Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Gitanas Nausėda: „Praradome kompasą“

 
2018 08 21 16:17
Gitanas Nausėda / 
Gitanas Nausėda /  Romo Juragaičio (LŽ) nuotrauka

Apklausose pirmaujančio tarp „svajonių“ prezidentų ar įtakingiausių verslo žmonių SEB vyriausiojo ekonomisto dr. Gitano Nausėdos nuomone, žmonių gerovė ir mažėjanti socialinė atskirtis turėtų būti mūsų vektorius ateičiai, nes valstybė negali būti tvari, jei 10 procentų joje laimingi, o 90 procentų rauda.

Interviu LŽ tarp ateities prognozių, dabartinės valdžios vertinimų ir G. Nausėdos asmeninio gyvenimo detalių kalba vis pasisukdavo į artėjančius prezidento rinkimus. Bet, juokavome, esminio klausimo – ar kandidatuos į prezidentus – neuždavėme dėl dviejų priežasčių – nes G. Nausėda pareiškęs anksčiau rugsėjo sprendimo nepaskelbsiantis ir, antra, mažai kas abejoja, kad jis pasakys taip.

Koks laikas, toks ir prezidentas

Kiekvienam laikui reikia savo prezidento. Valdas Adamkus labai tiko į pirmus nepriklausomybę atgavusios valstybės lyderius kaip kelių į pasaulį tiesėjas ir moralinis autoritetas. Dalia Grybauskaitė pirmai kadencijai išrinkta per krizę, nes reikėjo ekonomiką išmanančio valstybės vadovo. Koks, jūsų prognozėmis, laikas bus artimiausi penkeri metai?

– Bus lemtingas laikas. Žinoma, kiekviena kadencija turi kažkokių lemties bruožų, nepaprastai svarbių dalykų, kurių sprendimas nulemia šalies ateitį keliasdešimčiai metų – ar tai būtų stojimas į ES ir NATO, ar globalinė finansų krizė, kai Dalia Grybauskaitė laimėjo rinkimus.

Šįsyk tai bus geopolitika su įtampa tarp pagrindinių pasaulio galybių – Rusijos ir JAV, taip pat ir ES toliau ieškos savo vietos šioje mozaikoje. Antra, gali būti, kad vėl sulauksime krizės. Nemanau, kad ji susidarys dėl priežasčių, kilusių čia, Lietuvoje, bet išorėje matyti požymių, jog ekonomika pasiekė aukščiausią tašką ir ilgainiui gali po truputį leistis žemyn.

Trečias iššūkis susijęs su ES paramos mažėjimu: kyla klausimų, kaip esame pasirengę pereiti prie kokybiškai naujos situacijos. Kartais dovanas nelabai sugebama įvertinti – dėl šios priežasties po įstojimo į ES nemažai pinigų panaudoti toli gražu ne reikalingiausiems visuomenei ir ne efektyviausiems projektams. Dabar reikės išmokti gyventi su mažesniu kapšu ES pinigų – sugebėti iš santykinai mažesnio pinigų kiekio išspausti didesnį rezultatą. Reikia mažiau pinigų dėti į išorinį miestų ir miestelių vaizdą, kuris daugeliu atveju jau pagražėjęs. Bet gražus vaizdas savaime darbo vietų nekuria – norint, kad žmonės liktų savo gyvenamojoje vietoje jiems reikia darbo ir pajamų. Tad reikia imtis verslo, investicijų pritraukimo, investuoti į naująsias technologijas.

Svarbūs bus santykiai su kaimynais, ypač Baltijos sesėmis, Lenkija – norisi, kad santykiai su ja pagerėtų, ir šioje srityje yra tam tikrų gerų užuomazgų. Neturime pamiršti Ukrainos, Gruzijos, kitų posovietinių šalių, su kuriomis tradiciškai turime draugiškus ryšius.

