Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

2018-ieji. Vilnius, Antakalnis, Našlaičių kapinės...

 
Našlaičių kapinės
Našlaičių kapinės

Kai Lietuvos žmonės atmetė įvairaus plauko rašeivų pretenzijas į Adolfo Ramanausko-Vanago reputaciją ir Seimas nedvejodamas paskelbė 2018-uosius šio vieno iškiliausių partizanų vadų metais, ko gero, tik nedaugelis susimąstė, kad 1957 m. lapkričio 29 d. KGB kalėjime Vilniuje sušaudyto minėto didvyrio palaikų paieška trunka jau dešimtmetį. 

Nuslūgus svarbiausios Karas po karo istorijai sėkmingos archeologinės paieškos euforijai, KARIO redakcijoje susėdome ramiai pasikalbėti su Vilniaus universiteto (VU) doc. dr. Gintautu Vėliumi ir Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcijos korespondentu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vyriausiuoju istoriku Daliumi Žygeliu. Būtent šie vyrai ilgus metus preciziškai ir kantriai, po truputį – milimetriniais žingsneliais – sekė KGB itin uoliai slėptų Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų nužudytų pasipriešinimo sovietų okupacijai kovotojų palaikų istorijos pėdsakais.

Akivaizdu, kad Kremlius ir dabar bijo mūsų laisvės kovų didvyrių, nors po jų mirties jau prabėgo mažiausia 50 metų.

Nuo Kernavės iki partizanų bunkerių

– Gintautai, veikiausiai tavo archeologiniai „nuotykiai“ prasidėjo ne nuo Karo po karo palikimo tyrinėjimų. Kokie buvo pirmieji žingsniai?

G.Vėlius: Mano takas į archeologiją keliu virto Kernavėje. Studijuodamas VU Istorijos fakultete ten atlikau savo pirmąsias archeologines praktikas. Tada sudomino tyrimų objektas. Kernavėje pavyko aptikti XIV a. kapinyną, kurį vėliau tyriau septynerius metus. Žinoma, anksčiau nei buvo rastas šis kapinynas, Kernavės miesto teritorijoje vyko archeologiniai kasinėjimai ir buvo aiškiai nustatytas šios gyvenvietės tipas (miestas), be to, tai buvo Lietuvos sostinė ir tikrai neverta dvejoti, kad kažkur netoliese turėjo būti miestelėnų amžinojo poilsio vieta. Taigi, gana ilgai trukę Kernavės archeologijos ir istorijos vertybių komplekso, kuriame kapinynas, be abejo, labai svarbi dalis, tyrimai lėmė mano disertaciją ir daugybę įvairių publikacijų apie pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šimtmečių miesto bendruomenę.

Iš esmės Kernavė ir šiandien išlieka neišsemiamu archeologiniu šaltiniu. Šiemet bus jau 39-asis sezonas, kai ten, vadovaujami mokslininkų, darbuosis jaunieji archeologai. Be abejo, ramia širdimi ten vyksiu ir aš, nes didžiausi darbai, susiję su Karas po karo istorija, šiemet tikrai yra atlikti.

Norėčiau pabrėžti, kad šiuolaikiniai archeologai ne tik tyrinėja senų laikų kultūrą iš iškasenų ir senienų, bet taikydami archeologijos metodus, bendradarbiaudami su kitų sričių specialistais, atveria naujausiųjų laikų archeologijos aspektus, pvz., konfliktų (kovų, susirėmimų, mūšių vietų tyrinėjimai) arba vadinamojo tamsiojo paveldo (tyrimai, susiję su totalitarizmu, autoritarizmu, represijomis, nusikaltimais žmogiškumui).

Vakaruose naujausiųjų laikų archeologija jau pripažinta archeologijos mokslo šaka. Būtent minėtų sričių patirtimi remdamiesi prieš dešimt metų ir pradėjome tyrinėti Lietuvos pokario partizanines kovas.

D. Žygelis: Beje, Vakaruose šios sritys apibrėžiamos universalesniu terminu forensic archeology (liet. teismo archeologija). Teorinės ir metodinės šios archeologinės šakos apibrėžtys, jų taikymo galimybės leido mums tirti tiek partizanų bunkerius, prie kurių vykdavo kautynės su okupantų pajėgomis, tiek ir slėptuves, kuriose, nenorėdami pasiduoti priešui, laisvės kovotojai pasirinkdavo mirtį, tiek ir pačių sovietų represinių organizacijų nužudytų politinių kalinių palaidojimo, tiksliau – užkasimo vietas.

