Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Istorijos politikos „žaidimo taisyklės“

 
2017 09 28 8:40
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Veiklą pradėjusioje Seimo Valstybės istorinės atminties komisijoje (VIAK) radosi minčių apie būtinybę parengti Istorinės atminties įstatymo projektą. Aiškinama, kad taip valstybė nustatytų tam tikras „žaidimo taisykles“, o ne primestų vieną istorijos matymą.

Politikų ir istorikų pozicijos dėl tokio įstatymo reikalingumo išsiskiria. Vienų nuomone, to reikia stengiantis, jog valstybės istorinė atmintis atlieptų istorinę tiesą, padėtų išvengti falsifikavimo ar nederamų interpretacijų. Kiti įsitikinę, kad reglamentavimas kylančių problemų neišspręs.

Prieš kelis mėnesius sudarytos Seimo VIAK pirmininkas „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas „Lietuvos žinioms“ pažymėjo, kad svarbiausia jo vadovaujamos komisijos funkcija – istorijos politikos formavimas.

„Kiekvienas probleminis istorijos politikos klausimas bus sprendžiamas ne pačių politikų, o būtent remiantis ekspertų tarybos pasiūlymais. Tai yra labai svarbu: ne patys politikai spręs, o ekspertai teiks rekomendacijas, ir tik tada mes tvirtinsime tuos dalykus. Tai reiškia, kad depolitizuojame patį istorijos politikos procesą“, – aiškino jis.

Priimti Tautos istorinės atminties įstatymą buvo siūloma nuo 2012 metų, bet visi mėginimai tai padaryti parlamente patyrė nesėkmę.

Anot A. Gumuliausko, ekspertų taryboje, teiksiančioje pasiūlymus ir pastabas Seimo VIAK, dirbs istorikai profesionalai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir pan. „O kiekvienu konkrečiu klausimu, pavyzdžiui, 1926 metų valstybės perversmo, be abejonės, turėsime atrinkti tuos istorikus profesionalus, kurie yra atlikę reikšmingų mokslinių tyrimų šia tema. Susirinkę būtent šie ekspertai ir teiks pasiūlymus“, – dėstė jis.

Kokios temos pateks į Seimo VIAK akiratį? A. Gumuliausko teigimu, pirmiausia ketinama imtis Atmintinų dienų įstatymo. „Čia iškils įvairių klausimų. Tada turėsime reaguoti į juos ir sudarinėti ekspertų komisijas“, – kalbėjo jis.

Neprimetinės istorijos matymo

Dar vienas svarbus darbas, kurio imtis planuojama Seimo VIAK, – Istorinės atminties įstatymo projekto rengimas. „Tačiau tai yra perspektyva ir tam reikia rimtai pasirengti. Kiek žinau, ankstesnėse kadencijose mėginta tokį įstatymą parengti, bet bandymai buvo nesėkmingi. Manau, kad reikia dirbti labai kruopščiai. Vis dėlto daug kur Europoje yra tokie istorinės atminties įstatymai“, – kalbėjo jis. Priminsime, kad priimti Tautos istorinės atminties įstatymą buvo siūloma nuo 2012 metų, bet visi mėginimai tai padaryti parlamente patyrė nesėkmę.

A. Gumuliausko nuomone, istorinė atmintis turi atliepti „istorinės tiesos dalykus“, kurie negali būti antivalstybiški. Esą kartais ne tik viešojoje erdvėje, bet ir mokslinėje literatūroje matome tam tikrų teiginių, kurie yra antilietuviški ir antivalstybiniai.

Kaip pavyzdį politikas minėjo SSRS okupacijos laikotarpį. „Tad reikia parodyti, kad tai vis dėlto buvo sovietinė okupacija, mat dabar girdime labai daug obalsių, kad tai buvo be galo geri laikai. Apie tai galite pasiskaityti ne viename straipsnyje. Iš jaunosios kartos sąmonės ištrinamas okupacijos supratimas, esą nesvarbu, kad buvome okupuoti, bet viskas buvo pigu, gerai ir t. t.“, – pabrėžė jis.

