Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Dainuojantieji labiau linkę ginti tėvynę, negu lošiantieji kortomis?

 
2018 04 26 13:20
Per Sąjūdžio mitingus būdavo dainuojama. /
Per Sąjūdžio mitingus būdavo dainuojama. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Sąjūdžio laikai Lietuvoje buvo praminti dainuojančia revoliucija. Dr. Ainė Ramonaitė per disputą apie tai, ar esame pasirengę apginti savo laisvę, sakė, kad pagal dabartinius tyrimus bene labiausiai pasipriešinti linkę tie lietuviai, kurie buriasi į ansamblius ir chorus, tiesiog dainuoja. „Dainavimas kartu turi daug didesnį jungiamąjį poveikį, negu jei sėdėtum ir loštum kortomis“, – teigė mokslininkė.

Per penktąjį „Pavojingų minčių“ ciklo disputą „Ar esam verti laisvės?“ savo tezes pristatė VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė, o jai oponavo istorikas dr. Bernardas Gailius.

Disputo tema siūlė apmąstyti, ar esame pasirengę ginti savo laisvę ir nepriklausomybę. Diskutuojant norėta giliau pažvelgti į idėjas, kurios kūrė, kuria ir kurs Lietuvą. Būtent dėl to išsakomos mintys yra pavojingos – jos nesutinka su turimais įsitikinimais, skatina prieštaras ir kviečia atsižadėti to, kas yra žinoma, teigė renginio organizatoriai.

A. Ramonaitė priminė, kad Sausio 13-ąją žmonės arba meldėsi, arba dainavo, kartu jie gynė laisvę.

Duomenys prieštaringi

„Kodėl toks klausimas apskritai kyla?“ – dėl to, ar esame verti laisvės, svarstė A. Ramonaitė.

Ji įvardijo du naratyvus. Viena vertus, mylint tėvynę, žinant Lietuvos istoriją, laisvę norisi ginti. Kita vertus, gal lietuviai vis dar yra baudžiauninkų tauta, pratusi paklusti ir prisitaikyti. A. Ramonaitė priminė, kad lietuviai visai neblogai prisitaikė prie sovietinio režimo. O ryškių disidentų buvo nedaug, bet vis dėlto atsirado Sąjūdis.

„Taigi iš istorinės pusės nėra visiškai aišku, koks būtų lietuvių nusiteikimas gintis, – sakė mokslininkė. – Naujausiame tyrime bandėme aiškintis, kokia yra šiuolaikinės visuomenės situacija. Norėjome pažiūrėti, ar konstitucinis įpareigojimas ginti savo šalį veikia realybėje.“

Per maždaug prieš metus daryta apklausa atskleidė panašią situaciją: yra ir vienokių, ir kitokių argumentų. Sociologiniai duomenys irgi prieštaringi – dauguma lietuvių mano, kad daugiau nei pusė tautiečių esant reikalui prisijungtų prie pilietinio pasipriešinimo, bet gerokai mažiau tikinčiųjų, kad prisidėtų jų artimiausios aplinkos žmonės, pasakojo A. Ramonaitė.

Klaidos dėl sovietinių kolūkių

„Tebekamuoja galvos skausmas: iš kur ta nostalgija sovietmečiui, koks jos turinys?“ – sakė A. Ramonaitė. Anot mokslininkės, ji daug apie tai mąsto, bet neturi galutinio atsakymo.

Savo tezę A. Ramonaitė vadino labiau hipoteze. Jos nuomone, pačioje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje galbūt ne visai teisingai elgėsi politikai.

O nostalgija sovietmečiui gali būti kaip žmonių pasipriešinimas dabartiniam vyraujančiam naratyvui. mano mokslininkė. Ji sakė, kad jaučiantieji tą nostalgiją, klausiami, ar norėtų, kad grįžtų sovietiniai laikai, sako, kad ne, nesutiktų grąžinti anų laikų, nors ir tvirtino esą sovietmečiu buvę geriau.

Neįtikėtino skaudumo tema mokslininkė vadino sovietinių kolūkių klausimą. „Todėl į ją reikia žvelgti daug rimčiau, negu iki šiol žiūrime, – teigė A. Ramonaitė. – Ko gero, buvo padaryta daug klaidų. Manau, kad dabartinė žemės struktūra iš dalies yra paveldėta iš tos nesėkmingos dekolektyvizacijos, ji stipriai pakiša koją. Žmonės dėl to labai pyksta ant politikų ir kartu – labai liūdna – ant pačios nepriklausomos Lietuvos.“

Dr. Ainė Ramonaitė. / Alinos Ožič nuotrauka
Dr. Ainė Ramonaitė. / Alinos Ožič nuotrauka

Didžiausias pasipriešinimo indeksas

Mokslininkė sakė, kad buvo ne kartą klausta, o ką gi daryti. „Nuskambės gal ir juokingai, bet istorijos eigoje tai ne kartą pasitvirtino ir daug tyrimų tai patvirtino. Vienas paprasčiausių dalykų yra eiti dainuoti“, – siūlė A. Ramonaitė. Ji patikslino, kad ne duše, o chore, ansamblyje ar žygyje prie laužo.