– Kam dėkoti, kad jūsų mokslinėje dienotvarkėje, be Kernavės, atsirado ir Karas po karo?

G. Vėlius: Į Karo po karo tyrimų lauką atėjau būtent Daliaus Žygelio dėka – jis šio amžiaus pradžioje jau buvo ilgametis LGGRTC darbuotojas, kuravo Gyvosios atminties programą.

D. Žygelis: Iš esmės partizanų palaikų paieškas LGGRTC pradėjo 2004 metais. Remiantis liudininkų parodymais, buvusio Ukmergės MGB pastato teritorijoje tada buvo ieškoma dviejų žuvusių ir, tikėtina, ten užkastų žymių Vyčio apygardos partizanų – Adolfo Bareikos-Hitlerio ir Benedikto Narkevičiaus-Beniaus – palaikų. Deja, bandymas nebuvo sėkmingas. Paskui po daugelio panašaus pobūdžio paieškų prie mūsų, laimėjęs LGGRTC skelbtą konkursą, prisijungė Gintautas ir nuo 2008-ųjų prasidėjo nuosekli, kryptinga Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškų epopėja.

Pirmieji archeologiniai tyrimai buvo atlikti Vilniaus mieste, Panerių miško parko teritorijoje. Prieš pradėdami tyrimus surinkome tiesiog žemės paviršiuje besimėtančius žmonių kaulus. Matėsi vadinamieji tranšėjiniai užlaidojimai. Savo versiją mes tikrinome remdamiesi informacija, kad būtent toje miesto pusėje gali būti masinė nužudytų partizanų kapavietė, savo apimtimi, tikėtina, prilygstanti anksčiau Tuskulėnų parke, kone pačiame Vilniaus centre, aptiktajai.

Gintautas Vėlius (kairėje) ir Dalius Žygelis
Gintautas Vėlius (kairėje) ir Dalius Žygelis

G. Vėlius: 2010-aisiais pradėjome labai svarbią, kaip niekad itin nuoseklią konkretaus bunkerio paiešką ir tyrimą. Tai buvo ne bet kokia vieta, o Mėnaičių kaimas Radviliškio rajone, kur ieškojome 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją pasirašiusių ir vieningą Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) įkūrusių partizanų vadų slėptuvės. Paieškų rezultatai, ko gero, visiems žinomi: surastas, ištirtas ir rekonstruotas bunkeris, kuriame 1949 m. vasarį vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Taigi ši vieta įgijo memorialinę reikšmę.

Noriu pasidžiaugti, kad būtent šis tyrimas ir buvo visapusiškai profesionalių archeologinių Karas po karo, ypač bunkerių ir kapaviečių tyrinėjimų pradžia. Iki tol represinių organizacijų aukų pėdsakų, nesiremdami jokia būtina moksline metodika, ieškojo arba žuvusiųjų ir nužudytųjų artimieji, arba tyrimai vykdavo vietinės valdžios iniciatyva. Blogiausia, kad be jokios nuovokos tą darydavo įvairaus plauko mėgėjai.

Tikrasis istorijos detektyvas

– Jūsų nuveiktų darbų, tiriant partizanų bunkerius, buities sąlygas ten, prie slėptuvių vykusius susirėmimus ir laisvės kovotojų žūtį, sąrašas didžiulis. Kokios prioritetinės tyrimų kryptys?

G. Vėlius: Svarbiausia – žuvusių arba nužudytų partizanų palaikų užkasimo vietos paieška. Nemažai sėkmingų tokios paieškos precedentų jau turėjome, tai mus nuosekliai vedė pagrindinio pastarojo dešimtmečio tyrimo – Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos link.

Suprantant, kaip uoliai tik jiems žinomą informaciją, pvz., Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vietą, slėpė iki šiol gyvi KGB pareigūnai, kurie tuo metu, t. y. nuo 1956 m. vėl atnaujinus mirties bausmės nuosprendžio vykdymą, buvo atsakingi už vadinamuosius kontingento užlaidojimus, šiandien yra itin smagu, kad visos jų pastangos paslėpti kūnus visgi nuėjo perniek.

