Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Dvi laisvės sampratos ir valstybės prasmės problema*

 
Asociatyvi nuotrauka./
Asociatyvi nuotrauka./ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Netrukus švęsime Lietuvos valstybės šimtmetį. Galima kartu tarti, kad šimtmečio pasitikimas nepriklausomoje respublikoje yra ir laisvės šventimas. Tačiau moderni valstybė politikos filosofijoje (ypač klasikinio liberalizmo tradicijoje, bet ne tik joje) dažnai suprantama kaip individo laisvę ribojanti jėga, o ne kaip laisvės šaltinis. 

Nors jau intuityviai skirtumas tarp individo ir valstybės yra akivaizdus, vis dėlto opozicija tarp laisvės ir valstybės, kaip sugestijuoja Lietuvos istorinė patirtis, yra klaidinga ar bent įtartina. Čia galima įžvelgti prieštarą tarp skirtingų laisvių, tačiau ar ši prieštara tikrai yra būtina ar neišvengiama? Tarsi akivaizdu, kad be savos valstybės būtų gerokai problemiškiau svarstyti ir apie laisvę individualiu lygmeniu, jos siekti politinėmis, demokratinėmis priemonėmis. Tad švęsdami laisvę valstybėje, o ne nuo valstybės, akivaizdžiai susiduriame su politinės laisvės daugiaprasmiškumu. Ir tai visų pirma sąvokinė problema.

Tad švęsdami laisvę valstybėje, o ne nuo valstybės, akivaizdžiai susiduriame su politinės laisvės daugiaprasmiškumu.

Savo garsiojoje esė „Dvi laisvės sąvokos“, kuri visų pirma nuskambėjo 1958 m. Oksforde kaip inauguracinė profesoriaus kalba, Isaiah Berlinas (1909–1997)(1) glaustai ir sistemiškai apžvelgė esmines laisvės sampratos skirtis Vakarų politinės minties istorijoje: visų pirma tarp negatyvios (kaip laisvės nuo ko nors, t. y. išorinių trikdžių) ir pozityvios laisvės (laisvė save determinuoti ir siekti savo gėrio, – ne tik kaip teorinė galimybė, bet ir kaip praktinis galėjimas). Turbūt vien šio jo teksto būtų pakakę Berlinui patekti į XX a. politinės filosofijos aukso fondą. Rygoje gimęs, Anglijoje intelektualiai subrendęs filosofas save laikė liberaliosios minties teoretiku ir jis neabejotinai ženkliai prisidėjo, kad politinė mintis sugrįžtų į anglosaksiškosios filosofijos diskursą.

Vis dėlto paties Berlino pozicija laisvės sampratų atžvilgiu dažnai regima labai supaprastintai, jis būna netgi pavadinamas šių sampratų kūrėju ar bent atradėju. Dar dažniau Berlinas pristatomas vien kaip pozityvios laisvės kritikas ir negatyvios laisvės gynėjas. Šiame tekste kaip tik bus mėginama tokius supaprastinimus užklausti laikantis pozicijos, jog abi laisvės sampratos būtinos viena kitai egzistuoti ir sėkmingai funkcionuoti (net jei praktikoje ir ideologinėse kovose dažnai ir konkuruoja), o problemos politiniame gyvenime kyla kaip tik pernelyg nusveriant laisvės sampratą į vieną kurią pusę. Kartu tikimasi, jog Berlino analitinis sąvokų tyrimas ir jo teksto skaitymas atskleis šį bei tą apie patį dalyką. Žinoma, pats Berlinas apsiriboja tik dviejų, labai apibendrintų politinės laisvės sampratų analize, už savojo svarstymo palikdamas platesnius problemos laukus (ontologinį, teologinį ir t. t.).

