Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Europos komisaras: nesusirkite „tulpių“ liga

 
„Dabar rajoninės ligoninės yra pavaldžios savivaldybėms. Tačiau jų investicijos dažnai yra nedidelės. Todėl merai su vienmandatės apygardos Seimo nariu paprastai keliauja į Finansų ministeriją, pas premjerą arba prezidentę, į Seimo Sveikatos reikalų komitetą ir visą laiką prašo, prašo ir prašo“, - sako eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.
„Dabar rajoninės ligoninės yra pavaldžios savivaldybėms. Tačiau jų investicijos dažnai yra nedidelės. Todėl merai su vienmandatės apygardos Seimo nariu paprastai keliauja į Finansų ministeriją, pas premjerą arba prezidentę, į Seimo Sveikatos reikalų komitetą ir visą laiką prašo, prašo ir prašo“, - sako eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Jei gydymo įstaigoje turite puikų vadybininką, tai yra vyriausiąjį gydytoją, kodėl jam reikia prie kaktos pridėti nuodėmės ženklą ir pasakyti: po dešimties metų jau nerotuosime tavęs, nes susirgai tulpių liga“, – kalbėdamas apie sveikatos sistemos aktualijas stebėjosi Europos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis (66 m.).

– Pro akis turbūt nepraslysta gydymo įstaigų vadovų rotacijos ir beprasidedantys teisminiai procesai?

– Manau, kad reikėtų atsargiai galvoti apie kadencijas ir rotacijas – nesusirgti vadinama „tulpių“ liga, tai yra, kad viską reikia rotuoti po penkių ar dešimties metų. Tose ligoninėse, kur yra didžiulė konkurencija, gali būti įvesta penkerių ar dešimties metų kadencija. Bet jei turite puikų vadybininką, vyr. gydytoją, kodėl jam reikia ant kaktos uždėti nuodėmės ženklą ir pasakyti: po dešimties metų jau nerotuosime tavęs, nes sergi tulpių liga?

Ilgą laiką rajonų centrinės ligoninės ir poliklinikos nepriklausė savivaldybėms, nes sveikatos sistemos valdymas turi būti pagrįstas sveikatinimo rodikliais bei sisteminiu bendradarbiavimu.

Pažiūrėkite, kiek aukšto lygio vadybininkų tarptautinėse, nacionalinėse korporacijose dirba po trisdešimt metų. Yra tokių vadybininkų, kuriuos saugo kaip auksą, kad tik jie nepabėgtų. Pas mus gi kažkam šovė į galvą pasakyti: žinot, po penkerių metų jus iš čia išvysime ir tada iš Klaipėdos galėsite važiuoti į Šiaulius. Bet kodėl po dešimties metų negali konkuruoti, jei esi efektyvus vadovas? Tai paprasčiausiai yra žmogiškasis pavydas arba siauras mąstymas.

– Merai baiminasi Sveikatos apsaugos ministerijos užmojų tapti rajoninių ligoninių dalininke. Ar savivaldos baimės, jūsų nuomone, pagrįstos?

– Savivaldybių merai baiminasi be reikalo. Ne visi žino Lietuvos istoriją: ilgą laiką rajonų centrinės ligoninės ir poliklinikos nepriklausė savivaldybėms, nes sveikatos sistemos valdymas turi būti pagrįstas sveikatinimo rodikliais bei sisteminiu bendradarbiavimu. Jei ligonį ištiko infarktas Juodupėje, pirmiausiai jį atveš turbūt į Rokiškio ligoninę, iš kur jis iš karto turi būti pervežamas į Panevėžį, kur jam greitai atliks angiografiją ir trombolizę. O jeigu reikės, perveš ir į Vilnių. Vadinasi, ligoninėse turi būti ir specialistai, ir medikamentai, ir valdymas, ir kriterijai, ir standartai. Ką čia gali patarti savivaldybės meras?

Dabar rajoninės ligoninės yra pavaldžios savivaldybėms. Tačiau jų investicijos dažnai yra nedidelės. Todėl merai su vienmandatės apygardos Seimo nariu paprastai keliauja į Finansų ministeriją, pas premjerą arba prezidentę, į Seimo Sveikatos reikalų komitetą ir visą laiką prašo, prašo ir prašo. Todėl, kad jie tikrai nieko negali padaryti.

– Atsiradus dviem auklėms, vaikas neliks be galvos?

– Palaukite! O tai kiek dabar yra auklių savivaldybėje? Yra meras, savivaldybės taryba, Valstybinė ligonių kasa, vienmandatis Seimo narys, vyr. gydytojas, valstybinė finansavimo programa, savivaldybių finansavimo programos, Europos Sąjungos pinigai. Suvokiate, kiek čia yra daug auklių? Todėl siūliau, kad ligoninių valdymas turėtų būti administruojamas valstybiniu lygmeniu, tuomet lengviau organizuoti klasterius, profiliuoti ligonines, sužiūrėti, kur ir kaip galima sukoncentruoti specialistus, aparatūrą ir gydymą. Bet kas kita yra poliklinikos ir šeimos gydytojų tinklai, ambulatorijos, felčeriniai punktai. Aišku, pirminė sveikatos priežiūra gali būti pavaldi savivaldybei.

