Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Iš S. Tamkevičiaus KGB kameros popiežius pasiųs svarbią žinią

 
Sigitas Tamkevičius / 
Sigitas Tamkevičius /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

1983 metais ilgus mėnesius tardomas KGB kalėjime Vilniaus centre tuometinis Kybartų klebonas Sigitas Tamkevičius negalėjo nė susapnuoti, kad po 35 metų jo kamerą aplankys Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus sekmadienį nusileis į buvusių KGB rūmų požemius, kad pagerbtų sovietų teroro aukas ir Bažnyčios pastangas ginti tikinčiųjų teises sovietų okupacijos metais. Katalikų bažnyčios vadovas apsilankys Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje įrengtoje vyskupų kameroje ir keliose kitose patalpose, įskaitant šaudymo kamerą.

„Popiežiaus apsilankymas Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje yra labai reikšmingas. Jis subtiliai siunčia žinią, kad jam labai brangūs žmonės, kurie nešė sunkų kryžių“, – sakė Sigitas Tamkevičius. Ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius teigė, kad popiežiaus vizitas taip pat yra proga įvertinti Vatikano paramą sovietmečio disidentams, metusiems iššūkį okupaciniam režimui. „Visi žinojo, kad Bažnyčia kovojo ne tik už savo, bet ir už tautos teises“, – pabrėžė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

Sigitas Tamkevičius: „Bene didžiausia mūsų bėda – vilties praradimas. O popiežius Pranciškus geba labai gerai transliuoti viltį.“

Aukos už laisvę pagerbimas

– Popiežius muziejuje buvusiuose KGB rūmuose aplankys kamerą, kurioje jūs kalėjote. Ką jums reiškia šis popiežiaus gestas?

– Jei prieš daugelį metų, kai sėdėjau tose kamerose saugumo požemiuose, kas nors būtų pasakęs, kad po kelių dešimtmečių ten lankysis popiežius, ir būsiu kartu su popiežiumi...

Popiežiaus apsilankymas Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje yra labai reikšmingas. Jis subtiliai siunčia žinią, kad jam yra labai brangūs žmonės, kurie nešė kryžių. Per KGB kalėjimą perėjo tūkstančiai geriausių lietuvių – tiek dvasiškių, tiek pasauliečių, daugybė jų, perėjusių tardymus, sušaudyta, daug buvo išsiųsta į lagerius. Popiežiaus apsilankymas toje vietoje ir aukos už laisvę pagerbimas yra labai labai svarbus.

– Kuo svarbi sovietinės okupacijos metais buvo Vatikano pozicija dėl nepripažinimo politikos, kuo svarbus buvo bendravimas su Lietuvos katalikų bažnyčia?

– Vatikano poziciją ypač pajutome, kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II. 1978-aisiais jis garsiai pasakė, kad bus „tylos Bažnyčios“ balsas. Per televiziją matėme, ką jis kalbėjo Lenkijoje. Atsiliepdami į tokį popiežiaus gestą mes, penki kunigai, įkūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Pajutome, kad turime popiežių, kuris mus supranta, kad esame neužmiršti. Tuo metu Bažnyčia buvo spaudžiama, diskriminuojama, ypač mokyklose. Inteligentai ir patys kunigai buvo verbuojami. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nuotaikos smarkiai pasikeitė, kunigai tapo drąsesni.

Nusikaltėlius – į dienos šviesą

– Kodėl nusprendėte leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“?

– Kai buvome smarkiai spaudžiami (neturėjome net teisės katekizuoti vaikų, į seminariją per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus iš visos Lietuvos), mes, jauni kunigai, svarstėme, kaip tam pasipriešinti.

Būdami už geležinės uždangos pamanėme, kad būtų tikslingiausia, jei apie tai, kas vyksta Lietuvoje, sužinotų pasaulis. Kilo mintis rinkti faktus, kas vyksta visose Lietuvos vyskupijose, sudėti į leidinį ir mėginti jį perduoti į Vakarus. Mąstėme, kad jeigu Vakaruose bus pradėta plačiau kalbėti, gal jie bus atsargesni. Ir, beje, pataikėme į taikinį – nusikaltimus patogiau daryti tamsoje, kad niekas nematytų ir negirdėtų.

Kai „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pateko į sovietinio saugumo rankas, buvo iškelta baudžiamoji byla, prasidėjo kratos. Kilo pavojų, bet kartu pamatėme, kad tiksliai pataikėme į skaudamą vietą. Tikėjausi, kad gal porą metų pasiseks leisti tokį leidinį, nes juk žinojome, kokias pajėgas, kiek informatorių turi saugumas. Bet Viešpats saugojo, ir kronika gyvavo 17 metų.

– Ar okupacijos metais Katalikų bažnyčia buvo vien tikinčiųjų prieglobstis, ar atrama ir nuo tikėjimo nutolusiems žmonėms?

