Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Eugenijus Laurinaitis: „Gydytojai galėtų suorganizuoti itališką streiką“

 
„Vienas esminių perdegimo sindromo simptomų – nusivylimas ir cinizmas profesijos ir anksčiau buvusių vertybių atžvilgiu. O kas nori eiti pas nusivylusį gydytoją?“, - teigia vienas žymiausių Lietuvos psichoterapijos specialistų Eugenijus Laurinaitis.
„Vienas esminių perdegimo sindromo simptomų – nusivylimas ir cinizmas profesijos ir anksčiau buvusių vertybių atžvilgiu. O kas nori eiti pas nusivylusį gydytoją?“, - teigia vienas žymiausių Lietuvos psichoterapijos specialistų Eugenijus Laurinaitis. lsveikata.lt nuotrauka

Eugenijus Laurinaitis (65 m.) sako, kad perdegimo sindromas – liguista žmogaus būsena, kurią reikia gydyti. Tyrimo, kurį atlieka ir pats psichoterapeutas, duomenimis, net 53 proc. šalies medikų yra perdegę. Anot specialisto, jiems padėti galėtų visuomenė ir jų pačių iniciatyva iš pamatų keisti sveikatos priežiūros sistemą.

– Šiandien daug kalbama apie pervargusius medikus. Perdegimo sindromas nesvetimas ir kitų specialybių atstovams. Tačiau visuomenė ir žiniasklaida jautriai sureagavo būtent į medikų perdegimo sindromą. Kodėl tai nerimą kelianti problema. Kaip jūs ją spręstumėte, jei būtų jūsų valia?

– Mes tyrinėjame medikų perdegimo sindromą. Tiriame Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, Vilniaus miesto poliklinikų, taip pat mažesnių šalies miestų ligoninių ir poliklinikų personalą. Tyrimas parodė siaubingus duomenis: penkiasdešimt trys procentų Lietuvos medikų yra perdegę.

Kodėl tai sujaudino ir išgąsdino tuos, kurie bent šį tą supranta apie perdegimo sindromą? Vienas esminių perdegimo sindromo simptomų – nusivylimas ir cinizmas profesijos bei anksčiau buvusių vertybių atžvilgiu. O kas nori eiti pas nusivylusį gydytoją? Tai atsiranda todėl, kad gydytojai yra apkraunami nepakeliamu kiekiu darbų. Jiems pavedamos net ir tos funkcijos, kurių jie neturėtų daryti, pavyzdžiui, socialinių, psichologinių problemų sprendimai. Gydytojai tam neparuošti, neprivalo to daryti. Be to, krūviai – didžiuliai, o laikas, skirtas vienam pacientui priimti, yra nerealiai trumpas, ir jų irgi yra absoliučiai nesilaikoma.

Mūsų gydytojai galėtų suorganizuoti itališką streiką: dirbti tiksliai pagal instrukcijas. Jei vienam pacientui priimti skirta iki 20 minučių, per valandą priimami trys pacientai. Pamatytume, kaip greitai visa sistema išeitų iš vėžių. Ką tai sako? Ogi, kad mes turime jau ir taip nelabai geras darbo organizavimo formas ir jų visiškai nesilaikome realiame gyvenime. Ir viskas griūva ant gydytojų pečių.

Perdegimo sindromas – liguista žmogaus būsena, kurią iš tikrųjų reikia gydyti. Čia jau ne poilsio reikalas. Tam reikia iš naujo imtis kai kurių dalykų. Ir vienas tokių – organizaciniai šios profesijos reguliavimo metodai. Kol kas tai yra tiesiog senų laikų stiliaus spaudimas, liepimai ir reikalavimai. Gal dabar prasidėjęs medikų sąjūdis ką nors pakeis?

– O pats esate kada pajutęs perdegimą?

– Taip, esu. Profesinio gyvenimo pradžioje dirbau psichoterapeutu širdies chirurgijos klinikoje pas profesorių Algimantą Marcinkevičių. Buvau labai prastai paruoštas tam darbui, nes mano pasiruošimas tuometiniame Leningrado (dab. Sankt Peterburgo – aut. past.) gydytojų tobulinimosi institute truko tik tris mėnesius. Tai buvo absurdas. Mes psichoterapeutus ruošiame penkerius metus, per tą laiką specialistas įgyja žinias ir įgūdžius ne tik tokius, kad galėtų sėkmingai gydyti kitus, bet kad ir pats išliktų sveikas. Tuomet man teko pačiam suktis iš situacijos. Tuo pačiu metu kartu su manim pradėjo dirbti psichoterapijoje nemažai mano bendraamžių psichologų, psichiatrų, gydytojų ir mes stengėmės padėti vieni kitiems. Tokios savipagalbos grupės yra itin svarbios perdegimo sindromo profilaktikai ir pagalbai sau.

– Kasdien susiduriate su įvairiais atvejais. Kas jums Lietuvos visuomenės psichikos sveikatoje kelia didžiausią nerimą?

