Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
LIETUVA

Ar mūsų neapgauna tikėjimas stabilios gerovės iliuzija?

 
2018 01 09 13:07
Reuters/Scanpix nuotrauka

Alvydo JOKUBAIČIO ir Mindaugo KUBILIAUS pokalbis apie Europos Sąjungos būklę ir galimą ateitį.

Mindaugas Kubilius. Pasaulis keičiasi. Įvykiai veja vienas kitą: nesėkmingi bandymai suvaldyti pabėgėlių krizę, Jungtinės Karalystės akibrokštas, naujų politinių jėgų abiejose Atlanto pusėse iškilimas, Katalonijos maištas... Vis dėlto keičiasi tik tas „pasaulis“, koks mums ilgą laiką yra pažįstamas, kokiame įpratome gyventi. Įsitvėrę iliuzinio nekintamumo, nenorime atpažinti ir pripažinti, kad tikrovė keičiasi nuolatos, kiekvieną akimirką. Kismas – esmingasis daiktų būvio bruožas. Žmogus priešinasi kismui, nes nujaučia neišvengiamą savo buvimo šiame pasaulyje baigtį. Kad nepasiduotų žlugdančiai nevilčiai, nuolat įtvirtina savąjį „aš“, tariamai iškilų ir tvirtą „savo pasaulį“. Vis dėlto tvirtais įsitikinimais paremtas požiūris į savojo „pasaulio“ tvarumą niekaip nepasipriešins neišvengiamam kismo diktatui. Šį siaubą jau VI a. pr. Kr. įžvelgė Antikos filosofas Herakleitas, tvirtindamas, kad „viskas teka“ (panta rhei), taigi „į tą pačią upę du kartus neįbrisi“. Šiame pasaulyje nėra nieko tvaraus. Kismas neišvengiamas.

Mindaugas Kubilius: „Suvokę, kokie veiksniai lemia neišvengiamą bendrabūvio kismą, galbūt numatysime netolimą ateitį.“

Tačiau žmogus iš prigimties pasmerktas ieškoti savo būties tvarumo. Šeima, bendruomenė, tauta, valstybė – žmogui būtinos bendrabūvio formos. Meilė kaip ir laisvė neįmanoma be įsibūtinimo ir susitapatinimo. Lygiai taip žmogui būtinas savivertės ir tapatumo jausmas. Kitaip tariant, kismo diktatą bandoma įveikti savosios vertės (t. y. prigimties orumo) pastovumu. Šitai suteikia tik būtina žmogui pagarba, aukščiausiu mastu – meilė. Šeima yra meilės, bendruomenė – pagarbos įtvirtinimo vieta, o valstybė – bendrabūvio savarankumo laidas. Šis tapsmas – nuo meilės iki savarankumo – suteikia žmogui visavertiškumo jausmą, kurį ir vadiname laisve. Būdamas vienas, žmogus niekada nesijaučia laisvas. Sau pačiam laisvas žmogus – liberalizmo ideologijos pramanas. Laisvas žmogus yra tik bendrabūvyje ir tik prisiėmęs atsakomybę už bendrabūvio savarankumą (t. y. suverenumą). Šis tapsmas yra vienintelė žmogui iš prigimties sava priebėga nuo kismo siaubo. Nes iš prigimties kylanti šeima, tauta, valstybė veda prigimties kūrėjo – Dievo link, o jis yra nekintama pilnatviška meilė.

Taigi ir šis samprotavimas apie Europą remiasi prielaida, kad toks valstybių bendrabūvis mums yra savas de jure ir de facto. Lietuvos valstybė XIII a. pasirinko Europos kultūros erdvę, o XXI a. tapo NATO ir Europos Sąjungos nare. Suvokę, kokie veiksniai lemia neišvengiamą bendrabūvio kismą, galbūt numatysime netolimą ateitį.

Taigi savas Europos pasaulis, o platesne prasme – euroatlantinė demokratijos erdvė, kurioje įpratome būti ir kuri mums vis dar teikia tvaraus būvio jausmą, – ėmė keistis. Demokratijos raidai daro įtaką iškilusios vertybinio diktato („dešiniosios“) partijos. Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiai šiuo atžvilgiu yra patys iškalbingiausi. Europos politiką drebina Rusijos, kuri neslepia ketinimų demokratiją sugriauti iš vidaus, įtaka, paremta pinigais. Viena iš kertinių Brexit, Jungtinės Karalystės apsisprendimo pasitraukti iš ES, prielaidų – demokratijos deficitas ES savivaldos struktūroje. Europos Komisijos pateikiami ateities „scenarijai“ neįtikina ne todėl, kad būtų iš piršto laužti, tiesiog pati institucija praradusi pasitikėjimą. Prancūzijoje atgimusios napoleoniškos vizijos irgi nežada tvarios raidos. Vis dėlto gyventi reikia. Ir ne kur nors kitur, o savo namuose – Europoje.