Negatyvioji laisvė

Tokia laisvė, anot Berlino, iš esmės reiškia išorinių kliūčių nebuvimą veiklai: „Jeigu kiti man trukdo daryti tai, ką daryčiau netrukdomas, tai tam tikru laipsniu aš esu nelaisvas; ir jei kiti žmonės šią sritį susiaurina beveik arba visai iki minimumo, tai aš galiu būti apibūdinamas kaip prievartaujamas arba galbūt netgi pavergtas. [...] Prievarta numato apgalvotą kitų žmonių įsikišimą į sritį, kurioje aš, nesant prievartos, galėčiau veikti. Politinės laisvės jūs neturite tik tada, kai kiti žmonės jums trukdo pasiekti kokį nors tikslą“(2). Čia Berlinas iš esmės atkartoja laisvės apibrėžimą, pasiūlytą klasikinio liberalizmo pirmtakų ir tėvų Thommaso Hobbeso ar Johnno Locke‘o. Laisvė, tariant erdviškai, šiuo atveju panaši į burbulą, kuris leidžia individui veikti tam tikroje erdvėje savo nuožiūra. Pasak Berlino, negatyviosios laisvės ribos nustatomos atsakant į klausimą: „Kurioje srityje subjektui – asmeniui ar asmenų grupei – be kitų asmenų įsikišimo turėtų būti leista daryti tai, ką jis sugeba daryti, arba būti tuo, kuo jis gali būti?“(3)

Prievarta numato apgalvotą kitų žmonių įsikišimą į sritį, kurioje aš, nesant prievartos, galėčiau veikti.

Berlinas taip pat atkreipia dėmesį į interpretacinį tokios laisvės sampratos problemiškumą, ypač socialinių problemų akivaizdoje: nors prievarta ir laisvės apribojimu negalima pavadinti žmogaus negebėjimo suprasti Hegelio ar kitokio negalėjimo siekti savo tikslų, tačiau, tam tikros socialinės teorijos rėmuose, kaip laisvės apribojimą galima suprasti, pavyzdžiui, skurdą, neleidžiantį oriai gyventi ir siekti savo tikslų, ypač jei jis sukeltas kokios nors priespaudos.

Tačiau, kaip pripažįsta Berlinas, tai anaiptol ne visuomet yra vien tik socialinės teorijos problema – dažnai iš tiesų žmonės atsiduria tokioje būklėje, kurioje kalbėjimas apie jų turimą laisvę yra beprasmis, kadangi jie elementariai neturi galimybių ja naudotis, t. y. laisvė tampa nebe pirminiu poreikiu. Nors Berlinas pripažįsta dažną kairiųjų priekaištą liberalams, kad istoriškai vienų žmonių išnaudojimas sudarė sąlygas aukštesnių visuomenės luomų nariams naudotis ir mėgautis laisve, kaip ir kai kurių liberalų sąžinės graužatį dėl tokios situacijos, tačiau perspėja, kad laisvės atsisakymas dėl projektuojamos visuotinės gerovės anaiptol nėra teisingas ar protingas kelias.

Jis ragina neredukuoti laisvės į kitus konceptus ar reiškinius, net jei tam esama stipraus moralinio ar socialinio akstino: „Tam, kad būtų išvengta į akis krentančio ar plačiai paplitusio skurdo, aš esu pasirengęs paaukoti dalį savo laisvės arba ją visą; galiu tai padaryti su noru ir laisvai; bet teisingumo, lygybės ar artimo meilės vardan aš atsižadu ne ko kito, o laisvės. Jei tam tikromis aplinkybėmis nebūčiau pasirengęs padaryti tokią auką, tai mane persekiotų kaltės jausmas – ir visai pagrįstai.

Tačiau auka nepadidina to, kas aukojama, t. y. laisvės, kad ir koks didelis būtų moralinis poreikis arba atlygis už tai. Visa yra tai, kas yra: laisvė yra laisvė, o nelygybė, dora, teisingumas, kultūra, žmonių laimė ar rami sąžinė. [...] Bet jei aš sumažinu ar prarandu savo laisvę tam, kad sumažinčiau tokios nelygybės gėdą, ir dėl to neišauga kitų individuali laisvė, – tai įvyksta absoliutus laisvės praradimas. Laisvė gali būti kompensuota teisingumo, laimės ar taikos laimėjimu, tačiau praradimas išlieka, ir vertybės painiojamos sakant, kad net už borto išmetus mano „liberaliąją“, individualią laisvę, padidėja kitos rūšies laisvė – „socialinė“ arba „ekonominė“. Bet ir toliau lieka teisinga, jog kažkieno laisvė kartais turi būti ribojama siekiant apsaugoti likusiųjų laisvę“(4.) Taip, tikrai būna situacijų, kuriose laisvę tenka ar net yra būtina apriboti dėl kitų svarbių dalykų, tačiau nereikia iš akių paleisti šio aukojimo fakto. Be to, veikiau yra taip, kad praradus net minimalią laisvės erdvę, nebeliks ir galimybių apkritai kelti socialinio ar kitokio teisingumo klausimų. Tai svarbi įžvalga tiek dabar, tiek „Dviejų laisvės sąvokų“ parašymo laiku. Rogeris Scrutonas atkreipia dėmesį, kad ši Berlino kritika buvo labai reikšminga Didžiosios Britanijos kairiesiems bei liberalams akademijoje ir politikoje Šaltojo karo metais, kadangi aiškiai parodė komunizmą ir Sovietų Sąjungą kaip grėsmę laisvei, ko neišeina užmaskuoti jokiais kilniais tikslais (5).

