Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Ar priekabiavimas išnyks, jei meno pasaulyje didžiąją vyrų dalį pakeis moterys?

 
Sipa/Scanpix nuotrauka

Beveik visų #metoo lietuviškų versijų istorija panaši. Tipiški veikėjai – vyresnio amžiaus didelio kalibro menininkai (pageidautina, Nacionalinės premijos laureatai), vyrai, persisotinę savo kuriamu menu, juo netikintys, bet vis dar žinantys, kaip jį „iškišti“, ir jaunos, ambicingos moterys, kurios siekia karjeros ir yra, tikėtina, idealistės (bent jau pačios tuo tiki).

Pirmieji seniai suvokė, kad menas ir jo kuriamas pasaulis yra bet kokio tikro žmogiškojo ryšio aklavietė, tačiau garantuoja neblogus dividendus už sukauptą simbolinį kultūros kapitalą. Tiesa, už tai tenka mokėti tolydžio didėjančią susvetimėjimo kainą. Antrosios „veiksmo“ dalyvės (#metoo pagal socialinę situaciją šiam vaidmeniui numato išskirtinai silpnąją lytį (1)) naiviai tiki, kad tikrasis ryšys įmanomas tik dalijantis meninėmis priemonėmis, darbo su jomis patirtimi, todėl nori bent dalį tų priemonių ir patirčių vienokia ar kitokia forma perimti. Jeigu šias priemones išvaduotume iš kultūros sistemai būdingų mistifikacijų, galėtume jas vadinti labai pragmatiškai – kapitalu. Beje, lietuviška #metoo judėjimo versija paženklinta nežymiais bandymais pritaikyti ir atvirkščią modelį, bet jie neįgavo pagreičio ir liko paraštėse. Juozo Statkevičiaus pareiškimas buvo greičiau eilinė jo paties viešųjų ryšių akcija, pasinaudojant aktualijų fonu. Dešimtmečius trukęs seksualinis garbios VDA profesorės priekabiavimas neiškilo aikštėn, liko tik miglota užuomina – niekas nenorėjo eskaluoti šio fenomeno, priskiriamo apkalbų sferai. O tie (buvę) dailės akademijos studentai, kurie bandė kelti psichologinio / psichinio smurto šioje mokykloje problemas, buvo nustumti į paraštes, nes „išėjo už žanro ribų“.

Įsibėgėjus vadinamųjų #metoo skandalų bangai, panašu, kad jų kontrolę savo rankose vis stipriau laiko ideologinės genderizmo pakraipos nacionalistai.

Šiaip ar taip, susiklostė situacija, kai viena pusė ieško žmogiškumo, kuris laipsniškai gali peraugti į seksą, o antroji siekia dvasinio ryšio, peraugančio į kapitalą. Tačiau abi nesusikalba tarpusavyje, tad joks ryšys iš principo neįmanomas. Meninei aplinkai būdingi vaizduotės pliūpsniai šiose istorijose taip pat nedominuoja... Na nebent kai kuriais su Jono Gasiūno mokymo metodika susijusiais atvejais, kurie greičiausiai net nepriskirtini priekabiavimui. Galbūt tiesiog atėjo laikas, kai pripažintų menininkų kūrybinis produktas jau nebelaikomas kapitalu ir nebeveikia kaip įkeičiamoji vertė? Šiandien kapitalą generuoja vardas, o ne produktas. Tiksliau tariant, produktais tapo patys asmenys. Meno pasaulio „sėkmės džentelmenai“ jau seniai tą perprato. Bet ir meno, ir edukacijos sistema lyg niekur nieko toliau skatina gaminti meninę produkciją, nors ji toli gražu negarantuoja vietos išrinktųjų panteone. Šiandien daugiau kapitalo susikrausi, nutraukdamas kokiai nors garsenybei galvą, negu su ja bendradarbiaudamas ar pas ją mokydamasis. Tiesa, #metoo strategija ne visiškai tokia.

Kita vertus, už ką iš tikrųjų taip brangiai moka menininkas korifėjus, praradęs gyvenimo skonį? Už (ne)pavykusią, (ne)gautą seksualinę paslaugą? O gal už susimuliuotą ryšį su gyvenimu? O gal už meno išdavystę? Kas sieja tokius vardus kaip Bartas, Vaitkus, Gasiūnas, Trimakas? Tai, kad jų negalima liesti, nes jie yra laaaaabai dideli vardai? Argi? Gal tai, kad koks nors gyvenimo nuskriaustas susvetimėjęs individas suleis savo spermos injekciją jaunai naiviai kultūros ištroškusiai humanitarei (dažnai net nežinančiai, ar ji to nenori) išties nėra pats baisiausias iš dalykų, kurie nuolatos vyksta per susiėjimus, minimus #metoo viešinamose istorijose. Kur kas pavojingesni yra kultūriniai padariniai, kurių pagrindas yra būtent dvasinės-meninės „injekcijos“.