Mindaugas Kubilius: „Europos Komisijos pateikiami ateities „scenarijai“ neįtikina ne todėl, kad būtų iš piršto laužti, tiesiog pati institucija praradusi pasitikėjimą.“

Pasaulį apsėdusi „liberalios demokratijos“ ideologija atmeta žmogaus prigimties sąlygotumą, telkiant bendrąjį gėrį, kuris yra tvarios demokratijos ir laisvės pamatas. Be įsišaknijimo prigimtyje bet kokia žmonių santalka anksčiau ar vėliau žlunga, neišlaikiusi tvarumo egzamino. Taigi nenuostabu, kad liberalizmo ideologijos iškreiptas „mūsų pasaulis“ ima skilinėti abiejose Atlanto pusėse. Iš esmės jokia ideologija ilgai netveria. Prigimtis yra pranašesnė, nes ji tikra, o ne iliuzinė. Joks idėjinis surogatas nepakeis prigimtinės laisvės. Tikros demokratijos nereikia „liberalizuoti“. Antikiniame pasaulyje užsimezgusi demokratija yra iš prigimties laisvų žmonių sambūvio forma. Laikmečių skirtumai tos prigimties nepakeičia, laiko dvasia (Zeitgeist) tėra mada, kurią įteigia galingieji, – „bendrasis gėris“ vartotojų masėms.

Viešai garbstoma politkorektiškumui giminiška tolerancija, bet jei artimam žmogui pasakysiu „aš tave toleruoju“, tokie žodžiai prilygs įžeidimui. Taip sakydamas pripažinčiau, kad mane drasko neapykanta jam, vis dėlto ją dar suvaldau, t. y. tą asmenį toleruoju (lot. tolerare – atlaikyti, pakęsti). Neapykantos suturėjimas negali sutelkti ilgalaikiam bendrabūviui, atsiranda nebent laikinos grupės, susibūrusios iš savanaudiškų paskatų. Tad kodėl tolerancija yra gretinama su laisve ir demokratija? Bendrabūvio pagrindas – ne ji, o bendrasis gėris.

Tikrovei ir prigimčiai prieštaraujančios nuostatos anksčiau ar vėliau diskredituojamos. Aštrus klausimas yra toks: ar sužlugs ir dabartinį Europos bendrabūvį palaikančios europinės institucijos? Ar Europos valstybėse įsivyraus neapykantos skleidėjai ir kils tarpusavio karai? Ar mes, europiečiai, vis dar norime būti kartu ir telkti bendrąjį gėrį?

Mindaugas Kubilius: „Viešai garbstoma politkorektiškumui giminiška tolerancija, bet jei artimam žmogui pasakysiu „aš tave toleruoju“, tokie žodžiai prilygs įžeidimui.“

Alvydas Jokubaitis. Europos Sąjungos problemos yra tikėjimo problemos. Nėra mokslinio Europos Sąjungos prasmės išaiškinimo, nes toks neįmanomas. Nėra filosofinio Europos Sąjungos išaiškinimo, nes ginče dėl Europos Sąjungos susiduria ne filosofijos, bet ideologijos, t. y. sekuliarūs krikščionybės pakaitalai. Europos Sąjungos pavidalas priklauso nuo to, kuo europiečiai tiki. Šiandien labiausiai tikima mokslu, technika ir ekonomika. Tai reiškia, kad dabartinio pavidalo Europos Sąjunga neturi ateities, nes tikėti mokslu yra tas pats, kaip tikėti beprasmybe. Žmonės negali suprasti savęs pagal mokslinį pasaulio suvokimo modelį, nes mokslui net subjektas yra objektas. Mokslininkui nėra skirtumo, ką tyrinėti – Lietuvą, Latviją ar bet kurį kitą objektą. Jis neprivalo įsipareigoti savo šaliai ir valstybei, todėl anksčiau ar vėliau jos turi nelikti. To nematyti galima tik tuo atveju, jei į viską žvelgiama iš trumpalaikės politinės perspektyvos. Europos Sąjungoje nuolatos kalbama apie naudą, bet niekas neklausia, kokia tos naudos prasmė. Kokia nauda iš Europos Sąjungos naudos, jeigu netenka prasmės, pavyzdžiui, Lietuvos nepriklausomybė? Kelios lietuvių kartos kovojo ne už Europos, ne už Latvijos, bet už Lietuvos nepriklausomybę. Dabar jau gal reikėtų sakyti, kad jos apsiriko, nes paaiškėjo, kad žmogus iš tikrųjų laisvas gali būti ne Lietuvoje, bet Europos Sąjungoje. Tačiau kaip galima būti laisvam, gyvenant neįtikėtino masto hedonistinėje visuomenėje? Jeigu tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, būtų pakakę vien neribojamo hedonizmo, vadinasi, jie būtų siekę ne laisvės, bet jos priešingybės.