Politine negatyvi laisvė gali būti pavadinta tik tuo požiūriu, kad jos ribos priklauso nuo santykio su kitais individais, visuomene ir jos sankloda. Ne atsitiktinai Hobbesas, remdamasis mechanicistiškai pagrįsta negatyvios laisvės samprata (laisvė – nekliudymas judėti ir veikti), ją suvokė kaip socialinio konflikto priežastį. Ištekliai, kitaip negu individų troškimai ir norai, yra riboti, individų interesai dažnai kertasi tarpusavyje, taigi visus šiuos konfliktus turi suvaldyti individų teises apribojanti valstybė – Leviatanas. Panašų laisvės suvokimą perėmė ir klasikinio liberalizmo tėvai, papildydami ją svarbia išlyga, jog žmogui vis dėlto reikalingas tam tikras negatyvios laisvės minimumas, net jei ir tariama, kad tam tikrose situacijose dėl kitų vertybių (teisingumo, saugumo, kultūros ir pan.) laisvę galima apriboti.

Statula „Žinia“ Lietuvos valstybingumui pagerbti./ Romo Jurgaičio nuotrauka
Statula „Žinia“ Lietuvos valstybingumui pagerbti./ Romo Jurgaičio nuotrauka

Pliuralizmas ir monizmas

Savo argumentus, kodėl šis minimumas reikalingas ir turėtų būti kokios nors jo ribos, Berlinas dėsto dviejų fundamentalių, jo manymu, politinių ir moralinių pozicijų – pliuralizmo ir monizmo – kontekste. Šias pozicijas jis išreiškė per Antikos poeto Archilocho ištarmę: „Lapė žino daug dalykų, bet ežys žino vieną didelį dalyką“(6). „Lapės“ yra pliuralistai, tikintys, kad žmogiškajai tikrovei ir jos suvokimui iš esmės būdingas nebendramatiškumas, prieštaringumai, egzistuoja daug skirtingų vertybinių sistemų, kurios konceptualiai tarpusavyje nėra suderinamos – paprasčiau tariant, įvairovė. „Ežiai“ yra monistai, teigiantys vienovę, racionalumą, sistemiškumą. Šių skirtingų pozicijų ištakas galima rasti dar Vakarų filosofijos aušroje (Herakleitas ir Parmenidas, sofistai ir Sokratas bei Platonas ir t. t.), tačiau Berlinui monizmo ir pliuralizmo santykis labiausi rūpi modernybės kontekste kaip, atitinkamai, Apšvietos ir Romantizmo dialektika: Apšvietos universalizmas potencialiai gali vesti į totalizmą, o Romantizmo partikuliarizmas slepia reliatyvizmo pavojus(7).