D. Žygelis: Žinodami visą „popierinį“ KGB kruopštumą, esame tikri, jog rašytinė medžiaga apie tai, kur buvo užkasami mirties bausme nuteisti politiniai kaliniai Lietuvoje, tikrai egzistuoja, tačiau mūsų šalyje jos nėra, ji, veikiausiai, Maskvoje. Tačiau visus tuos metus Rusija nežengė nė menkiausio žingsnelio, kad pasidalytų bent tų duomenų nuotrupomis, kurios būtų gerokai palengvinę iš esmės visus istorinius Karo po karo tyrimus. Ką tai rodo? Akivaizdu, kad Kremlius ir dabar bijo mūsų laisvės kovų didvyrių, nors po jų mirties jau prabėgo mažiausia 50 metų.

„PASAKYKITE, KUR NEIEŠKOTI?“

Ypač svarbu pabrėžti, kad visą laikotarpį po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje gyveno ir tebegyvena asmenys, buvę KGB pareigūnai, kurie tiksliai žinojo bent KGB kalėjime nuo 1956 m. sušaudytų laisvės kovotojų (tikėtina, greičiausiai ir žuvusiųjų partizanų KGB vykdant jų medžioklę, pvz., Antano Kraujelio-Siaubūno) palaikų užkasimo vietas. Ne kartą prašyti pasidalyti šia informacija su tyrėjais, mokslininkais ar bent jau žuvusiųjų artimaisiais, šie asmenys atsisakydavo pateikti bet kokius duomenis. Netgi prašomi bent jau pasakyti, kur Vilniuje ar jo apylinkėse neieškoti „antrųjų Tuskulėnų“, ciniškai atšaudavo, jog „nieko neatsimena“.

Tačiau, be Kremliaus uoliai saugomų dokumentų, yra gyvieji liudininkai – svariausia gija pradedant ir tęsiant bet kurį tyrimą.

G. Vėlius: Jei jau kalbame apie KGB dokumentus, kurie turėjo egzistuoti, bet Lietuvoje jų nėra, svarbu pažymėti, kad nužudytų politinių kalinių palaikų užkasimo Našlaičių kapinėse idėja nebuvo vietinių kagėbistų idėja ar iniciatyva.

D. Žygelis: Pamenu, kai Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos peripetijas pasakojome kolegoms iš Ukrainos, jie su didžiausia nuostaba pripažino, jog panašių palaikų užkasimo detalių atsekama ir Ukrainoje. Vadinasi, buvo taikoma centralizuotai sukurta ir „plačiojoje tėvynėje“ įdiegta metodika, kuri buvo labai makabriška ir tikrai neprastai suregzta: žuvusieji nebuvo verčiami į vieną duobę, pvz., Našlaičių kapinėse nebuvo pasirinktas koks nors nuošalus kampas – nužudytieji buvo užkasami tarp legalių, prižiūrimų kapų, o ir pati vieta, t. y. kapinės, buvo parinktos tokios, kuriose buvo laidojamos įvairios medicininės atliekos, neatpažinti asmenys ir pan.

Rytų Lietuvos partizanų srities štabo unikalaus šachtiniu būdu iškasto bunkerio archeologiniai tyrimai ir bunkeriorekonstrukcijos piešinys.
Rytų Lietuvos partizanų srities štabo unikalaus šachtiniu būdu iškasto bunkerio archeologiniai tyrimai ir bunkeriorekonstrukcijos piešinys.

Tačiau sovietai nebūtų sovietai, jei, įgyvendindami savo baisybes, ko nors nepražiopsotų. Ši jų savybė padėjo mums apčiuopti tyrimo siūlo galą. Tuometinis LGGRTC darbuotojas istorikas Darius Indrišionis, nagrinėdamas sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (VRM) archyvą, kuris kartu su KGB dokumentais nebuvo išvežtas į Maskvą, pastebėjo, kad nuo 1956 m. yra labai daug sutapimų, kai mirties bausmė kriminaliniams nusikaltėliams Lukiškių kalėjime ir analogiškos bausmės politiniams kaliniams KGB kalėjime buvo vykdomos tą pačią dieną. Buvo nustatyta 13 tokių sutapimų 1956–1969 m. laikotarpiu. Tai, be abejo, nėra dominantė, tačiau pakankamas kiekis, leidžiantis kelti hipotezę apie bendrą palaikų užkasimo vietą – kam budeliams vargintis dar ir atskiras duobes kasant?! O sovietinės Lietuvos VRM archyve kriminalinių nusikaltėlių užkasimo vietos buvo nurodytos...