Alvydas Jokubaitis: „Europos Sąjungos pavidalas priklauso nuo to, kuo europiečiai tiki. Šiandien labiausiai tikima mokslu, technika ir ekonomika.“

Europos Sąjunga šiandien suvokiama materialistiškai – kaip objektyvių procesų nulemtas dalykas, o ne kaip europiečių įsipareigojimas tam tikrai žmogiškumo sampratai. Europietiška žmogiškumo samprata šiandien reiškia, kad visiems pirmiausia rūpi sparčiai auganti ekonomika ir lanksti politinių institucijų vadyba. Tačiau kol kas nėra atsakymo į pagrindinį klausimą – kokia šių tariamai gerai veikiančių dalykų prasmė? Kitaip tariant, pasirinktas labai silpnas ir abejotinas žmonių bendrabūvio pagrindas. Ekonomika gali gerai veikti ir be Lietuvos, tą rodo nei dienai, nei valandai nesustojantys emigracijos iš gimtinės srautai. Lietuviai suprato, kad materialistinius Europos Sąjungos idealus gal net geriau pavyks įgyvendinti, išvykus svetur. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga prieštarauja politinei Lietuvos Respublikos prigimčiai, nes griauna ją kaip valstybę. Tačiau išmontuodama Lietuvą, Europos Sąjunga nepajėgia pati savęs politiškai įtvirtinti kaip rimto politinio darinio. Tai, kas dabar ardo Lietuvą, anksčiau ar vėliau suardys ir Europos Sąjungą, tiksliau tariant, neleis jai tapti politiniu dariniu. Europos Sąjungos elito skatinamas dabartinis lietuvių bėgimas iš tėvynės yra tik trumpalaikė šios politinės organizacijos pergalė. Tą savo kailiu jau patyrė Didžiosios Britanijos lietuviai, kai 2016 m. Joninių rytą paaiškėjo, kad tos žemės, į kurią jie pabėgo, piliečiai nutarė pabėgti iš Europos Sąjungos.

Alvydas Jokubaitis: „Tai, kas dabar ardo Lietuvą, anksčiau ar vėliau suardys ir Europos Sąjungą, tiksliau tariant, neleis jai tapti politiniu dariniu.“

Europos Sąjunga moko žmones bėgti nuo savęs, nes nuteikia nemąstyti apie tai, kas yra žmogus, ragindama apsiriboti, pasak Blaise’o Pascalio, išoriniais dalykais. Bėgama į ekonomiką, mokslą, techniką, vadybą, į barus ir vis labiau kvailėjančius interneto portalus. Bėgama bet kur, kad tik nebūtų sąlyčio su krikščioniška Europos praeitimi. Ne paslaptis, kad Europos Sąjunga – tai projektas, norintis ištrinti krikščionybę iš europiečių suvokimo. Šiuo atžvilgiu nieko naujo nėra nuo XVIII a. vidurio, kai Apšvietos filosofų sukurta žmogaus religija pirmąkart aštrioje kovoje susidūrė su krikščioniškąja apreiškimo religija. Mes vis dar bandome iki dugno išgerti Apšvietos taurę. Europos Sąjungoje šiuo metu nėra didesnės blogybės už tamsuoliais vadinamų žmonių manymą, kad Senąjį žemyną galėtų vienyti krikščioniškosios jo šaknys. Didžiausias atsilikimas – kalbėti apie Dievą. Scientizmas turi anksčiau ar vėliau sunaikinti Europos Sąjungos piliečių pažadus, priesaikas, įžadus, santuoką, šeimą, ištikimybę ir kitus žmonių tarpusavio ryšius, turinčius nors menkiausią absoliutumo atspalvį. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga griauna pagrindines Vakarų kultūros ir civilizacijos atramas. Bet jeigu nėra nieko absoliutaus, tai ir pati Europos Sąjunga yra tik nevykusi hipotezė. Arba, pažvelgus iš ekonominės perspektyvos, galima sakyti, kad Europos Sąjunga yra tik prekė, gaminys, produktas, turintis pridedamąją vertę.

Ši politinė organizacija žmones laiko ne asmenybėmis, o statistiniais vienetais. Su mokslu, technika ir ekonomika susitapatinusios Europos Sąjungos pagrindinis tikslas – neturėti prasmės. Dabar jau kiekvienas individas remiasi savo samprata, ką reiškia geras gyvenimas. Tačiau nė viena iš tų sampratų nenumato Europos Sąjungos būtinybės. Buvusių Lietuvos piliečių vaikai turės išsivaduoti ir iš Europos Sąjungos, nes geriausia gyventi kaip budistams – be kokios nors nusistovėjusios tapatybės. Šiandien puoselėjama filosofija, ideologija, pilietinis tikėjimas ir politinė teologija sunaikins pačią ES. Tik laiko klausimas, kada įvairiausiais būdais pradės lįsti šio politinio projekto ydos ir negalės.

Buvusių Lietuvos piliečių vaikai turės išsivaduoti ir iš Europos Sąjungos, nes geriausia gyventi kaip budistams – be kokios nors nusistovėjusios tapatybės.

Mokslas sako, kad skausmas yra veiksnys, padedantis išlikti žmonėms kaip gyvūnų rūšiai. Tačiau nė vienas iš mūsų, patirdamas skausmą, negalvoja kaip mokslininkas, suvokia tai kaip kažką negatyvaus. Chirurgija, neurologija, psichologija, anesteziologija labai menkai įstengia padėti žmogui, patiriančiam dvasinį skausmą, nes mokslininkų požiūriu skausmas yra pozityvus arba neutralus, bet niekada nevertinamas kaip negatyvus reiškinys. Jau daugiau kaip dešimt metų aiškinama, kad lietuvių bėgimas iš Lietuvos niekam nesukelia skausmo.

Atseit čia individo laisvės, racionalaus pasirinkimo padarinys.