Berlinui bendriausia prasme artimesnės „lapės“, tačiau „ežiai“ ir Apšvieta jam taip pat ne tik įdomūs, bet ir svarbūs. Kaip įvade Berlino rinktinei apibendrino Alvydas Jokubaitis: „Berlinui šitie du principai atrodo suderinami: kultūrinis ir moralinis pliuralizmas neturi būti atskiriami nuo normatyvinės žmogaus prigimties sampratos. Priešingai, jis įsitikinęs, kad be tokios bendražmogiškos prigimties sampratos pliuralizmas lengvai gali pavirsti savo priešingybe – totalitarizmu. Kitais žodžiais tariant, pliuralizmas neatskiriamas nuo tam tikrų savo ribų suvokimo ir moralės filosofijoje jis nereiškia, kad viskas leistina. Net ir didžiausią įvairovę pripažįstančioje visuomenėje negalima kėsintis į tai, kas sudaro mūsų visų bendražmogiškąją prigimtį [...]. Viena vertus, jis kartu su romantikais kartoja mintį, kad individai ir visuomenės gyvena pagal skirtingas, tarpusavyje nesuderinamas vertybių sistemas, kurioms pasirinkti nėra jokių objektyvių ir visuotinai pripažintų kriterijų. Kita vertus, jis stengiasi apriboti romantizmą teigdamas, kad jo įtvirtintas pliuralizmas nėra panacėja nuo visų socialinių ir moralinių negerovių“(8). Taigi berliniškas pliuralizmas anaiptol netapatintinas su reliatyvizmu ar nihilizmu (kaip ir kiekvienas filosofinis monizmas tiesmukai nesietinas su totalitarizmu), jis nesiūlo atimti iš žmogaus teisės, o gal net ir pareigos ieškoti tiesos ir teisingumo. Tiesiog apeliuojama į praktinį nesutarimą šiais klausimais, kaip kompromisą siūlant pakantą kitokios pozicijos žmonėms, užuot mėginus savo poziciją įtvirtinti jėga ar klasta. Jokubaitis taip pat pastebi, kad tokio pliuralizmo akivaizdoje net ir liberalai turi atsisakyti pretenzijų į savo prielaidų absoliutų teisingumą, pripažinti galimybę kitiems turėti „neliberalius“ įsitikinimus. Žinoma, tai nereiškia, kad čia palankiai žiūrima į valstybei pavojingą radikalų socialinį ir politinį konfliktą – veikiau Berlino siūloma pliuralizmo samprata yra bendras pagrindas susitikti skirtingiems žmonėms ir grupėms.

Scrutonas šį specifinį balansą apibendrino taip: „Daugelis taip pat aukština Berliną už jo „pliuralizmo“ gynybą, priskirdami jam požiūrį, kad žmonės turi skirtingas ir nebendramates vertybes, kurioms negali būti suteiktas galutinis ar bendras pamatas. Ši idėja tikrai svarbi Berlino vėlesniuose ir ilgesniuose rašiniuose ir ją pavertė „Berlino liberalizmo“ dalimi jo pagrindiniai šalininkai Michealas Ignatieffas ir Johnas Gray‘us. Bet anaiptol nėra aišku, ką jis reiškia ar kaip pats Berlinas būtų norėjęs jį ginti. Pagaliau pats Berlinas buvo humanistinių vertybių saugotojas; jis tikėjo teisės viršenybe ir nešališko teisingumo siekiu; jis neturėjo laiko žudikams ar jų apologetams ir buvo griežtas visų žiaurumo formų kritikas“9. Žinoma, kaip ironiškai pastebi Scrutonas, jeigu taip suprastam pliuralizmui ir liberalizmui esmingiausia yra teisės viršenybė, lygybė prieš įstatymą, reikalavimas jo laikytis – pamatinės žmogiškosios vertybės ir principai – tai turbūt visi yra „pliuralistai“: vargu ar šie dalykai ir logiškai, ir istoriškai gali būti siejami išimtinai su liberaliąją tradicija. Bet svarbu pabrėžti ir tai, jog visi šie faktoriai yra būtina ir pamatinė prielaida tvariam negatyvios laisvės egzistavimui visuomenėje. Berliniškas pliuralizmas šia prasme iš tiesų leidžia koegzistuoti vienoje visuomenėje ne vien liberalams.

Berlinas tikėjo teisės viršenybe ir nešališko teisingumo siekiu; jis neturėjo laiko žudikams ar jų apologetams ir buvo griežtas visų žiaurumo formų kritikas.