Iškart atkreipėme dėmesį, jog tą pačią dieną, kai KGB kalėjime buvo sušaudytas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tikėtina, Lukiškių kalėjime mirties bausmė buvo įvykdyta dviem kriminaliniams nusikaltėliams. Tada kartu su Gintautu, taip pat Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktoriumi Eugenijumi Peikšteniu pirmą kartą nuvykome į Našlaičių kapines.

G. Vėlius: Kita gija, įsipynusi į mūsų tyrimą beveik tuo pačiu metu kaip ir prielaida dėl galimo bendro užkasimo, – buvęs Našlaičių kapinių sargas ir duobkasys. Remiantis vien tik D. Indrišionio iškelta versija būtų buvę neįmanoma organizuoti archeologinių tyrimų, nes Našlaičių kapinių plotas didžiulis, todėl suprantama, kad, neturint tikslesnių nuorodų, darbas būtų beviltiškas. Be to, stiprus moralinis aspektas: minėtos kapinės uždarytos labai neseniai – tik praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje, taigi jose dar yra lankomų ir prižiūrimų kapų – kasti viską iš eilės būtų tiesiog neetiška.

D. Žygelis:

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimas2018 m. birželio 1 d.
Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimas2018 m. birželio 1 d.
Kapinių sargas šioje detektyvinėje istorijoje – neeilinis personažas. Praėjus labai nedaug laiko po pirminės kapinių apžiūros ir įsitikinus, jog menamos paieškos plotas yra didžiulis, toliau itin intensyviai buvo ieškoma informacijos, galinčios suteikti daugiau nuorodų apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vietą. Ir kaip tik tuo metu į mus kreipėsi liudininkai, išsakydami mums itin reikalingų užuominų.

Svarbiausias jų – KGB kalėjime

1958 m. sušaudyto politinio kalinio sūnus. Pasirodo, šio žmogaus tėvo kaimynas dar sovietmečiu, veikiausiai, jausdamas artėjančią savo mirtį, nurodė jam sušaudyto tėvo užkasimo vietą. Detektyvų liūtai, ko gero, jau suprato, kad sušaudytas politinis kalinys, liudininko tėvas, ir Našlaičių kapinių sargas buvo kaimynai. Taigi, jie gyveno Antakalnyje, Tramvajų gatvėje. Kapinių prižiūrėtojui strategiškai ši gatvė ideali – ji driekiasi netoli darbovietės...

Politinio kalinio sūnaus liudijimu, jo tėvas su kapinių sargu sutardavę gana bičiuliškai, tačiau po tėvo suėmimo sargas elgėsi keistai – kaip vandens į burną prisisėmęs. Sovietmečiu KGB slėpdavo suimtųjų likimus, jau nekalbant apie užkasimo vietą, todėl nuolat tvyrojo nežinia ir baimė. Ką turėjo išgyventi vargšas kapinių sargas, kai į jo paruoštą (kiek duobių reikia, paprastai KGB nurodydavo dieną, o naktį jau atveždavo sušaudytųjų kūnus) kapo duobę buvo įmestas jo kaimyno kūnas?! Be to, jis puikiai suprato, kad už tokios informacijos atskleidimą jį patį ištiktų analogiškas likimas, todėl beveik iki pat savo gyvenimo pabaigos niekam nieko nepasakojo. Ir tik XX a. 8 deš., veikiausiai pajutęs mirtį beldžiant į duris, ryžosi slegiančią paslaptį apie Našlaičių kapinėse užkastą nelaimėlį savo kaimyną išsakyti pastarojo sūnui. Primygtinai prašydamas apie tai niekam neprasitarti, jis parodė konkrečią vietą.

