Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
LIETUVA

Gyvenimai, tampantys Dievo buveinėmis

 
2017 12 24 6:00
Bernardas Verbickas OP: "Per Kalėdas švenčiame Jėzaus gimimą mūsų širdyse, švenčiame savo gyvenimus, tampančius Dievo buveinėmis." /
Bernardas Verbickas OP: "Per Kalėdas švenčiame Jėzaus gimimą mūsų širdyse, švenčiame savo gyvenimus, tampančius Dievo buveinėmis." / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Brolis dominikonas Bernardas Verbickas OP, tarnaujantis Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, sako, kad per Kalėdas švenčiame Jėzaus gimimą mūsų širdyse ir savo gyvenimus, tampančius Dievo buveinėmis. Jėzaus Dvasia mus kviečia ne našlaičio, bet palaimintam gyvenimui Viešpaties artumoje.

Mums nuolat tenka kovoti, kad prasmė nepaskęstų dirbtiniame blizgesyje, mes nepaskęstume eikvodami energiją tam, kas nesuteiks laimės. „Prasmė niekada lengvai nepasiduoda. Ji myli tuos, kurie pasiryžę dėl jos pakovoti įžvalgumu, kantrybe ir užsispyrimu. Lengvai į mūsų gyvenimą ateina tik lengvybė“, – interviu „Lietuvos žinioms“ kalbėjo brolis dominikonas Bernardas Verbickas OP.

Prasmė myli ryžtinguosius

– Per Kalėdas švenčiame Jėzaus Kristaus gimimą. Kaip sakoma Šventajame Rašte, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. Ką reiškia ši Viešpaties siunčiama žinia?

Bernardas Verbickas OP: „Per Kalėdas švenčiame Jėzaus gimimą mūsų širdyse, švenčiame savo gyvenimus, tampančius Dievo buveinėmis.“

– Ši laiško galatams ištrauka atskleidžia Dievo troškimą susigrąžinti klaidžiojantį ir vargstantį savo vaiką. Mes, Dievo vaikai, taip buvome sukurti. Tačiau nebepajėgėme gyventi kaip vaikai. Jėzus sugrąžino visavertį Dievo vaiko gyvenimą. Vaikas „kvėpuoja“, „maitinasi“ tėvų meile, o ne sausais reikalavimais. Dievo vaikas lygiai taip pat nuolat maitinasi Dievo meile ir malonėmis.

Toliau šioje laiško vietoje apaštalas Paulius sako, kad Jėzaus Dvasia mūsų širdyse šaukia: „Tėve!“ Ji nuolat mus kviečia ne našlaičio, bet palaimintam gyvenimui Dievo artumoje. Per Kalėdas švenčiame Jėzaus gimimą mūsų širdyse, švenčiame savo gyvenimus, tampančius Dievo buveinėmis.

– Kuo Jėzaus gimimas, gyvenimas ir mirtis svarbūs kiekvienam mūsų?

– Jaunavedžiams santuokos dieną mėgstu sakyti, kad kiekvieno jų asmeninė laimė priklauso nuo to, kiek kasdienybėje, laiko išbandymuose atiduos save kitam. Taip, kaip Jėzus atidavė save visą dėl mūsų. Žmogus tampa nelaimingas gyvendamas dėl sąvęs, nes buvo sukurtas taip, kad pilnatvę patirtų santykyje su kitu. Jėzus parodė mums šį kelią į santykį su Dievu per šalia esantį žmogų. Jis pasakė, ką daryti, kai nesiseka. Jis atkūrė gyvenimą, kaip sakoma vienoje šv. Mišių maldų, kad nebe sau mes gyventume, bet Jam.

Daug svarstoma, kad Kalėdos virto komercine švente, tikroji jų prasmė neretai paskęsta dirbtiniame blizgesyje. Ką apie tai manote?

– Ne tik per Kalėdas, visus metus mums tenka kovoti, kad prasmė nepaskęstų dirbtiniame blizgesyje. Kad nepaskęstume eikvodami energiją tam, kas nesuteiks laimės. Tačiau prasmė niekada lengvai nepasiduoda. Ji myli tuos, kurie pasiryžę dėl jos pakovoti įžvalgumu, kantrybe ir užsispyrimu. Lengvai į mūsų gyvenimą ateina tik lengvybė. Kalėdos – irgi ne išimtis. Mums visiems tenka atlaikyti skubėjimą ir nepamesti ramybės, stengtis, kad Kūčių vakarienė nebūtų eilinis „dovaningas“ pavalgymas su artimaisiais, bet maldingas susitikimas.

