Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Filosofija mokykloje?

 
pixabay.com nuotrauka

Ar reikėtų dėstyti filosofiją vidurinėse mokyklose? Kaip privalomą dalyką. Visiems mokiniams. Žinoma, kodėl gi ne! – atsako ne vienas tiek švietimo, tiek humanitarinio lavinimo problemoms neabejingas entuziastas. Juk Vakarų Europoje šis dalykas mokyklose jau seniai sėkmingai dėstomas. 

Be to, visuotinės technologizacijos ir ekonominių verčių įsigalėjimo laikais filosofija kaip niekas kitas padėtų nuo mažens pamatyti, kad ne viskas, kas vertinga, turi skaitinę išraišką. Mąstymas – dalykas, kurio šiandien esą lieka vis mažiau, kuris sparčiai nyksta dėl populizmo, biurokratizmo, mechaninio problemų sprendimo ir post-tiesos. Reikia kažką daryti, nes kitaip pasekmės gali būti ne vien intelektualinės, bet ir politinės.

Neslėpsiu, šiek tiek pavydu, jei prancūzų moksleiviai geba rašyti samprotavimo rašinius tokiomis temomis, pasitelkdami savo turimą filosofinį išsilavinimą.

Alyvos į šią filosofijos entuziastų liepsną, nežinia, ar pats to norėdamas, šią vasarą kliūstelėjo Lietuvos edukologijos universiteto lituanistas Dainius Vaitiekūnas, savo socialinio tinklo paskyroje paskelbdamas Prancūzijos privalomojo (!) šiemetinio filosofijos egzamino temas. Prancūzų moksleiviai, pasirodo, keturias valandas turėjo rašyti samprotavimo rašinį viena iš trijų pateiktųjų temų:

Tiksliųjų mokslų pakraipa

Ar ginti savo teises – tai ginti savo interesus?

Ar galima ištrūkti iš savo kultūros?

Paaiškinti Foucault „Kalbų ir raštų“ (1978) ištrauką

Ekonomikos ir socialinių mokslų pakraipa

Ar protas gali viską paaiškinti?

Ar meno kūrinys būtinai yra gražus?

Paaiškinti Hobbeso „Leviatano“ (1651) ištrauką

Humanitarinių mokslų pakraipa

Ar pakanka stebėti, kad suprastum?

Ar viskas, ką teisėtai galiu daryti, yra teisinga?

Paaiškinti Rousseau „Samprotavimų apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ (1755) ištrauką

Technologijų pakraipa

Ar protu gali būti netinkamai pasinaudojama?

Ar norint pasiekti laimę reikia jos ieškoti?

Paaiškinti Durkheimo „Auklėjimo ir sociologijos“ (1922) ištrauką

Šį sąrašą čia perkėliau ne tik dėl to, kad apie jį girdėjau iš gana skirtingų žmonių, entuziastingai manęs klausinėjusių, ką apie jį manau, bet būtent dėl to, kad nemanau apie jį nieko blogo. Priešingai, nors temas, atrodytų, būtų galima svarstyti ir neturint jokio specifinio filosofinio išsilavinimo, pasitelkus paprasčiausią sveiką nuovoką ir aštuoniolikmečio gyvenimo patirtį, galvodamas, kokius klasikinius filosofijos autorius pasitelkčiau, jei bandyčiau rašyti darbą viena ar kita tema, suradau įdomių ir pačiam sau netikėtų kombinacijų. Neslėpsiu, šiek tiek pavydu, jei prancūzų moksleiviai geba rašyti samprotavimo rašinius tokiomis temomis, pasitelkdami savo turimą filosofinį išsilavinimą. Ar norėčiau, kad tokiomis temomis gebėtų rašyti ir Lietuvos moksleiviai? Norėčiau. Tačiau…

Tiesą sakant, nesu filosofijos dėstymo mokykloje entuziastas. Ir ne todėl, kad abejoju, ar Kanto „Grynojo proto kritikos“ ar Hegelio „Dvasios fenomenologijos“ skaitymas baigiamosiose mokyklos klasėse kilsteltų moksleivių intelektualinį potencialą. Patirtis kužda, kad gal kai kuriems ir kilsteltų, o begalinei daugybei, lažinuosi, nuleistų žemiau bet kokių grindų. Ir kalti dėl to būtų ne tik klampūs autorių rašymo stiliai ar lietuviškųjų vertimų trūkumai. Priežasčių mano skepsiui yra gerokai daugiau.