Šią patikėtą sunkią paslaptį, neprasitardamas niekam, netgi savo šeimos nariams, politinio kalinio sūnus savo širdyje nešiojosi maždaug iki 2012-ųjų, tačiau silpstant sveikatai jis ryžosi šią istoriją papasakoti savo dukrai. Ir būtent ši mūsų herojė, žinodama savo senelio istoriją, atėjo į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų ir buvusioje KGB kalėjimo sušaudymo kameroje suprato, kad jos senelis būtent čia neteko gyvybės. Be abejo, ji kreipėsi į LGGRTC su prašymu atlikti jos senelio – minėto politinio kalinio palaikų paiešką.

O mums rūpėjo, ar dar gyvas jos tėvas, nes šis žmogus galėtų Našlaičių kapinėse parodyti vietą, kurią jam nurodė jau senokai miręs minėtas kapinių sargas. Kadangi jau buvome įpratę girdėti neigiamus atsakymus, mus tiesiog ištiko šokas, kai sužinojome, kad vyras gyvas. Netrukus mes jau žinojome apytikslę vietą, kurią tirdami tikėjomės rasti įrodymų, kad KGB kalėjime sušaudyti politiniai kaliniai buvo laidojami Našlaičių kapinėse. Be to, sušaudyto politinio kalinio sūnus prasitarė vaikystėje augęs kartu su kapinių sargo sūnumi ir žinąs, jog pastarasis iki šiol dar gyvas. Susitikus su kapinių sargo sūnumi paaiškėjo dar daugiau mus dominusių detalių, nes jis dienos metu padėdavęs tėvui, todėl iki šiol atsimena KGB „užsakymų“ parengimo detales Pastarojo liudininko pasakojimas aiškiai patvirtino, jog politinių kalinių palaikai tikrai buvo užkasami Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Be abejo, kad ir apytikslės palaikų užkasimo vietos nurodymas mums jau leido galvoti apie archeologinių tyrimų pradžią ir buvo labai svarbi nuoroda studijuojant kapinių planus. Juos, kaip ir laidojimo knygas, mums pateikė dabar Našlaičių kapines prižiūrinti Rokantiškių kapinių administracija.

Dabar svarbiausia buvo gilintis į šiuos dokumentus, lyginti užlaidojimo seką su sušaudymo datomis ir stengtis suvokti kruopščiai slepiančią savo veiklos pėdsakus KGB logiką.

G. Vėlius: Didelė paspirtis buvo Našlaičių kapinių inventorizacijos, darytos 1962 m., dokumentai: sudarytas gana aiškus konkrečios teritorijos planas ir kiekvienas joje esantis kapas trumpai aprašytas, pvz., „smėlio kauburėlis, stovis geras“; „smėlio kauburėlis, stovis blogas“; „kryžius medinis, vardas, pavardė“ ir t. t. Be abejo, visa tai parašyta rusų kalba. Svarbiausia, kad šis planas mums atskleidė aiškų to meto „legalių“ kapų išsidėstymo vaizdą. Jį mes lyginome su šiandienos Našlaičių kapinių vaizdu. Be to, inventorizacija daryta 1962 m., vadinasi, kapinėse jau buvo užkasti (darėme prielaidą) ir 1957 m. sušaudyto Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

Taigi, 2017-aisiais pradėjome archeologiniu tyrimus, kurių pirminis etapas dar nebuvo skirtas tiesiogiai Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškai. Iš pradžių ne vien liudininkų parodymais, bet ir archeologiniais duomenimis reikėjo pagrįsti faktą, kad KGB valia būtent čia buvo užkasami nužudytų politinių kalinių kūnai. Taip siekėme arba lokalizuoti, arba nustatyti tokių užkasimų seką. Labai svarbu buvo, kaip užkasti kūnai: kiekvienam jų skirta atskira duobė ar sumesti (pvz., kaip Tuskulėnuose) į vieną, ar užkasta būtent tiek, kiek tą dieną KGB ir Lukiškių kalėjimuose buvo sušaudyta ir pan. Be abejo, tais metais mums labai rūpėjo surasti į mus besikreipusios liudininkės senelio – minėto politinio kalinio palaikus.