Berlino monizmo kritika kyla ir iš raudonojo bei rudojo totalitarizmų, jų sukelto karo ir žudynių refleksijos, ir iš įtarumo visa apimančioms ideologinėms sistemoms. Monizmas, pasak Berlino, numano, kad „iš esmės gali būti surasta kokia nors viena formulė, kurią pasitelkus gali būti harmoningai realizuojami visi skirtingi žmonių tikslai“(10), kad visa gali būti susieta „su vienintele esmine vizija, su viena daugiau ar mažiau nuoseklia ir aiškia sistema [...], su vienui vienu, universaliu organizuojančiu principu, vien kurio požiūriu viskas [...] turi reikšmę“(11). Taip suprastas monizmas neabejotinai pasižymi totalitariniu potencialu, jeigu daroma išvada, kad savo teisingumą reikia įtvirtinti politinėmis priemonėmis ne tik viešajame, bei ir privačiame gyvenime. Jeigu „tavo troškimas išgelbėti žmoniją yra rimtas, privalai būti kietaširdis ir nekreipti dėmesio į kainą“(12), kurią teks sumokėti siekiant savojo tikslo, tai pakeliui pasitaikančios tyčinės ir netyčinės aukos – norma. Bolševikinė „išmintis“ apie skiedras kertant mišką, žmogaus kaip problemos sprendimo būdus, pasiteisinimai apie „perlenkimus vietose“ būtent ir išreiškia šią nuostatą. Bet monizmas gali įgauti ir ne tokius metafizinius ar totalitarinius pavidalus. Banalesnėmis formomis politikoje jis pasireiškia vis atsinaujinančiuose reikalavimuose depolitizuoti politinį ir partinį gyvenimą parlamente („sumažinti Parlamentą ir supaprastinti jo veiklą“, „mažiau politikos, daugiau darbo, profesionalumo, ekspertų“), įveikti Tautos ir Valstybės susvetimėjimą („kiek įmanoma daugiau tiesioginės demokratijos ir referendumų“), sugrįžti į kadaise Sąjūdžio laikais buvusią vienybę ar tiesiog mėginimuose sukurti nepolitinius, o kokius nors liaudinius, tautinius arba panašius darinius valdžiai ir įtakai užimti, taip esą pakeičiant nefunkcionalų atstovavimo mechanizmą, t. y. įveikti politikoje natūraliai egzistuojančią interesų ir pozicijų įvairovę.

Asociatyvi nuotrauka./ Romo Kurgaičio nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka./ Romo Kurgaičio nuotrauka

Politinės bendruomenės ir negatyvios laisvės santykio problema

Svarbūs Berlino argumentai už negatyvią laisvę – ne vien politiniai: Berlino įsitikinimu, ji esanti būtina sąlyga asmenybėms atsirasti ir augti, jų kūrybai ir minčiai vystytis. Šia prasme Berlino pozicija artima Millio: žodžio, minties, kūrybos ir kitokios saviraiškos laisvė prisideda prie bendros visuomenės gerovės. Tačiau norint regėti šią bendrą naudą, reikalinga ir individą pranokstanti socialinė-politinė perspektyva, kurios griežtai atomistinis požiūris pasiūlyti negali.

Negatyvi laisvės samprata susiduria su reikšmingomis problemomis, ir ne tik teisingumo, lygybės ar socialinių problemų sferose. Liberalizmas ir apskritai politinė mintis ar praktika, kuri prieš save mato tik „individo laisvės burbulo ribų klausimą“, t. y. viską suredukuoja į (ne)leidimų diskursą, neatsispiriamai stumia į primityvią socialinę inžineriją, kuri galiausiai kelia priešiškumą ir nusivylimą politinėmis institucijomis ar pačia valstybe. Jeigu laisvė suvokiama tik per klausimus „Ar legalizuoti rekreacinę marihuaną?“, „Ar riboti alkoholio prieinamumą?“, o valstybės ir jos vardu veikiančių institucijų darbas suvedamas į efektyvų individų gerovės ir mažų laisvių balansavimą, tuomet tampa sunku atsakyti, kodėl mums svarbi ir reikalinga būtent šita politinė bendruomenė? Kodėl turėčiau save sieti ir įsipareigoti būtent šiai politinei, kultūrinei, istorinei, kalbinei bendruomenei (t. y. tautai plačiąja to žodžio prasme), kokia viešo politinio dalyvavimo ir bendruomeninio veikimo prasmė, išskyrus egoistinį interesą? Negatyvi laisvė savaime nenurodo ir neiškildina politinės ir etinės bendruomenės.

Tad ne be pagrindo Berlinas fiksuoja ir tai, kad negatyvi laisvė įmanoma ir tam tikros politinės tironijos sąlygomis: „laisvė šia prasme nėra nesuderinama su kai kuriomis autokratijos rūšimis ar bent jau su savivaldos nebuvimu. Laisvė šia prasme iš esmės susijusi su kontrolės sritimi, o ne jos šaltiniu. Lygiai taip pat kaip demokratija tikrai gali iš individualaus piliečio atimti didžiąją daugumą laisvių, kurias jis būtų galėjęs turėti kokioje nors kitoje visuomenėje, visiškai įmanoma, kad liberaliai nusiteikęs despotas savo pavaldiniams suteiktų plataus masto asmeninę laisvę. Despotas, kuris savo pavaldiniams palieka plačią laisvės sritį, gali būti neteisingas arba skatinti beprotiškiausią nelygybę, mažai rūpintis tvarka, dorove, pažinimu; tačiau jei jis, suteikęs laisvę, jos neriboja arba bent jau ją riboja mažiau negu daugelis kitų režimų, tai jis atitinka Millio apibrėžimą. Laisvė šia prasme nėra (bent jau logiškai) susijusi su demokratija ar savivalda“(13). Anot Berlino, tarp individualios laisvės ir demokratijos būtino ryšio nesama. Demokratinė savivalda kaip tik leidžia tikėtis didesnės individualių laisvių apsaugos nei bet kuri kita santvarka, tačiau norint apie ją kalbėti, reikia kitur kreipti savo žvilgsnį ir žiūrėti ne vien iš individualios laisvės, tačiau iš to, ką Berlinas vadina pozityvia laisve, perspektyvos.