Mindaugas Kubilius / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Mindaugas Kubilius / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Mokslininkų stiliumi įrodinėjama, neva lietuvių skausmas dėl Lietuvos negali būti negatyvi žmogiška reakcija į tai, kas vyksta su jų tautiečiais. Tarkime, tai tiesa, todėl neverta sielotis, kad Lietuva išoriškai gražėja, bet dvasiškai skursta. Jeigu būčiau Europos Sąjungos prezidentas, su tokia tiesa niekada nesutikčiau. Jeigu lietuviams neskauda širdies dėl nykstančios Lietuvos, tai jie nesigrauš ir dėl Europos Sąjungos. Atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad ES, skirtingai negu Lietuva, nesukelia net skausmo. Europos Sąjunga neleidžia rastis grynai žmogiškam santykiui su ja, kai individas jaučiasi saistomas ne vien išorinių ekonominių, techninių, ideologinių, bet ir dvasinių ryšių. Dėl jos nereikia aukotis, jaudintis, nerimauti, kankintis. Užtenka skaičiuoti pajamas ir išlaidas. Nenoriu pasakyti, kad politika gali išsiversti be naudos skaičiavimų, tačiau politika nėra ekonomika. Daug praturtėjusių žmonių staiga praranda suvokimą, kokia tų turtų prasmė. Jeigu batsiuvys visą gyvenimą siuva batus, nereikėtų aiškinti, kad šis darbas yra jo gyvenimo prasmė. Batsiuvys savo veiklos tikslą gali kuo puikiausiai atskirti nuo gyvenimo prasmės suvokimo. Tą patį būtina padaryti Europos Sąjungai. Šios politinės organizacijos elitas (nes piliečiai šioje istorijoje visada yra antraeiliai) nutarė, kad batsiuvio gyvenimo prasmė yra siūti batus, t. y. Europos Sąjungos egzistavimo tikslas yra ji pati. Tai klaidinga filosofija.

Tarkime, tai tiesa, todėl neverta sielotis, kad Lietuva išoriškai gražėja, bet dvasiškai skursta. Jeigu būčiau Europos Sąjungos prezidentas, su tokia tiesa niekada nesutikčiau.

Kai Sovietų Sąjunga šventė savo penkiasdešimtmetį, buvau antros klasės mokinys. Kai tau aštuoneri, bet kuris penkiasdešimtmẽtis atrodo senas. Sovietų Sąjungos amžius tada darė įspūdį. Dabar suprantu, koks juokingai mažas toks laiko tarpsnis. Sovietų Sąjunga turėjo žlugti, nes bent jau lietuviai nematė prasmės jai priklausyti. Dabar nemažai lietuvių norėtų išsaugoti Europos Sąjungą, bet neįžvelgia daugiau jokios jos prasmės, išskyrus saugumą ir ekonominę gerovę. Problema ta, kad nei saugumas, nei gerovė nėra gyvenimo prasmė.

Mindaugas Kubilius. Gali susidaryti įspūdis, kad bandome Europos Sąjungą nukryžiuoti tarsi kokį blogio įsikūnijimą. Juo labiau kad vis prastėja viešasis ES įvaizdis. Bėdų jai tikrai netrūksta. Tačiau kas gali būti „blogo“, kad priklausome išskirtiniam Europos valstybių klubui, kuris suteikė Lietuvos piliečiams akivaizdžiai didesnes galimybes kurti savo gerovę, ženkliai padidino mūsų šalies saugumą?! Mums, jau gavusiems reikšmingą naudą ir dar besitikintiems jos gauti, būtų labai nepadoru įnirtingai nors tarsi išmintingai vainoti „blogąją ES“.

Lygia greta negalima nematyti ir grėsmių, kurias kelia Europos Sąjunga kaip institucija ir kaip geopolitinė erdvė. Slegia didžiųjų Europos valstybių ir Europos Komisijos diktatas, pavyzdžiui, imigrantų „distribucija“ kvotomis, nesutariama vertybiniais klausimais – prigimtinį lytiškumą diskriminuoja genderizmo ideologija, šeimos ir moralės sampratą žlugdo homoseksualios „santuokos“, bandoma neigti ir bendrabūvio pamatą – Dievą. Mano įsitikinimu, tai didelis moralinis ir politinis blogis, iškraipantis demokratiją, menkinantis buvimo ES dalimi patrauklumą.

Mindaugas Kubilius: „Slegia didžiųjų Europos valstybių ir Europos Komisijos diktatas, pavyzdžiui, imigrantų „distribucija“ kvotomis, nesutariama vertybiniais klausimais.“

Europos Sąjunga kaip institucija de jure ir de facto remiasi valstybių-narių piliečių daugumos valia. Jeigu piliečių valios sutelktumo neliktų, bet kokia sąjunga tuoj pat subyrėtų. Vadinasi, svarstydami „ES klausimą“ tuo pačiu klausiame, kokiomis pamatinėmis nuostatomis moralės ir politikos atžvilgiu remiasi valstybių-narių piliečiai. Peikdami ES institucijas dėl demokratijos deficito, pasireiškiančio atotrūkiu nuo eilinių europiečių, turėtume sąžiningai pripažinti, kad tą stoką lemia antidemokratinės pačių piliečių nuostatos. Nemalonią, tačiau logišką išvadą verčia daryti nepermaldaujamas priežasties ir pasekmės ryšys. Iškart atmeskime banalias klišes, nes čia kalbama ne apie, ačiū Dievui, negausias jėgas, skleidžiančias atvirai rasistinę propagandą, pasisakančias prieš demokratiją iš principo. Keliamas klausimas apie antidemokratinių nuostatų įsivyravimą demokratinėse šalyse.

