Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Demografinės grėsmės – force majeure ar ne

 
2017 12 21 6:00
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lietuvai reikia naujų sprendimų, nes iki šiol taikytos priemonės nebuvo veiksmingos. /
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lietuvai reikia naujų sprendimų, nes iki šiol taikytos priemonės nebuvo veiksmingos. / Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Suprantame, kas vyksta, žinome Lietuvos ateities prognozes. Tik klausimas, ar su tuo susitaikome kaip su neišvengiama stichija, ar imamės veikti taip, kaip Sąjūdžio laikais atkovojome nepriklausomybę, kaip susivienijome dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) ar NATO.

Kiekvienos valdžios garbės reikalas – sukurti strategiją, kaip stabdyti Lietuvos išsivaikščiojimą. Dabartinė – ne išimtis. Gal iki šių metų pabaigos turėsime dar vieną demografinių problemų sprendimo koncepciją. Tik ar ji nenuguls stalčiuose kaip ligšiolinės? Taip prognozavo į Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto surengtą diskusiją „Kaip susigrąžinti tris milijonus?“ susirinkę demografijos tyrinėtojai, ekonomistai, filosofai, politikai, studentai.

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lietuvai reikia naujų sprendimų, nes iki šiol taikytos emigracijos prevencijos, piliečių sugrįžimo ir reintegracijos į valstybės gyvenimą skatinimo priemonės nebuvo veiksmingos.

Vygaudas Ušackas: „Ar turime susitaikyti su tokia situacija, ar, siekdami užtikrinti valstybės tvarumą, akumuliuoti politinę valią ir pakeisti dinamiką?“

Daug žmonių jaučiasi nelaimingi

Kelti opius klausimus ir siūlyti jų sprendimo būdus diskusijos iniciatorius paskatino drastiškai blogėjanti demografinė situacija – vien per 11 šių metų mėnesių iš Lietuvos išvyko 55 tūkst., o sugrįžo vos 26 tūkst. žmonių. Nuo 1990-ųjų iki dabar gyventojų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 2 mln. 850 tūkstančių. Gimsta trečdaliu mažiau vaikų nei iki nepriklausomybės atkūrimo. Pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, pastarąjį dešimtmetį pirmaujame ES, taigi žmonės netiki savo valstybės perspektyvomis. Didžioji dalis emigrantų – darbingo amžiaus gyventojai. Pernai vieną pensininką „išlaikė“ 3,5 dirbančio asmens. Jei dinamika nesikeis, po 12 metų ši našta guls ant 2,2 dirbančiojo pečių. Eurostatas prognozuoja, kad po poros dešimtmečių mūsų teliks 2,2 milijono.

„Ar turime susitaikyti su tokia situacija, ar, siekdami užtikrinti valstybės tvarumą, akumuliuoti politinę valią ir pakeisti dinamiką?“ – retorinį klausimą kėlė diskusijos iniciatorius KTU Europos instituto direktorius Vygaudas Ušackas.

Filosofas Mindaugas Kubilius, analizuodamas priežastis, kodėl taikos metu iš nepriklausomos valstybės savo valia išvyksta tiek žmonių, konstatavo, jog tai jau yra iššūkis valstybės išlikimui, nes jie netiki, kad Lietuva – tinkama gerovės terpė.

Deja, Lietuvoje bendras gėris nebuvo politikų tikslas, tai ir suformavo dvi Lietuvas. Dabar 20 proc. daugiausia uždirbančių žmonių pajamos 7,5 karto didesnės nei 20 proc. mažiausiai uždirbančiųjų. Pagal šį rodiklį esame priešpaskutinėje vietoje tarp ES šalių.

Mažos pajamos ir aukštos kainos, didelė socialinė atskirtis, neužtikrinta senatvė, nepasitikėjimas socialinės apsaugos sistema – tikrai netvari ateities perspektyva.

„Reikia sugrąžinti žmonėms savivertę ir pasitikėjimą valstybe. Dorybės galia – valstybės išlikimo garantas“, – pabrėžė M. Kubilius.