– Buvo inteligentų, kurie su Bažnyčia galbūt neturėjo kontakto, bet ir jiems ji buvo tarsi žaibolaidis. Praėjus keletui metų, kai pradėjome leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, atsirado 13 naujų leidinių – įvairių pakraipų, įskaitant ir tuos, kuriuos leido ne Bažnyčios žmonės.

Sunkiomis sąlygomis bandoma glaustis prie tų, kurie yra stipresni, ieškoma užnugario. Tuo metu aktyvesni Katalikų bažnyčios kunigai buvo atrama daugeliui Lietuvą mylėjusių žmonių. Visi žinojo, kad Bažnyčia kovojo ne tik už savo, bet ir už tautos teises.

– Tas žaibolaidis leido drąsiau pasireikšti disidentinei minčiai?

– Taip. Buvo momentų, kai truputėlį toliau nuo Bažnyčios esančiųjų buvome kritikuojami, kad kronikos leidėjams rūpi tik tikinčiųjų reikalai. Tačiau mums rūpėjo ir Lietuvos reikalai, nors buvome užėmę tokią poziciją: mąstėme, kad jei išsikovosime daugiau laisvės bažnytinėje srityje, daugiau laisvės bus ir Lietuvoje. Praktika parodė, kad taip ir buvo.

Popiežiaus vizitas – vilties ženklas

– Pereikime į nepriklausomybės metus. Ką prieš ketvirtį amžiaus reiškė Jono Pauliaus II vizitas, vykęs praėjus vos kelioms dienoms po paskutinių rusų karių pasitraukimo iš Lietuvos?

– Jono Pauliaus II apsilankymas mums buvo labai svarbus. Ką tik buvo išriedėję sovietiniai tankai, kilusi atgimimo banga... Tačiau tuomet jau buvo ir tam tikro nesuvokimo. Siekdami laisvės žmonės tikėjosi, kad tuoj pat ims gyventi geriau, o tas geresnis gyvenimas dar buvo kažkur toli. Būta nusivylimo. Tuo metu Jono Pauliaus II vizitas buvo vilties ženklas, sugebėjęs padrąsinti, nubrėžti gaires, kas mūsų laukia tame laisvės kelyje.

Žinoma, gaila, kad dažnai geros pamokos ne visada išmokstamos – žmonės tik paskui pamato, kad ir į tą neatkreipė dėmesio, ir į aną. Jei mes visi – Bažnyčios ir ne Bažnyčios žmonės – būtumėme atidžiai įsiklausę, ką tuomet kalbėjo popiežius, ir būtumėme mėginę tai daryti, tikriausiai šiandien turėtume gerokai gražesnę Lietuvą.

– Kaip per tą ketvirtį amžiaus (nuo vieno popiežiaus vizito iki kito) keitėsi Bažnyčios vaidmuo, jos reikšmė Lietuvos visuomenei?

– Bažnyčios vaidmuo Sąjūdžio metais, nepriklausomybės pradžioje buvo didelis, į Bažnyčią atėjo ir ne vienas buvęs komunistas. Tuomet būta daug įsiklausymo. Per visą nepriklausomybės laikotarpį daug kas keitėsi. Dabar gal tiek neįsiklausoma į Bažnyčios balsą, bet, manau, jos įtaka visuomenės gyvenime yra gana reikšminga.

Bažnyčios žmonės, vyskupai, labai aiškiai laikosi principų tiesiogiai nesikišti į politinius procesus, bet mes palaikome žmonių moralumą, viltį. Šiandien Lietuvoje matome daug sunkių dalykų. Bet jei ne Bažnyčios daroma įtaka žmonėms, manau, šiandien padėtis būtų kur kas sunkesnė.

– Kokios popiežiaus Pranciškaus žinios labiausiai reikėtų šių dienų Lietuvos visuomenei?

– Turime daug bėdų, bet bene didžiausia bėda – vilties praradimas. Kai žmonės nebeturi vilties, tai labai stabdo jų darbus, jų veiklą. O popiežius Pranciškus geba labai gerai transliuoti viltį. Jei mes tą transliavimą „pagausime“, manau, tai bus labai reikšminga.

Juk esame perėję ne tokius išbandymus (kolektyvizaciją, trėmimus), bet ir tuomet būta daugiau tos vilties, mažiau dejonių. Jei šiandien žmonėse pasisektų pažadinti stiprią viltį, ne tik Bažnyčiai, bet ir pačiai Lietuvai būtų labai gerai.


Tekstinis blokas: 1

. . .

Sigitas Tamkevičius Vilniaus KGB kalėjime buvo kalinamas daugiau kaip pusę metų nuo 1983 metų gegužės. Jis buvo tardomas daugiau kaip 70 kartų, tardymai trukdavo iki šešių valandų. Sovietų teismas dėl antisovietinės propagandos S. Tamkevičiui skyrė dešimties metų bausmę, jis kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 metais S. Tamkevičius ištremtas į Sibirą, bet po pusmečio, prasidėjus perestroikai, buvo paleistas.

S. Tamkevičius 1991 metais buvo nominuotas vyskupu, 1996 metais paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"