Toks teiginys statistiniam europiečiui skamba neįtikėtinai. O tai verčia įdėmiau pažvelgti į tai, kas lyg ir savaime suprantama, – į tokias sampratas kaip demokratija, laisvė, žmogaus prigimtis, gerovė. Ar tai, kas „liberalu“, yra laisva? Ar tai, ką vadiname „liberaliąja demokratija“, yra demokratija? Pagaliau ar „gerovė“ yra gėris žmogaus prigimties atžvilgiu? Jeigu pasirodytų, kad šios abejonės yra pagrįstos, tektų daryti išvadą, kad dabartinės „ES problemos“ iš esmės atskleidžia epochinio masto saviapgaulę.

Bet ar Europos istorija nepaneigia mūsų lyg ir logiškos išvados dėl „didžiosios saviapgaulės“? Mes, europiečiai, didžiuojamės esantys pasaulinio progreso švyturiai, o ne kokie nors nusmurgėliai iš „trečiojo pasaulio“! Ir vis dėlto būtent Europoje kilo griaunančios, milijonus pražudžiusios ideologijos. Vienos nacijos viršenybę kitų nacijų, rasių atžvilgiu teigiantis nacional(social)izmas sukėlė du pasaulinius karus. Prigimtinę teisę į orumą – būti savo paties šeimininku, turėti nuosavybę – neigiantis komunizmas nusinešė antra tiek gyvybių. Kita vertus, jau antrą šimtmetį Europą sargdina ir „naujojo pasaulio“ ideologinės ataugos – ultrakapitalizmas, godų turto kaupimą laikantis pagrindiniu gyvenimo tikslu; neoliberalizmas, iš laisvės sampratos eliminavęs bendrabūvį ir ją iškreipiantis; libertarizmas, gerovę suprantantis kaip neribotą pasirinkimą ir nepaliaujamą kaupimą. Visos šios nuostatos ir ideologijos pamina žmogaus prigimtį, kuriai būdinga meilė savo artimajam ir bendrabūvis, vadinasi, žlugdo ir pačią demokratiją kaip orių piliečių sambūvį.

Mindaugas Kubilius: „Europą sargdina ir „naujojo pasaulio“ ideologinės ataugos – ultrakapitalizmas, godų turto kaupimą laikantis pagrindiniu gyvenimo tikslu“

Europoje vyksta žūtbūtinis mūšis dėl prigimties orumo, teigiant arba neigiant jo vertę kaip sambūvio pamatą. Kas nugalės – ar saviapgaulė, moralinė, ūkinė, politinė savigriova, ar prigimties orumas, skatinantis demokratijos ir visos Europos civilizacijos atgimimą?

Europiečiai vis garsiau reiškia nepasitenkinimą antnacionalinėmis ES institucijomis, įgyvendinančiomis ydingą politiką, kuri griauna piliečių sanglaudą. Europos Sąjunga kaip institucija remiasi deleguota suvereniteto galia, tačiau pati suvereniteto neturi. Stipresniosios valstybės ar net pačios ES institucijos pasinaudoja bendru suvereniteto kaupu savų interesų labui. Tai nedemokratiška, nes naikina bendrąjį Europos valstybių bendrabūvio gėrį. Verta paklausti, kam buvo reikalinga, pavyzdžiui, pabėgėlių „pasidalijimo“ prievolė? Akivaizdžiausias atsakymas – didžiosios ir senstančios ES valstybės pragmatiškai siekia papildyti savo darbo jėgos ir vartotojų gretas. Grynai ekonominio pobūdžio interesas po moralės skraiste. Europoje vyraujanti „liberali demokratija“ nužemina prigimtį iki darbo jėgos ir vartotojo statuso. Kitaip tariant, Europoje įsigalėjusi turgaus tvarka („laisvoji rinka“) valdo ir menkina žmogaus orumą, kuris yra laisvę užtikrinanti vertybė, tačiau „turgaus“ galingiesiems nereikia laisvų žmonių, jiems reikia skurdžios dvasios pilvo vergų.

Tai sukėlė piliečių savigyną, kurios aktyvistus tie patys galingieji niekinamai vadina „kraštutiniais dešiniaisiais“, „populistais“, „radikalais“, atseit jie visais atžvilgiais nenormalūs. Pasipriešinimo sąjūdžiai nebūtinai yra „normalūs“, moralūs ir demokratiški. Bet šie piliečių veiksmai yra atoveiksmis antidemokratiškam „liberalios demokratijos“ siausmui. Kare politikos nebelieka, ji tik imituojama.

Mindaugas KubiliusEuropoje įsigalėjusi turgaus tvarka („laisvoji rinka“) valdo ir menkina žmogaus orumą, kuris yra laisvę užtikrinanti vertybė, tačiau „turgaus“ galingiesiems nereikia laisvų žmonių, jiems reikia skurdžios dvasios pilvo vergų.

