privatizacijos dokumentai buvo pasirašyti dar AT laikais iki 1992 metų. Vėliau vykdomojoje valdžioje buvo Adolfas Šleževičius, o A. Brazausko, kaip prezidento veikla geriausiai matoma per įstatymų vetavimus. Tarkime norėta susidoroti su Bažnyčios turtu, privatizuoti, bet šis įstatymas buvo vetuotas. Tuo laikotarpiu buvo padaryta klaidų, būta nemokšiškumo, ekonomikoje tvyrojo chaosas. Nežinau ar visa tai galima suvesti į vieno A. Brazausko asmenybę. Nebuvo patirties, klestėjo nusikalstamumas. Valstybė tuo laiku dar nebuvo tokia tvirta, kad galėtų kontroliuoti tam tikrus procesus. Stabilumas atėjo apie 1996 metus. Nėra vienareikšmiško atsakymo, kas ir kodėl nutiko.

Turtas atiteko tiems, kurie jį, kaip, tarkime kolūkių pirmininkai, valdė ir anksčiau. Buvo pasinaudota privatizacija ir tai lėmė ir Sąjūdžio pralaimėti savivaldos rinkimai, žmonės buvo tamsūs, tuo taip pat buvo pasinaudota. Nemanau, kad galima kaltinti vieną žmogų dėl to, kas nutiko. Tai buvo kompleksinės priežastys.

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nė vienas politikas neturėjo vizijos, kokia ji turėtų būti. V. Čepaitis savo atsiminimuose rašo, kad „mes žinojome, kad reikia atkurti nepriklausomybę, o kas bus – nežinojome“

A. Brazauskas palaikė „finliandizacijos“ modelį, tapęs prezidentu nenorėjo tarnauti Rytams ar Vakarams, bet siekė iš visur imti tai, kas naudinga. Visgi vėliau suvokė, kad iš Rusijos nelabai galima ką paimti ir pamažu ėmė orientuotis į Vakarus. Tiesa, pradžioje bijota NATO, nebuvo apie tai kalbama. Visada buvo spaudimas iš dešiniųjų orientuotis į Vakarus ir tai buvo pozityvus spaudimas. A. Brazauskas taip pat siekė pasirašyti sutartį su Lenkija, ko nebuvo padaryta AT laikais. Tuo laiku, kai vyko derybos Lenkija veržėsi į NATO, buvo nutarta, kad reikia daryti taip, kaip ir jie. Taigi, buvo dedami pamatai mūsų ateičiai ir 1997 metais Lietuva atrodė jau daug geriau.

– Ar atkuriant Lietuvos nepriklausomybę politikai, aktyvistai turėjo šalies viziją? Ar buvo žinoma, kaip turi atrodyti laisva šalis, ko mes norime ir kur link einame?

– 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nė vienas politikas neturėjo vizijos, kokia ji turėtų būti. V. Čepaitis savo atsiminimuose rašo, kad „mes žinojome, kad reikia atkurti nepriklausomybę, o kas bus – nežinojome“. Manau panašiai manė visi, gal A. Brazauskas turėjo tikslą, kad viskas vyktų neskausmingai ir palaipsniui. Nebuvo aiškaus plano, kaip daryti, ką daryti.

Iki nepriklausomybės mes ėjome aiškiai, žinojome, ko norime, bet vėliau – ne. Žmonės nebuvo atėję iš kitur, nebuvo politikai, visi buvo skirtingi ir turėjo skirtingus supratimus. Taigi, vizijos nebuvo, nors vėliau atsirado orientacija į Europos Sąjungą ir NATO. Tai, kad A. Brazauską prezidento poste pakeitė Valdas Adamkus – labai teigiamas reiškinys, o taip nutiko, nes A. Brazauskas savo nori tuomet pasitraukė iš aktyvios politikos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"