Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Elžbieta Banytė. Žibalas į ugnį deginant raganas

 
LŽ montažas

Po vanaginio skandalo ėmė rastis „nemokamos reklamos“ Lietuvai kaip šaliai, kur „kitaip mąstantys“ persekiojami, o jų knygos draudžiamos. Rusijos klijuojama etiketė „visi fašistai“ patepta „Supermoment“ klijais, o juos, kaip žinia, tenka su peiliu gramdyti ir tai nebūtinai pavyksta. 

Šis tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2017–11–10 nr. 3637

Europos žydų asociacija (sakoma, turinti ryšių su Efraimu Zuroffu, bet šiuo atveju net ir tai nėra svarbiausia) griežtai pasmerkė tokį bandymą „susidoroti“, nes Rūta Vanagaitė esą už drąsą kalbėti atvirai verta pagyrimo. Pasirodė atgarsių Rusijos spaudoje: Rūtelė juose apsiaučiama purpurine mantija, o ant galvos – kankinės vainikas.

Vokiškas „Spiegel“ parašė labai neutralų ir profesionalų straipsnį, tačiau tai, turėkime omeny, „Spiegel“. Geros kokybės leidinys net Vokietijai, kurios žurnalistikos tradicija tikrai stipri. Tačiau akivaizdu: poliarizuota ir Lietuvos visuomenė, ir dalies užsienio auditorijos opinija.

Tuo metu paaiškėjo, jog labai trūksta tarptautinio lygio intelektualo, galinčio paaiškinti kitiems – ypač žydams, kuriuos tiesiogiai palietė „žydšaudžiu“ be pagrindo, tačiau garsiai apšauktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, – kaip R. Vanagaitės pasisakymai per Rusijos televiziją atrodo Lietuvos viduje informacinio karo sąlygomis.

Mano močiutės šeima žuvo prie duobės Kaune, močiutė liko vienintelė. Ją išgelbėjo lietuvių šeima. Todėl asmeniškai dabar itin skaudu stebėti vykstantį susipjudymą, kai vis daugiau Lietuvos žydų, ypač vyresnės kartos ir kalbančių rusiškai, ima palaikyti Kremlių. Gaila, kad Leo­nidas Donskis miręs. Jis pasakytų, jog partizanų puolimas su žydais nesusijęs. Juk ne dėl antisemitizmo knygą iš prekybos išėmė komercinė leidykla (net „Delfyje“ ji kažkodėl tapatinama su Lietuvos pozicija – nuo kada, atleiskite, komercinė leidykla yra laisvių davėja ar atėmėja?), o dėl to, kad autorės pasisakymuose nepagrįstai, remiantis NKVD kankintojo užrašais, kaltinamas prieš Sovietų Sąjungą kovojęs partizanų vadas. Pats sau akių žmogus neišsidūrė ir nenusižudė. Yra NKVD byla, yra istorikų tyrimai.

Taip, akivaizdu, autorė faktus interpretuoja tendencingai. Akivaizdu ir tai, kad daug žmonių neskaito rimtos spaudos ir nežiūri kultūros ar istorijos laidų. Dėl to atsiranda tiesiog nuostabi erdvė manipuliacijoms. Juk visada galima pasakyti, kad „man informacijos niekas neatnešė ant auksinės lėkštutės“ arba „sunku gauti mokslinius leidinius“, arba „norėčiau paprastų paaiškinimų, o R. Vanagaitė šį mano poreikį patenkino, todėl ji šaunuolė ir geresnė už visus tingius istorikus“. Jeigu patys nebeskiriam manipuliacijų ir šmeižto nuo tiesos, ko tikėtis iš Rusijos?

Norėti komiksų, filmų, istorinių romanų nedraudžiama. Galima netgi remti juos kuriantį menininką – jis apsidžiaugs. Bet aiškinti, kad nėra tyrimų, kai jų pilna, – dovanokite. Visa ši vanagynė įrodo du dalykus (vieną jų prisiimu ir sau): kad reikia tikrinti prieš ką nors teigiant ir kad viešieji intelektualai svarbūs kaip niekad. Be abejo, tai ne „profesija“, o šiek tiek kudirkiškas laisvalaikis interneto platybėse. Todėl „viešieji intelektualai“ komentuoja tik tuomet, kai jaučia didžiulį spaudimą, kai jaučiasi negalį tylėti arba kai pradeda tarnauti kažkieno interesams. Arba kai siekia „karmos taškų“ visuomenės akyse, nes clickai generuoja pinigus. O gal ir be jokių savanaudiškų paskatų, bet nepagalvoję.

Visa tai labai gerai, bet akivaizdu, kad kai kurie šiandien įtakingi Lietuvos žmonės (ir ne tik akivaizdus Andrius Tapinas) perlenkė lazdą neatsižvelgdami į geopolitiką ar sveiką nuovoką. Užuot paneigę R. Vanagaitės argumentus savais, svaresniais, jie surengė raganų medžioklę. O maištininko archetipas be galo stiprus ir paveikus. Ant laužo deginamo maištininko – juo labiau. Kankinės vainikas Rūtai į rankas tiesiog įkrito, nereikėjo net pasistiebti. Ir ji, be abejonės, tuo sėkmingai manipuliuoja. O kur dar tas viešas kaltės išpažinimas – mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Sužaista viskuo: pykčiu, geopolitine situacija, mūsų valstybingumo istorija, kurios reikšmingas simbolis – partizanai, krikščionišku kaltės ir atgailos motyvu. Fe.