Ir, žinoma, vertybiškai apsibrėžti savo santykius su Rusija – atsakyti sau į klausimą, ar galime kai kada mūsų saugumo paaukoti ekonominiams interesams. Mano nuomone, šiandien visų pirma yra saugumas, tad turime labai atidžiai stebėti, kas vyksta Ukrainoje ir pagal tai rikiuoti savo atsakus. Kaip žmogus, kažkada rimtai domėjęsis šachmatais, žinau, kad tas pats žaidėjas negali daryti dviejų ėjimų iš eilės. Buvo Rusijos ėjimas Ukrainoje, po to JAV, ES ir Lietuvos, kaip sudėtinės ES dalies, o dabar vėl eilė Rusijai. Kai kurie politikai ima kalbėti, kad mes galime vėl sukurti santykių su Rusija pavasarį. Kol situacija tokia, kokia yra, tik tada, kai Rusija padarys savo ėjimą, bus galima galvoti, kaip pagerinti santykius su labai svarbia mums kaimyne. Bet tai nereiškia, kad turime atsiriboti kultūrine, socialine prasme arba kad galime laisvai stebėti kartais klaidinančią informaciją Rusijos žiniasklaidoje. Informaciniame fronte nereikia vieniems į kitus šaudyti, bet reikia pateikti teisingą informaciją ir neleisti, kad klaidingos žinios sklistų į visas puses.

– Tad koks vedlys valstybei būtų tinkamiausias spręsti šiuos iššūkius?

– Jokiuose universitetuose nerengia tuo pačiu ir tarptautininko, ir finansininko, ir ekonomisto. Reikia žmogaus, kuris būtų pasirengęs noriai imtis visų šių veiklos sričių, kuriomis, nors neturi šios srities universitetinio diplomo neturi, domėjosi, pulsavo vienu ritmu su visa valstybe. Šiandien nepilietišką žmogų, tokį, kuris nesidomėjo šiais klausimais, vargu ar kas rinktų į prezidentus.

Arbatinio šaukštelio masto reformos

– Ar tinkamai į jūsų minėtus bręstančius iššūkius reaguoja Seimas ir Vyriausybė? Kritikavote, kad premjeras sumanė kovoti su infliacija policiniais metodais.

– Kai žadama pasirūpinti, kad kainos nekiltų, bet nekalbama apie konkurenciją, aš, kaip ekonomistas, negaliu taikstytis ir nepasakyti tiesos – be konkurencijos neturime jokių kitų svertų kainų didėjimui sustabdyti. Galima samprotauti, kad kainas kelia auganti dalies visuomenės gerovė, perkamosios galios didėjimas leidžia prekybininkams kelti kainas ir nebijoti didelio paklausos sumažėjimo. Tačiau tokiomis aplinkybėmis infliacija tampa labai skaudžiu socialiniu reiškiniu, kuris labai skausmingas reikšmingai daliai gyventojų. Lietuvoje skurdo lygis kyla tose gyventojų grupėse, kurios ir taip pažeidžiamos, nes yra priklausomos nuo valdžios – jos sprendimų dėl pensijų, socialinių išmokų dydžio. O tie dydžiai bent jau iki šių metų peržiūrimi buvo retai, atsilikdavo nuo gyvenimo, todėl infliacija užbėgdavo į priekį.

Tai ne reformos, o tik mažas žingsnelis bandant nors kiek padidinti dirbančios visuomenės dalies pajamas į rankas.

– O kaip vertinate mokesčių, pensijų, kitas reformas?

– Kas pasiūlyta, negaliu sakyti, kad į blogą pusę. Bet nematau argumentų, kodėl nebuvo galima šių reformų įgyvendinti nuo šių metų pradžios neprarandant ištisų metų. Reformų įgyvendinimas nusitęs į kadencijos pabaigą, kai jau reiktų daryti esminę mokesčių reformą pajudinant turto, nekilnojamojo turto, automobilių mokesčius. Tačiau artėjant rinkimams baiminamasi galimo pralaimėjimo ir atsisakoma esminių reformų. Tad tik arbatiniu šaukšteliu truputį bus pamėtyta iš vieno samtelio į kitą. Tai ne reformos, o tik mažas žingsnelis bandant nors kiek padidinti dirbančios visuomenės dalies pajamas į rankas. Ar dėl tų papildomų 40–50 eurų per mėnesį šeimos piniginėse jos laukia esminio pokyčio, ar tai esminė mokesčių reforma ar tik arbatinio šaukštelio politika, tegu jos pačios atsako.