Šiandien itin aktualu suprasti, ar ES valstybių akivaizdi materialinė gerovė ir tolesnė tokios gerovės plėtra yra būtinasis ES egzistavimo pamatas? Be abejo, poreikis „būti savininku“ išplaukia iš pačios žmogaus prigimties, tačiau nepatenkina prigimtyje glūdinčių tikslingumo ir prasmingumo lūkesčių. Bendro turto turėjimas nepagrindžia bendrabūvio. Atvirkščiai. Meilės ir pagarbos sutelkti žmonės apsigyvena bendruose namuose ir užgyvena bendrą turtą. Jeigu meilės ir pagarbos nelieka, turtas pasidalijamas, o žmonės išsivaikšto kas sau. Būtent laisvai sutelktas „bendrasis gėris“ prigimtinės, tautinės ir vertybinės tapatybės lygmeniu užtikrina laisvų žmonių sambūvį, t. y. demokratiją.

Kojinės (kad ir kokios gražios būtų!) nusidėvi ar atsibosta. Anokia čia problema – nusiperkame naujas. Nusidėvėjusią Sąjungą irgi galima pakeisti naujais sąjungininkais sulig naujais poreikiais ir geopolitinėmis realijomis. Bet jeigu ES žlugimą ir naujas geopolitines realijas diktuos koks nors šėtoniškos valios Mordoras (pavyzdžiui, tokių ambicijų nė neslepiantis Kremlius), ant kojos su „nauja kojine“ netrukus atsiras ir metalinė apyrankė. Tad ir vėl keliame lūkestingą klausimą – gal ta keiksnojama Europos Sąjunga yra vis dėlto sava ir būtina? Gal ES reiškia kažką daugiau negu tik išoriškai apčiuopiama materialinė nauda?

Dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis, šiais nesaugiais laikais priklausyti kultūriškai savam geopolitiniam klubui iš tikrųjų būtina. Būti europiečiais prasminga pirmiausia dėl civilizacinio tapatumo.

Įsivardykime savąjį rūpestį – mums, lietuviams, europiečiams, ypač rūpi šalies saugumas. Dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis, šiais nesaugiais laikais priklausyti kultūriškai savam geopolitiniam klubui iš tikrųjų būtina. Būti europiečiais prasminga pirmiausia dėl civilizacinio tapatumo. Tačiau šių motyvų gali nepakakti, kaip jų nepakako britams. Ką reiškia būti europiečiu, įvairios žmonių grupės, net šalys supranta skirtingai, požiūriai keičiasi, nes kinta vertybinė civilizacijos sankloda. Be to, ir būtinasis saugumo lygis nėra vienodas, tai priklauso nuo valstybės dydžio ir geopolitinės padėties. Tad ir poreikis siekti europiečių vienybės ne visiems vienodai aktualus.

Tvaraus pamatinio bendrumo toli gražu neužtikrina vien materialinių gėrybių kaupimas. Reikia turėti dar ir prasmingą, visiems svarbų tikslą, be kurio geopolitinė Europos šalių vienybė tėra iliuzija.

Bet ir vėl nerimastingai klausiame: ar gali būti, kad Europos Sąjunga, neseniai atšventusi 60 metų jubiliejų, jau nebesiremia prigimtinėmis Europos vertybėmis, nei antikiniai, nei krikščioniškieji archetipai jau nebegyvastingi?

Į šį klausimą atsakyčiau kitu vaizdingu klausimu. Ar galėtume įsivaizduoti, kad prieš įprastą Europos vadovų tarybos posėdį lyderiai užsidarytų vienuolyne ir keletą dienų atsidėtų maldai? Vargu... O Europos Sąjungos pradžia buvo būtent tokia.

Prieš pat pasirašant Paryžiaus sutartį (1951), pagal kurią buvo įkurta Europos anglių ir plieno bendrija, išaugusi į Europos Sąjungą, jos iniciatoriai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Shumanas, Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Konradas Adenaueris ir Italijos ministras pirmininkas Alcide de Gasperis kelioms dienoms Reino žemėje užsidarė benediktinų vienuolyne ir meldėsi už Europos šalių vienybę. Visi trys, būdami praktikuojantys katalikai, tikėjo, kad Europos vienijimas dėl taikos ir tvaraus bendrabūvio yra Dievo valios įgyvendinimas. O dieviškasis Europos vienybės pagrindas – atlaidumas ir pasišventimas.