„Kas mane valdo?“ logiškai skiriasi nuo atsakymo į klausimą „Kokiu mastu valdžia kišasi į mano reikalus?“

Pozityvioji laisvė, kolektyvizmo grėsmė ir galimas kompromisas

Jeigu negatyvioji laisvė didesne dalimi susitelkia į išorines priežastis, kurios gali riboti individą ar individų grupę, tai pozityvioji jau žvelgia ir į jų veiksmų vidines motyvacijas bei tikslus, ir į valdžios šaltinį apskritai: „Atsakymas į klausimą „Kas mane valdo?“ logiškai skiriasi nuo atsakymo į klausimą „Kokiu mastu valdžia kišasi į mano reikalus?“ Būtent šiame skirtume galiausiai glūdi dviejų laisvės sąvokų – negatyviosios ir pozityviosios didžioji priešingybė“(14). Anot Berlino, kova už pozityviai suprastą laisvę yra kova už buvimą savo paties šeimininku, o ne kitų įrankiu ar vergu, noras pačiam kontroliuoti savo padėtį, o ne pasiduoti išorinei jėgai. Tokios laisvės troškimas yra noras būti sąmoningu, sprendžiančiu, savo tikslų siekiančiu sub-jektu, o ne pasyviu objektu. Apskritai Vakarų politinis ir etinis mąstymas yra reikšmingai susijęs su šiuo aktyvaus, turinčiu laisvą valią, protingo ir atsakingo subjekto vaizdiniu. Plėtojant Berlino mintį šiandien galima sakyti, kad pozityvios laisvės rėmuose atsiveria galimybė klausti: kas ir kaip turi mus valdyti? Kokia yra mūsų valstybės, mūsų laisvės prasmė ir tikslas? Pozityvi laisvė šia prasme yra galimybė siekti bendrojo gėrio ar bendrųjų gėrybių. Kartu akivaizdu, jog bet kokia socialinė ir politinė būklė individą riboja (iš čia ir dviejų laisvės sampratų konfliktas).

Berlinas savo žvilgsnį kreipia į pozityvią laisvę, nes, kaip jau užsiminta, demokratijos ir individualios laisvės sąryšis nėra visiškai tiesioginis: „Žmogaus troškimas pačiam save valdyti arba bent jau dalyvauti jo gyvenimą kontroliuojančiame procese, gali būti toks pat gilus kaip ir veikimo laisvės noras, o istoriškai galbūt net senesnis“(15). Tačiau pozityvioji laisvės samprata kaip tik dažnai kritikuojama negatyviosios laisvės šalininkų kaip esanti jei ne užmaskuota tironija, tai bent jau kelias į ją. Berlino manymu, tokia pozicija taip pat nėra visai be pagrindo. Jo teigimu, nors, logiškai žiūrint, šios dvi laisvės sampratos nėra labai atitolusios, istoriškai jos vystėsi skirtingomis ir konfliktuojančiomis kryptimis.

Rousseau bendrosios valios idėja (kaip įstatymų leidybos ir piliečių elgesio kriterijus) iš tiesų gali labai lengvai pavirsti į tai, ką Millis vadina „daugumos tironija“.