Sprendimų dėl pensijų indeksavimo seniai reikėjo, nes reikėjo depolitizuoti jų dydžio nustatymą. Kartais jis buvo nepavaldus jokiai logikai, pavyzdžiui, pensijos padidintos prieš pat krizę, paskui sumažintos, paaiškėjo, kad nekonstituciškai, tad teko kompensuoti. Gaištame laiką, o, svarbiausia, bloginame žmonių situaciją. Indeksavimas sudaro sąlygas pensijoms didėti sulig infliacija ir pajamomis. Tačiau kadangi pensijos susietos su darbo užmokesčio fondu, jos nemaža dalimi priklausomos ir nuo darbo rinkos situacijos. Pastaruosius kelerius metus dirbančiųjų skaičius Lietuvoje didėjo, vadinasi, didėjo ir darbo užmokesčio fondas, vidutinė alga. Tačiau įžengiame į stadiją, kai dirbančiųjų skaičius ims mažėti, vadinasi, mažės ir darbo užmokesčio fondas. Pensijos dėl indeksavimo metodikos gali pradėti atsilikti nuo vidutinio darbo užmokesčio, tad gali toliau didėti skurdas ir ne todėl, kad darbuotojų atlyginimai mažėja, o todėl, kad blogėja darbo rinkos, demografinė situacija. Tokie aspektai rodo, kad automatinės žaidimo taisyklės gerai depolitizavimo prasme, bet to toli gražu nepakanka esminiam žmonių gyvenimo gerėjimui.

– Akcentuojate pagalbą sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Ar būnant turtingu, koks kad esate, lengva būti socialiai jautriam?

– Esu vidurinės klasės atstovas, samdomas darbuotojas, neturiu akcijų portfelių, nesu pridaręs investicijų užsienyje, nusipirkęs namų kitose šalyse. Taip, aš gaunu pastebimai didesnę nei vidutinę algą. Bet iš jos reikia išlaikyti šeimą, būstą, turiu būsto paskolą, o kai visos prievolės įvykdytos, tikrai neskaičiuoju milijonų. Suprantu, ką reiškia gyventi nuo algos iki algos, nes toli gražu ne visada mano situacija buvo tokia kaip dabar.

1993 metais kaip Vilniaus universiteto doktorantas gaudavau 100 litų algą. Buvo labai sunku subalansuoti šeimos pajamas ir išlaidas, juolab žmona augino dukras, šeima neturėjo kitų pajamų. Tad labai gerai galiu suprasti, kas yra socialinė atskirtis.

Noriu pasakyti – buvo laikas kepti pyragą, dabar atėjo laikas dalinti juo.

Bet apie socialinės atskirties mažinimą kalbu net ne iš asmeninės patirties. Dažnai Lietuvoje sakome: kepkime ekonominį pyragą, o tada jau padalinsime. Tačiau ekonominio augimo ciklas prasidėjo 2010 metais – jau taip seniai kepame tą pyragą, o jo padalinimą vis dar žadame rytoj. Bet rytoj gali būti krizė. Tada sakysime – veržkimės diržus. Noriu pasakyti – buvo laikas kepti pyragą, dabar atėjo laikas dalinti juo.

– Vis užsimenate, kad sunkmetis netruks pasibelsti į mūsų duris. Kaip valstybei reikia jam pasirengti?