Ar šiandien Europos lyderiai atvirai pripažintų tikrąją Europos Sąjungos simbolio prasmę? Dvylikos žvaigždžių apskritimas mėlyname fone oficialiai aiškinamas taip: „Vienybė, solidarumas ir harmonija tarp Europos žmonių.“ Skamba kaip banali beprasmybė. Tačiau ES ženklas turi tikslią ir istoriškai teisingą prasmę: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1). Tai citata iš Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygos. Biblinis simbolio aiškinimas atsekamas ankstyvuosiuose Europos Tarybos ir Europos ekonominės bendrijos (vėliau tapusios Europos Sąjunga) dokumentuose. Taigi Europos Sąjungos simbolis nurodo Dievo Motinos karūną mėlyno dangaus fone! Šiuo simboliu buvo išreikštas Europos vienybės kūrėjų tikėjimas dievišku šios vienybės pamatu. Pats Robertas Shumanas šį tikėjimą kaip Europos vienijimosi prasmę ir tikslą išreiškė taip: „Esame pašaukti susivokti, ant krikščioniško Europos pamato suformuodami demokratinį valdymo modelį, kuris per susitaikymą išsivysto į laisvėje, lygybėje, solidarume ir taikoje susibūnančią „tautų bendruomenę“, giliai įsišaknijusią pamatinėse krikščioniškose vertybėse.“ Taigi Europos šalių politinio darinio prasmė (misija) – sutvirtinti krikščioniškąsias europiečių vertybes, o tikslas (vizija) – Europos tautų bendruomenė, telkiama ant krikščioniškųjų pamatų.

Šiandien ES politikai prisimena Dievą tik tada, kai tenka apverkti terorizmo aukas, o terorizmą iš dalies skatina pačių europiečių nusigręžimas nuo savojo moralinio ir civilizacinio pamato.

Tai nereiškia, kad kiekvienas pilietis, priklausantis politiniam dariniui, sutelktam ant krikščioniškojo pamato, turėtų tapti krikščioniu, siekiančiu Amžinojo gyvenimo. Tai neįmanoma, o ir ne pagal Dievo sumanymą, žvelgiant iš pačios krikščionybės perspektyvos. Tačiau tai reiškia, kad Europos demokratijos pamatas – asmens orumo viršenybė. Demokratijos antikinėje Graikijoje atsiradimo priežastis – asmens dorybingumo (arba moralinio tobulumo) siekimas. Dorybės ugdymas lėmė, kad žmogus tapo piliečiu, atsakingu už save ir už bendrabūvį. Krikščionybė to neneigia, o tik pagilina moralinio tobulumo idealą, būdingą Antikai. Biblinis tikėjimas atskleidžia, kad žmonių sambūvio pamatas glūdi bendruomeninėje žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, prigimtyje. Geroji naujiena (Evangelija) apie žmogaus dieviškumą, jo būvio prasmę ir tikslą puikiai atitiko graikų-romėnų civilizacijos nuostatą, kad žmogaus prigimtyje glūdi dieviškumas, kurį privalu tikslingai ugdyti. Šiuo atžvilgiu puoselėti prigimtyje glūdinčią dieviškąją vertę (arba asmens orumą) yra Europos civilizacijos, taigi ir demokratijos esmė bei tikslas. Europos bendrijos tėvai-įkūrėjai rėmėsi būtent šiuo Europos civilizacijai būdingu vienybės pamatu.

Kur visa tai dingo? Šiandien ES politikai prisimena Dievą tik tada, kai tenka apverkti terorizmo aukas, o terorizmą iš dalies skatina pačių europiečių nusigręžimas nuo savojo moralinio ir civilizacinio pamato.

Alvydas Jokubaitis: „Viena iš klaidų – europiečių tikėjimas, kad istorija yra gyvenimo mokytoja.“

Kodėl europiečiai nusigręžė nuo Europos vienytojų priesakų? Trumpas atsakymas būtų toks: atsirado šviesuolių, kurie ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad ideologijos, kilusios Apšvietos (XVII-XVIII a.) laikais, daugiau nesukeltų pasaulinių karų. Pasiūlė sambūvį, artimą Europos archetipinei vertybinei sanklodai. Ir suteikė viltį. Įvyko svarbūs geopolitinio lygmens pokyčiai. Tačiau vertybinis pokytis neįvyko. Medžiaginė gerovė nustelbė vertybinę. Tad šiandien su nerimu klausiame, ar ES projektas moralės atžvilgiu jau žlugęs?

Alvydas Jokubaitis.

Alvydas Jokubaitis / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alvydas Jokubaitis / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Viena iš klaidų – europiečių tikėjimas, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Dabartinė Europos Sąjunga suprantama kaip istorijos pamoka. Daugiau nekils pasaulinių karų, jeigu bus Europos Sąjunga. Tai nesusipratimas. Vien todėl, kad ir iki ES žmonės darė ir po jos darys ne tai, ko nori, o tai, ko nekenčia. Žmogus nepasikeitė, tapęs Europos Sąjungos piliečiu. Nereikia savęs apgaudinėti. Kvaila manyti kitaip. Visi žmonės yra melagiai, sako Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuviai nenustojo sau ir kitiems meluoti, tapę Europos Sąjungos nariais. Istorija nieko nemoko. Protingiausia būtų ES uždrausti istoriją ir istorizmą. Kol Europos Sąjunga kalbės apie istoriją, tol sau meluos, nes tai sofistika, o ne išmintis. Vienintelis dalykas, ko ES turėjo išmokti iš savo istorijos, – tai, kad iš jos neįmanoma nieko pasimokyti. Išmintis neateina iš istorijos tyrinėjimų. Priešingai – istorizmas naikina išmintį. Istorijos sureikšminimas yra nelaimingas pastarojo šimtmečio Europos epizodas. Lietuviai įpratę tikėti paistalais apie istorijos pamokas, nes jie mąsto istoriškai, o ne filosofiškai. Mes nieko neišmokome iš Sovietų Sąjungos, ją tik iškentėjome ir daugiau kentėti nebenorime. Tačiau nėra jokios garantijos, kad to daryti neteks. Tik tada, kai mūsų iliuzijos eilinį kartą sudūžta, tampame nors penkioms minutėms išmintingi. Tačiau tai visada pernelyg vėlyva išmintis. Europos Sąjungos politika neturi ryšio su išmintimi, nes istorija neturi ryšio su dabartimi. Tai suprato klasikiniai filosofai, istoriją priskyrę poezijos sričiai. Šiuo metu vyrauja poetizmai apie Europos Sąjungą.