Arūnas Gumuliauskas: "Laikai, kai valstybė primetė istorijos matymą, baigėsi. Turime tik nustatyti žaidimo taisykles ir pagal jas žaisti.“
Arūnas Gumuliauskas: "Laikai, kai valstybė primetė istorijos matymą, baigėsi. Turime tik nustatyti žaidimo taisykles ir pagal jas žaisti.“

Kartu parlamentaras tvirtino, kad tokiu būdu tikrai nenorima primesti tam tikro istorijos matymo. „Norime tik primesti žaidimo taisykles. Laikai, kai valstybė primetė istorijos matymą, baigėsi. Turime nustatyti žaidimo taisykles ir pagal jas žaisti“, – sakė A. Gumuliauskas.

Apie tai, kokios tos „žaidimo taisyklės“ gali būti, kol kas esą per anksti svarstyti, dėl to dar tik bus kalbamasi Seimo VIAK. Kada galima tikėtis tokio projekto, taip pat dar per anksti spręsti, nes, anot A. Gumuliausko, tai yra ne vienos dienos, o gal net visos kadencijos darbas.

„Į plenarinių posėdžių salę reikia atnešti kokybišką juridinį dokumentą, kad jo neatmestų. O tam, kad toks dokumentas atsirastų, reikalingos abipusės pastangos – tiek mūsų komisijos, tiek ekspertų“, – tikino jis.

Reikia kalbėti, o ne reglamentuoti

Seimo VIAK narys konservatorius Arvydas Anušauskas kritiškai vertino idėją įstatymu reglamentuoti istorinę atmintį. Pirmiausia, ne viskas gali būti sutalpinta į įstatymą, tik kokie nors esminiai principai.

„Tačiau tie principai ir taip dažnai yra išblaškyti po įvairius teisės aktus. Pavyzdžiui, pagrindiniai dalykai yra Konstitucijoje, Nepriklausomybės deklaracijoje, Nepriklausomybės atkūrimo akte. Daugelis dalykų, kurie mums svarbūs, vienaip ar kitaip yra mūsų teisės dokumentai. Pavyzdžiui, priminsiu, kad 1949 metų partizanų deklaracija, paskelbta mūsų dokumentu, egzistuoja. Manau, visko net neįmanoma vienu kokiu nors aktu reglamentuoti, sutvarkyti. Tiesą sakant, ir didelės būtinybės nematau. Tačiau kalbėti apie istorinę atmintį, dalyvauti ją formuojant įvairiais būdais – nuo švietimo iki patriotinio ugdymo – svarbu“, – kalbėjo jis.

A. Anušauskas pažymėjo, kad mūsų istorija dažnai tampa Rusijos informacinio karo dalimi. Tačiau jis nemano, jog specialus įstatymas viską surikiuotų taip, kad žmonės nustotų kelti klausimus, net jeigu jie yra neteisingi ar kvaili. „Vis dėlto tokios teisės niekas nežada atimti, jokie įstatymai netrukdys demokratinei visuomenei kalbėti apie probleminius dalykus. Kartais ne visi supranta mūsų istorijos svarbiausius akcentus, tačiau turime apie tai kalbėti. Čia jau ne tiek įstatymo, kiek pačių politikų reikalas. Žvelgiant į politines diskusijas, niekam ne paslaptis, kad labai dažnai devalvuojama valstybė, jos pajėgumai, galimybės, o tai veikia dalies žmonių istorinės atminties vertinimą. Kiek teko kalbėtis su negatyviai nusiteikusiais emigrantais, jiems tai jau atrodo visiškai nebesvarbu, nebereikalinga, nes jų materialiniai lūkesčiai nebuvo patenkinti. Tačiau egzistuoja ir kita, pozityvioji dalis žmonių, kuriems tai yra svarbu. Svarbi valstybė, istorija, istorinė atmintis“, – dėstė parlamentaras.

Būtinos valstybės pastangos

Arūnas Bubnys: "Dabar atitinkamos valstybinės politikos, mano nuomone, beveik nėra. Yra daug institucijų, kurios kiekviena sau kažką daro."
Arūnas Bubnys: "Dabar atitinkamos valstybinės politikos, mano nuomone, beveik nėra. Yra daug institucijų, kurios kiekviena sau kažką daro."