– Pirmiausia reikia išmokti gyventi pagal pajamas. Šioje srityje įvyko teigiamų poslinkių – nuo 2016 metų neturime biudžeto deficito. Bet tai greičiau fiskalinis pertekliukas, o ne perteklius, nes matuojamas dešimtosiomis procento dalimis nuo BVP ir, akivaizdu, reikėtų ilgai kaupti, kol susikauptų kažkas reikšmingo, kas leistų pasitikti krizę taip, kaip, pavyzdžiui, estai ją pasitiko 2009 metais.

– Beje, ar esate kada smarkiai suklydęs su prognozėmis? Prieš ankstesnę krizę prognozavote, kad ji nebus tokia didelė, kokia ištiko.

– Kad visiškai nepataikyčiau krypties – būčiau pasakęs, kad kažkas didės, o mažėjo, per savo aštuoniolika metų neprisimenu. Bet tikrai prisimenu, kad 2008 metais įsivaizdavau krizę būsiant daug švelnesnę, nei ji buvo. Tai paaiškinti galima labai paprastai: jokie ekonometriniai modeliai negali suprojektuoti ir įkalkuliuoti žmonių poelgių. 2008 metais pradėjome nuo labai kuklaus nuosmukio prognozės – 1,5 proc. BVP, bet teko keliskart ją koreguoti, kol virto 15 proc. Tačiau tada pykausi su tuomečiu premjeru Gediminu Kirkilu, kuomet jis spinduliavo olimpine ramybe ir sakė, kad krizė apskritai praeis Lietuvai pro šalį. Politikai pasiduoda antpečių optimizmui. Tas pats buvo 1998-aisiais, Rusijos krizės metais, kai tuometis premjeras Gediminas Vagnorius sakė, kad krizė skaudžiai kirs kitur, bet ne Lietuvoje.

Pasitikėjimas negali nepamaloninti

– Ne pirmi metai esate pripažįstamas vienu įtakingiausių valstybėje verslo atstovų. Ar jaučiate, kaip pasireiškia jūsų įtaka valdžiai?

– Niekada sau nekvaršinau galvos, kuo ta įtaka materializuojasi. Nors kad ir dabar kalbant apie galimą atsaką kainų kilimui valdžios žmonės iš pradžių pradėjo nuo keistų frazių, kaip tuoj mes jums parodysime, suprask, pradėsime riboti prekybos antkainius. Bet po ekonomistų pareiškimų, kad pirma žiūrėkime į konkurenciją, o visa kita – jau išvestiniai dalykai, matau, kad retorika pasikeitė, dabar jau kalbama didžiųjų prekybos tinklų darbo laiko ribojimą šventinėmis dienomis, norint sudaryti geresnes sąlygas konkuruoti smulkesniems prekybininkams. Ne kažin kas, bet geriau nei kažkokie policiniai metodai.

– Jūsų reitingas per trejus metus išaugo aštuonis kartus ir dar didėja. Ar jums tai svarbu – įpareigoja, pamalonina, o gal visai nė motais?

– Negali nepamaloninti. Aš visą laiką buvau žmonėms kaip ant delno – jie mato: jei kalbi sąžiningai, kartais klysti, bet neklaidini, vadinasi, esi toks pats žmogus kaip jie. Mano vieša profesinė veikla ir sudaro tų reitingų pagrindą, nes nerandu kitų priežasčių, kodėl aš tose reitingų lentelėse – šalia politikų, už kurių nugarų milžiniški finansiniai ištekliai, ištisos partijos, kurie pasidabinę – perkeltine prasme – generolų antpečiais ir lampasais, o tarp jų atsiduria kažkoks ekonomistas.

Jei sapaliočiau kažkokius niekus, mano reputacija būtų sugriauta, o tada niekas ne tik nerinktų į kokius įtakingiausiųjų sąrašus, bet ir visai manęs nesiklausytų.

– Atstovaujate komerciniam bankui. Seimo narys konservatorius Žygimantas Pavilionis prieš pusmetį net kreipėsi į SEB banko akcininkus, teigdamas, kad „dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos prezidentus“. Ar privataus verslo samdomo darbuotojo nuomonė nepriklauso nuo to verslo interesų?