Niekaip nesuprantu, kodėl prie Europos Sąjungos reikėtų prisirišti labiau negu prie Lietuvos. Iš tikrųjų nereikėtų prisirišti nė prie vienos iš jų. Tiek vienu, tiek kitu atveju prisirišame prie kažkokios garbės, o tai tuštybė. Prisirišimas net prie kilniausių pergalių, laimėjimų, žygių yra tuštybė. Žvelgiant iš filosofinės perspektyvos, lietuviai prilipo prie kažkieno batų tarsi dulkės ar pakelės molis. Žinau, to negalima priminti dabartiniams politologams, nes būsi išjuoktas, kad toks teiginys nemetodiškas. Tačiau Europa visada remdavosi nemetodiškais samprotavimais apie žmogaus prigimtį. Atėnų filosofai ir Jeruzalės rašto aiškintojai reikalavo atsikratyti ne tik tėvynės, bet ir savęs. Filosofų manymu, turi likti vienintelis prisirišimas – prie išminties. Teologai siūlė sureikšminti tikėjimą. Filosofai įrodinėjo, kad savo paties šeimininkas gali būti tik tas žmogus, kuris prie nieko neprisirišęs. Krikščionių įsitikinimu, prisirišimas prie Dievo reiškia neprisirišimą prie šio pasaulio.

Alvydas Kokubaitis: „Kyla klausimas, kuo Europos Sąjungos išmintingas kvailys skiriasi nuo tragiško juokdario? Matydamas Briuselio politikus, negali suprasti, kuri iš šių dviejų sąvokų tinkamesnė.“

Niekas nepasikeitė, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Gaila, kad šias filosofų ir teologų tiesas politikai prisimena tik paskutinę savo gyvavimo dieną. Pasaulis, kuriame gyvename, pakrikęs ir susvetimėjęs, Europos Sąjunga nepadarys jo jaukesnio. Politikai sako, kad nuo šiol nebereikia būti dvasiškai turtingam, gyvenant vargingai. Mus valdo, pasak Maxo Weberio, bedvasiai, vaizduotės neturintys specialistai ir beširdžiai gašlūnai. Tai gąsdina. Kyla klausimas, kuo Europos Sąjungos išmintingas kvailys skiriasi nuo tragiško juokdario? Matydamas Briuselio politikus, negali suprasti, kuri iš šių dviejų sąvokų tinkamesnė.

Pažiūrėkime į viską iš Europos Sąjungos ateities pozicijos, tarytum ją būtume sukūrę. Dabartis visada rodo ateitį. Kokia yra Europos Sąjungos ateitis? Jos nėra. Susiduriame tik su dabartimi, siekiančia vis geresnių ekonominių rodiklių. Ateityje žmonės neabejotinai uždirbs daugiau, parduotuvėse neabejotinai bus geresnių prekių, garažuose – geresnių automobilių, o konteineriai bus užversti geresnėmis šiukšlėmis. Teisininkus, gydytojus, valdininkus pakeis robotai, tada europiečiai kaip kontrargumentą prisimins esantys dvasinės būtybės. Tačiau į tai niekas nekreips dėmesio, nes taip argumentuoja tik atsilikėliai. Vieną dieną Europos Parlamentas pareikalaus įveikti mirtį, ir mokslininkai pradės įrodinėti, kad fizinio blogio nebėra, liko tik neefektyvus mechanizmo funkcionavimas. Kas europiečiams šventa? Niekas, nes mechanizmas nesuvokia šventumo. Tie, kurie tiki tik mokslo, technikos ir ekonomikos pažanga, neturi ateities. Šiais samprotavimais norėčiau išprovokuoti oponentus, kad jie sušuktų: „Žmogus negali rinktis ateities!“ Tačiau nuo kada žmogus negali rinktis ateities? Žmonės gali rinktis ateitį, nes jie meldžiasi, maldaudami, kad ateityje neatsitiktų nieko bloga. Europos Sąjunga šiandien meldžiasi, maldaudama dalykų, kurie anksčiau buvo laikomi žmogaus dvasios pažeminimu.

Mindaugas Kubilius. Mūsų dienų iššūkis – grįžti prie vidinės galios „būti žmogumi“ ugdymo ir praktikos, prie dorybės. Antraip ne tik žlugs Europos Sąjunga, visa Europa vėl paskęs „nacijų išsilaisvinimo“ karuose. Ar turime viltį? Taip. Nes ES pamatas vis dėlto yra įsišaknijęs Europos dvasios ir kultūros tradicijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"