Labai panašus efektas į tą, kurio siekė Michelis Foucault, – sužinojęs, kad yra infekuotas ŽIV, filosofas stengėsi užkrėsti kuo daugiau naivių savo gerbėjų / sekėjų. Teorinės mąstytojo formuluotės skamba vienaip, jei žinai šitą faktą, bet visai kitaip, jei to nežinai ar bandai tą ignoruoti. Šis fenomenas niekur nedingo, tiesiog jo pasireiškimo formos nuolatos keičiasi, o vienintelis nekintamas dalykas – tai (ne)sąmoningas šių formų pasireiškimo ignoravimas, gal net slėpimas. Dėmesio vertas ir faktas, kad būtent Foucault teorijos pasitelkiamos, bandant paaiškinti (o gal dar labiau abstrahuoti ar konceptualizuoti) reiškinius, turinčius panašų „diskretiškumo“ lygį kaip #metoo judėjimas (2).

Nuolat girdimas argumentas, neva kūrybą reikėtų atskirti nuo asmeninio menininkų gyvenimo. Ar jie tą asmeninį gyvenimą turi? Juk visas jų gyvenimas paverstas menu, todėl nėra ką ten atskirti. Tokiais teiginiais gali žarstytis nebent tarp abstrakcijų susipainiojusios menotyrininkės arba kultūros vadybininkai. Toks nesusikalbėjimas gali kilti tik todėl, kad tam tikra specializuota tam tikros žmonių grupės veikla perdėtai mistifikuojama, jiems daromos išimtys, suteikiamos privilegijos. Meno pasaulyje privilegijos paprastai apibūdinamos žodžiu „laisvė“. Didžiausias XX a. reiškinio – industrinės pornografijos – indėlis yra tai, kad gyvenimas buvo paverstas apgailėtina ir slėptina būsena, o pornografija (rimtoji kultūra ir menas yra integrali šio reiškinio dalis) pateikiama kaip visavertė ir vienintelė ko nors verta gyvensena. Galbūt todėl Šarūnui Bartui nieko kita nebelieka, kaip tik mėtyti televizorių į jaunas pusnuoges nuo jo sprunkančias menininkes... Pageidautina, kad tas televizorius transliuotų dar ir paties Barto filmų retrospektyvą. Kažką labai panašaus galima pasakyti ir apie Jono Vaitkaus kūrybinės vaizduotės gyvenimiškas transformacijas – visoje viešojo (auto)diskreditavimo istorijoje man įdomus tik vienas neatsakytas klausimas: ar ta pati bent keleto merginų papasakota istorija apie virtualų jų dalyvavimą maestro sapne ir apie ilgus plaukus, vilnijančius joms iš pažastų, atspindi menininko (o gal jo mokinių ir bendradarbių) vaizduotės ribas? Antruoju atveju iškyla dar ir pedagoginės kokybės klausimas. Ar tikrai pedagogiška taikyti modelį, kai represuojama savo autoritetu?

Šiandieninė #metoo banga VDA šiek tiek primena studentų revoliuciją prieš tris dešimtmečius Vilniaus dailės institute. Tada studentai, įkvėpti nacionalinio atgimimo, viešumo ir sociopolitinės pertvarkos idėjų, maištavo prieš „komunistinę“ instituto administraciją ir susikompromitavusius dėstytojus. Juos nuvertę, pakvietė tuomet atrodžiusius „progresyvius“ menininkus, kurie sutiko dirbti pedagoginį darbą (3). Bet labai greitai paaiškėjo, kad iš esmės niekas nepasikeitė – sovietinė meno edukacijos sistema liko tokia, kokia buvusi, kiek suliberalėjo tik išraiškos priemonės, tačiau daugumos dėstytojų arogancija ir psichologinis teroras netgi išaugo, tiesa, įgavo kiek modernesnes formas. Prireikė trijų dešimtmečių, kad vėl kiltų panašiomis galiomis pasižyminti banga, sudrebinusi ilgamečius autoritetus / autoritarus. Tačiau šįkart tą bangą kelia jau ne studentai, o tie, kurie jais buvo prieš keletą ar keliolika metų. Ko tuo siekiama? Atkurti teisybę? Atkeršyti savo skriaudikams? Paskatinti edukacijos, o gal ir meno sistemos pertvarką?