– Pavilionio laiškas išryškino vieną dalyką jei: dirbi komerciniame banke ir eini į politiką, tikrai negali ten dirbti. Jei pasiryšiu eiti į politiką, sulig ta diena pasibaigs mano karjera banke. Bet iki tol tikrai nematau interesų konflikto. Sąžiningai ir objektyviai stengiuosi analizuoti ekonomikos procesus, o bankas nesuinteresuotas teikti klaidingą informaciją visuomenei, nes taip pažeistų savo kaip ekspertinės įstaigos įvaizdį. Jei sapaliočiau kažkokius niekus, mano reputacija būtų sugriauta, o tada niekas ne tik nerinktų į kokius įtakingiausiųjų sąrašus, bet ir visai manęs nesiklausytų.

– Ar niekada nesvarstėte, gal jungtis į kurią nors partiją ar su kuria nors dalyvauti rinkimuose?

– Politikos mano gyvenime buvo – aktyviai dalyvavau prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanijoje jam rengiantis antrajai kadencijai, jo rinkimų štabo veikloje vaidinau toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Buvo labai įdomus metas. Tai dariau iš idėjos, nes labai simpatizavau ir tebesimpatizuoju prezidentui Valdui Adamkui, man smagu, kad jis tuomet laimėjo rinkimus. Jei mano dalelė tame buvo, labai džiaugiuosi.

Bet susisieti su kuria iš partijų niekada pernelyg nesiveržiau, nes laikiau tai pavojumi savo, kaip eksperto, reputacijai. Jei tampi kurios nors partijos nariu, ar gali objektyviai komentuoti ekonominius ir socialinius procesus, kaip kad man kyla abejonių ir dėl politologų, kai jie įstoja į kurią nors partiją, nepriklausomumo.

– Ar politinės virtuvės pamatymas neatbaidė nuo noro svarstyti eiti į politiką?

– Politikoje tikrai yra dalykų, kurie man nepatinka, ir niekada negalėsiu su jais susitaikyti. Bet čia – kaštų ir naudos klausimas: jei manai, kad būdamas politikoje gali atnešti daugiau naudos, nei patirsi nemalonių situacijų, tada verta eiti. Jei manai, kad tai atneš daugiau bėdų tavo šeimai, o adekvačiai naudos visuomenei neatneši, geriau pasilikti už politikos ribų.

Bet čia – kaštų ir naudos klausimas: jei manai, kad būdamas politikoje gali atnešti daugiau naudos, nei patirsi nemalonių situacijų, tada verta eiti.

Nuodėmių – už tris „sveikamarijas“

– Ar svarstant – kandidatuoti ar ne – turi įtakos tai, kad bus imamos narstyti po kaulelį ne tik jūsų, bet ir jūsų artimųjų biografijos?

– Jei kažkas labai norėtų narstyti, galėčiau padaryti paslaugą ir pats save išnarstyti. Žvelgiant atgal nematau didelių savo nuodėmių.

– Iš tiesų nebuvo girdėti jokių didelių viešų skandalų, išskyrus dėl jūsų namo, kuris aplinkosauginių ir paveldosaugininkų aktyvistų laikomas Pūčkorių atodangos piktžaizde ir dėl jo net teko bylinėtis teismuose.

– Taip, teisinės peripetijos buvo ir, jei kas norėtų, esu pasirengęs namo istoriją papasakoti nuo A iki Ž.

– Vis dėlto sakoma, kad kiekvieno žmogaus spintoje galima rasti „skeletą“...

– Jei eičiau pas kunigą išpažinties, turėčiau ką papasakoti. Bet kad jis stvertųsi už galvos, tikrai ne. Tos nuodėmės galėtų būti išpirktos trimis „sveikamarijomis“.

– O ar einate išpažinties – ar esate religingas?