D. Žygelis: Daug nerimo mums kėlė kapinių sargo sūnaus frazė: „Kai nurodymas parengti užkasimo vietą būdavo skubus, mes kasdavome ne iš eilės palei kitus užlaidojimus, bet, žinodami, kur yra molinga, sunku kasti, rinkdavomės lengvesnį gruntą.“ Taigi, tai reiškė, kad, pvz., Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vieta gali „iškristi“ iš sekos, kurią galima nustatyti gretinant sušaudymo datą, senuosius kapinių planus ir sovietinės Lietuvos VRM archyvo duomenis.

G. Vėlius: Nuo 1960-ųjų kapinių knygoje atsiranda įrašų ne tik apie tai, iš kur, koks asmuo atvežtas palaidoti, bet nurodoma ir jo palaidojimo vieta (pvz., „nuo pagr. takelio į kr., penktas kp.“, žinoma, viskas rusų kalba, vien trumpiniai). Be abejo, tokie įrašai buvo daromi tik apie „legalius“ palaidojimus, tačiau tai labai padėjo renkantis pirmųjų kasinėjimų atskaitos tašką, nors šifruoti tokius „raštus“ tikrai teko ilgai. Paskui šiuos įrašus sugretinus su 1962 m. kapinių inventorizacijos planu ir išryškėjo tos, kaip mes tada vadinome baltosios dėmės, kur, tikėtina, buvo užkasti politinių kalinių ir kriminalinių nusikaltėlių palaikai.

Mūsų nuostabai, jau pirmojoje perkasoje mes aptikome sušaudytų asmenų palaikus. Taigi, iš esmės per pirmąjį archeologinių tyrimų etapą jau buvo atsakyta į visus klausimus ir šitaip patvirtintos darytos prie-laidos. Kalbant paprastai, užkasimo vietoje, duobėje, mes rasdavome po dvejus trejus palaikus su peršautomis kaukolėmis (kiek konkrečią dieną buvo sušaudyta) bet kaip sumestus į duobę, žinoma, neaptikome jokių karstų Žinodami, kad nuo 1956-ųjų iki 1969 m. iš viso buvo sušaudyti 207 asmenys ir matydami, kad duobėse yra po kelis palaikus, pradėjome galvoti ir apie būsimus DNR tyrimus, juk toks užkasimo būdas pirminį ieškomų palaikų identifikavimą darė gerokai lengvesnį. Pvz., žinant, kad tą pačią dieną kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudyti 20-metis ir 60-metis kriminaliniai nusikaltėliai, atradus „trigubo“ užkasimo vietą jau vien pagal fizinius duomenis antropologiškai galima nustatyti aukų amžių.

Kaukolės ir fotografijos sugretinimas – vienas svarbių žingsnių nustatant rastų palaikų tapatybę.
Kaukolės ir fotografijos sugretinimas – vienas svarbių žingsnių nustatant rastų palaikų tapatybę.

Supratome, kad palaikai buvo apipilti kažkokia chemine medžiaga, ko gero, siekiant apsunkinti jų galimą atpažinimą – KGB jau tuomet maskavo savo piktadarystes. Be to, virš beveik kiekvieno užkasimo vietos, t.y. tos minėtos baltosios dėmės, mažesniame gylyje būdavo apstu medicininių atliekų (įvairių amputuotų kūno dalių ir pan.).

Tačiau žingsnis po žingsnio Našlaičių kapinės atvėrė vis daugiau savo paslapčių. Pvz., atradome palaikus, prie kurių buvo sidabrinė diržo sagtis su Gedimino stulpais, Geležiniu vilku ir monograma. Turint omenyje, jog kaliniams buvo draudžiama tokių dalykų turėti, galima manyti, jog į šias kapines užkasti buvo vežami ir kautynėse ar suėmimo operacijose nukautų arba kalėjimuose nukankintų partizanų kūnai.

Beje, toks likimas galėjo ištikti ir vyriausiąjį LLKS Ginkluotųjų pajėgų vadą, jei jis, po pirminių „tardymų“ iškart po suėmimo pakeliui iš Kauno į Vilnių taip ir nebūtų atgavęs sąmonės. Tiesa, kai kam visai neatgrasu viešai teigti, jog Adolfas Ramanauskas-Vanagas šitaip susižalojo pats...

Taigi, pirminis archeologinių tyrimų etapas 2017 m. mus atvėrė kelią tolimesniems skaičiavimams ir, paprastai kalbant, eliminuoti daugybę kapaviečių bei susitelkti į Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų galimos užkasimo vietos nustatymą kapinių plane.