Visų pirma filosofiją mokykloje mes turime. Ji yra vadinamojo dorinio ugdymo programos dalis, turinti pasirodyti etikos arba tikybos pamokose. Štai kaip apie filosofiją rašoma Švietimo ir mokslo ministerijos parengtuose Pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendruosiuose ugdymo planuose, aptariant dorinį ugdymą baigiamosiose gimnazijos klasėse: „Mokiniai, pasirinkę etiką, gali mokytis filosofinės etikos arba rinktis taikomosios krypties profesinės etikos, šeimos etikos arba etikos ir kino modulius.“ Savo ruožtu, „pasirinkę katalikų tikybą, mokiniai gali mokytis pagal dalyko modulius: katalikybė ir pasaulio religijos, pašaukimai gyvenimui, Šventasis Raštas – gyvenimo kelionė arba religijos filosofija“ (kursyvai mano – K. K.).

Jei čia iš pirmo žvilgsnio filosofijos atrodo per maža ar jos pasirinkimas regisi pernelyg fragmentiškas, galite žvilgtelti į Ugdymo plėtotės centro prie Švietimo ir mokslo ministerijos internetinį puslapį, skirtą doriniam ugdymui. Čia rubrikoje „Išminties meilė“ (suprask, filosofija) rasite temas, kuriomis pasidomėjus būtų galima eiti ir to prancūziško rašinio rašyti, – laisvė ir moralė, laisvės rūšys, sąžinė ir dorovė, atsakomybė, laisvė ir demokratija, žmogus – projektas, išmintis (pagal A. Šliogerį), laimė (pagal J. Baranovą-Rubavičienę), tolerancija (pagal L. Donskį), ekologinė etika (pagal Č. Kalendą), charakterio ugdymas (pagal A. Sprindžiūną), gyvenimo prasmė. Bendravimo potemėse šmėsteli ir Sokrato figūra. Su jo dialoginiu metodu ir teismu – viskuo, kas svarbiausia. Šiame temų rinkinyje apstu vietos tiek Rousseau, tiek Hobbesui, tiek Platonui, tiek kritiniam mąstymui. Tai kur problema?

Problema ta, kad aš ne kartą ir ne du esu girdėjęs išsilavinusių ir intelektualių pažįstamų pavirkavimus, kad štai tikybos pamokose, užuot supažindinę su visa palete šiuolaikiniame pasaulyje gyvuojančių religijų ir pasaulėžiūrų, tie nedorėliai mokytojai varinėja kažin kokias davatkiškai propagandines kalbeles apie Dievulį ir bažnytėlę. O juk reikėtų kažkaip vaikus gyvenimui besikeičiančiame pasaulyje ruošti, pasakoti apie tai, kas netruks tapti kasdienybe. Juolab kad ir oficialios programos kažin ką tokio yra numačiusios…

Bet niekuomet, tikrai nė sykio, nesu girdėjęs tėvų nusiskundimų, kad etikos mokymas mokyklose yra apribojamas etiketo mokymu arba, gal kiek rafinuočiau, kažin kokio abstraktaus humanizmo propagavimu: nesimuškit, nesipykit, visi geri, visi gražūs, su visais reikia elgtis pagarbiai ir maloniai. Bet juk etika ir yra apie tai, kaip gerai ir gražiai elgtis, ar ne? Iš dalies taip, bet kartu (o tą jau senokai nustatė Aristotelis) tai praktinė filosofija, kuriai rūpi kiek platesnės problemos nei pamokymas, jog gerai elgtis – tai švariai apsirengti, sveikintis su aplinkiniais ir neraugėti prie stalo. Ar šie dalykai visuomenę, kurioje tai vyksta, automatiškai padaro geresnę už tą, kurioje žmonės viešai spjaudosi ir valgo rankomis? O jei ne, tai kas gi lemia jų gerumą? Štai jums ir filosofinis klausimas!

Betgi sakysite, kad čia byloju iš savo akivaizdžiai ribotos patirties, į kurią nepakliuvo filosofiškai išsilavinę ir lavinantys etikos mokytojai ir visi kiti, susibūrę į Filosofijos mokytojų asociaciją. O juk tokių yra!

