Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Į dangų stiebiasi modernūs Dievo namai

 
2018 04 01 6:00
Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčios pastatas bus labai ekologiškas: turės geoterminį šildymą, languose įmontuotos saulės baterijos užtikrins nepriklausomą elektros tiekimą.
Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčios pastatas bus labai ekologiškas: turės geoterminį šildymą, languose įmontuotos saulės baterijos užtikrins nepriklausomą elektros tiekimą. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Per kitų metų Velykas virš sostinės Pilaitės daugiabučių jau bus iškilęs net 51 metro šiuolaikiškos Šv. Juozapo bažnyčios bokštas su kryžiumi. Tačiau kada šie maldos namai bus pašventinti, priklausys nuo aukotojų dosnumo. Po 1990-ųjų Lietuvoje suprojektuota ir pastatyta daugiau kaip pusšimtis naujų bažnyčių ir kelios dešimtys koplyčių.

Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčioje (projekto autoriai – architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Marius Šaliamoras) persipina sakralinės architektūros tradicijos ir moderni interpretacija. „Žiūrint į pastatą iš pirmo žvilgsnio turi būti aišku, kad tai – šventovė.

Architektas Gintaras Čaikauskas pasakoja, kad su bažnyčios kunigu Ričardu Doveika „surėmę kaktas“ ne vieną dieną diskutavo dėl vienos ar kitos idėjos, gilinosį į liturginius ir kitus specifinius dalykus.

Kita vertus, bažnyčios visais laikais atspindėdavo geriausius to meto kultūros ir meno pasiekimus, todėl objektas turi būti šiuolaikiškas. Pagal bažnyčių architektūros stilius sprendžiame, kas yra gotika, barokas ar klasicizmas. Modernus XXI amžiaus sakralinis objektas privalo perimti ir tęsti tradicijas, išryškinti tūkstantmetę krikščionybės raidą, tačiau kartu atspindėti ir naujausias tendencijas. Turi būti aiškiai suvokiama, jog tai yra būtent modernus statinys, o ne tiesmukiška praėjusių istorinių stilių imitacija“, – nelengvą užduotį bažnyčią projektuojančiam architektui apibrėžia vienas Pilaitės šventovės projekto autorių G. Čaikauskas.

Pasak jo, esminis bažnyčios ir kitų kultūrinės paskirties objektų skirtumas yra dar ir tas, kad, pavyzdžiui, teatre šviesa užgęsta ir žiūrovų žvilgsniai nukrypsta į sceną. Bažnyčios erdvei keliami didesni reikalavimai. Ji privalo turėti ne tik funkcinę, bet ir sakralinę prasmę, emocionaliai veikti žmogų.

Bažnyčia – ne vien melstis

„Galimybė projektuoti bažnyčią architektams nusišypso nedažnai“, – teigia G. Čaikauskas. Architektas sako, kad su bažnyčios kunigu Ričardu Doveika „surėmę kaktas“ ne vieną dieną diskutavo dėl vienos ar kitos idėjos, labai daug gilinosi į liturginius ir kitus specifinius dalykus. Net keliavo į Jeruzalę ieškoti įkvėpimo, nes ten pastatyta daug naujų sakralinių objektų. Tarėsi ne vien su kunigu, bet ir su parapijos bendruomene. Architektus labai nudžiugino, kad tiek R. Doveika, tiek bendruomenė laikosi šiuolaikiško požiūrio – visi tikisi modernių, tačiau kokybiškų sprendimų.

Kylanti Pilaitės bažnyčia turi tradicinę trinavę erdvę, joje numatytos keturios koplyčios. 9 tūkst. kv. m plote suprojektuota 600 sėdimų vietų, bet kartu su stovinčiaisiais čia galės tilpti iki tūkstančio žmonių. Pasak architekto G. Čaikausko, sakralinės paskirties pastato naujovė – dvi atskiros koplyčios šalia pagrindinio altoriaus. Viena jų bus skirta šeimoms su vaikais, kita – senjorams ir neįgaliesiems. Esant poreikiui koplyčias galima atskirti garsą izoliuojančio stiklo pertvara. Virš įėjimo numatytas tradicinis balkonas vargonams ir chorui. Moderni naujovė – liftas, kelsiantis į antrą aukštą. Tiek choro erdvė, tiek visas objektas pritaikytas žmonėms su negalia.