Dievas rodo kiauras talpyklas

– Mūsų šalyje aktualus vadinamųjų proginių katalikų klausimas. Nemažai save vadinančių tikinčiaisiais laiko bažnyčiai, maldai, tam tikroms prievolėms randa tik prieš didžiąsias religines ar asmeninio gyvenimo šventes. Kaip vertintumėte tokius žmones?

– Visi esame kviečiami į gyvą ir reguliariai praktikuojamą tikėjimą. „O kad tu būtum karštas arba šaltas, bet tik ne drungnas“, – rašoma Biblijoje. Tačiau niekam nėra leista prisiklijuoti „teisingo kataliko“ etiketės. Juk tas, kuris mūsų akyse atrodo „teisingas katalikas“, Dievo akyse gali atrodyti kitaip, ir priešingai. Tik Dievas pažįsta žmogaus sumanymus ir mintis. Dievo darbas žmoguje kartais trunka daugybę metų, ir Jis sumoka vienodai, nepriklausomai nuo to, kurią valandą žmogus ateina į Jo vynuogyną. Dabar tiesiog malonės laikas, kai Nojaus laivo, t. y. Bažnyčios, durys atviros visiems.

– Ne vienus metus Bažnyčios hierarchai kalba apie mūsų visuomenę apėmusią dvasinę krizę, kurią rodo į daug mūsų gyvenimo sričių įsismelkęs beviltiškumas. Kaip rasti vilties?

– Viltis yra mūsų laimės troškimas ir tikėjimasis ją pasiekti. Ji įkvepia bet kokį mūsų veikimą ir bet kokias pastangas. Tačiau yra viltis, kuri neapgauna, ir ta, kuri apgauna. Jeigu ieškome laimės tame, kas negali jos suteikti, prieiname beviltiškumą. Senajame testamente Dievas per pranašą sako: „Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė kiauras vandens talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13). Beviltiškumas – tai, kai norime atsigerti to, kas negali numalšinti troškulio, kai maitinamės tuo, kas nesotina. Jei visa žmogaus energija yra nukreipta, pavyzdžiui, į materialinės gerovės, malonumų, valdžios ir garbės siekimą, tuomet priemonės yra supainiotos su tikslais. Pražūtingi geiduliai tada tik auga, ir žmogus atsiduria akligatvyje. Tai, ko nori, patenkina, o ramybės ir džiaugsmo nejaučia. Jėzus sako: pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta. Žinoma, taip gyventi reikia atkaklumo. Bet jeigu reguliariai skiriame laiko maldai, Šventojo Rašto apmąstymui, Dievas pats pamažu rodo mūsų kiauras, vandens nelaikančias talpyklas, o neapgaunanti viltis stiprėja.

– Gyvename neramiais laikais. Kaimynystėje, Rytų Ukrainoje, nesiliauja karo veiksmai, Europa vis dar susiduria su pabėgėlių iššūkiu, kai kuriose valstybėse galvas kelia pavojingas nacionalizmas. Kodėl siunčiami tokie išmėginimai? Kokią pamoką turime išmokti?

– Karas Rytų Ukrainoje išmėgina mūsų ryžtingą poziciją pasmerkiant blogį. Akivaizdu, kad ilgainiui šį ryžtą vis sunkiau išlaikyti. Pabėgėlių atveju kyla mūsų atverties klausimas. Dažnai girdime argumentą, kad į Europą plūsta ne karo, o ekonominiai pabėgėliai, bet juk natūralu, jog žmogus ieško ten, kur geriau. Kiek tokių pabėgėlių turėjome ir tebeturime iš Lietuvos! Tik šiuo atveju dėl atvirų sienų naudojame kitą terminologiją. Nacionaliniai, patriotiniai jausmai, perfrazuojant Gilbertą Kitą Čestertoną, yra kilnūs, kai, pavyzdžiui, klausiame: „Ar aš esu vertas Lietuvos?“, bet ne tada, kai išdidžiai tariame: „Aš – lietuvis.“

Ganytojo vizitas – tikėjimui stiprinti

– Šiemet Lietuva sulaukė ypatingos šventės – palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Kokia to reikšmė? Ar galima tikėtis, kad mūsų šalyje susiformuos T. Matulionio kultas?