Betgi sakysite, kad čia byloju iš savo akivaizdžiai ribotos patirties, į kurią nepakliuvo filosofiškai išsilavinę ir lavinantys etikos mokytojai ir visi kiti, susibūrę į Filosofijos mokytojų asociaciją. O juk tokių yra! Juk kažkur tos filosofijos mokoma, juk iš kažkur atsiranda tų gabių moksleivių, skinančių laurus vietinėse ir pasaulinėse filosofijos olimpiadose!

Ir aš neneigsiu, tik priminsiu, kad filosofijos mokykloje pasigendu ne aš, o daugybė protingų ir išsilavinusių žmonių. Kai kurie iš jų turi ir mokslų daktarų laipsnius, tik kažkodėl jiems neatrodo, kad jų vaikų patiriamos etikos pamokos turi ką nors bendro su filosofija.

Tačiau, prieš vienareikšmiškai suverčiant kaltę bent jau daliai etikos mokytojų, vis dėlto reikėtų darsyk paklausti: o kodėl, iš kokių sumetimų mokykloje pasigendama filosofijos? Na, ji skatina skaityti ir perprasti sudėtingesnius tekstus, ragina mąstyti abstrakčiau nei konkrečių problemų sprendimas, o savo nuomonei pagrįsti rasti bent jau logiškai neprieštaringų argumentų, pranokstančių paprastą „aš taip manau“, kviečia kvestionuoti dalykus, kurie atrodo įprasti ir nepajudinami, moko, kad pasaulyje esama ne tik begalės žmonių, bet ir begalės pažiūrų, ir jei jų visų neįmanoma vertinti iš neutralios, tarsi dieviškos, pozicijos, tai prieš smerkiant visgi vertėtų pabandyti jas suprasti, t. y. pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos, galiausiai, diegia nuostatą, kad netyrinėto gyvenimo neverta gyventi. Visi šie dalykai yra neabejotinai reikalingi. Tačiau gerai pagalvojus, kurio iš jų nebūtų galima įgyti literatūros ar istorijos pamokose? O jei taip, kodėl gi neįgyjama?

Ar kartais filosofijos ilgesys nereiškia, kad mes taikstomės su tuo, jog literatūros pamokos virto tekstų skaitymu ir komentavimu taip, kaip reikia ir įprasta, nieku gyvu nekvestionuojant ir nebandant pakeisti nusistovėjusių interpretacinių taktikų, net nebandant gilintis į teksto konstravimo principus ar atrasti netikėtą jo perskaitymo kampą; kad istorijos pamokose svarbiausia yra išmokti reikalingas datas ir žinoti, ką didaus vienas ar kitas kunigaikštis nuveikė. Ir galiausiai, ar nėra taip, kad mes susitaikėme su tuo, jog humanitarinis lavinimas reiškia ne asmens edukaciją, o iš esmės patriotinį ugdymą. Ar filosofijos – išties bene kosmopolitiškiausio humanitarinio mokslo – troškimas mokyklose nėra simptomas to, kad daugybė žmonių visgi norėtų nebesutikti su kaimo pirkelių ir kunigaikščių žirgų girdymo jūrose adoracijos vadinimu humanitariniu mokykliniu ugdymu?

Tačiau jei taip, gerokai abejoju, ar filosofija čia yra geriausias vaistas. Net jei filosofijos mokymas ir nesukels savotiškos humanitarinės šizofrenijos moksleivių galvose, nes vienose pamokose reikėtų vienareikšmiškai mylėti ir gerbti tam tikrus dalykus, o kitose – jais abejoti (kartais net radikaliai), visgi kažin ar jis išspręs kitų mokykloje su ja tik iš dalies susijusių mokslų problemas. Ar nepaaiškės, kad filosofijos įgūdžių labiausiai nepageidauja būtent kiti humanitarinių dalykų mokytojai, kad rašinio loginė argumentacija griauna lietuvių kalbos grakštumą, o bandymas pažvelgti į pasaulį, na, kad ir iš stribo perspektyvos yra vertintinas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.

O gal mokyti reikėtų tik tokios filosofijos, kuri tokių problemų nekeltų ir žvelgtų gerokai giliau nei kasdienybė, t. y. eitų prie pačių „giliųjų esmių“ ir apie realų ar kasdienį pasaulį net drovėtųsi kalbėti. Kitaip tariant, gal reikėtų lavinti jaunus protus abstrakčiu ir rafinuotu stiklo karoliukų žaidimu? Gal ir reikėtų. Gal iš to net gautume kokios didžios naudos. Nepabandę juk nesužinosime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJETaisyklės
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"