D. Žygelis: Tai truko visą 2017-ųjų žiemą. Milimetras po milimetro kapinių planuose ir kituose dokumentuose bandėme kaip galima tiksliau nustatyti, kur gali būti partizanų generolo palaikai ir, reikia pasakyti, 2018 m. pavasarį, jau turėdami pakankamai tikslių duomenų, pradėjome antrąjį archeologinių tyrimų etapą.

Norėčiau papasakoti įdomų epizodą: 2017 m. rudenį, kai pirmojo etapo darbai jau ėjo į pabaigą, mus pasiekė informacija, jog tyrimo grupei nesant, už Našlaičių kapinių ribos buvo pažymėta vieta, kur, neva, yra užkasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Pabendrauti su tuo asmeniu mums, deja, neteko. Jo nurodyta vieta buvo greta kapinių esančiame miške, santykinai toli nuo mūsų numanomos vyriausiojo LLKS Ginkluotųjų pajėgų vado palaikų užkasimo vietos.

G.Vėlius: Tikėtina, jog tai buvo desperatiškas bandymas pakreipti tyrimą klaidinga linkme, nes mes teužtrukome apie keturias valandas, kol išsiaiškinome, kad ši anoniminė versija tėra šnipštas. Be to, suvokėme, kad tikrai ieškome ten, kur reikia. Galvojome, kodėl jėgos, tiek metų slėpusios jiems žinomus faktus, dabar imasi tokių bejėgiškų veiksmų.

2018 m. pavasarį su tyrimo komanda grįžome į Našlaičių kapines jau kryptingai ieškodami būtent Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų. Iš pradžių atmetimo būdu patikrinome dvi tikėtinas versijas kapinių pakraščiuose, tada, susumavę visus turimus duomenis 2018-ųjų birželio 1 d. aptikome duobę, kurioje buvo trijų asmenų palaikai. Aiškumo dėlei atkasėme ir šalia esančius užlaidojimus, kad įsitikintume, ar tai atitinka nustatytą schemą. Būtent vidurinėje duobėje buvo trijų – 20, 60 ir apie 40 metų amžiaus vyrų palaikai. Laimė, jie nebuvo pakenkti jokios cheminės medžiagos, tačiau trečiasis asmuo buvo slėptas kiek gilėliau po pirmaisiais dviem. Šis atradimas buvo padarytas apskaičiavus, kur gali būti 1957 m. sušaudytųjų užlaidojimai, o Adolfas Ramanauskas-Vanagas tais metais buvo vienuoliktas asmuo, kuriam įvykdyta mirties bausmė.

Lietuvos ypatingajame archyve išlikusios Adolfo Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotraukos.
Lietuvos ypatingajame archyve išlikusios Adolfo Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotraukos.

D. Žygelis: Galima dėkoti nesvarbu kieno apvaizdai, kad Lietuvos ypatingajame archyve buvo išlikusi Adolfo Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotrauka, kurią KGB, ko gero, padarė siekdama nustatyti, kokius sužalojimus partizanų generolas patyrė po tų pirminių „tardymų“. Tam tikri išskirtiniai antropologiniai bruožai jau pačiose kapinėse leido mums drąsiai spėti, jog suradome Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. DNR tyrimai (tarsi nujausdami, partizanų generolo dukros Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės ir brolio Albino Ramanausko DNR mėginius paėmėme dar 2017 m. rudenį) ir teismo medicinos ekspertizė patvirtino šį faktą, apie kurį Lietuvos visuomenei buvo paskelbta šių metų birželio 7 dieną.

LGGRTC atlikti archeologiniai Karo po karo tyrimai:

2004 m. – partizanų palaikų paieška buvusios MGB būstinės Ukmergėje teritorijoje. Palaikai nerasti.

2005 m. – partizanų palaikų paieška tranšėjinėse kapavietėse Vilniaus Rasų kapinėse. Remiantis liudininkų parodymais, ten užkasdavo sunkiai sužeistus, suimtus, Vilniaus ligoninėse gydytus ir jose mirusius partizanus. Surastos, kaip manoma, masinių 1940–1941 m. šiltinės epidemijos aukų palaidojimo vietos.