– Visai neseniai lankiausi namuose, kur ant sienos kabojo įrėminta rankų darbo servetėlė. Paklausiau: „Kas tai?“ Pasirodo, tai buvo šeimos relikvija. Visa šeima buvo ištremta į Sibirą, ir moteris kalėjimo kameroje kovodama su neviltimi, kitiems kaliniams budint, kad nebūtų pastebėta, savo rankomis padarė šią servetėlę.

T. Matulionis yra vienas iš daugelio mūsų tautiečių, subrandinusių dvasinius vaisius sovietų okupacijos kontekste. Jo, kaip vyskupo, šūkis buvo „Per kryžių į žvaigždes!“ Teofilius mums kalba apie mumyse glūdinčią stiprybę, kurią pažadina tikėjimas, apie žmogaus vidinį tvirtumą ir ištikimybę idealui net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

– Nors Lietuvos bažnyčios istorijoje būta daugybės švento gyvenimo vyrų ir moterų, iki šiol teturime vieną visuotinės Bažnyčios oficialiai patvirtintą šventąjį globėją – karalaitį Kazimierą ir dar vieną palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kodėl šventųjų ir palaimintųjų Lietuvoje gerokai mažiau nei kituose katalikiškuose kraštuose?

– Ar kalbame apie dabartinę, ar apie istorinę Lietuvą? Jeigu apie dabartinę, turime tik du palaimintuosius J. Matulaitį ir T. Matulionį. Jeigu apie istorinę, tada Dievo tarnų, palaimintųjų ir šventųjų yra daugiau. Pirmiausia, Krokuvoje palaidotas palaimintasis Vitas, kuris buvo pirmasis Lietuvos misijinis vyskupas. Nuo seno palaimintuoju liaudies laikomas Mykolas Giedraitis. Žinoma, šv. Kazimieras, visada turėjęs didelį pamaldumo kultą Lietuvoje. Lietuvos arkivyskupas šv. kankinys Juozapatas Kuncevičius, įstojęs į vienuolyną Vilniuje ir čia gyvenęs. Vilnietis šv. Juozapas Rapolas Kalinauskas. Taip pat šv. Faustina ir palaimintasis Mykolas Sopočka artimai susiję su mūsų kraštu.

Būta ir daugiau švento gyvenimo žmonių, tačiau dėl istorinių ir politinių aplinkybių organizuoti beatifikacijos procesą buvo itin sudėtinga. Situacija pasikeitė tik atkūrus Nepriklausomybę. Tada ir sužinojome daugiau apie kitus, pavyzdžiui Ignacą Štachą, Barborą Žagarietę, Vincentą Borisevičių, Mečislovą Reinį. Tikėkimės, kad bus ir daugiau tokių iškilmių, kaip šią vasarą.

– Kitų metų rudenį planuojamas popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje. Ką tai reiškia mūsų šaliai?

– Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams rašo: „Aš siunčiu jums Tichiką, kad jis paguostų jūsų širdis.“ Popiežiaus kelionė į Lietuvą – tai ne diplomatinis vizitas. Čia ganytojas atvyksta pas savo avis, kad paguostų mūsų širdis, sustiprintų tikėjimą ir viltį.

– Pastaruoju metu daug kalbama apie būtinybę Katalikų bažnyčiai keistis, prisitaikyti prie šiuolaikinių iššūkių. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Žinoma, Bažnyčiai labai svarbu neužsidaryti tarp patogaus sustingusio religingumo sienų. Prisitaikyti prie šiuolaikinių iššūkių – tai neprarasti atverties ir jautrumo žmonėms; drąsiai išnaudoti šiuolaikines galimybes skelbimui; atpažinti vertybines rizikas pliuralizmo ir globalizmo pasaulyje.

Tačiau Bažnyčia neieško to, kas lengva ir patrauklu visiems. Mes einame paskui Kristų, kuris nenuėjo lengvu keliu. Priešingai, buvo nesuprastas net ir artimiausiųjų. Taip ir Bažnyčia, ji seka paskui savo sužadėtinį. Ji eina ir veda savo vaikus labiau į gylį nei į plotį. Mes keičiamės atsiversdami ir irdamiesi į gilumą, kaip kvietė Jėzus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"