Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
LIETUVA

Įstatymų kepykla atsakomybės neprisiima

 
2018 03 20 9:40
Dėl Seimui teikiamų projektų gausos ir skubėjimo juos priimti kenčia ir įstatymų leidybos proceso skaidrumas bei viešumas.
Dėl Seimui teikiamų projektų gausos ir skubėjimo juos priimti kenčia ir įstatymų leidybos proceso skaidrumas bei viešumas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Seimui kasmet pateikiama apie 700 teisės aktų projektų – pusketvirto karto daugiau nei Estijoje. Įstatymai kepami tarsi bandelės, nesidomima, nei kokį poveikį jie darys, nei kaip veikia jau galiojantys – per pastaruosius kelerius metus tokia stebėsena atlikta tik 0,06 proc. teisės aktų.

Kuo daugiau ir kuo skubiau – taip Seimas, lyg koks sovietmečio socialistinio lenktyniavimo pirmūnas, priima įstatymus, nepaisydamas, ar kam nors jų reikia ir kokios jie kokybės. Štai teikiant Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų projektą, prie jo buvo pridėtas vertinimas, kad neigiamos įtakos nė vienai sričiai tokios pataisos neturės. Tačiau kokio lygio ekspertai ir kuo remdamiesi tai parašė, jeigu nenumatė, kad dėl perteklinio svaigalų reklamos draudimo teks barbariškai plėšyti ir karpyti užsienietiškus žurnalus?

Deja, tai ne tik šios kadencijos parlamentarų ir Vyriausybės darbo stilius. Valstybės kontrolė atliko ne tik pastarųjų ketverių metų teisėkūros auditą, bet ir, siekdama įvertinti pokyčius, analizavo duomenis nuo pat 2004-ųjų.

„Esminių skirtumų tarp kadencijų nėra. Situacija negerėja, nors tik tinkamas teisėkūros procesas užtikrina galimybę turėti tokią valstybę, kokios norime. Juk per teisinį reguliavimą tvarkomi visuomeniniai santykiai, užtikrinamas tinkamas valstybės funkcijų vykdymas, sudaromos sąlygos visuomenės ir valstybės efektyviam vystymuisi“, – vakar pristatyto audito „Teisėkūros procesas“ išvadas „Lietuvos žinioms“ komentavo Valstybės kontrolės Valdymo audito departamento direktorė Živilė Simonaitytė.

Realybė niekam neįdomi

Teisėkūros procesas turėtų prasidėti nuo kokybiškos teisinio reguliavimo stebėsenos. Ji padėtų įvertinti įstatymų tinkamumą, identifikuoti jų keitimo poreikį. Jei įžvelgiama, kad kurios nors srities teisės aktai veikia netinkamai, reikalinga teisėkūros iniciatyva. Tuomet rengiamos, priimamos ir paskelbiamos atitinkamos pataisos. „Į visus šiuos etapus turi būti įtraukiama visuomenė, to Lietuvoje nedaroma. Taip pat būtina užtikrinti kokybišką analitinį darbą. Deja, to taip pat nėra. Dalis darbų, susijusių su stebėsena, poveikio vertinimu, atliekami formaliai, atmestinai arba visai neatliekami. Priimant įstatymus dėl kiekybės prarandama kokybė“, – situaciją teisėkūroje vertino Ž. Simonaitytė.

O kai pradžia ydinga, teisinio reguliavimo stebėsena beveik nevykdoma, sunku tikėtis sėkmės tolesniuose etapuose. 2014–2016 metais stebėsenos ėmėsi tik 12 iš 110 įstaigų, kurioms pavesta ši funkcija. Išanalizuota vos 0,06 proc. galiojančių teisės aktų – 47 iš daugiau kaip 84 tūkstančių. Teisės instituto vertinimu, tokio menka stebėsena negali turėti reikšmingos įtakos vertinant teisinio reguliavimo poveikį.

Beveik visais atvejais, kai stebėsena buvo pasitelkta, tai buvo padaryta tik formaliai – pasidomėta, koks yra vieno ar poros kokio nors įstatymo straipsnių poveikis. Maža to, stebėti dažniausiai būdavo atrinkti teisės aktai, nesusiję su strateginiais valstybės tikslais ir aktualių visuomeninių santykių, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ar švietimo, reguliavimu. Teisės instituto vertinimu, tokia stebėsena kaip dabar yra betikslė ir tik reikalauja papildomų sąnaudų.