Šiuos pozityviosios laisvės šalininkų nuokrypius į tironiją Berlinas regi Jeano Jacques‘o Rousseau filosofijoje ir jakobinų diktatūroje: „Rousseau džiūgaudamas kalbėjo apie faktą, kad laisvės įstatymai gali pasirodyti sunkesni už tironijos jungą. Tironija – tai tarnavimas šeimininkams. Įstatymas negali būti tironas. Laisvę Rousseau suprato ne kaip „negatyvią“ individo laisvę, – būti netrukdomam savo srityje, – bet kaip visų, o ne tik kai kurių visiškai kvalifikuotų visuomenės narių dalyvavimą viešojoje valdžioje, kuriai suteikta teisė kištis į visas piliečio gyvenimo sferas“(16). Rousseau bendrosios valios idėja (kaip įstatymų leidybos ir piliečių elgesio kriterijus) iš tiesų gali labai lengvai pavirsti į tai, ką Millis vadina „daugumos tironija“. Kaip sekdamas Constant‘u teigia Berlinas, nors tokio tipo demokratija ir gali nuversti ar pažaboti oligarchiją arba privilegijuotą klasę, tačiau ji pati taip pat gali kaip tironas „gniuždyti individus“. Panašias monizmo problemas jis regi ne tik Rousseau mintyse, bet ir XIX a. vokiečių filosofijoje (Fichte, Hegelis, Marxas). Kolektyviškai suprasta „laisvė“ gali būti projektuojama ir tautiniu, klasiniu ar rasiniu pagrindu.

Toks specifinis laisvės ir išlaisvinimo supratimas iš tiesų kloja kelia ne šiaip tironijai, o visiškai moderniam politiniam reiškiniui – totalitarizmui: „Jei tikrai esate įsitikinęs, kad visos žmonių problemos yra išsprendžiamos, kad galima suvokti idealią visuomenę, kuri yra pasiekiama, jei tik žmonės darys tai, ką reikia jai pasiekti, tuomet jūs ir jūsų sekėjai privalote būti įsitikinę, kad jokia kaina negali būti per didelė, norint atverti šio rojaus vartus. Tik kvailiai ir piktavaliai priešinsis, kai jiems bus atskleistos tam tikros paprastos tiesos. Tie, kas priešinsis, privalo būti įtikinti. Jei įtikinti nepavyks, turi būti priimti įstatymai jiems apriboti. Jei tai neveiks, tuomet neišvengiamai turi būti pasitelkta prievarta, o jei reikia, ir smurtas, teroras, žudynės“(17). Berlino monizmo ir pozityvios laisvės kritika kaip tik nukreipta prieš emancipacijos per prievartą ir terorą idėją, kad galima žmones padaryti laisvais bet kokiomis priemonėmis, kad galima „įžvelgti“ jų tikrąjį interesą nepaisant jų valios ir norų, galiausiai netgi atmetant bet kokį jų savarankiškumą, protingumą ir žmogiškumą. Ir tai nebūtinai vien tik iš išorės primestos idėjos, – Berlinas atkreipia dėmesį į pagundą atsisakyti negatyvios, individualios laisvės, apriboti save dėl ideologiškai sukonstruoto, numanomo, geresnio, idealiojo „aš“ ar kolektyvo laimės. Tai gali virsti ir savęs atsižadėjimu ir perkeitimu dėl nepriklausomybės nuo aplinkinio pasaulio.

AScociatyvi nuotrauka./ Alinos Ožič nuotrauka
AScociatyvi nuotrauka./ Alinos Ožič nuotrauka

Šią idėją galima įžvelgti kalbose tų, kurie teigia, kad Lietuva nebeturi suverenumo, yra okupuota ir valdoma ES ar NATO (mintis geriausiai išreikšta aforizmu „nei Rytams, nei Vakarams“). Kad būtent kolektyvistinė laisvės samprata nesvetimas ir įvairioms Lietuvos tautininkų grupelėms (ir ne tik joms!) – turbūt anokia naujiena. Šiuo atveju didesnė problema, kad taip apskritai diskredituojama pozityviosios laisvės samprata. Piliečiai statomi į nepatogią padėtį, mat, susidūrę su radikalais, yra tarsi verčiami rinktis tarp atomizuojančio negatyvaus laisvės supratimo ir kolektyvistinės „emancipacijos“ (visai nesvarbu, ar kolektyvas yra klasė, ar etnosas, ar dar kokia grupė).

Berlino tekstas, dažniausiai skaitomas kaip negatyviosios laisvės apologija ir pozityviosios kritika, kaip tik kviečia ieškoti balanso.