Panašu, kad sisteminių nei meno, nei edukacijos, vis dar paremtos kultūriniu autoritarizmu, permainų vėjais čia net nekvepia. Niekam tas neįdomu. Dažniausiai keliamas kadrų (ne)tinkamumo ir dominuojančio agresyvaus patriarchalinio mentaliteto klausimas. Būtent čia reikėtų padaryti šiokį tokį istorinį ekskursą ir aptarti meno sistemos prigimtį, užuot „rimtosios kultūros“ problemas eilinį kartą palikus paraštėse, tarsi kokią besąlygišką duotybę, „Dievo dovaną“. Šiandien vartojama moderni „meno“ sąvoka atsirado XVIII a., išreikšdama buržuazinės ideologijos savimonę ir kapitalistinių santykių esmę. Bene tiksliausiai šią genezę dar 1985 m. apibrėžė britų kritikas Stewartas Home’as:

Menas perėmė religijos funkcijas. Perėmė netgi ne kaip absoliutų pažinimą, bet kaip absoliučiai nepažinų pažinimą. Menininkas vyras yra laikomas „genijumi“, išreiškiančiu jausmus, kurie tradiciškai laikomi moteriškais. Jis konstruoja pasaulį, kuriame pats tampa herojumi, atskleisdamas „moteriškas“ savo savybes. Moters vaidmuo tokiame pasaulyje antraeilis ir nereikšmingas. „Bohemiškumas“ – tai vyriškosios lyties buržua atributas. Kai kuriuos iš jų užvaldęs dar ir „genialumas“, nuo kurio neatsiejama ir „ekscentrika“. „Vyriškasis genijus“ visas buržua moteriškosios lyties atstoves laiko iš esmės žemesnėmis pagal rangą arba tiesiog isterikėmis. O darbo klasės atstovai, nesvarbu, kokia jų lytis, laikomi „protiškai nelygiateisiais“. Tiek praktinį meno kūrimo procesą, tiek jo turinį lemia klasiniai ir lytiniai faktoriai. Nors meno apologetai unisonu tvirtina, kad „menas“ yra universali kategorija, tačiau tai netiesa. Peržvelgę galerijų ir muziejų lankytojų sąrašus, įsitikintume, kad meno „vertintojai“ yra didesnes pajamas gaunančių individų grupės.„ (4)

Įsibėgėjus vadinamųjų #metoo skandalų bangai, panašu, kad jų kontrolę savo rankose vis stipriau laiko ideologinės genderizmo pakraipos nacionalistai. Pagrindinis jų argumentas moralinis – reikia nutraukti vyrų, užimančių galios pozicijas, dominavimą, apribojant jų galimybes seksualiai priekabiauti. Skambėtų gal ir gerai, bet yra kuriamas naujas puritoniškas seksualinio slopinimo modelis, grindžiamas baime. Argi ši problema iš tikrųjų yra tokia siaura ir specializuota? Antra vertus, mažai tikėtina, kad #metoo modelis galėtų būti efektyvus tarp skurdžiausių sluoksnių, kur smurtas (ne tik seksualinis) prieš moteris anaiptol nėra toks simbolinis aktas kaip meno pasaulyje.

7-ajame dešimtmetyje buvo sakoma: jei norime išgyvendinti socialinį išnaudojimą, priemonės turi būti socialinės, jei norime kultūrinių permainų, taikykime kultūrines priemones, jei norime panaikinti seksualinį išnaudojimą – kelkime seksualinę revoliuciją, ir t. t. Bet jeigu norime esminių sisteminių permainų, kad išnaudojimas būtų panaikintas visose srityse, priemonės turi būti visuotinės. Deja, po 1968 m. visuotinis judėjimas už pilietines teises suskilo į frakcijas, konkuruojančias tarpusavyje dėl visuomenės dėmesio. LGTB judėjimas pasisavino net vaivorykštinę vėliavą, kuri anksčiau reiškė pasipriešinimą bet kokiam išnaudojimui ir kovą už lygias pilietines teises. Be abejo, genderizmas, feminizmas, kaip ir bet koks kitas nacionalizmas savo užuomazgose yra maištingas, gležnas, pažeidžiamas ir išties simpatiškas reiškinys, todėl norisi jį palaikyti. Tačiau istorija moko, kad nacionalizmas, nesvarbu, kokios pakraipos jis būtų, ilgainiui neišvengiamai virsta šovinizmu, palaiko visas kitas buržuazines nacionalizmo (dažniausiai vadinamo tapatumu) formas.