Negaliu šių viešojoje erdvėje veikusių žmonių, tikiu, turėjusių kuo geriausias intencijas, nei pasmerkti, nei pateisinti, galų gale, to nenoriu ir nesijaučiu turinti tam teisę. Taip pat negaliu kaltinti ir Europos žydų asociacijos ar mūsiškių Kremlių palaikančių žydų. Jų istorija Lietuvoje sunki. Mano močiutė iki šiol partizanus vadina „banditais“. Ji tikėjo Sovietų Sąjunga, nes ši, kaip vėliau paaiškėjo, pragariška valstybė tuo metu atrodė galinti išgelbėti nuo nacių. Prosenelė iš mamos pusės – bajoriškos kilmės išdidi lenkuojanti pani – tuos partizanus slėpė. Mano tėtis, periferinis Sąjūdžio dalyvis, dėl išsiskiriančių pažiūrų su savo žyde motina ir komunistu tėvu nebendravo daugybę metų. Pirmąkart močiutę pamačiau būdama dešimties. Galbūt turėčiau atsiprašyti, bet nežinau, už ką. Tėtis ėjo prie Seimo per Sausio 13-ąją, mane, dar kūdikį, palikęs su mama. Mama gadindavo sovietinius rinkimų biuletenius išbraukdama vienintelį kandidatą ir įrašydama kokį nors knygos herojų. Abu jie verkia per Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios koncertus. Verkia tiesiog baisiai. Nežinau, ar dėl nostalgijos (Sąjūdis jiems liko stebuklu), ar dėl nusivylimo. Niekad neklausiu, nes bijau.

Bet iš tiesų šioje istorijoje, paliečiančioje natūralius ir sveikintinus patriotinius jausmus, svarbūs juk ne seneliai ir močiutės, o geopolitinė nuovoka.

Bet iš tiesų šioje istorijoje, paliečiančioje natūralius ir sveikintinus patriotinius jausmus, svarbūs juk ne seneliai ir močiutės, o geopolitinė nuovoka. Ir ne mano ar kitų periferinių „po laiko“ protingų komentatorių. Tiesiog yra būdai, kaip manipuliuoti manipuliatoriumi, ir būtų gerai, kad į politiką įsitraukę žmonės (ypač atliekantys minėtą „viešųjų intelektualų“ vaidmenį) galvotų „į priekį“. Nemanau, kad politika yra emocijos. Ciniška, tačiau. Kad ir kokia pilietiška buvo garsiai rėkti ėmusiųjų pozicija, išrūgos dar paburbuliuos. Gali skambėti baisiai, bet sveika perskaityti Sun Tzu „Karo meną“ ir Niccolo Macchiavellio „Princą“ (aišku, be aklo praktinio lygmens copy-paste). Su purvą ant valstybės drabstančiais niekšais būtina dorotis, bet tokiais būdais, kad nesusiteptume patys ir neįduotume manipuliatoriams į rankas kankinystės regalijų. Nes jie tik ir laukia poliarizacijos bei priešiškumo.

O man pačiai Lietuva, kad ir kaip ten būtų, – saugi laisvė. Gera šalis gyventi. Labai norėčiau, kad nusikratytume ir aukos arba nusikaltėlio mentaliteto, ir etnocentristinio karbauskiško rūtelių-liepelių pseudopatriotinio lietuviškumo. Tautinis uždarumas ne gydo kompleksus, o leidžia jiems laisvai vešėti. Tuomet raganų medžioklės su varovais tampa itin patrauklios. Situacija emociniu krūviu įtraukia taip, kad nebepavyksta susilaikyti. Ne viską apie vanagynę skaičiau, nes burnoj pasidarė kartu, bet pastebėjau, jog beveik niekas apie tai nejuokavo. Toks didelis, tragiškas reikalas, kančios burbulas, kuriame nėra vietos (auto)ironijai. Vadinasi, tik­rai nesugebėjome pažvelgti iš šalies: juk ironija nėra amorali ir nereiškia patyčių, ji – „dviguba koduotė“, taigi žvilgsnis per atstumą. Nepaisant to, gera mąstyti apie Lietuvą Europoje. Laisvą ir išdidžią Lietuvą, neneigiančią nei žydų, nei jokio kito savo paveldo, bet ir nenaudojančią jo kaip politinės manipuliacijos įrankio. Asmeniškai neabejoju gera konservatorių valia paskelbti 2019-uosius Žydų metais. Kita vertus, iš žydų perspektyvos tai atrodo nenuoširdu ir juokinga – momentinis piaro aktas. Pati tai puikiai suprantu. Todėl ir manau, kad geriau ne pyktis dėl manipuliatorės, o kalbėtis tarpusavy.

Taigi, ką daryti? Pasakysiu, ką bandau daryti pati: ramiai sustoti ir pagalvoti, kas įvyko. Galvoti, kaip stiprinti savo orumą ir savivertę, kad būčiau mažiau pažeidžiama provokacijų. Jei sugebėčiau, norėčiau parašyti gerą istorinį romaną arba pastatyti gerą istorinį filmą, nes tai savotiška traumos artikuliacija, o įvardytos „juodosios dėmės“ linkusios kartotis rečiau. Ir dar: nors toks požiūris nepopuliarus, manau, natūrali mąstančio žmogaus (toks ir turėtų būti „viešasis intelektualas“, nors bijau, kad šis žodžių junginys nebenuvalomai užterštas R. Vanagaitės purvais) pozicija – nepriklausyt „rateliams“ ir „sambūriams“, kurie kiekvieną iškalbesnį bando paversti savo ruporu. „Vienišiems vilkams“ sunku, bet jų mąstymas mažiau užterštas. Galų gale jie visuomet turi palaikytojų. Ir dar: reikia skaityti. Ir galvoti, ką perskaitei.

Šis tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2017–11–10 nr. 3637

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"