– Esu nereguliariai praktikuojantis katalikas. Man bažnyčia yra savotiška uola, kuri palaiko koordinačių ašis šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai prarandančiame kryptį ir kartais, mano manymu, einančiame šunkeliais. Kai turime bažnyčią ir šimtmečiais nesikeičiančius principus, kai kas gali kritikuoti jų nerangumą ar pernelyg didelį nelankstumą. Bet norint suprasti, ar neišklystame iš kelio, privalome turėti nekintančias koordinačių ašis.

– 28 metai vedęs, su žmona sieja net toks pats išsilavinimas. Ar tai jūsų įtaka?

– Esu labai lojalus pilietis – nekeičiu nei žmonos, nei šalies. O žmona pati norėjo pasitobulinti – turėjo puikų inžinerinį išsilavinimą, bet trūko ekonominės komponentės. Gal kad vakarais galėtume pasišnekėti kaip lygiaverčiai diskutantai? Juokauju, žinoma. Dabar ji dėstytojauja Verslo mokykloje.

O dukros anksti pareiškė nenorinčios būti ekonomistės, ir joms pasakiau – puiku. Viena, baigusi bakalaurą Vilniaus Gedimino technikos universitete, studijuoja Gento universitete architektūrą. Dabar universitetas ją išsiuntė į Nepalą padėti įrengti mokyklą. Netrukus kaip viena geriausių kurso studentų pagal mainų programą ji išvyks į Pekino universitetą, kuris pasaulio reitinge yra aštuntas. Po pusmečio ji ginsis magistro darbą.

Kita šiokioje tokioje kryžkelėje: šiemet baigė Tolimųjų Rytų kultūros (korėjistikos) bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete, ir svarsto, ką nori veikti. Tad kol kas metus dirbs Paryžiaus universiteto tarptautinių ryšių skyriuje, padės užsienio studentams. Moka anglų, prancūzų, korėjiečių kalbas, tad tai jai tikrai pravers.

Imponuoja taiki politika

– Garsėjate kaip kolekcionierius, ypač istorinių knygų apie Lietuvos istoriją. Kuris jums Lietuvos laikas gražiausias? O kurio būtų geriau nekartoti?

– Gražiausias XVI amžius kaip visuotinio – kultūrinio, teisinio, net ekonominio – pakilimo metas. Vilniuje įsikūrė universitetas, miestas išgražėjo, pasistatė gynybines sienas, mūro rūmus. O XVIII amžius mažiausiai patinka. XX amžius ir liūdnas, ir džiugus: džiugūs 1918 ir 1990 metų faktai, bet didžioji dalis praėjo baisiomis okupacijos sąlygomis.

Kartais net baisu, kad jų gaunu nepakankamai, nes mėgstu sprigtus, kurie nenužudo, bet paskatina pasidaryti geras išvadas.

– O kaip jums XXI amžius?

– Prasidėjo neprastai – įstojome į gyvybiškai svarbias Lietuvai organizacijas – ES ir NATO. Bet dabar truputį pametėme kompasą ir nežinome, kas yra mūsų akivaizdžiai svarbiausias tikslas, kurio turėtume nuosekliai siekti. Mano manymu, tai turėtų būti žmonių gerovė. Tai turėtų būti matas, kuris leistų atmesti klystkelius, nieko neduodančius sprendimus ir pasišvęsti šiam tikslui. Kai kalbu apie gerovę, turiu omeny ir socialinę atskirtį. Jei valstybėje 10 procentų laimingi, o 90 procentų rauda, tai kaip šeimoje – jei vyras laimingas, o žmona –ne, nežinau, ar tokia šeima tvari. Tas pats galioja ir valstybės atveju.