2007 m. – partizanų palaikų paieška Tauragėje, Šubertinės teritorijoje. Palaikai nerasti.

2008 m. partizanų palaikų paieška Vilniaus miesto Panerių miško parko teritorijoje. Atrasti ne partizanų palaikai, o masinė kapavietė asmenų, sušaudytų 1941 m. liepos mėnesį.

2010 m. – partizanų bunkerio, kuriame buvo pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, detalieji archeologiniai tyrimai Radviliškio r., Mėnaičių kaime.

2010 m. – partizanų bunkerio detalieji archeologiniai tyrimai Radviliškio r., Balandiškėse.

2011 m. – Didžiosios Kovos apygardos partizano Jurgio Meškos palaikų paieška Molėtų r., Druskių kaime. Naudotasi tiek tradiciniais archeologiniais metodais, tiek georadaru. Palaikai nerasti.

Atkasus Mėnaičiuose, Miknių sodyboje buvusį bunkerį. Gintautas Vėlius (pirmas kairėje), Dalius Žygelis (antras iš dešinės). Šioje vietoje dabar stovi rekonstruota klėtelė ir po ja buvęs bunkeris.
Atkasus Mėnaičiuose, Miknių sodyboje buvusį bunkerį. Gintautas Vėlius (pirmas kairėje), Dalius Žygelis (antras iš dešinės). Šioje vietoje dabar stovi rekonstruota klėtelė ir po ja buvęs bunkeris.

2011–2012 m. Dainavos apygardos vado Domininko Jėčio-Ąžuolio ir jo bendražygių palaikų paieška Alytuje. Palaikai nerasti.

2012 m. Dainavos apygardos Genio grupės partizanų bunkerio detalieji tyrimai ir žuvusiųjų palaikų paieška, ekshumavimas, antropologiniai tyrimai. Palaikai surasti, perlaidoti Perlojos kapinėse.

2012 m. – žuvusiųjų partizanų palaikų paieška buvusio Dusetų stribyno teritorijoje. Atrasti XVII-XVII a. palaikai, užkasti netradicinėse pozose. Pažymėtina, jog neprofesionalai juos tikrai laikytų partizanų palaikais.

2012 m. – Macikų karo belaisvių stovyklos kapaviečių Armalėnuose archeologiniai žvalgomieji tyrimai.

2013 m. – partizanų palaikų paieška buvusio Vaiguvos stribyno teritorijoje. Palaikai nerasti.

2014 m. – partizanų palaikų paieška Ignalinos r., buvusio Želmeliškės kaimo teritorijoje, remiantis istoriniais duomenimis ir liudininkų parodymais. Palaikai surasti ir perlaidoti Švendriškės kapinėse.

2014 m. – Rytų Lietuvos partizanų srities štabo bunkerio detalieji archeologiniai tyrimai Anykščių r., Butkiškių vienkiemyje. Tai – unikalus šachtiniu būdu iškastas bunkeris, kuriame, nenorėdami pasiduoti priešams, susisprogdino Antanas Slučka-Šarūnas su žmona.

2014 m. – Macikų karo belaisvių stovyklos kapaviečių Armalėnuose archeologiniai žvalgomieji tyrimai.

2015 m. – Algimanto apygardos štabo bunkerio detalieji archeologiniai tyrimai Anykščių r. Šimonių girioje. Objektas tyrimui pasirinktas todėl, jog buvo itin niokojamas vadinamųjų juodųjų archeologų.

2016 m. – Dainavos apygardos Vytautų tėvūnijos štabo (Baublio) bunkerio detalieji archeologiniai tyrimai.

2016 m. – Macikų karo belaisvių stovyklos kapaviečių Armalėnuose archeologiniai žvalgomieji tyrimai.

2017–2018 m. – tyrimai ieškant Adolfo Ramanausko-Vanago (palaikai rasti Vilniuje, Našlaičių kapinėse) ir Antano Kraujelio-Siaubūno palaikų. Taip pat tyrimai ieškant partizanų palaikų, užkastų Žaiginio miestelio buvusio stribyno teritorijoje (Raseinių r.).

Srž. sp. Ievos Budzeikaitės, Vidmanto Balkūno, Daliaus Žygelio ir Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės asmeninio archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"