– Kaip vertinate nuskambėjusį siūlymą, jog miestuose būtų ne daugiau nei penkios vieno tinklo vaistinės?

– Kodėl ne keturios ar trys? O gal šešios? (Juokiasi.) Vaistinių tinklas Lietuvos teritorijoje turėtų būti apgalvotas. Blogai, kai jos koncentruojamos apie didžiuosius prekybos centrus arba pagrindines gatves, o daugelis miegamųjų rajonų yra be nieko. Vaistinių tinklas turi būti išdėstytas taip, kad ir paliegę, ir pagyvenę žmonės žinotų, jog nueiti iki vaistinės pėsčiomis arba pavažiuoti kelias stoteles troleibusu yra patogu. Kitaip sakant, vaistinė yra socialinio gyvenimo dalis. Ir jei turite teritorijų, kur trisdešimtyje kilometrų nėra nė vienos vaistinės, ką tiems žmonėms daryti, jei staiga prireikia medikamentų? Trisdešimt kilometrų trenktis į rajono centrą? Reikia žiūrėti į savivaldybės geografiją, miestelius ir tinklą išdėstyti taip, kad vaistinė būtų arčiau žmogaus.

– Ar gerai, kai degalinėse gali nusipirkti būtiniausių vaistų?

– Jei yra vaistinėlės vairuotojams, kuriose yra vaistai nuo skausmo, pirmos pagalbos priemonės, pavyzdžiui, žaizdos dezinfekcijai, kodėl tokios vaistinėlės negali būti degalinėse. Įsivaizduokite, vairuojant atsitiko bėda, susižeidei pirštą ir reikia tvarsčio. Kodėl jo negali nusipirkti sustojęs degalinėje? Tiesiog turi būti sąrašiukas, kuo galima prekiauti. Bet nepaverskite degalinių vaistinėmis! Degalinės kasininkas negali turėti galimybių suteikti farmakologinę konsultaciją, juolab kad ir paprastas aspirinas ar paracetamolis gali sukelti bėdų.

– Viešėdamas Lietuvoje tarptautinėje „AgroBalt“ parodoje susitikote su naujuoju žemės ūkio ministru Giedriumi Surpliu. Kokį įspūdį ši pažintis paliko jums kaip komisarui, atsakingam už maisto saugą?

Bet nepaverskite degalinių vaistinėmis! Degalinės kasininkas negali turėti galimybių suteikti farmakologinę konsultaciją, juolab kad ir paprastas aspirinas ar paracetamolis gali sukelti bėdų.

– Naujasis ministras be galo dinamiškas: per savaitę jis sugebėjo įsigilinti į sudėtingą maisto švaistymo temą. Ji paini tiek teisės požiūriu, tiek supratimu apie skirtingas švaistymo priežastis skirtingose maisto gamybos grandinėse.

Bet ministras per savaitę iš tikrųjų gerai padirbėjo su konsultantais, specialistais, ministerijos darbuotojais, ekspertais ir jo pasisakymai, dalyvavimas diskusijose buvo išties šaunus. Manau, kad turėsime progų bendrauti sunkiais klausimais, kurių mano atsakomybės srityje – labai daug. Kad ir bendroji žemės ūkio politika, kuri dabar jau ant derybų stalo ir manau, kad čia bus be galo sunku rasti sutarimą tarp skirtingų šalių ir Lietuvos viduje, kadangi vienokią paramą sukaupė stambūs ūkiai ir kitokią – smulkūs.

Europoje aštuoniasdešimt procentų tiesioginių išmokų gavėjų yra stambūs ūkiai, smulkūs ir vidutiniai patiria diskriminaciją. Ministro ir manęs lauks nemenkas darbas, ieškant sprendimų, kaip teisingiau, bet ir efektyviau paskirstyti tiesiogines išmokas.

Dosjė

1975 m. Kauno universiteto medicinos gydytojo specialybės diplomas.

1984 m. Vilniaus universiteto istorijos magistro laipsnis.

1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys.

1990–1992 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bendraautorius.

1999–2000 m. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas. Nuo 2014 m. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas.

2001–2004 m. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas.

1992–2004 m., 2008–2014 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys.

2012–2014 m. Sveikatos apsaugos ministras.

2014 m. Pasaulio sveikatos asamblėjos viceprezidentas.

Nuo 2014 m. Už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Komisijos narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJETaisyklės
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"