Ką genderistai siūlo meno sistemos reformavimo klausimu? Užuot sukilę prieš sistemą, diskreditavusią save, jie stengiasi moteris įtraukti į ją lygiomis teisėmis kaip ir vyrus. Turint galvoje, kad meno sistema verčia vyrus konkuruoti tarpusavyje, demonstruojant savybes, kurias moterys natūraliai pritaiko kasdieniniame gyvenime, genderistai siūlo moterims konkuruoti su vyrais pagal jų diktuojamas sąlygas – t. y. moterys turėtų apsimesti imituojančios vyrus, kai šie apsimeta moterimis. Galima prognozuoti, kad netolimoje ateityje VDA padaugės dėstytojų moterų, menininkės dažniau gaus Nacionalines kultūros ir meno premijas, bet sistema, iš esmės represyvi ir klasės, ir lyties (galima pridurti – rasės) atžvilgiu, gyvuos toliau. Kaip istorinę analogiją galima paminėti prieš šimtą metų kilusį sufražisčių judėjimą, kuris, užuot vadavęsis iš liberalistinių atstovaujamosios demokratijos manipuliacijų, kai simuliuojami kolektyviniai sprendimai (lygios teisės rinkti atstovaujamąją valdžią), padėjo šiai sistemai tapti visuotine, nekvestionuojama ilgus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius.

Žinoma, kiti scenarijai irgi įmanomi. Įdėmiau pažvelgus, #metoo yra antikapitalistinis judėjimas, nusiteikęs naikinti kapitalo sankaupas. Drąsiai galima jį vadinti ir (psicho)proletariniu – tai kol kas pasireiškia daugiau simbolinio ir kultūrinio kapitalo sferose, tačiau tikėtina, kad ilgainiui išsiplės ir įgaus totalumo dimensiją. Net ir tos jėgos, kurios norėtų kontroliuoti šį procesą, o gal viliasi tą jau darančios, vis dar turi iliuzijų, kad pavyks susikrauti kokį nors kapitalą. Deja, kapitalas – tai abstrakcija, nes konkretūs yra tik darbas ir ištekliai, nors kapitalistinė santvarka linkusi juos marginalizuoti ir pateikia kaip neutralius faktorius.

Pasigirsta gąsdinančių pareiškimų, neva visi šie procesai yra priešiškų valstybių ar destruktyviai nusiteikusių struktūrų veiksmai, kuriais siekiama diskredituoti nacionalinę kultūrą kaip nacionalinės valstybės pagrindą. Reikia pripažinti, kad tokie nuogąstavimai nėra iš piršto laužti, bet galbūt pats laikas peržiūrėti buržuazinės valstybės sąrangą ir ją grįsti ne abstrakčiu kapitalu, bet konkrečiais dirbančiais žmonėmis? O #metoo galėtų tapti vienu pirmųjų (bet tikrai ne vieninteliu) iš visuotinių judėjimų šia kryptimi, todėl jį labai sveikinu. Simptomiška, kad smarkiausiai kliuvo menui ir politikai – sritims, kurios labiausiai įpratusios kaupti simbolinį kapitalą. Šios abi sritys yra pagrindinės ideologinės formos, kuriomis remiasi susvetimėjusi buržuazinė visuomenė. Pirmoji – menas – specializavo ir elitizavo kiekvieno žmogaus teisę į saviraišką, o antroji – politika – privatizavo pamatinę žmonių teisę priimti kolektyvinius sprendimus.

1 https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/metoo-auka-ir-juozas-statkevicius-turejau-destytoja-kuri-prie-manes-priekabiavo-1050–922632. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/po-laidos-filmavimo-teko-praverti-net-darbo-televizijoje-uzkulisius-feisbuke-uzvire-tikros-aistros.d?id=77275343.

2 Aušra Kaziliūnaitė. Bandymai užčiaupti VDA skandalą. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/ausra-kaziliunaite-bandymai-uzciaupti-vda-skandala-285–921660

3 (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, LTMKS 2011 (I t.) ir 2014 (II t.): Kęstutis Šapoka. Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais; I t., p. 179; Kęstutis Šapoka. Pokalbis su Sauliumi Grigoravičiumi; II t., p. 29–30.

4 Stewart Home. Kultūros antpuolis. Kitos knygos. 2009, p. 32–33.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"