Netrukus išryškės į pastato kompoziciją integruotas šventovės bokštas, turintis 3 metrų balto metalo kryžių. Šis sakralinio objekto simbolis taps ir urbanistiniu vietos akcentu. Bokštas su kryžiumi prilygs maždaug 16 aukštų namui.

„Esame senojo Vilniaus naujame mikrorajone – istorinis miestas ir nauja bažnyčia. Statydami šią bažnyčią bandome derinti Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą, barokinį Vilnių ir modernią šventovę“, – tvirtina Šv. Juozapo bažnyčios kunigas R. Doveika.

Jis pasakoja, kad bažnyčios sienas puoš pusantro metro pločio ir septynių metrų aukščio Kryžiaus kelio stotys. Altoriuje iš 420 stiklinių ugnies liežuvių bus suformuotas kryžius, o pakėlus galvą per visą stogo perimetrą tarsi atsivers dangus – bus 54,5 m vitražas. Jau kalbamasi su lietuvių, lenkų, ispanų kūrėjais dėl altoriaus elementų, su austrų įmone – dėl varpų. Beje, menininkai nemažai darbų bažnyčiai žada padovanoti.

Šventovės pastatas bus labai ekologiškas: turės geoterminį šildymą, languose įmontuotos saulės baterijos užtikrins nepriklausomą elektros tiekimą.

Pasak architekto G. Čaikausko, projektuojant reikėjo atsižvelgti, kad šiandienos bažnyčia – ne vien maldos namai, kurie pasibaigus mišioms užrakinami, bet ir bendruomenės kultūrinis, socialinis, sueigų centras.

Į tai orientuota ir bažnyčios aplinka. Čia bus parkas, o jame – fontanas ir aukotojus pagerbianti skulptūra, vaikų žaidimų, krepšinio aikštelės, sporto įrenginiai, 120 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. Bažnyčios teritorijos neketinama aptverti tvora – ji bus prieinama visiems bendruomenės nariams.

Kunigui R. Doveikai skaudu girdėti sakant, kad šimtai tūkstančių miestiečių gyvena miegamuosiuose mikrorajonuose. „Miegantys žmonės nieko nesukuria. Todėl ir turime išpuoselėtą senamiestį bei apleistus kitus mikrorajonus, nes jie – miegamieji. Kiekvienas mikrorajonas privalo būti gyvas – turėti savo mokyklas, bažnyčias, sveikatos priežiūros įstaigas, bibliotekas, baseinus, rekreacines zonas. Statydami šią šventovę norime parodyti, jog to reikia, todėl ji bus dvasingumo ir kultūros centras, kad dieną darbe praleidęs žmogus į savo mikrorajoną grįžtų ne miegoti, o visaverčiai gyventi“, – pabrėžia R. Doveika.

Per pusšimtis naujų bažnyčių

Statistikos departamento duomenimis, 1994-aisiais, ką tik atgavus nepriklausomybę, Romos katalikų bažnyčių Lietuvoje buvo 684, 2016-aisiais – 715. Iš jų per 50 suprojektuotos ir pastatytos jau po 1990 metų (neskaičiuojant atstatytų, susigrąžinusių pirminę paskirtį ar kituose pastatuose įkurdintų maldos namų). Dar iškilo keliasdešimt koplyčių. Statyta nemažai, nes buvo didžiulis poreikis. Tiesa, miestų senamiesčiuose šventovių tankis didelis, o naujuose mikrorajonuose jų trūksta. Todėl planuojant naujus mikrorajonus numatomos išskirtinės vietos ir maldos namams.

Pasak G. Čaikausko, didžiausia problema, kad sovietmečiu buvo nutrūkusi sakralinių pastatų projektavimo tradicija, tad praėjus pusšimčiui metų tikrai nelengva ją atkurti. Šiuo metu, architekto žodžiais, tokių objektų projektų raida jau grįžusi į savo vėžes.

Vis dėlto kas iš naujųjų sakralinių pastatų įeis į XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios architektūros istoriją? Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė neabejoja, kad joje tikrai bus minima Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia Vilniuje. Juk tai pirmoji šventovė, pastatyta atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ji pradėta statyti dar sovietmečiu, gavus KGB leidimą. Toks atvejis – vienetinis.