Psichiatras prof. Dainius Pūras pritarė, kad Lietuvoje per daug žmonių jaučiasi blogai. Labai daug gyventojų pasikeitus santvarkai neturėjo ir neįgijo įgūdžių save realizuoti. Mūsų visuomenės psichinės sveikatos, emocinė būklė prasta, daug tarpusavio santykių problemų, nepasitikėjimo. Nepasitikime valstybe, todėl ir ji mumis nepasitiki – draudžia, varžo.

„Tai kaina, kurią mokame už tai, kad prastai pasinaudojome susigrąžinta laisve ir nepriklausomybe“, – kalbėjo D. Pūras.

Sveikatos ir socialinė apsauga, švietimas – svarbiausios sritys, kai kalbama apie visuomenės sveikatą, tačiau jos blogiausiai tvarkomos, į jas per mažai investuojama.

„Siūlome žmonėms problemas spręsti raminamaisiais. O reikėtų labiau pasitikėti švelniosiomis socialinėmis technologijomis, nevyriausybiniu sektoriumi. Bet valdžia juo netiki“, – apgailestavo D. Pūras.

Šeimos nesiryžta turėti daugiau vaikų, nes, pasak Šeimos instituto vadovės Jolantos Ramonienės, tie, kurie daugiau laiko skiria atžaloms, užsiprogramuoja ne tokią sočią senatvę – jų būna trumpesnis darbo stažas, mažesnė alga. Statistika rodo, kad šeimai sulaukus trečio vaiko gerokai mažėja pajamos vienam asmeniui.

Daug kalbama, kaip didinti gimstamumą, imamasi vienos ar kitos priemonės. Reikia daugiau mokesčių lengvatų, geresnių sąlygų derinti darbą ir vaikų auginimą, valstybės pagalbos gerinant vaikų užimtumą ir dar daug ko. „Tačiau taikant vieną priemonę rezultato nebus – reikia konkrečių priemonių visumos, kad šeimos, žvelgdamos į ateitį, būtų saugios“, – pabrėžė J. Ramonienė.

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lietuvai reikia naujų sprendimų, nes iki šiol taikytos priemonės nebuvo veiksmingos.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lietuvai reikia naujų sprendimų, nes iki šiol taikytos priemonės nebuvo veiksmingos.

Proveržis – per švietimo kokybę

„Šalys, kurios padarė proveržį, investavo į švietimą“, – priminė daug metų įvairiose Europos ir Azijos šalyse dirbantis ekonomistas Paulius Kunčinas. Visi ekspertai diskusijoje pritarė, kad švietimas – svarbiausias prioritetas.

Švietimo ekspertė, KTU laikinoji rektorė doc. dr. Jurgita Šiugždinienė išreiškė viltį, kad aukštųjų mokyklų tinklo optimizacija duos rezultatų ir turėsime konkurencingus universitetus, galėsime išlaikyti savus talentus ir pritraukti jų iš kitur. Dabar Lietuvoje užsienio studentų – vos 5 proc., o, pavyzdžiui, Talino technologijos universitete – 12 procentų.

J. Šiugždinienės įsitikinimu, turime didinti mūsų aukštojo mokslo tarptautiškumą. Tačiau kol universitetuose nebus palankios anglakalbės aplinkos, daugiau programų anglų kalba, kol stipendijos ir paskolos mokslui bus skiriamos tik lietuviams studentams, tol lūžio šioje srityje nepasieksime.

Tik 7 proc. Lietuvoje studijas baigusių užsienio studentų pasilieka mūsų šalyje, o ES šalių vidurkis – 25 procentai. Tačiau nebus kitaip, kol bus tokie griežti reikalavimai – gavus diplomą užsieniečiui per pusmetį įsidarbinti būtinai toje srityje, kuri nurodyta leidime studijuoti.

Anot J. Šiugždinienės, Lietuvai reikia pereiti ir nuo amerikietiškojo (4+2 metai) prie labiausiai Europoje paplitusio studijų modelio (3+2 metai), nes šiandien jaunimas nori greičiau baigti studijas.