Mokslininkė pasakojo, kad klausė žmonių, kokioms organizacijoms jie priklauso, įskaitant, tarkime, Šaulių sąjungą ir politines partijas. „Ir ką jūs manote? Kas turi beveik didžiausią įtaką nusiteikimui priešintis? Dalyvavimas kultūros, sporto bei turizmo draugijose ir meno kolektyvuose. Čia visko daug sudėta, bet didžiausia grupė yra tų, kurie dalyvauja ansambliuose, choruose, tiesiog eina dainuoti“, – tvirtino ji. Mat per tyrimą buvo nustatyta, kad šios žmonių grupės pasipriešinimo indeksas yra didžiausias.

A. Ramonaitės žodžiais, ne šiaip sau tarpukario Šaulių sąjungoje buvo labai daug chorų ir ansamblių, apskritai kultūrinės veiklos, dalyvavo daug moterų. Tai buvo ir tinklo mezgimas, ir patriotinių nuostatų formavimas.

Vienu šūviu – du zuikiai

„Net biologiniai smegenų tyrimai įrodo, kad pats dainavimas kaip praktika turi ypatingą efektą, naudingą žmogui, kaip asmenybei, – sakė mokslininkė. – Kuo daugiau dainuoji, tuo visapusiškai sveikesnis, asmenybė – darnesnė.“

Anot A. Ramonaitės, išeina kaip vienu šūviu du zuikius nušauti – dainuojantis žmogus kaip asmenybė geriau jaučiasi ir dar formuoja socialinius ryšius, todėl ne veltui mūsų revoliucija buvo dainuojanti.

Negalima prognozuoti

Istoriko dr. B. Gailiaus nuomone, galbūt kuo žmogus laisvesnis, tuo mažiau susimąsto apie laisvę ir jos gynybą. Jis teigė, kad apskritai negalima prognozuoti poelgių ir veiksmų didelės krizės, karo atveju, o ypač, jei asmuo neturi jokios patirties. Todėl tyrimai šia tema nieko gero nei pasako, nei parodo.

„Kai kalbame apie tarpukario žmones ir su jais lyginamės, dažnai pamirštame, kad jie turėjo konkrečią karo patirtį, – sakė istorikas. – Lietuvos laisvė 1918–1922 metais iš tikrųjų buvo ginklu iškovota. Tai reikšmingas skirtumas tarp mūsų ir anos Lietuvos.“

B. Gailius priminė, kad šių laikų trečia ar ketvirta karta nėra mačiusi ir patyrusi karo. Todėl jis nemano, kad dabartinė karta gali ką nors prasmingo apie tai pasakyti, kai užduodami tokie klausimai, kaip „ar jūsų aplinkos žmonės priešintųsi“.

„Tokios apklausos turbūt atskleidžia žmonių nuomonę, bet kiek ji susijusi su kokia nors galima konkrečia realybe – didelis klausimas“, – mano istorikas.

Anot A. Ramonaitės, išeina kaip vienu šūviu du zuikius nušauti – dainuojantis žmogus kaip asmenybė geriau jaučiasi ir dar formuoja socialinius ryšius, todėl ne veltui mūsų revoliucija buvo dainuojanti.

Dekolektyvizacija neturėjo precendento

B. Gailiaus žodžiais, kalbant apie dekolektyvizaciją, panašiai kaip ir apie privatizaciją, nėra sąžininga sakyti, kad tai buvo nelabai sėkminga ar klaida.

„Tarsi suponuojame, kad buvo teisingas būdas tai padaryti, – teigė jis. – Mano nuomone, tie procesai nelabai turėjo precendentų. Niekas nežinojo, nei kaip daryti, nei ką galima padaryti.“

Istoriko nuomone, svarstytina, kad tai paliko tam tikras pasekmes, ne visada malonias, bet dekolektyvizacijos nebuvo su kuo palyginti.

Dainavimas – ne svarbiausia

„Poetinės ar meninės jausmų raiškos pas mus gausu, ji liejasi“, – dėl dainavimo ir panašių dalykų sakė B. Gailius.

Istoriko nuomone, politikoje yra reikšmingas savo realių galimybių suvokimas ir gebėjimas veikti pagal jas kiekvienoje situacijoje. Jis teigė, kad šiais laikais itin svarbus Lietuvos reikalas yra siekti, kad nebūtų naujo karo Europoje, kuris yra didelė grėsmė mūsų kraštui. Ir tokių galimybių dabartiniais laikais mes turime.

„Skaičiai yra svarbūs“

Vis dėlto A. Ramonaitė atsakė, kad skaičiai, kalbant apie galimą šalies gynybą, yra svarbūs. „Mes apsigynėme Sausio 13-ąją, nes žmonių buvo daug, – įsitikinusi ji. – O jei partizanų būtų buvę ne 20, bet 200 tūkstančių, galbūt irgi būtume apsigynę.“

A. Ramonaitės teigimu, dėl kolektyvizacijos buvo daug idėjų, bet jos buvo atmestos. Po to sekė privatizacija, kurios niekas nebesuvaldė.

Mokslininkė paaiškino, ką turi galvoje, kalbėdama apie dainavimą. „Tai yra kolektyvinės veiklos įkūnijimas, – sakė ji. – Tai nėra proto ir meno bei pragmatikos ir kultūros priešprieša. Tai bandymas kalbėti apie socialinį kapitalą. Kad būtum kartu su kitais, turi ką nors veikti. Dainavimas kartu turi daug didesnį jungiamąjį poveikį, negu jei sėdėtum ir loštum kortomis.“

A. Ramonaitė priminė, kad Sausio 13-ąją žmonės arba meldėsi, arba dainavo, kartu jie gynė laisvę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"