Pavyzdžiui, Finansų ministerija 2014 metais atliko Mokesčių administravimo įstatymo poros straipsnių stebėseną, nors jau buvo parengusi šių straipsnių pakeitimus. Stebėsena truko 10 mėnesių, tuomet pateikta iš anksto žinota išvada, kad pataisos jau parengtos. Taigi beveik metus valstybės ištekliai naudoti beprasmiškai.

Po metų Finansų ministerija atliko minėto įstatymo kito straipsnio, reglamentuojančio mokesčių nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus, stebėseną ir nustatė, kad teisinis reguliavimas yra optimalus ir nėra poreikio jį keisti. Tačiau neįvertinus viso įstatymu įtvirtinto teisinio reguliavimo nebuvo identifikuotos kitos keistinos nuostatos. Per dvejus su puse metų šis įstatymas keistas net septynis kartus.

Nesant galiojančių teisės aktų stebėsenos, iškreipiama visa teisėkūros esmė, todėl teisės aktai priimami ar keičiami ne tada, kai to reikia visuomenei, o kai įstatymų leidėjai paklūsta siauroms interesų grupėms arba kai reikia gesinti „gaisrus“.

Ž. Simonaitytė pateikė pavyzdį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už smurto šeimose prevenciją ir stebėseną – turi nuolat matyti aplinką, reaguoti į pokyčius ir inicijuoti reikiamus pakeitimus. Deja, keisti teisinį reguliavimą suskubta tik tuomet, kai visą šalį sudrebino istorija apie tėvų užmuštą vaiką.

Valstybės kontrolės auditas parodė, kad fragmentiškos ir nekokybiškos stebėsenos rezultatai nesuteikia informacijos apie esamo teisinio reguliavimo reikalingumą ir efektyvumą, nors to reikalauja Teisėkūros pagrindų įstatymas. Kartu tai neleidžia laiku ir tinkamai reaguoti į pokyčius. Tuo metu perteklinė ar nekokybiška teisėkūra tik didina nereikalingą administracinę naštą tiek verslui, tiek visai visuomenei, sekina biudžetą, didina viešojo valdymo institucijų veiklos apimtį, neužkerta kelio korupcijos apraiškoms.

Živilė Simonaitytė: "Įstatymus priimant dėl kiekybės prarandama kokybė.”/Valstybės kontrolės nuotrauka
Živilė Simonaitytė: "Įstatymus priimant dėl kiekybės prarandama kokybė.”/Valstybės kontrolės nuotrauka

Paskubomis, daug ir nekokybiškai

Kai nežinoma, ką reikia keisti, Seimas suplukęs svarsto šimtus projektų, paskubomis juos laimina, o netrukus taiso ką tik priimtas pataisas. Per metus Seimui pateikiama apie 700 įstatymų projektų – iki keturių kartų daugiau negu kaimynių valstybių parlamentams (Estijos – vidutiniškai 200, Lenkijos – 338, Latvijos – 417).

Maža to, apie pusę teisės aktų Lietuvoje priimama svarstant skubos ar ypatingos skubos tvarka, nors ji taikytina tik išskirtiniais atvejais. Pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje taip skubama ne daugiau kaip 5 proc., Estijoje – apie 10 proc. atvejų.

Beveik 70 proc. pasiūlymų svarstyti įstatymų projektus skubos ir ypatingos skubos tvarka motyvuojami tuo, kad Lietuva vėluoja perkelti europines direktyvas į nacionalinę teisę. Tačiau juk paprastai tam numatomas dvejų metų terminas. Nepaisant ypatingos skubos, per pastaruosius kelerius metus Lietuva į nacionalinę teisę vėlavo perkelti net 54 proc. europinių direktyvų.

Projektų gausa ir skubėjimas juos priimti neleidžia gerai apsvarstyti kiekvieno pakeitimo, tad pataisų pataisos – Seimo kasdienybė. Pavyzdžiui, priimtas Valstybės tarnybos įstatymas keistas 108 kartus, Gyventojų pajamų mokesčio – 72, Alkoholio kontrolės – 56, Pridėtinės vertės mokesčio – 53.

Net du trečdaliai 2012–2016 metais priimtų naujos redakcijos įstatymų iki 2017-ųjų pabaigos buvo pakeisti, pusė jų taisyti nuo trijų iki aštuonių kartų. Teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškumo stoka apsunkina teisės taikymą. Pavyzdžiui, teritorijų planavimą ir statybas reguliuoja 203 teisės aktai, kai kurie jų buvo keisti daugiau kaip 30 kartų.