Bažnyčia iki šiol nebaigta, neturi bokšto. Tikimasi, kad galbūt kada nors jis bus pastatytas. Šventovės interjeras baigtas įrengti praėjus daugiau kaip 20 metų po statybų. Tačiau sakralinio meno ekspertė giria, kad ši bažnyčia išskirtinė vien todėl, kad ją projektavo garsūs architektai, liturginius baldus, interjero detales, kitus reikmenis kūrė profesionaliausi šiuolaikiniai lietuvių menininkai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Architektūros tyrinėtojų ir architektų vertinimu, per pastaruosius 28 metus sukurta tikrai vertingų sakralinės architektūros pavyzdžių. Bene vieningiausiai specialistai žeria komplimentus architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos Nidos bažnyčiai – už jaukumą, aiškiai matomą regiono dvasią. Dar vienas giriamas pavyzdys – bene daugiausia panašių objektų suprojektavusio Kęstučio Pempės sakralinės arkos formos Dubingių bažnyčia, kurioje labai jautriai atsižvelgta į vietos dvasią. K. Pempės Santaros klinikų Gailestingumo koplyčia – nedidelė, neturi pompastiškumo, bet puikiai atitinka maldos namų dvasią. Joje visuomet pilna žmonių. Už šiuolaikines formas, bet išlaikytą subtilų santykį su tradicija gerai vertinama architekto Mariaus Šaliamoro Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimų karalienės bažnyčia.

S. Maslauskaitė-Mažylienė pažymi, jog išskirtinesni architektūriniai ir meniniai sprendimai dažniau pasiekiami vienuolinėms bažnyčioms. Visų pirma dėl to, kad parapijų bendruomenėse daug skirtingo skonio, tad renkamasi vidutiniškesnį, bet žmonėms labiau patinkantį ir per daug diskusijų nekeliantį vizualinį kontekstą. Kaip vienus sėkmingų šiuolaikinės sakralinės architektūros pavyzdžių šios srities žinovai mini Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno Kelmės rajone, Pranciškonų vienuolyno prie Kryžių kalno, Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyno bažnyčias ar koplyčias. Kaip prieš kelis šimtmečius, taip ir dabar maldos namus projektuoja ne vien lietuviai. Pranciškonų vienuolyną prie Kryžių kalno kūrė pranciškonų draugai italai architektai, Palendrių vienuolyną – architektai iš Prancūzijos ir jų kolega lietuvis Darius Jakubauskas.

Angarai su kryžiumi?

Tačiau visuomenė naująsias bažnyčias kartais pavadina ir „prekybcentriais“, ir angarais su kryžiumi. Kai kuriuos šiuolaikinius Dievo namus taip vertina net profesionalai.

Vis dėlto neretai tikinčiųjų ir visuomenės kritiką lemia susiformavęs bažnyčios stereotipas pagal renesansinės ar gotikinės architektūros tipą. Specialistų manymu, nėra nieko blogiau, nei imituoti praeitų amžių kūrėjus. Sakralinė architektūra turi išreikšti savo laiko dvasią. Pasak S. Maslauskaitės-Mažylienės, kai kuriems nepatinka ne tik šiuolaikinė architektūra, bet ir šiuolaikinė muzika. Tačiau bizantinių varpų nebebus, nes gyvename kitokiu laiku.

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Nėra nieko blogiau, nei imituoti praeitų amžių kūrėjus. Sakralinė architektūra turi išreikšti savo laiko dvasią.“

Architektų ir tikinčiųjų nuomonė dažnai išsiskiria ir dėl statinio mastelio. Žmonės net mažame miestelyje nori vos ne katedros. Jie orientuojasi į didžiąsias šventes, bet nepagalvoja, kad kitomis dienomis didžiulis pastatas stovės pustuštis, o parapijiečiams bus brangu jį išlaikyti. Tokių bažnyčių-milžinių per pastaruosius 28 metus pristatyta nemažai. Beje, dažniausiai nesėkmę projektuojant šventoves užprogramuoja nepamatuotas jų mastelis.