Tačiau totalitarinės ir panašios tendencijos pozityviojoje laisvės sampratoje anaiptol ne visuomet yra būtinybė, veikiau tai tik išplėtotas principingas kraštutinumas. Berlino tekstas, dažniausiai skaitomas kaip negatyviosios laisvės apologija ir pozityviosios kritika, kaip tik kviečia ieškoti balanso. Negatyvioji laisvė nepajėgia ne tik atsakyti į klausimą apie politinės bendruomenės tikslą ir prasmę – ji neleidžia jo net užduoti, o štai radikalus posūkis link kolektyvizmo kuria konkrečiam žmogui abejotiną ir nemielą priespaudą, kuri tegali būti išlaikyta jėga. Nors Berlinas didesnę teksto dalį paskiria būtent pozityviosios laisvės sampratos kritikai, tai nepaneigia vien negatyvaus laisvės supratimo siaurumo ar jo, tegul ir glaustai, šiam supratimui išsakomos kritikos. Ir tai vis dar aktualus tekstas. Lietuvos liberalai iki šiol dažniausiai kalba išimtinai iš negatyviosios laisvės pozicijų, vien ja teisindami valstybės egzistavimą ir tikslą, o štai vadinamosios „patriotinės“ jėgos pasirenka išimtinai kolektyvinį laisvės ir autarkijos nuo aplinkinio pasaulio motyvą. Vien iš negatyviosios laisvės neįmanoma išvesti tokios demokratinės santvarkos, kuri būtų pajėgi individualias laisves apsaugoti. Tam reikalinga per pozityviąją laisvę kuriama politinė bendruomenė, steigianti įstatyminę erdvę šioms laisvėms egzistuoti. Savo ruožtu negatyvioji laisvė politinės bendruomenės ribose gali būti suprasta kaip prielaida ar pagrindas, tam tikras minimumas, leidžiantis piliečiams laisvai burtis siekti bendrų tikslų. Berlino kritika, tegul ir tiesiogiai nenurodydama ir neaptardama „trečiosios“ sampratos, kreipia mus kaip tik jos link.

Šiuo tekstu tęsiamas aštuonių straipsnių ciklas „Žydiškieji svarstymai“, įgyvendinantis projektą „Kaip būti po Holokausto? Žydiškieji svarstymai apie politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje“, kurį finansuoja VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“. Laurynas Peluritis – filosofas, idėjų istorikas, VU Istorijos fakulteto doktorantas.

1 Berlino biografija ir idėjų raida šiame straipsnyje nebus apžvelgiama, tačiau galima rekomenduoti keletą tai apžvelgiančių knygų: Joshua L. Cherniss, A Mind and Its Time: The Development of Isaiah Berlin’s Political Thought, Oxford: Oxford University Press, 2013; Arie M. Dubnov, Isaiah Berlin: The Journey of a Jewish Liberal, London: Palgrave Macmillan, 2012; Michael Ignatieff, Isaiah Berlin: A Life, London: Chatto and Windus; New York: Metropolitan, 1998.

2 Isaiah Berlin, „Dvi laisvės sąvokos“, in: Isaiah Berlin, Vienovė ir įvairovė: Žvilgsniai į idėjų istoriją, sudarė ir iš anglų kalbos vertė Alvydas Jokubaitis, Vilnius: Amžius, 1995, p. 276.

3 Ibid., p. 275.

4 Ibid., p. 279–280.

5 Roger Scruton, „Back to Berlin“, in: The New Criterion, 2009–09, in: https://www.newcriterion.com/issues/2009/9/back-to-berlin.

6 Isaiah Berlin, „Ežys ir lapė“, in: Isaiah Berlin, op. cit., p. 333.

7 Žr. Isaiah Berlin, „Kontra-Švietimas“, in: Isaiah Berlin, op. cit., p. 65–96.

8 Alvydas Jokubaitis, „Pratarmė“, in: Isaiah Berlin, op. cit., p. 16–17.

9 Roger Scruton, op. cit.

10 Isaiah Berlin, „Dvi laisvės sąvokos“, in: Isaiah Berlin, op. cit., p. 328.

11 Isaiah Berlin, „Ežys ir lapė“, p. 333.

12 Isaiah Berlin, „The Pursuit of an Ideal“, in: The Crooked Timber of Humanity. Chapters in the History of Ideas, ed. Henry Hardy, London: John Murray, 1990, p. 16.

13 Isaiah Berlin, „Dvi laisvės sąvokos“, p. 284.

14 Ibid., p. 285.

15 Ibid.

16 Ibid., p. 321.

17 Isaiah Berlin, „Laiškas XXI amžiui“, parengė Donatas Puslys, 2014–10–22, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014–10–22-isaiah-berlin-laiskas-xxi-amziui/123331.

* Apie vieną Isaiah Berlino paskaitą

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"