Ekonomistas Rokas Grajauskas atkreipė dėmesį, kad vis daugiau visuomenės sudarys vadinamoji Z karta. Ji, ekonomisto įsitikinimu, liks Lietuvoje tik tuo atveju, jei jausis esanti pasaulio dalis. Tad reikia, kad švietimo sistema būtų labiau tarptautinė, Lietuvoje kurtųsi daugiau tarptautinių kompanijų. „Jei norime būti pasaulio dalis, o ne būrelis užkietėjusių patriotų, turime atsiverti pasauliui“, – pabrėžė R. Grajauskas.

Augimas laimės prideda ne visiems

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas prof. Raimundas Kuodis pratęsė diskusiją laimės ekonomikos aspektu. Lietuva – greičiausiai auganti šalis po įstojimo į ES. Tačiau ne visi tai jaučia. O tėvų skurdas ir jų vaikus atgraso čia gyventi, nes jie nenori atsidurti tokioje pat situacijoje.

Laimės ekonomika akcentuoja tolygaus pajamų pasiskirstymo, pasitikėjimo visuomenėje svarbą. Deja, čia mūsų situacija tragiška, ir, pasak R. Kuodžio, šias problemas iš dalies susikūrėme patys – vyko „prichvatizacija“, žemės „kilnojimas“.

Politikai ignoruoja ir nedaro išvadų iš akivaizdžių faktų: 80 proc. emigrantų – žmonės, kurie ilgokai neturėjo darbo, daugiausia – regionuose.

Ekonomikos krizės metais pusė nedarbo padidėjimo radosi iš statybų sektoriaus. R. Kuodis ne kartą tuomečiam premjerui Andriui Kubiliui siūlė „įsukti“ renovaciją. „Mažiausiai 100 tūkst. žmonių nebūtų išvažiavę. Kai sužeidi savo ekonomiką, sužeidi žmones, o kai ratas įsisuka, sunku pakeisti jo kryptį“, – konstatavo ekonomistas.

Diskusijoje keltas klausimas, gal reikia investuoti ne į regionus, o į didmiesčius, kad žmonės išvažiuotų ne į užsienį, o į didesnį miestą.

Pasak R. Kuodžio, Finansų ministerijai pateikta studija dėl naujo ES finansinio laikotarpio pinigų skirstymo, kurioje yra svarstomas ir toks požiūris. „Tačiau politikai, kurie yra išrinkti regionuose, tam niekada nepritars ir toliau sieks, kad, kaip iki šiol, trinkelėmis būtų klojamos gatvės ir aikštės miesteliuose, kuriuose užkalami langai. Reikia didelės valios pripažinti, kad Lietuva virsta dviejų su puse miestų valstybe. Viena iš drąsių strategijų – koncentruotis į gyvybingas vietas, pabandyti sustiprinti tai, kas stipru, nes vidinė migracija – mažesnė blogybė nei išorinė. Jau dabar Vilnius sukuria 40 proc. valstybės BVP, o vilniečių pajamų vidurkis didesnis nei ES. Kiti regionai taptų didelių miestų „miegamaisiais“, – kalbėjo R. Kuodis.

Metropoliai kuriasi ir kitose valstybėse. Lietuvoje tam reikia gerinti susisiekimą. Vienas strateginių sprendimų galėtų būti investicijos į geležinkelių infrastruktūrą.

Yra ir kitokių nuomonių. R. Grajauskas siūlė nenurašyti regionų, tik, žinoma, investuoti ne į trinkeles, o į žmonių kompetenciją. Pagrindinis trukdis verslo plėtrai – darbo jėgos trūkumas, nors regionuose ne tiek mažai ir bedarbių. Tačiau jie neturi darbo įgūdžių. Čia atsiveria ir profesinio mokymo problemos, nes mokoma rinkai nereikalingų specialybių, o techninių inžinerinių profesijų atstovų, kurių labai reikia, beveik nerengiama.

Anot P. Kunčino, turime susitelkti į ekonominį proveržį, nes jei atlyginimai Lietuvoje būtų didesni, mažiau žmonių išvažiuotų, o išvažiavusieji – grįžtų. Turime įsiveržti į aukštos kvalifikacijos ir didelės pridėtinės vertės rinką, o tam reikia išsaugoti vietos talentus ir jų pritraukti iš kitur. Taip pat reikia mažinti darbo jėgos apmokestinimą.