Žinoma, teisės aktus gali prireikti taisyti dėl pasikeitusios situacijos ar dėl europinės direktyvos perkėlimo būtinybės. Tačiau įstatymai keičiami ir todėl, kad juos rengiant netinkamai vertinamas galimas jų poveikis. Poveikio vertinimas yra privalomas pateikiant kiekvieną projektą, tačiau dažniausiai tik konstatuojama, kad planuojamas nustatyti teisinis reguliavimas nesukels neigiamų pasekmių reguliuojamai sričiai ir asmenims, neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai, verslo sąlygoms ir jo plėtrai, nepareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų. Tačiau tokie vertinimai niekuo nepagrindžiami ir neargumentuojami.

Tad visuomenei tenka būti bandomuoju triušiu, o įstatymų pakeitimus reikia vėl taisyti. Pavyzdžiui, Seimas 2015 metų birželį priėmė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pataisas, kuriomis buvo pakeista deklaravimo tvarka. Pateiktas vertinimas, kad neigiamų pasekmių nenumatoma. Tačiau teko dukart atidėti dalies įstatymo įgyvendinamųjų nuostatų įsigaliojimą, nes paaiškėjo, kad be socialinių ir kitų paslaugų gali likti apie 100 tūkst. asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą prie savivaldybės. Po pusantrų metų Seimas priėmė naujos redakcijos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą.

Visuomenė palikta nuošalyje

Dėl Seimui teikiamų projektų gausos ir skubėjimo juos priimti kenčia ir įstatymų leidybos proceso skaidrumas bei viešumas. Pasak Ž. Simonaitytės, kitose šalyse tikrai skiriama daugiau dėmesio visuomenei įtraukti į projektų svarstymą. Todėl vėliau neprireikia tiek taisymų, o žmonės labiau supranta pakeitimus.

2013 metais įdiegta nauja Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinė sistema, joje privalo būti skelbiami su teisėkūros procesu susiję dokumentai: iniciatyvos, projektai ir prie jų pridedami dokumentai, stebėsenos dokumentai ir kt. Tačiau 2014–2016 metais ministerijos joje paskelbė tik 2 proc. teisėkūros iniciatyvų, 35 proc. teisinio reguliavimo stebėsenos pažymų, 61 proc. teisinio reguliavimo stebėsenos planų. Apie tokios sistemos egzistavimą žmonės galbūt nelabai žino, nes visuomenė pateikė pasiūlymus tik dėl 8 proc. paskelbtų ministerijų rengtų įstatymų projektų.

Dabar tegalima daryti prielaidą, kad projektai daugiausia derinami su suinteresuotomis grupėmis, tačiau neviešai. „Rengiantis teisės aktų pakeitimams ar naujo įstatymo priėmimui, nedokumentuojama, kokie susitikimai, diskusijos vyksta, kas rengia dokumentą, kas už jį atsakingas, kas dalyvavo rengiant, su kuo susitikta. Ministerijose klausi, koks darbuotojas dirbo su projektu, su kuo susitiko, tačiau sulauki atsakymo, kad tokia informacija nekaupiama. O juk teisėkūra išskiriama kaip itin svarbi sritis dėl galimos korupcijos. Suinteresuotos grupės daro įtaką. Jei nežinome, kas dalyvauja rengiant ir teikiant projektus, nežinome, kas darė įtaką. Valstybė, kurdama teisės aktus, turi viešai deklaruoti, kas galėjo daryti įtaką jų nuostatoms“, – pabrėžė Ž. Simonaitytė.

Valstybės kontrolė priėjo prie išvados, kad šiuo metu teisėkūros proceso įgyvendinimas nesudaro tinkamų sąlygų kurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą, nes neįsitikinama esamo teisinio reguliavimo tinkamumu, o rengiant ir priimant teisės aktus ne visada užtikrinama atsakinga teisėkūra.

Valstybės kontrolė rekomenduoja pertvarkyti poveikio vertinimo ir teisinio reguliavimo stebėsenos sistemas, nustatyti konsultavimosi su visuomene būdus ir tvarką, užtikrinti duomenų, susijusių su teisėkūros procesu, dokumentavimą, kaupimą ir sisteminimą. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad trūksta teisinio reguliavimo vertinimo proceso koordinatoriaus, kuris sutelktų visų institucijų kompetenciją. Reikia sustabdyti gausybės įstatymų kepimo konvejerį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"