– Jūsų feisbuko paskyroje matyti, koks platus jūsų pomėgių spektras – Pažaislio muzikos festivalis, istorija, lengvosios atletikos čempionatas. Esate prisipažinęs, kad anksčiau skaitydamas tik profesinę literatūrą supratote tampantis profesiniu idiotu, todėl nusprendėte laisvalaikiu neskaityti jokių ekonominių tekstų. Tačiau ar jautėtės toks kompetentingas teatro tema, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre po „Trijų seserų“ žiūrovai buvo kviečiami išklausyti jūsų nuomonės? Kai kas tai sutraktavo kaip jūsų būsimos prezidentinės rinkimų kampanijos startą.

– Kai kas sakė, kad lendu ne į savo daržą, bet aš tai dariau ir praeityje, tik dabar, kai atsiranda aspiracijos neva galiu dalyvauti prezidento rinkimuose, žmonių akys kitokios. Tik buvo juokinga, kad tame pačiame portale, kuriame iš manęs švelniai pasišaipyta, kitą dieną pasirodė Aušros Maldeikienės recenzija klasikinės muzikos koncertui. Tai kaip čia su dvigubais standartais? O spektaklį pakomentavau ne kaip teatro kritikas, o kaip žiūrovas. Teatro kritiko ambicijų neturiu.

– Atrodote kaip koks sėkmės džentelmenas – puiki karjera, žmonių pasitikėjimas. Bet, ne paslaptis, stojamuosiuose į universitetą susimovėte per matematikos egzaminą ir teko „karjerą“ pradėti nuo sanitaro vaistų sandėlyje. Taip, po metų įstojęs į universitetą jį baigėte kaip geriausias kurso studentas, stažavotės Vokietijoje, tapote mokslų daktaru, iki dabartinių pareigų darėte karjerą Lietuvos banke. Sakėte, kad fiasko per stojamuosius buvo pirmas sprigtas. O kokių gavote pastaruoju laiku?

– Kartais net baisu, kad jų gaunu nepakankamai, nes mėgstu sprigtus, kurie nenužudo, bet paskatina pasidaryti geras išvadas. Gumbų gausiu, jei padarysiu sprendimą eiti į politiką. Bet aš – ne tas žmogus, ant kurio galvos galima auginti bulves.

– Beje, kas iš pasaulio politinių lyderių jums imponuoja?

– Būtų lengva atsakyti apie Lietuvos politikus – tai Valdas Adamkus. O pasaulyje pastaruoju metu man labai įdomu stebėti Emmanuelį Macroną – ne todėl, kad jis kažkada buvo bankininkas, bet kad turi labai daug ambicijų, susijusių su ES ateitimi. Įdomu stebėti, kad jis veikia ne šiaip, o su tam tikra filosofija, ideologija.

Jei būčiau politikoje, stengčiausi, kad šachmatai būtų privaloma ar bent pasirenkama disciplina mokykloje, kaip yra kai kuriose pasaulio valstybėse.

Dažnai politikos istorijoje buvo, kad norint kažko pasiekti reikia paleisti kraujo upes. Man imponuoja pavyzdžiai, kai įvyksta atvirkščiai. Mohandas Gandhis, Dalai Lama parodo, kad politikoje galima naudotis ir kitais svertais, ne kariaujant, o ieškant kompromiso su savo oponentais.

– Pokalbio pradžioje išvedėte politikos ir šachmatų paralelę. Ar jums politika – šachmatai, žaidimas?

– Kad šachmatai turi esminės teigiamos įtakos žmogaus gyvenime, neabejoju. Jei būčiau politikoje, stengčiausi, kad šachmatai būtų privaloma ar bent pasirenkama disciplina mokykloje, kaip yra kai kuriose pasaulio valstybėse. Bet politika – daug daugiau nei šachmatai. Negali sakyti, kad tai žaidimas, kai nuo to priklauso 3 milijonų žmonių gyvenimas. Tai labai sudėtingas dalykas, ir tai priežastis, kodėl ilgai analizuoju save, kad galėčiau sau atsakyti į klausimą, ar esu tinkamas kandidatuoti į prezidento pareigas ir ar esu joms pasirengęs.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"