Humanitarinių mokslų daktaro Arūno Bubnio nuomone, istorinę atmintį prasminga ne tiek reguliuoti, kiek suteikti tam tikras kryptis, gaires, prioritetus – kas, kokie istoriniai laikotarpiai, temos yra svarbios Lietuvos valstybei, kokie pagrindiniai mūsų šalies istoriografijos naratyvai.

„Pasisakyčiau už nuosaikų įstatymą, kuris labai detaliai nereglamentuotų visų tų dalykų, bet numatytų gaires ir kryptis, kad iš tikrųjų būtų vykdoma valstybinė istorinės atminties politika. Kalbant detaliau – ir skiriama lėšų tyrimams. Be to, esama įvairių atskirų asmenybių, istorinių laikotarpių įamžinimo elementų ir t. t. Manau, kad šiuo požiūriu toks įstatymas reikalingas, nes dabar atitinkamos valstybinės politikos, mano nuomone, Lietuvoje beveik nėra. Yra daug institucijų, kurios kiekviena sau kažką daro, bet bendros valstybinės politikos nėra“, – sakė istorikas.

Anot A. Bubnio, kai kurios kitos šalys vykdo labai kryptingą valstybinę istorijos politiką. Kaip pavyzdį jis pateikė kaimyninę Lenkiją, Izraelį.

Istorikas pabrėžė, kad istorinės atminties politika svarbi, nes, kaip sako lotyniškas posakis: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais“. Taip pat ji reikšminga skatinant patriotizmą, šviečiant piliečius. „Kad žmonės būtų šviečiami, ugdomi per šalies istoriją, man atrodo, reikia valstybės pastangų, neužtenka atskirtų institucijų, entuziastų pastangų“, – svarstė jis.

Blogas ženklas

Humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius nepritarė Istorinės atminties įstatymo idėjai. Anot jo, mūsų šalyje netrūksta žmonių, kurie gyvena paraistorinėje erdvėje, todėl randasi iniciatyvų teisės aktais reglamentuoti istorinę atmintį.

„Esu linkęs manyti, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai brandi, išsilavinusi, labai daug žmonių yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, didžioji dalis visuomenės – vidurinį išsilavinimą. Jie puikiai gaudosi šiuose istorijos, istorinės atminties suvokimo reikaluose. Kažką papildomai reglamentuoti, manyčiau, būtų beprasmiška“, – įsitikinęs istorikas.

A. Kasparavičius priminė, kad prieš kelerius metus svarstant Tautos istorinės atminties įstatymo projektą siūlyta sukurti specialią struktūrą, kurioje dirbtų valstybės institucijų atstovai. „Esmė ta, kad tai buvo valstybės samdomi valdininkai tam tikroms funkcijoms atlikti. Bendrąja prasme tos jų funkcijos neturi nieko bendra su istorija, istorijos suvokimu ar istorine atmintimi. Bandymas visos valstybės, tautos istorinę atmintį pajungti valdininkiškam administravimui, manyčiau, yra iš principo labai blogas ženklas. Tokių dalykų reikėtų atsisakyti. Jeigu pasižiūrėsime į klasikines Vakarų demokratijas nuo Prancūzijos iki Didžiosios Britanijos, net Lenkiją, pamatysime, kad ten tokio įstatymo nėra“, – akcentavo jis.

Atsinaujinę svarstymai dėl specialaus įstatymo A. Kasparavičiui atrodo kiek ironiškai. Lietuva stovi ant atkurto valstybingumo šimtmečio slenksčio, o, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, galinti būti puiki mūsų istorinės atminties vieta, iki šiol nebaigta tvarkyti. Beveik nieko nepadaryta įamžinant Lietuvos Tarybos istorinę atmintį. Iki šiol mūsų sostinėje nėra deramo paminklo Lietuvos Tarybos pirmininkui dr. Jonui Basanavičiui, pirmajam prezidentui Antanui Smetonai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"