Ekonomistas R. Grajauskas priminė „Delfi“/“Spinter“ apklausą, kuri dar kartą patvirtino gąsdinančias tendencijas: emigruoti svarsto 85 proc. jaunimo. Išvykstama visų pirma dėl per mažų atlyginimų. Anot R. Grajausko, jei norime daugiau uždirbti, turime gaminti daugiau ir didesnės pridėtinės vertės produktų. Tačiau Lietuvos ūkio struktūra labai primena tokią, kokia Vakarų Europoje buvo prieš 40 metų. Pagal aukštųjų technologijų dalį ūkio struktūroje esame autsaideriai.

Imigrantų tema – tabu

Visuomenė vis dar vengia kalbėti apie imigraciją, nors, kaip diskusijoje pabrėžė verslininkas Linas Kliukas, valstybės jau seniai suprato kontroliuojamos imigracijos svarbą – visas pasaulis konkuruoja dėl talentų, žmogiškojo kapitalo.

Lietuvoje užsieniečiai sudaro vos 1,3 proc. gyventojų. Yra žengiami žingsniai jų atvykimui palengvinti, pavyzdžiui, atsirado startuolių kūrėjų viza. Tačiau tokių įsikūrė vos šeši.

„Taigi skatinimas čia kurtis vis dar gerokai mažesnis, nei barjerai kapitalui atvykti. Lietuva nekonkurencinga ir siekiant pritraukti stambių investuotojų, ir steigti smulkųjį verslą“, – apgailestavo L. Kliukas. Jis pridūrė, kad nors įstatymuose yra vos keli reikalavimai gauti rezidavimo teises, juos įgyvendinant atsiranda kur kas daugiau perteklinių prievolių. Vos pusė investuotojų paraiškų priimama svarstyti, to priežastis dažnai būna biurokratinės smulkmenos.

Gauti leidimą atsivežti iš užsienio reikiamą darbuotoją taip pat užtrunka, o verslas negali laukti kelis mėnesius. Arba, pavyzdžiui, kvalifikuotam darbuotojui turi būti mokama trijų minimalių atlyginimų alga. Tai dar vienas barjeras. Todėl vis daugiau darbuotojų į Lietuvą atvyksta per užsienio šalis, pavyzdžiui, ukrainiečiai statybininkai – per Lenkijos firmas. Tad mokesčiai atitenka ne Lietuvai, o Lenkijai.

Reikia politinės valios

Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė neslėpė apmaudo: „Jau būta tiek visokių darbo grupių ir pasiūlymų. Tačiau nieko jie ten, valdžioje, nenori keisti. Ir dabar bus parengta šimtoji strategija, bet niekas jos neįgyvendins. Jei nėra politinės valios, patys geriausi pasiūlymai padedami į stalčių.“

Pasak R. Skyrienės, kaip gali atsirasti politinė valia, kai neaišku, kas valstybėje svarbiausia. Turėtų būti rinkėjai. Tačiau esantieji valdžioje daro tai, kas bus populiaru, nes bijo būti neišrinkti. „Taip konservatoriai ar net liberalai „tampa“ socialdemokratais ir balsuoja už PVM lengvatas šildymui“, – priminė ji.

Tad kas bus atsakingas už žadamos iki Naujųjų metų pateikti demografijos problemų sprendimo strategijos vykdymą? Diskusijos dalyviai pažymėjo, kad pirmiausia reikia politinės valios jai įgyvendinti. Reikia, kad būtų įsteigtos ministro be portfelio pareigos, o jas eisiantis asmuo būtų politinė figūra. Jis turėtų įgaliojimus koordinuoti visų kitų ministerijų darbus šioje srityje.

Pagal pirminį sumanymą atsakinga už demografinių sprendimų strategiją buvo numatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tačiau Vyriausybė suprato, kad tai būtų blogas sprendimas.

Globalizacija – objektyvi realybė, jai reikia ne priešintis, o galvoti, kaip į ją reaguoti. Tad ar demografinė situacija Lietuvoje – force majeure, ir nieko čia nepadarysi? „Suprantame, kas vyksta. Klausimas – ar ką nors darome?“ – retoriškai klausė R. Kuodis. Diskusijos dalyviai neabejoja – daryti reikia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"