Maldos namų architektūrinį pavidalą keičia ir nauji Bažnyčios uždaviniai. Dabar labai daug dėmesio skiriama socialinei funkcijai, žiūrima, kad būtų patalpų pastoracinei, katechetinei, socialinei veiklai. Tai, anot S. Maslauskaitės-Mažylienės, parapijiečiams svarbiau nei didžiulis ir brangus bokštas, be kurio anksčiau bažnyčia buvo neįsivaizduojama.

Sakralinių pastatų ir jų vidinio planavimo pokyčiams nemenką įtaką padarė liturginė Vatikano II Susirinkimo reforma (1962–1965): atsirado poreikis įtraukti tikinčiuosius aktyviai dalyvauti pamaldose, atsivėrė altoriaus erdvė, bažnyčios suplanavimas pasidarė laisvesnis. Šiuolaikinė liturgija prašo neblaškyti besimeldžiančio žmogaus dėmesio, tad ir dabartinių šventovių interjeras tapo lakoniškesnis, nebe toks puošnus.

Atgimsta mecenatystė

Šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, maldos namų statybos pasižymi užtrukusiais darbais, pinigų stygiumi, bet kartu – ir gražiais mecenatystės pavyzdžiais. Daugiausia jie statomi iš aukų, geradarių malonės, šiek tiek prisideda savivaldybės.

Parapijos sukasi kaip išmanydamos. Pavyzdžiui, galimybė pastatyti Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčią Šiauliuose atsirado, kai parapija pardavė turimą žemės sklypą su statiniais bendrovei „VP Market“, o pati nusipirko kitą. Marijampolėje naujų maldos namų – Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II bažnyčios – idėją buvo nutarta įgyvendinti, kai sklypą Bažnyčiai dovanojo vienas Marijampolės verslininkas. Dievo Gailestingumo koplyčia Santaros klinikose Vilniuje atsirado kardinolo Audrio Juozo Bačkio pastangomis ir pinigais: jis skyrė apie 200 tūkst. eurų iš savo tėvo ambasadoriaus daktaro Stasio Antano Bačkio palikimo. Australijos lietuvių kapeliono Petro Butkaus palikimo lėšomis pastatyta Nemakščių Švč. Trejybės bažnyčia. Utenos Dievo Apvaizdos ir Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventovės iškilo rėmėjų – „VP Market“ ir AB „Mažeikių nafta“ – dėka.

Unikalus Dubingių bažnyčios Molėtų rajone atvejis: jos statybų rėmėjai ir statytojai – įmonių grupės „Topo grupė“ valdybos pirmininkas Aurelijus Rusteika su žmona Aurelija. Verslininkų šeima tapo Bažnyčios įgaliotuoju atstovu, t. y. realiu projekto vykdytoju.

Tačiau, kaip apgailestaudamas teigia sostinės Pilaitės parapijos kunigas R. Doveika, bažnyčia negali pasinaudoti net mokesčių lengvatomis, kurias turi nevyriausybinės organizacijos. Tad nors Pilaitėje kyla ne vien maldos namai, bet ir kultūros bei socialinis centras, valstybė prie jo kūrimo neprisideda (tik Vilniaus savivaldybė skyrė 50 tūkst. eurų), o juk nemaža dalis aukų mokesčių pavidalu nueis valstybei.

R. Doveika dėkoja visiems, atsiliepusiems į prašymą prisidėti prie šventovės statybos, – Dievo pagalba jau paaukota apie 2 mln. eurų, o tai, pasak kunigo, rodo, kad mecenatystė mūsų visuomenėje turi labai gražią užuomazgą ir ją būtina puoselėti. Tačiau dar reikia antra tiek, kad bažnyčios apdaila iš dalies būtų baigta ir pastatas atiduotas naudoti. R. Doveikos manymu, jei bus pakankamai lėšų, tam užtektų ir metų ar dvejų.

Šiaip ar taip, visais laikais Dievo namai kildavo į dangų lėtai, bet ilgam.

Tačiau kada bažnyčia, kurios kertinis akmuo, atvežtas iš Jeruzalės ir pašventintas 2016 metų kovo 19-ąją, iš tiesų bus pašventinta, šiandien niekas negali pasakyti, nes statybos darbų tėkmę lemia aukos. Kunigas džiaugiasi, kad iki Kalėdų ištesėtas bendruomenei duotas pažadas uždengti stogą ir per kalėdines mišias įžengti tarsi į bažnyčios įsčias – dar statomą šventovės pastatą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"