– Lietuvos visuomenės psichikos sveikata – sudėtingas klausimas. Yra įvairių žmonių ir skirtingos jų būsenos. Yra daug žmonių, kurie gerai uždirba, yra žmonių, kurie daug ir gerai dirba, bet mažai uždirba. Ir, deja, mūsų valstybėje didžiausia dalis mokesčių yra užkraunama būtent ant šių žmonių pečių. Ir jie išlaiko tuos privilegijuotus turtuolius, kurie moka beveik nulinius mokesčius, ir tuos, kuriems reikia socialinės apsaugos.

Ir jie išlaiko tuos privilegijuotus turtuolius, kurie moka beveik nulinius mokesčius, ir tuos, kuriems reikia socialinės apsaugos.

Vidurinioji klasė yra „melžiama“ iš visų pusių be gailesčio. Ir nesuvokiama, kad tos viduriniosios klasės žmonių pajamos yra nevienodos. Tai – ekonominė nesąmonė, kuri egzistuoja šitoje valstybėje ir niekas negalvoja apie tokius dalykus aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Didelė bėda mūsų valstybėje – nesuvokimas. Iš tikrųjų ekonomika ir politika neatskiriamos ir tam suvokti reikalingi profesionalai, kurie sugeba ne tik matyti, bet ir apskaičiuoti galimų pokyčių pasekmes, žiūrėti į ateitį.

Mes neturime žvilgsnio į ateitį. Žodis „politekonomija“ mūsų kalboje skamba kaip keiksmažodis, o jis turėtų skambėti kaip panacėja.

O kas mane labiausiai jaudina? Vienas pagrindinių dalykų – vadinamasis santykių sudaiktėjimas. Žmonės vienas kitam tapo kaip vienkartiniai daiktai. Jeigu aš tau nepatinku, viso gero, – atsiras kitas ar kita. Mes nepagalvojame, kad turime keistis patys, o ne keisti kitus. Nėra kantrybės, yra didžiulis noras greitai viską pabandyti, padaryti ir eiti kuo greičiau toliau. Gyvenimas nėra lenktynės. Nes finišas yra visų vienodas ir visų ten pat. Vadinasi, gyvenimo prasmė yra laikas nuo gimimo iki mirties. Tai yra rėmai ir juose reikia tapyti gyvenimo paveikslą. Deja, daugeliui niekas nepaaiškina, kaip tai daryti. Tai yra bėda.

– Jeigu jūsų valioje būtų politiniai sprendimai, į ką pirmiausia atkreiptumėte dėmesį kuruojamoje srityje?

– Pirmiausia reikia galvoti, kaip mes auginame vaikus. Pirmieji ketveri metai yra pagrindinis mūsų gyvenimo tarpsnis, kuris apsprendžia, kokie būsime visą gyvenimą. Galvoju, kad visoms mamytėms prieš gimdant pirmąjį vaiką būtina išklausyti kūdikio ir motinos santykių psichologijos mokymus. Kodėl ne tėčio? Nes pradžioje kūdikiui svarbiau mama. Tėčiai tampa svarbesni vėliau. Tokie mokymai turėtų būti absoliučiai privalomi. Kaip tai padaryti? Visos motinos gauna nėštumo pašalpas. Neini į kursus – negausi pašalpos. Politikai privalėtų turėti valios tą padaryti.

Manau, kad savivertės menkumas – viena didžiausių bėdų Lietuvoje. Mes turime fantastiškų talentų. Štai mūsų jaunieji būsimi kolegos – studentai medikai, biologai, biochemikai, genetikai laimėjo pasaulines sintetinės biologijos varžybas. Nušvilpė Kembridžą, Oksfordą, Harvardą. Bet talentus reikia puoselėti, jie neišauga iš niekur. Todėl reikia lavinti ir puoselėti tai, kas vaikuose yra geriausia. Deja, mes vis dar nemokame galvoti apie save ir savo tautos ateitį.

Dosjė

Eugenijus Laurinaitis – vienas žymiausių Lietuvos psichoterapijos specialistų. Medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Psichiatrijos klinikos docentas.

Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, Europos psichoterapijos asociacijos (EPA) tarybos narys, 2013–2015 m. EPA prezidentas, nuo 2015 m. – EPA Generalinio sekretoriaus pavaduotojas, nuo 2017 m. –

EAP Generalinis sekretorius. Lietuvos grupinės analizės draugijos (LGAD) garbės narys, Latvijos psichodinaminės psichoterapijos draugijos garbės narys, Estijos grupinės analizės draugijos garbės narys.

Daugelio mokslinių publikacijų, fundamentalių veikalų autorius ir sudarytojas.

lsveikata.lt

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
#ATEITIESLYDERIAIEkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasKontaktai
GynybaĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėReklaminiai priedai
KomentaraiKonkursaiKultūraLietuvaPrenumerata
Mokslas ir ITPasaulisSportasŠeima ir sveikataKarjera
ŠvietimasTrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"